STOVĖSENA. BŪSIU ATVIRAS KAIP SPINTA

Ar teko 4 valandą ryto prie savo namų langų užtraukti "Mama, aš myliu pasaulį"? Garsiai, bet trumpai, nes kaimynai skambina į miliciją. O dabar aš po LTSR Rašytojų sąjungos langais ketinu užplėšti "Tėti, aš grįžau". Grįžau iš pasaulio ir modernios pasaulėjautos ieškojimų. Tą blogai išsiaiškins ar nesupras katalikai penketukininkai, trejetukininkai ir dvejetukininkai, o jų apstu visose pozicijose, net tarp bosų ir turčių. Jų daugiau. Ypač jiems užkliūva, kad aukštuomenė šiais laikais – tai gabūs žmonės. Viltis rusena. Turime kovoti. Karatistas ir su 20 ligų – karatistas. Kalbama ne apie fiziką, nes su ja net čempionas gyvenime tik silpnas vaikas. Reikalinga filosofija, žinios, teisingi principai ir motyvai. Karatė ir katalikiškos ideologijos – prieinama, paprasta, genialu, patikrinta. Menininkui belieka užsiangažuoti ir būti treneriu gyvenimo moksle bei praktikoje. Išugdyti mokiniai tęs mūsų darbą ir tobulins jį, kurs žmonėm kriaukleles – patrauklius, sektinus modernius idealus ir paveikslus. Kadangi išorinė kontrolė ir disciplina nepateisina vilčių – išugdomas vidinis noras ir jausmas. Jis veikia be kontrolės. Menininko kelias – tai mergaitės kelias – gundyti, sugundyti, pagimdyti vaiką ir jį auklėti. Į trejetukininkus mes turime žiūrėti tuo pačiu kampu, kaip į vaikus autistus ar debilus. Padėtis liūdna, bliuzinė. Pirmyn link užuojautos ir tolerancijos – o konkrečiais veiksmais link gėrio. Todėl turime būti pakankamai stiprūs.

Vykusi metafora yra erdvesnė už mokslinį dėsnį. Loginis mastelis gali ne viską, nes pasiklystama tarp prieštaringos informacijos. Metafora – tai ketvirtas išmatavimas, Einšteinas.

Štai ta metafora, – sintezė iš labai didelio aruodo.

Žiūrėkime į žmones, kaip žiūrima į vaikus. Ištikimybė, sąžiningumas, disciplina, moralė – tai būdinga išdykėliui vaikui? Su jo brutalumu, fantazija ir pokštais? Visi stengiasi išsisukti ir laužyti taisykles, nusimuistydami humanizmo apynasrį. Konstitucija, teisė, papročiai. Vaikus reikia laikyti griežtai ir kartais net duoti į klyną. Polinkis žaisti, dominuoti lengvai nurungia net meilę gyvenimui (pvz., rūkymas, gėrimas, karai). Protestai taip pat būdingi vaikui.

Žmonija – tai vaikų darželis, gatvės banda, universitetiški kietuoliai, karinės tarnybos draugai. Humanizmas, krikščionybė, socializmas – tai apynasriai chuliganui.

Aš galiu nurodyti Lenino klaidą. Logika vaikų neseka. Ar smerks kas vaiką dėl jo egoizmo? NATO – griežtas tėtis, Irakas, Iranas, Rusija – tai chuliganai.

Esu Vakarų mentaliteto žmogus, nors, būdamas aštuoniolikos, aš veržiausi į Vietnamo karą ir ieškojau protekcijos tolimuose Viošenskaja pas Michailą Šolochovą. Nuėjau ilgą kelią nuo Čiurlionio, pirmos eilės dieduko pusbrolio, jo filantropiškumo iki aukštuomenės žmogaus žiaurumo ir pastangų kovoti samurajaus stiliumi nesitikint pagalbos iš nieko, kovoti iki sąmonės praradimo, kliautis tik savim, gerbti ir mylėti tik pasižymėjusį priešą, nes visi vaikai, atmetus prieraišumus, nori žaisti, nesigilindami, ar draugas geras ar ne. Jiems yra visi priešai ir visi draugai. Laimės rodiklis, dėl jo mes kovojame ir keliame jo lygį, naudodamiesi tėvų ir protėvių bei kitų pastebėtais standartais. Kovą veda į priekį nauda. Naudos principas – altruizmas, gėrietiškumas – tai vidinė nauda, bet vis tiek nauda. Vanduo teka žemyn, o nauda veda žmogų į išpildymą tų 20–30 interesų (giminės, karinės tarnybos draugai, sportas, menas, tam tikra gauja, hedonizmas, atsitiktinės pažintys, seksas, meilė, šeima, tėvystė – motinystė, bohema, Bakchas, profesija. hobi, kaimynai, aukštuomenės žaidimas, turtas, ūkininkavimas, buitis, sveikata ir t.t., ir panašiai).

Šių interesų daugiakovės rodikliai ir yra laimės rodikliai.

Taupykite fantaziją montažui, bet naudokite standartus. Tą darė Bobas Fišeris, atradęs naują kovos taktiką: nauda, standartai…

Kai pripranti prie darbo ir kovos, randi tame malonumą.

Kaubojus, – vienas prieš visus. (Paulius Klapatauskas, 3 kart Europos karate čempionas, kovojo ir laimėjo kovą su sulaužyta koja.) O kai praleidi smūgius, laikykis filosofijos – žudo, kurį veda sušaudyti, o šis nebijo, nes viskas, kas yra, tai yra gerai, tą ir idealizuosi: kaip yra taip ir gerai.

Asocialieji, vidurinis sluoksnis, vargingieji, aukštuomenė. Rinkitės tą klasę, kur gausite mažiau smūgių. Kova dėl laimės gero vardo ribose (tai ypač sudėtinga, patarimų reikia ieškoti 3000 metų diapazone. Mirti yra nebaisu. Charakiris ir karatistų pavyzdžiai sako, kad ir skausmas nėra baisu. Baisu yra blogas vardas. Pasaulis tobulas, tereikia priprasti ir suprasti.

Ant mažo vaiko karkasų užmauname mėsą tų 20–30 interesų ir pratybų. Bet koks žmogus pasiduoda tokiam vertinimui. Interesų suma – daugiakovė. Pasirodymas tose ribose – atsakymas tiriant, kokį laipsnį gyvenime mes turime.

Didžiausias laimės rodiklis – aukštuomenėje, todėl kiekvienas mėgdžioja ją ir ieško kelių į ją. Valstybė verčia mus būti jai naudingais bei drausmina neklaužadas (štai ši metafora). Vykusi metafora – tai milijonas tezių, milijonas antitezių ir tik viena sintezė, dėsnis.

Kelias į aukštuomenę – "vaiko" troškimas dominuoti. Frustacija tokia.

Niekad nebuvau pedalu, kliteristu ar politiku. Išvengiau šių rifų. Bet turiu kablį svajonei rašyti ir būti geresniu už Homerą. Sekite, ar man sekasi, ar ne.

Man teko matyti baisiai išsigandusį savo dėstytoją Laimoną Tapiną. Man, atrodo, prie insulto prisidėjo rusų desantininkų smūgiai televizijoje. Bet jis išliko kovotoju.

Mūsų kelias – kovos maratonas nuo seržanto iki generolo majoro, neaplenkiant nė vienos grandies.

Šaltai ir galutinai išanalizavus, mums apsimoka būti visuomenėje ir būti kokios nors rolės entuziastu.

Laimės siekis, tuo pačiu ir gero vardo – garbingumo siekis. Tai labai sudėtinga. Bet aš matau Jūsų akyse viltį.

VYTENIS ROŽUKAS

___________________

Kalba netaisyta