Eilės

Daiktai. 1997 Arvydas Pakalka

Stikliniai bokštai

Oliai Svirblovai

Iš ryto jie traukė be jokios tvarkos
stiklo bokštai panašūs į puokštę baronkų
pakaruokliai iš tuštumos


permatomi iš kur nepažvelgsi
tikros bitės vangios pačios savęs tarsi
tatai ir yra kontaktai kontaktai
varpai jei kas tai bom bom


visom pusėm
mažojo piršto pagalvėle
kelis apžvelgiamas ir netgi ceilonas
stiklo bokštai


iš kubelių ir iš jautrių rutulėlių
vidutiniško ūgio gal šiek tiek aukščiau pasikėlę
su tuščiais termometrais savose viršūnėlėse


atsargiai išsirenki ir nusitaikai bokštą pati į save
išsiriesdama tarsi vabzdys dievmeldys ant priekabaus stiebo
įlendi į jį tikrindama ar nieko


šiek tiek raudonuodamas
tarsi stepių saulolaidoj džiūtų
bandos apuosto jį akimis gaudo
masalą bei malonės palaimą ir darosi nieko negaila
o iš tikro jis lekia metro patrinksėdamas
visad su tavimi šiek tiek raudonuodamas


stiklo bokštai suvargėliai tarsi kiemo gale
niūrus rytas kaip ir amžiams praėjus
ėjo stikliniai bokštai linkui balto medvilnės kalno
ten stovėjo ėriukas sukryžiuotomis kanopėlėm

ką dėl panašybės ima jie iš to ką sutinka
juo pačiu jie pavirsta
išskydusi jų rega jau nebeatrenka skirtybių
stiklo bokšte pakeičiamas aš esu


svarbiausia nenumirti stikliniame bokšte
tuomet nepamatysi erelio sklandančio virš kalnų
jie klysta manim ir aš tuo baisiuosi
koks nepažinus esu stiklo bokštams


jie kėlėsi į kalną pasaulio skylamušėj
ir tuo pačiu tempu leidosi žemyn
gaila saldi ir apsimetus
miegojai vienam iš tų bokštų bet negelbėjo niekas


pabėgti iš ten įmanu magnetinėm bangomis
įkvepiant oro visur polūpiu švilpiant
reikia bėgti ilgai dar lygiai su jom
kad patirtum jog korpusas be tavęs yra vienos tuštmės


jie ima niauktis ir greit sugūra
po padais ima kosėti sausos jų šukės
stiklo bokštai yra atvirkšti jūrai
ir man kaip šventovei skirta tai sublimuoti


dėl to kad jie skaidrūs tamsoj jų nėra
paimk raktus, kurie juodojo kambario
botagą kad dresuotumei juos kaip maldomis kerta foma
ir kambarys tekikens kaip šokčiodamas varnėnas


nieko nepamatysi bet suprasi varpus
dubliai atplyšta nuo jų dar stikliškiau susiraitę
nematomom nuoskilom nukloja šlaitus
baltasniegis šlaitas baltsniegės rojaus giraitės

Laipteliai

Jugendstiliaus mansarda. Esu čia naujokas.
Aš klausiausi, kaip auga gėlė po kalpokais.


Tu sėdėjai ant laiptų – jau žinomas perlas,
pajutau savo ribą ir apmirė nervai.


Sankaupa tu buvai viso to, kas kely
traukia žmogų savęsp, o apeit negali.


Tai ganytojas moterų, čia jo žemės valda.
Baimė kraustės iš proto, šilkinė kreida.


Čia sužlugo visi. Ir krizeno Foma.
Kas prapuola, tam plečias kaliūzė žema.


Aplinka suformuojama dvasios. Lanku.
Atsitiesi, save atpažinsi, žmogau!


Jeigu lanką nutrauksi nuo jaučio, tuomet
jis nuslys į sliekų suliniuotas žemes.



Klausinėjanti, ieškanti mūs sauvalia
spaudė laiką lanku, snaudė stalo gale.

Reikalavo išverst, kas viduj, kas many,
aš buvau kaip vilnis dvokiame vandeny.


Bet pašertas ūmai pasišalino choras,
ir jo Glorija jau pažaliavo kaip chloras,


su išmanančiom reikalą mergšėm ant ratų
jie juosmens plotmėje vietą poguliui rado.


Čia šventyklos per kaukolę smogė kiaurai.
Man kaip briedžiui didybėje šiaušės gaurai.


O iš po ekranų lindo žemė didžiulė.
Evoliucija vėl prasidėjo nuo nulio.


Ir diktatorius kopė ginkluotas tribūnon,
betgi buvo jisai tik gamtos atributas.


Aš tave temąsčiau, tą, kuri prieš minutę
kėlei tokį azartą, kaip budelis šutvei.


Jazmininių batelių prisiūčiau apsčiai,
kad geriau kojytes įsimintų nykščiai.


O laipteliuos – tamsa tamsėliausia arti.
Aš palauksiu tavęs. Kaipgi kopsi pati!

Be pavadinimo. 1997 Arvydas Pakalka