ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2005-09-10 nr. 764,
www.culture.lt/satenai/

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

Iš pelių gyvenimo

Dieną jų negirdėt. Pluša laukuose. Ten, kur bulvės, krapai, kvietrugiai. Kur daug maistingų sėklų.

Vakare pamaži per urvelius, plyšelius sueina į trobą. Sienomis, angomis, nelyg į kokią senovinę pilį, ratas po rato, žiedas po žiedo pasikelia ant aukšto.

Tada jau veselija! Dulkinasi, tratinasi, kuri su kuria nori arba kurs su kuriuo... Pasiutusi kopuliacija, cypimas, sysiojimas.

Nusiplūkusios krenta miegot. Paryčiais dingsta. Darbai laukuose nelaukia.

Arba labai tyliai pasklinda, arba aš tada būnu smarkiai įmigęs.

Kitąnakt klausysiuosi tų pačių balsų ir garsų. Apie 2 val. nakties.

Liepos 16, trečiadienis

Pragare (pagal islamą)

Žmogus degs didžiausioj ugny ir bus kaži kokios tarpinės būsenos.

Iš s. "Aukščiausiasis" 13 (13).

"Paskui jis (žmogus) nenumirs ten ir nebus gyvas".

Šiaip jau – negalėdavau išspręsti paradokso, kaip galima "amžinai degti ugny".

Ankstyvą rytmetį

O vis dėlto buvo tatai ir pirmuosiuose ritinėliuose užrašyta, jog eisiu kada nors palei Nemuną, žydint aplinkui raudonai mėlyniesiems pelėžirniams?

Mūsų protėvių ritinėliuose – beržo tošy, liepos karnoj...

        jog ir aš galėsiu pažvelgti į dangų –
        kaip buvo iškeltas;
        į žemę –
        kaip patiesta;
        į vandenis –
        kaip jie srūva...

        Visa sergstinti žvaigžde, sesuo!

        Tad primink, tu esi priminėja –
        pieno, oro, vandens!
        Jaunas dirbau plūgų prikabinėtoju.
        Niekas dabar neatsimena,
        kaip pakelt ir nuleisti penkiaplūgę...
        Per giliai, per giliai! – rėkė Cypkus kabinoj.

        Dulkėjo pavasariai, krykštavo pempės,
        Žvaigždės žiebdavos vakarop...
        Nusiplovę tepalus, dulkes, mazutą
        Sėsdavom vakarienės po vyšniom

Seksas ir karas

Kai buvo pats kariavimo įkarštis Irake, lietuvių deputatė Vėsaitė (nieko dar pažiūrėt!) iškėlė tokį šūkį:

– Jei mūsų Seimas balsuos siųsti vyrus į Iraką kariaut, tai mes sukelsim moteris, kad jos neduotų...

Kur tau neduos! Kai karas, moterys dar labiau duoda.

Adrenalino daugiau pasaulyje. Tai jau tiesa, žinoma nuo Aleksandro Makedoniečio laikų.

Natūralisto užrašai (tęsinys)

Šuo, atvežtas iš miesto, ima lot, vos išgirsta griaustinį. Jam regis: kažkas braunasi iš dangaus... Arba "ne taip" elgiasi, beldžiasi svetimas. Net keista, kaip sunerimęs!

Baik tu ten vieną kartą daužytis, senas Perkūne!

O vieversiui kas? Ypač dar jeigu saulė šviečia, šiek tiek lietučio, vaivorykštės – net dvi išsirietę! Tikra laukų bažnyčia, kur vyksta dievulio Dundulio senovinės mišios.

Atnašaudamos moterys pakelia savo stuburgalius, žvengia nutrūkę arkliai, muistosi pakrūmėse karvės.

Šuo – vienintelis norėtų įvesti čia bent kokią tvarką.

A. a. Justis apie Petrą Cvirką

Negalėdavo šiam atleisti vieno sakinio. Regis, iš knygos "Ąžuolo šaknys". Apie karo pradžią, pabėgėlių grūstį stotyse. Rusų karininkas taip ramina lietuvių pabėgėlius:

– Jus priglaus motina Rusija...

Priglaudė. Tam, kad suvalgytų. Kanibalė, motina, ryjanti savo vaikus.

Tai, žinoma, reiškė baisingą Cvirkos susitapatinimą ir... išdavystę.

Bėda, kad tokių buvo labai daug. Cvirka tik paliudijo "biedniokų" mentalitetą.

Talentas? Taip, bet kur jo savimonė?

Liepos 17, ketvirtadienis

Apie žmones, kurie atvažiuoja iš Amerikos (lietuviai) ir iš Europos.

Dažnai iš jų spinduliuoja tiesioginė neapykanta skurstantiems.

Justis buvo teisus, kai atsidūsėdavo:

– Vakaruose nėra meilės...

Betgi: tada ten nebėr ir Dievo!

Šiedu dalykai taip glaudžiai susiję.

Dabar suprantu, jog pasaulis be Dievo jam lyg ir "neegzistavo". Mes likome nudievėjusiame pasauly. Gyventi su nudievėjusiais.

Kaip galime rasti sąlyčio taškus?

Kai iš lagerio grįžo kunigas A. Svarinskas (buvo graudus ir lyriškas, paskui – supyko...), sakėsi kalėjęs sykiu su poetu G. Iešmantu. Šis laikęs save ateistu, bet abudu gražiai sutardavę...

Tikriausiai tik dėl to, kad lagery.

Netikęs poetas ir įniršęs šventikas!?

Apsivalymo paradoksai

Vienu metu (siaurame rate) mėgdavau kalbėti, kad aukoti sunkiai uždirbtus pinigus yra kilnus daiktas. Mažas būdamas bjaurėdavausi tokiomis atnašomis.

Dorai dirbdamas ir užsidirbdamas žmogus į pinigus, piniguosna sudeda daug dalykų: proto, sąžinės, dvasios... Tai esanti žmogaus dalis. Sielos apvalymui, šventam reikalui – kodėl gi neaukoti? Sakau, galėtų būti net žodis "apvala"...

Visi klausė ištempę kaklus, paskui skolintis atėję sakydavo:

– Duok apvalos!

Gyvenimas kaip triūsas

Pavyzdžiui, kaip didelės ir sunkios knygos vertimas...

– Jeigu tiek išverčiau, tai negi tų likusių dešimties puslapių neįveiksiu?

Viskas lėks "iš inercijos", be didelių pastangų.

Kokių dar pastangų reikia, kai apytikriai viskas aišku.

Tai, kas neaišku, galgi ir yra tasai ipsilon (anot J. K.). Kiškio uodegytė.

Nakties eskizas

Toliau į mėlynas mėnesienas. Prie mėnulio, mėnesio, artyn – link dieviškųjų mentų...

(O Gryta sako man tą patį!..)

Apie a. a. Jurgį Kunčiną

Čia atsivežęs perskaičiau (beveik prarijau) jo pomirtinę knygą "Užėjau pas draugą" (trumpi apsakymai).

Tiesa, kai skaitai iš eilės, jie liete liejasi ir sudaro beveik romaną.

Gaila – ko? Kad žmonės miršta tada, kai išmoksta l. gerai rašyti?

Šaukštai po pietų. Gaila, kad niekas nesuspėjo jo pagirti ar apdovanoti (kai siūliau Nacionalinei premijai ir jį, ir dabar irgi a. a. Ričardą Gavelį, žmonės traukė pečiais...).

Kažkas pavadino jį smagiu pasakotoju – naratorium. Tiesa, bet visa tai gimę iš supratimo, kad žmogus yra mulkinamas mulkis šitoje žemėje. Kad neišvengiamas bankrotas.

Tai ekleziastiška nuostata su priedėliais – Petronijaus.

Kai daug skaitai – pabosta. Mažomis dozėmis – įkvepia, kelia nuotaiką. Tai proza, kuri jau po Apučio ir po Granausko, ir po Vilimaitės...

Daugelį jų jis stačiai traukia per dantį. Kritikus, lit. žinovus – dar labiau. Tyčiojasi iš jų. Kas jį mėgo? Linksmoji bohema, kurios mažai likę.

Kaip greitai žmonės virsta lit. istorija! Prisimenu tą konkursą, kur aš buvau "komisijos narys" – universiteto literatams. Vos išperėtas... Jis jį yra aprašęs. Paskui iš Minsko, rodos, esu gavęs jo laiškutį. Tarnaudamas kariuomenėj, prašė mano margos knygos vaikams "Užmigę žirgeliai". Išsiunčiau...

Išskyrus trumpus pokalbius telefonu ir šiaip – beveik nesame pasišnekučiavę. Jo "chebra" buvo iš kito rato... Tokiam mažam mieste per tieką metų!

Norėjau, kad jis gautų bent Jotvingių premiją – labai mėgo Druskininkų rudenius. Net buvau suformulavęs: "Už poeziją prozoje".

Neišdegė ir tai. Skaudu, kad visi mes esame "veršiai".

Pamirštieji įstatymai

Jeigu žmogus ilgainiui pamatai, perpranti, praregi, suvoki, kad tas ar tas melavo tau ir kitiems, elgėsi neteisingai, tai privalai pasakyti žmonėms (garsiai) ir – nusigręžti nuo jo. Regis, kartais taip pasielgdavau. Bėda, kad per vėlai. Bėda, kad tai nėra lengva. Bėda, kad netenki draugų. Bėda, kad ir pats nebuvai šventas.

Šit dėl ko taip mažai "katalikų". Kas laikėsi visų įstatymų, o be jų dar – begalė draudimų. O įsipareigojimai?

Skaudus ir sunkus mokslas, kurio niekas neišmoko. Tatai – gyvenimas? Geriausia būtų likti su linksmaisiais šios mokyklos mokiniais.

– Nekraukite tiek daug! Vis viena nepakelsiu, t. y. neišmoksiu...

Kodėl nepasakiau tada? Kada tada? Negimęs būdamas.

Pokštaukite, kol laikas!

Iš "Sprunkančiųjų" (s. 99)

Žmogus yra nedėkingas savo Viešpačiui. Ir jis pats čia geriausias liudininkas.

Žmogus yra tvirtas savo meile gėrybėms. Kas ir kur neišdavė savo Dievo gėrybių akivaizdoje? Didžiuma – daugelį sykių.

Žmogus – ne veltui sugalvojo kūlverstuką...

Per kokius 20 metų –

aiškiai buvo matyt. Iš tų tėvų, kurie gėrė pilstuką (kartais pamaišytą su indų plovikliais), išaugo vaikai – bir(k)a-kakliai ir vulva-galviai su Ilgomis Ausytėmis... Dabar važinėjasi dviračiais, saulėj degdami, jau plikterėję...

Žmogus nupuvusia nosimi, užtat arklia-žiaunis.

Gerai įkarštėjus prie agurkų atvažiavo savadarbiu vežimaičiu, paleido arklį po mano langais ir pareiškė:

– Visur duona su pluta, visur grybai kirmija.

Tikras Jonas auksaburnis – stuburgalių laužymo metais.

Tariamieji konstruktai (paskutinieji gyvenimai)

– O ką tu darysi tada?

– Kada?

– Kai ims žmonės lėkt...

– Kaip lėkt?

– Kaip pabaidytos peteliškės – pulkais...

– Aš būsiu miręs.

– O jei prikels?

– Kas?

– Atvaryti angelai.

– Iš kapo?

– Sako, taip.

– Aš nesikelsiu, apsimesiu...

– Kuo?

– Net nežinau. Galbūt... Sliekais, gal kokiais burundukais.

Senoji lietuvių literatūra

Jai suvokti ir ją įvertinti – nėr žmonių! Tokio kalibro tyrinėtojų. Arba skaitytojų.

Kurie būtų uostę ir lotyniškus, ir graikiškus originalus. Mokėtų lenkiškai, vokiškai. Kodėl taip rašau? Iš kur šita metodologija? Iš kasdienio skaitymo.

Net trumpą eilėraštuką skaitydamas seki (turi omeny) ir visumą, ir detales.

Taigi, tenai tas pats. Tik visuma daug didesnė, detalės – kelių kontekstų apsupty.

Plg. "Metus", A. Mickevičių, J. Słowackį, Sarbievijų.

Nėr to kalibro! Krapštukai belikę.

Jeigu Lietuvoj atsiranda neeilinių užmojų žmogus, tai greitai palūžta. Rutina, aplinka jį suėda. Kaip rūdys geležį pelkėj. Traktorius, tankus – ir tuos suėda.

Pelėsių šalys. Baisaus puvimo bei trūnijimo kraštai.

Kokia literatūra, pavyzdžiui, Baltarusijoj? Apie karą dar parašė (Bykav).

Mėginimai aprėpti praeitį – tarsi vaikų.

V. Kavolis apie mūsų laikus (kn. "Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje", išleido LKI 1992 m.).

130 p.:

Maždaug nuo 1965 m. susiformuoja labai didelės, ambicingos kūrybinės programos. Vieną jų esu pavadinęs "gamtos–mitologijos–istorijos sintezė". Šioje programoje siekiama surasti objektyvius išliekančius rėmus savo patirčiai. Ir tie rėmai randami [...]. Tuos rėmus nuolat ardo istorija – okupacijos, totalitarizmas, karai. [...] Mitologinės struktūros susilieja su gamtiniais procesais, ir visa tai Sigito Gedos "Strazde" labai gaivališkai, stichiškai reinterpretuojama, perkuriama. Geda nuo panašią programą turėjusio Kazio Bradūno skiriasi tuo, kad šis adaptuoja folklorinius įvaizdžius, o Geda juos transformuoja, perdirba savaip, atgaivina iš pirmykščių šaltinių. [...] Greta šios programos atsiranda kita, lygiai galinga kūrybinė programa [...]. Ją aš pavadinčiau "negatyviąja metafizika", aprašančia pasaulį, kuriame reikšmės praradusios ryšius su daiktais ir tarpusavy. Venclova kalba apie pasaulį, iš kurio žmonės ir daiktai yra pasitraukę. [...] Kosminis agnosticizmas su transcendentiniu potencialu. [...] Pirmajame projekte siekiama sintezuoti tai, kas lietuviams duota – ir mitologija, ir istorija, o Venclovos kūrybinėje programoje analizuojama tai, kas žmogui neduota – būties vientisumas. Net stebėtina, kaip brežnevinio sąstingio metu galėjo susiformuoti tokio masto kūrybinės programos.

P. S. Stebėtis reikia velionio mąstymu!

 
Rodoma versija 1 iš 1 
14:06:05 Aug 23, 2010   
2 AM 2 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba