Šiaurės Atėnai, 2006-01-07 nr. 779,
→ www.culture.lt/satenai/
EilėsALEKSEJ PARŠČIKOV
Stikliniai bokštaiIš ryto jie traukė be jokios tvarkos stiklo bokštai panašūs į puokštę baronkų pakaruokliai iš tuštumos permatomi iš kur nepažvelgsi tikros bitės vangios pačios savęs tarsi tatai ir yra kontaktai kontaktai varpai jei kas tai bom bom visom pusėm mažojo piršto pagalvėle kelis apžvelgiamas ir netgi ceilonas stiklo bokštai iš kubelių ir iš jautrių rutulėlių vidutiniško ūgio gal šiek tiek aukščiau pasikėlę su tuščiais termometrais savose viršūnėlėse atsargiai išsirenki ir nusitaikai bokštą pati į save išsiriesdama tarsi vabzdys dievmeldys ant priekabaus stiebo įlendi į jį tikrindama ar nieko šiek tiek raudonuodamas tarsi stepių saulolaidoj džiūtų bandos apuosto jį akimis gaudo masalą bei malonės palaimą ir darosi nieko negaila o iš tikro jis lekia metro patrinksėdamas visad su tavimi šiek tiek raudonuodamas stiklo bokštai suvargėliai tarsi kiemo gale niūrus rytas kaip ir amžiams praėjus ėjo stikliniai bokštai linkui balto medvilnės kalno ten stovėjo ėriukas sukryžiuotomis kanopėlėm ką dėl panašybės ima jie iš to ką sutinka juo pačiu jie pavirsta išskydusi jų rega jau nebeatrenka skirtybių stiklo bokšte pakeičiamas aš esu svarbiausia nenumirti stikliniame bokšte tuomet nepamatysi erelio sklandančio virš kalnų jie klysta manim ir aš tuo baisiuosi koks nepažinus esu stiklo bokštams jie kėlėsi į kalną pasaulio skylamušėj ir tuo pačiu tempu leidosi žemyn gaila saldi ir apsimetus miegojai vienam iš tų bokštų bet negelbėjo niekas pabėgti iš ten įmanu magnetinėm bangomis įkvepiant oro visur polūpiu švilpiant reikia bėgti ilgai dar lygiai su jom kad patirtum jog korpusas be tavęs yra vienos tuštmės jie ima niauktis ir greit sugūra po padais ima kosėti sausos jų šukės stiklo bokštai yra atvirkšti jūrai ir man kaip šventovei skirta tai sublimuoti dėl to kad jie skaidrūs tamsoj jų nėra paimk raktus, kurie juodojo kambario botagą kad dresuotumei juos kaip maldomis kerta foma ir kambarys tekikens kaip šokčiodamas varnėnas nieko nepamatysi bet suprasi varpus dubliai atplyšta nuo jų dar stikliškiau susiraitę nematomom nuoskilom nukloja šlaitus baltasniegis šlaitas baltsniegės rojaus giraitės LaipteliaiJugendstiliaus mansarda. Esu čia naujokas. Aš klausiausi, kaip auga gėlė po kalpokais. Tu sėdėjai ant laiptų – jau žinomas perlas, pajutau savo ribą ir apmirė nervai. Sankaupa tu buvai viso to, kas kely traukia žmogų savęsp, o apeit negali. Tai ganytojas moterų, čia jo žemės valda. Baimė kraustės iš proto, šilkinė kreida. Čia sužlugo visi. Ir krizeno Foma. Kas prapuola, tam plečias kaliūzė žema. Aplinka suformuojama dvasios. Lanku. Atsitiesi, save atpažinsi, žmogau! Jeigu lanką nutrauksi nuo jaučio, tuomet jis nuslys į sliekų suliniuotas žemes. Klausinėjanti, ieškanti mūs sauvalia spaudė laiką lanku, snaudė stalo gale. Reikalavo išverst, kas viduj, kas many, aš buvau kaip vilnis dvokiame vandeny. Bet pašertas ūmai pasišalino choras, ir jo Glorija jau pažaliavo kaip chloras, su išmanančiom reikalą mergšėm ant ratų jie juosmens plotmėje vietą poguliui rado. Čia šventyklos per kaukolę smogė kiaurai. Man kaip briedžiui didybėje šiaušės gaurai. O iš po ekranų lindo žemė didžiulė. Evoliucija vėl prasidėjo nuo nulio. Ir diktatorius kopė ginkluotas tribūnon, betgi buvo jisai tik gamtos atributas. Aš tave temąsčiau, tą, kuri prieš minutę kėlei tokį azartą, kaip budelis šutvei. Jazmininių batelių prisiūčiau apsčiai, kad geriau kojytes įsimintų nykščiai. O laipteliuos – tamsa tamsėliausia arti. Aš palauksiu tavęs. Kaipgi kopsi pati!
Vertė Sigitas Geda |