ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2009-09-18 nr. 957,
www.culture.lt/satenai/

Pasmerktoji auklėjimo tradicija

DAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Iliustracija iš „Aus dem Grab der Vorgessenheit wieder standene Simplicissimus“. Niurnbergas, 1684

Gyvate vaiko smegenyse susiraičiusį diržą vaizduojantys plakatai su užrašu „Diržu proto neįkrėsi“ viešojo transporto stotelėse patvirtina tokios auklėjimo praktikos gyvybingumą. 2001 m. surengto tarptautinio vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimo „Jaunimo balsai“ duomenimis, smurtinis elgesys (psichologinis arba fizinis smurtas) būdingas 65 procentams Lietuvos šeimų. Tyrimas atskleidė, kad „Lietuvos vaikai labiau negu Vakarų Europos vaikai toleruoja fizinį ir psichologinį smurtą šeimose ir mano, kad tokiomis priemonėmis galima išspręsti kylančias problemas“1. Nors smurto prevencijai išleista nemažai įvairios literatūros, vis dar nesuvokiama, kad norint atsisakyti tradicija tapusių nuostatų reikia suprasti jų kilmę, atsiradimo ir raidos motyvus. Šiame straipsnyje aptarsime Lietuvos ir Prūsų Lietuvos mokyklose praktikuoto plakimo rykštėmis reiškinį pedagoginiame ir platesniame kasdienybės kontekste.

Viduramžių mokymo sistemą sudarė 7 laisvieji menai, kurie dailėje ir literatūroje buvo vaizduojami kaip alegorinės moterų figūros su simboliais rankose. Iš pradžių buvo mokomasi triviumo – trijų pirmųjų menų: gramatikos, dialektikos ir retorikos. Gramatiką simbolizavo moteris su knyga ir rykšte rankose2. Pastarasis atributas iki pat XX a. buvo neatskiriama Europos mokyklose ir šeimose naudota auklėjimo priemonė. Bausti reiškė auklėti ir disciplinuoti. XIII a. Vestminsterio mokykloje rykščių kirčiais bausta už: triukšmavimą rytinės maldos metu; šėliojimą, kalbėjimą ir juoką per pamokas; pašaipas iš blogai perskaičiusių ar giedojusių; stumdymąsi pakampėmis; storžieviškus atsakymus vyresniesiems. Taip pat už kiekvieną pasakytą žodį gimtąja kalba, nes mokykloje buvo privaloma bendrauti lotyniškai3. Niūriu anekdotu tapo Oksfordo mokytojo Dikeno žūties aplinkybės. Mokytojas ketino nubausti kelis berniukus, bet pritrūko rykščių. Tada išėjęs į lauką įsilipo į medį paupyje jų išsilaužti. Belauždamas dar vieną ražą mokytojas neišlaikė pusiausvyros ir įkrito į upę. Į pakrantę subėgę mokiniai taip bijojo mokytojo pykčio, kad nesuteikė pagalbos ir tas nuskendo4. Poetas Antonio Pucci (1310–1380) taip apibūdino berniukų auklėjimą Florencijos mieste: „Kai vaikas išdykauja, pamokyk jį žodžiais ir rykštėmis, sulaukus septynerių bausk jį botagu ir odiniu diržu. O kai jam bus penkiolika metų, pasinaudok basliu, mušk jį, kol paprašys pasigailėti.“5 Panašios mintys išsakomos vėlyvųjų viduramžių anglų poemoje „Kaip gera moteris dukras savo moko“: „Jeigu dukterys / aikštingos / Iš po skverno tau paspruko, / Tai nepyktauk rūsčiai, motin, / Nors jos šunkeliais pasuko. / Tik paimki šmaikščią vytį / Ir joms kailį / Išvanoki, / O kai visos ims raudoti, / Išmintingai jas pamokyk.“6 Prancūzijoje tėvų prašymu už prasižengimus budelis tamsiojoje plakdavo pilnametystės nesulaukusius vaikus7. Kad plakimas ne visada pasiteisindavo, liudija XV a. Anglijos jaunimo mėgtas eilėraštukas: „Mokytojas piktai klausia: / – Kur tu valkiojais, kaliause? / – Antis melžiau palei klėtį! / – Na, vyrut, reiks pakalbėti! / Pliekė jis atsivėdėjęs, / Bet tas nieko nepadėjo... / „Ak tu, snargliau, dar vėluosi?“ / Ašen – špygą jam panosėn.“8 XVI a. prancūzų humanistas, karys, eseistas Michelis de Montaigne’is kritikavo mokykloje įprastą rykštės naudojimą: „[...] šis privalumas sukelia žlugdančias pasekmes, ypač baudžiant mūsiškuoju būdu. Kur kas puikiau būtų, jei klases nubarstytų gėlėmis ir žalumynais, o ne kruvinomis ievų vytinių nuolaužomis.“9 XVII a. panašias mintis reiškė kai kurie anglų mąstytojai ir pedagogai. Johnas Locke’as teigė: „Dažnai plakami vaikai retai išauga gerais žmonėmis.“10 Tačiau 1694 m. nesugebėjęs užlipti laiptais encefalitu sergantis penkiametis Anglijos princesės Annos sūnus Williamas buvo tėvo mušamas11. Europietiškos mokslo, kultūros vertybės su švietimo sistema ir įprasta praktika Lietuvoje šaknis įleido XV–XVI a., o Prūsijoje ir Livonijoje – keliais amžiais anksčiau. „Ožio varymas“, „košės krėtimas“ pasitelkus rykštę tapo įprasta vaikų auklėjimo priemone. 1763 m. Vilniuje išleistą elementorių „Mokslas skaitymą rašto lenkiško dėl mažų vaikelių“ vainikavo p. 62–64 išspausdintas iš lenkų kalbos išverstas metodinis auklėjimo veikalas „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“: „Rykštė dvasia šventa vaikelius mušt rodij. / Rykštė tačiau sveikatos neužvodij. / Rykštė pavaro razumą ing galvą, / Moko poterių ir piktos kalbos gina. / Rykštė tėvams paslušnus daro, / Ožį išvaro, o lotynų moko. / Rykštė nors muša – neslaužys kaulų, / Vaikelius nuturi nuog visokios zlasties. / Rykštė, kad vaikelį motina plaka, / Išgelbės tikrai dūšią jo iš peklos. / Rykštė išmoko ir užsidirbti duonos, / Rykštė vaikelius pavaro ing dangų. / Rykštė visokios cnatos yra mokytoja, / Rykštė ir iš piktų vaikų gerais daro. / Motina kada rykštės ant vaiko gailės, / Virvę ant kaklo jam tada gatavoja. / Pašlovink, Dieve, mokytojus ir tas motinas, / Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius. / Pašlovink, Dieve, ir tuos miškus, / Kur rykštės auga kaip ant ilgiausio čėso. / Ant mažo gera yra rykštė beržinė, / O vyresniems botagas arba vytis ąžuolinė, / Žvaigždė vaikams tą kalėdaitį duod, / Dėl to gi jus už tai tegul niekas nebaud.“ „Kalėdaitį“ randame 1830 m. elementoriuje „Mokslas skaityma raszta lietuwiszka diel mažu wayku“ ir ne kartą nuo 1859 m. perleidžiamame Motiejaus Brunzos „Lementorius lietuwiszkas diel mažu wajkeliu“. Juozas Radžiukynas-Dzūkas „Varpo“ 1889 m. Nr. 7 p. 103–104 publikuotame straipsnyje „Ar rykštes iszmesti isz mokslaviecziu ar palikti“ pasisakė už tokios tradicijos tąsą. 1890 m. M. Brunzos elementoriaus laidoje „Kalėdaičio“ jau nebeliko12. Rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė) prisiminė „Kalėdaičio“ taikymą XIX a. viduryje: „[...] paėmus elementorių, reikėjo persižegnoti ir, atskleidus paskutinį lapą, ten padėtas eiles perskaityti: Ruczka, duch swęnty, dziatecki bic radai, / Ruczka bynaimneij zdrowiu niezawadzi, / Ruczka nepędzi rozumu do glovy, / Uczy paciorki, a Bronį zlei movy ir t. t. Tas perskaitymas to himno man didžiausias nesmagumas: tankiai apsipylusi ašaromis skaičiau. Pasipriešinti neskaityti negalima, nes visuomet rykštė po balkio pakišta riogsojo, ir su ta būčiau priversta skaityti.“13 Merkelis Račkauskas rašė apie „Kalėdaičio“ metodikos populiarumą „vargo mokyklose“ 1890 m. Varniuose: „[...] pradedamas mokslas jei ir nebuvo sunkus, tai be galo nuobodus. Mūsų nuoboduliui išblaškyti buvo vartojama rykštė. Prieš plakdama, motina mėgdavo pacituoti lenkišką eilėraštį, kurį buvo išmokus iš vieno kunigo pedagogo ir kurį teisingai galima pavadinti rykštės apologija: „Roždžką Duch swęnty dziatecki bic radai, / bo roždžką zdrowiu nigdy nie zawadzi.“ („Rykštė vaikus plakti Šventa Dvasia šventina, / nei sveikatai rykštė niekad nepakenkia.“) Mušdavo mus su broliu motina ir tėvas pasikeisdami, mušdavo dažnai ir smarkiai. [...] Keista, bet toks auklėjimo ir mokymo metodas kaimynų tarpe susilaukė visiško pritarimo. Garsas apie motiną kaip gerą auklėtoją, nesigailinčią rykštės, pasiekė net tolimus kaimus. Netrukus iš Varnių parapijos buvo atvežti du berniukai: pasiturį tėvai atidavė juos mūsų motinai mokyti.“14 Tuo metu panaši atmosfera tvyrojo ir oficialiose rusiškose mokyklose. Pasak M. Račkausko, Luokės pradinės mokyklos mokytojas „smarkiai baudžiąs mokinius, raunąs plaukus, draskąs ausis, mušąs liniuote per delnus ir pirštus, liepiąs atsiklaupus visą valandą laikyti aukštyn iškeltas rankas. [...] Nepatiko motinai Luokės mokytojo metodai, nors ir pati panašių laikėsi.“15 Šiaulių pradinėje rusiškoje mokykloje: „Mokytojai buvo žiaurūs, ypač Snitko tampymai už ausų, ilgas klūpojimas kampe, plaukų rovimas, delnų daužymas liniuote, smarkūs antausiai (Snitko suduodavo į veidą su kumščiu) – buvo mėgiamos mokymo priemonės ir paskatinimas į mokslą.“16 Tokią auklėjimo metodiką siūlė aplinka ir suaugusiųjų auklėjimas.

Plakimu buvo siekiama įbauginti, atgrasinti ar sulaikyti nuo nusikaltimų. Viešumu darytas moralinis spaudimas – nubaustasis buvo smerkiamas visuomenės. Ritualizuota vieša bausmė laikyta efektyvia drausminimo priemone. Pagal viduramžiškus Prancūzijos įstatymus nubaustąjį nuplakimu nurengdavo iki pusės ir pririšę prie vežimo galo apvežiodavo po miestą. Sustojus kiekvienoje viešoje aikštėje budelis rėždavo rykštėmis baudžiamajam teismo skirtus kirčius. XVII–XVIII a. Prancūzijoje buvo įprasta kryžkelėse plakti ištvirkaujančias merginas17. 1667 m. Vilniuje budelio išplakti du bandę įsilaužti ir apiplėšti piktadariai, o 1668 m. balandžio 21 d. išplakta „nuo pečiaus“ paleidusi „šventvagį“ moteris18. Panašiai bausta 1673, 1676, 1680, 1692, 1890 m. ir vėliau19. 1672 m. krautuves plėšęs vagis Chšanovskis Vilniuje buvo kankinamas, išplaktas ir jam nupjauta ausis20. Tokių bausmių vykdymas prie Vilniaus gėdos stulpo – „piloto“ – minimas 1676, 1694 m.21 1709 m. gegužės 15 d. Kobrino magistrato teismas paskelbė nuosprendį Jono Heričo dukrai kerais jaunikį bandžiusiai privilioti Apolonijai Povilionienei Kiselienei: „Paskyrė tokią bausmę: kryžiumi gulėti cerkvėje Mišių metu, po to Rotušės aikštėje išplakti ją 50 rykščių. Įvykdžius bausmę, ji bus paleista iš kalėjimo.“22 1715 m. birželio 16 d. Kretingos miesto teismas už pavogtas iš žydo Iršos Aronovičiaus dvi poras kurpių prūsę mergelę Urtę nuteisė atlyginti nuostolius ir skyrė 50 rykščių bausmę23. 1736 m. kovo 13 d. įrašas Merkinės magistrato teismo knygose rodo, kad plakimas buvo vertinamas kaip svarbesnė poveikio priemonė nei pinigai: „Už vaikų savivaliavimą liepiame juos nuplakti rykštėmis, o už vaikų padarytus nuostolius tėvai žydui turi atlyginti 5 auksinų žalą ir sugrąžinti teismo išlaidas. Ieškovas ponas nuomininkas pasitenkino tuo, kad vaikai bus nuplakti, o nuo 5 auksinų žalos atlyginimo atsisakė, tik norėjo, kad tėvai sumokėtų teismui atmintinę.“24 1752 m. lapkričio 14 d. Vilniaus vaito teismas už meistro sumušimą siuvėjų cecho pameistriui Mykolui Lokui skyrė 35 rykštes ir 3 savaites kalėjimo25. 1757 m. spalio 17 d. Virbalio magistrato pareigūnų paskelbtame nuosprendyje turgaus dieną vidurdienį apsivogusiam Kaiševičiui nurodoma: „[...] už tokį nusikaltimą, jei padarytas naktį, nes nakties vagystė yra bjauresnė už dienos, turėtų būti baudžiamas kartuvėmis, o jeigu dieną – plakamas prie gėdos stulpo [...], priteisiame iš jo mums, teismui, 5 kapas grašių [...], kad tokios piktadarybės neplistų, Kaiševičius turi atsiimti 20 rimbų priešais rotušę [...], po egzekucijos jis turi tučtuojau apleisti miestą.“26 1769 m. spalio 6 d. Virbalio magistrato pareigūnai sugautam avių vagiui Radzevičiui paskyrė: „Nedelsdamas turi atiduoti po seną avį iš savo namų, taip pat grąžinti [...] teismo išlaidas. [...] Turgaus aikštėje Radzevičius turi būti nuplaktas 100 rykščių; turi prisipažinti, kad naktį jis tikrai vogė; nuplaktas privalo užsidėti ant savęs avino kailį ir vaikščiodamas aplink Turgaus aikštę garsiai skelbti: „Pirkau avį be pinigų! Pirkau avį be pinigų!“ [...] Radzevičius turi sumokėti baudą [...], o teismui [...], ieškovams atlyginti padarytus nuostolius [...].“27 XIX a. pradžioje pilies teismai ir Lietuvos vyriausiasis gubernijos teismas rykštes taikė viešai bausdamas moteris už dorinius nusikaltimus ir nusikaltėlius už vagystes ar kitą. Bausmė turėjo būti vieša ir dažnai atliekama žmonių lankomoje vietoje – turgaus aikštėje, tinkamu laiku – turgaus dieną. Už nesantuokinio kūdikio nužudymą Kauno pilies teismas nuteisė turgaus aikštėje nuplakti nusikaltėlę 100 rykščių kirčių. Bresto pilies teismas už tai skyrė valstietei 300 kirčių mieste turgaus dieną. Telšiuose viešai 50 rykščių kirčių ir tremčiai į Sibirą nuteistas šeimininką apvogęs baudžiauninkas28. Lietuvoje taikytame 1845 m. Rusijos imperijos baudžiamajame kodekse buvo nustatyta, kad teismo paskirtą fizinę bausmę – išplakimą rykštėmis – turi vykdyti budelis, o bausmė turi būti „visada vieša“. Tuo pačiu metu buvo atsisakyta kartais mirtimi pasibaigiančio plakimo rimbu. Nors plakimas rykštėmis formaliai buvo panaikintas 1904 m. rugpjūčio 11 d., jis buvo vykdomas iki pat 1905 m.29 Valsčiaus teismai plakimą rykštėmis motyvavo „papročiu“ ir šių teismų knygose pasitaiko įrašų apie tokį motyvą: „kad pamoka būtų“, „mušamas tam, kad pasitaisytų“30.

Pabaiga kitame numeryje


______________________________________________
1 Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005–2007 metų programa, patvirtinta LR Vyriausybės 2005.V.4 nutarimu Nr. 491, II sk. 9 str.
2 Aleksandras Ikamas, Eugenijus Manelis, Viduramžių galvosūkiai, Vilnius, 2008, p. 250, 252.
3 Terry Deary, Viduriuojantys viduramžiai, Vilnius, 1999, p. 98.
4 Ten pat, p. 100–102.
5 Ikamas, Manelis, p. 250, 252.
6 Deary, p. 96.
7 Gustav Sanson, Zapiski palačia, Lugansk, 1996, t. 1, p. 23.
8 Deary, p. 98.
9 Sanson, p. 24.
10 Maureen Waller, London 1700 god, Smolensk, 2003, p. 83.
11 Ten pat.
12 Vladas Sirutavičius, Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius, 1995, p. 100–101.
13 Žemaitė, Autobiografija, Vilnius, 1996, p. 10.
14 Merkelis Račkauskas, Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy, Vilnius, 2008, p. 37.
15 Ten pat, p. 39.
16 Ten pat, p. 46.
17 Sanson, p. 23.
18 Stasys Samalavičius, Vilniaus rotušė, Vilnius, 2006, p. 52.
19 Ten pat, p. 57.
20 Ten pat, p. 53.
21 Ten pat, p. 57.
22 Algirdas Baliulis, Eimantas Meilus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 623.
23 Ten pat, p. 626.
24 Ten pat, p. 578.
25 Samalavičius, p. 52.
26 Baliulis, Meilus, p. 578.
27 Ten pat, p. 654–655.
28 Sirutavičius, p. 98–99.
29 Ten pat, p. 96.
30 Ten pat, p. 97.
 

Skaitytojų vertinimai


171142. visi čia tokie padorūs,2009-09-26 22:22
prieš vaikus nesmurtauja.

Rodoma versija 2 iš 2 
14:03:57 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba