Laimė turėti sielą kuri moka paklysti
bastytis gatvikėm senamiesčių
žvelgti į veidus senučių atokaitoj
vijoklių šušėjimas mėlynos kibirkštys
glostant kates primerktos nuvargusios akys
gaubtas tylos virš vienplaukių galvų
ten nėra atminimų
ten – vien šitos mėlynos kibirkštys
Laimė turėti sielą kuri netikėtai pravirksta
pastebėjusi aklą mergaitę – ją veda vėjas
atsargus galantiškas vėjas
nužydėjusių pienių pūkai jo plaukuos
Sugrįžk nes vėluodama rasi
vien tik mano šešėlį – kur būsiu
nė pats nežinau bet atrodo
kur išsiskyrus
pasaulis ištars: pabaiga
Netrukdysiu
Aš jiems nereikalingas... Kuo galėčiau
papildyt sūkuriuojančią jų tylą?
Prisipažinimu, kad išsiilgau? Tuščias
tas žodis jiems ir būsena tuščia.
Malda gelmės jų nesiekia – ką gali
tas šnabždesys į gelmę užsimerkus?
Arba žvelgimas į lapus pernykščius,
prilipusius prie kryžiaus pasvirų pečių...
Šnabždu tiems lapams – jie šnabždėjo
ir man tą spalio vakarą – kaip gūdžiai degė
saulėlydis už nuožulnių išgairintų laukų
tada, supratus – skirtingi likimai
nelyg juodi kalnagūbriai mus skiria.
Nesikankinki, nekamuoki atminimo –
jis nepriklauso nei nuo žvarbstančių veidų
ir nei nuo skersvėjuose užgesintos žvakės.
Nuo astrų snieginų taipogi nepriklauso.
Patrauk laukais – pūgom ten kvepia vėjas.
Sutirštins medžių siluetai tamsą,
ir paukštis, prie pat kojų metęs sparną,
bus ženklas: pasitrauk ir netrukdyk
jiems tapti savimi.
Aš netrukdysiu.
Tiktai spėliosiu – kam papasakot,
kaip keičias žaluma žolės
nuošus lietui mėlynam –
Tave – tikrą
Gimtine, kam Tau mano negalia?
Ir ašaros? Per keiksmą ištrupėję dantys?
Nužemintas tikėjimas ir neviltis šalia,
Ir liūdesys – ne su Tavim gyventi?
Aš suprantu, kodėlei gyveni,
apsikabinusi buities žavingą magą:
turėtis ne išeinančių – jie laikini.
Laikytis tų, kurių auksiniai dega.
Iš savo nebylumo, savo varganų
dienų žvelgiu į Tavo karūnuotą dieną
valdovų rūmuose, kur alasas šunų
nurimt neleidžia net ir po velėna.
Užmiršk, neprisimink – lyg kokias dulkeles
nuo atvartų Tau nupustys liokajus
Atodūsis neprasimuš pro blizgančias kelias
garankštes banalaus frakuoto lajaus.
Dabar tas pats – būtis ar nebūtis.
Ar brendame panemuniais, ar siekiam Stiksą –
užmiršk ir neieškok, kol būsim pašaukti
sodomų pelenuos Tave surasti – tikrą.
Kamputis laiško
Nelyg iš vaiko atvirų delnų
į dangų šovus lyg čiurlys lyg strazdas
nauja diena nušvito
Gyvenu –
dar gyvenu lyg obuolys prakąstas
Jazmino viršūnėlė pamerkta
stiklainyje
jie – nieko nenulėmę
dienos pasiuntiniai – šviesi kakta
vanduo nulaužęs spindulį
spalvotos dėmės
kamputy laiško
juodraštis stebuklo –
tvora gebenių užgulta
beje
ten žydi dilgėlė ten iš rasos ištrūko
voriukas ir džiovinas lapo sterblėje
O kur prasmė?
Kokia prasmė žmogau
akis įsmeigęs išorėn ir nieko nesukūręs?
Pažvelk kaip kyla rūkas –
lig dangaus
ir žieduose jazmino ošia jūra –
Erdvės sausledis
Mėnulio ir dykumos žaidimas
vaiduokliškas –
permatomas šešėlis
nuaustas iš pelenų
didingas galios teigimas
Be garso skyla ir žyra
erdvės sausledis
Koks menkas suvokimas
atsiremiant į liūdesį
maištingą nepasitenkinimą
juokdario varpelius
Mėnulio ir dykumos žaidimas
Ten nėra gailestingos vaizduotės
Ten niekad neišgirsi
Savo vardo
Tik erdvės sausledis
Be garso skyla ir žyra
Birželis gilėja
Nieks akių neuždengs
delnais kvepiančiais žemuogėm
ir galvos nepaglostys
tartum vaikui kuris
vienišumo šešėlyje skęs
viskas sensta
ir tas siluetas nutolstantis paruge
niekados nedėlios sudužusio laiko šukes
ir tu nedėliok tų skeveldrų iš naujo
viskas grimzta šešėliuos
visus palengva užmiršti
nedėliok tų skeveldrų – jos aštrios
ir iš pirštų lašantis kraujas
šviesos neprimins
begalybės jaukios pakrašty
Viskas sensta greičiau už slaptingą sanskritą
už tikėjimo spindesį
už saulėj primerktas akis
ir pasauly nieko nėra
sunkesnio už liūdesį šitą
atodūsį ar išdavystę
kurių siela neatlaikys
Birželis gilėja ir gali gelmėje toj paklysti
žvilgsnio ūkanoj regis dar bando
sugrįžt kažkuris
bet nieko padėti negali
atminties begėdystė –
avilys tapo ankštas
ir spiečius auksinis išskris –
Neliūdėk
Liūdnas angelas kartais sapnuojas
tas kur andai lankė mane
atrėmęs sparnus į sienojus
kažko geidžia – o ko? – nežinia
Neliūdėk – neapkaltinsiu nieko
neprašysiu skolos užmirštos
tegu viskas kas buvo palieka
už baltos marmurinės kaktos
Užsimerk ir nurimk – neapvilsiu
neapleisiu nei čia nei tenai
tegul užmirštos rankos pailsi
tau ant kelių kol budi sparnai
Aš žinau kas paliks netesėta
Kodėl laimė skirta ne visa
kodėl žodis kur gomurį ėda
tik užuomina bet ne tiesa
Gęsta saulė ir vakaro auksas
akmenėjančiu veidu nuslys
tik tos lūpos lyg kančiai suspaustos
nevilties tas sparnuos drebulys –
Atšipintos prasmės
Saulei leidžiantis blyksteli
slaptingas šviesos atspindys
nelyg nuo veidrodžio
ar užtemusio liūdesio veido
vos įmatomas pluoštas šviesos
su dulkių sruvenimu – tiesiai
į laikinumo beprasmiškas
atšipintas laiko prasmes
į aidą nuslystantį
šešėliuotom vakaro sienom
į nuliūdusią mintį
sutapus su visais liūdesiais
Tapsiu laimingas tada
kada pripažinsiu jog pažinti neverta
kad mirtis nesikeičia
todėl grožio dėsniai jai svetimi
Norėčiau gyventi
kaip srūvančios dulkės
slaptingam šviesos atspindy
ant užtemusio liūdesio
Nuo pirmos eilutės "Laimė turėti sielą kuri moka paklysti" iki "Ten niekad neišgirsi Savo vardo" - ilgas kelia. Jame nneišgirsi Savo vardo, bet gali būti, juk Robertas į ten ir veda, kur viskas "Be garso skyla ir žyra". Bet tai ir yra tikra, - tikra, kad esi, kol esi.