ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2007-03-10 nr. 836,
www.culture.lt/satenai/

Iš užrašų knygučių

SERGEJ DOVLATOV

[skaityti komentarus]

iliustracija

Išėjo kartą mama į gatvę. Pliaupia lietus. Skėtis liko namie. Brenda ji per balas. Staiga prieš ją išdygsta kažkoks alkoholikas, taip pat be skėčio. Rėkia:

– Mamule! Mamule! Ko jie visi po skėčiais, kaip laukiniai?!

Kartą nešiau šiukšlių baką. Sustirau. Išverčiau jį tris metrus neprinešęs iki šiukšlyno. Maždaug po penkiolikos minučių pasirodė kiemsargis. Pakėlė skandalą. Paaiškėjo, kad jis iš šiukšlių lengvai nustato, kuriam gyventojui jos priklauso ir iš kurio buto.

Bet kuriame darbe yra vietos kūrybai.

– Išspausdino apsakymą?

– Išspausdino.

– Pinigus gavai?

– Gavau.

– Gerus?

– Gerus. Bet mažai.

Brolis paklausė manęs:

– Rašai romaną?

– Rašau, – atsakiau aš.

– Ir aš rašau, – sako mano brolis, – pasimainom nežiūrėdami?

Prabudome mudu su broliu pas jo draugę. Vakare velniškai daug išgėrėm. Būsena klaiki. Matau, mano brolis pakilo, nusiprausė. Stovi prie veidrodžio, šukuojasi.

Aš sakau:

– Nejau tu gerai jautiesi?

– Aš siaubingai jaučiuosi.

– Bet tu čiustijiesi!

– Aš nesičiustiju, – atsakė mano brolis. – Aš visai nesigražinu. Aš save... mumifikuoju.

Būtų neblogai savo pjesę pradėti taip. Pagrindinis aktorius ištaria:

– Buvo skaidri, šilta, saulėta...

Pauzė.

– Priešpaskutinė diena...

Ir, pagaliau, aiškiai:

– Pompėjos!

– Kaip jus nukirpti?

– Tyloje.

Achmatova išleido savo rinktinę. Miša Jupas susitikęs ją ir sako:

– Neseniai perskaičiau jūsų knygą.

Paskui priduria:

– Man daug kas patiko.

Tą „daug kas patiko“, sako, Achmatova prisimindavo iki pat mirties.

Kaip jau žinoma, Lavrentijui Berijai į namus pristatydavo aukštesniųjų klasių moksleivių. Paskui jo vairuotojas eilinei aukai įteikdavo gėlių puokštę. Ir nuveždavo namo. Tokia buvo nustatyta ceremonija. Kartą viena mergelė užsispyrė. Ji stengėsi ištrūkti, draskėsi. Trumpiau sakant, atsilaikė ir nepasidavė vidaus reikalų ministro žavesiui. Berija tarė jai:

– Gali keliaut.

Panelė nusileido laiptais apačion. Vairuotojas, nelaukęs tokio įvykių posūkio, įteikė paruoštą puokštę. Mergužėlė, šiek tiek aprimusi, kreipėsi į balkone stovintį ministrą:

– Štai, Lavrentijau Pavlovičiau! Jūsų vairuotojas pasirodė malonesnis už jus. Jis padovanojo man gėlių puokštę.

Berija nusišiepė ir vangiai ištarė:

– Tu klysti. Tai ne puokštė. Tai – vainikas.

Charmsas sakydavo:

– Telefonas mano paprastas – 32-08. Lengva atsiminti. Trisdešimt du dantys ir aštuoni pirštai.

Prasti eilėraščiai vis dėlto geriau už gerą laikraštinę žinutę.

Įsitaisėme mes su Fomuškinu Menų aikštėje. Šalia bronzinio Puškino būriavosi grupė azijiečių. Jie buvo su chalatais, tiubeteikomis. Kažką svarstė, gestikuliavo.

– Parvažiuos namo į pietus, pažįstamiems girsis: „Iljičių matėme!“

Aleškovskis sakydavo:

– O koks dar gali būti kvapas šalyje?! Juk pagrindinis lavonas dar nepalaidotas!

Ėjome mudu su Brodskiu iš kažkur, buvo jau vėlus metas. Nusileidome į metro – uždaryta. Kaustyti vartai nuo žemės iki lubų. O už tų vartų vaikštinėja milicininkas.

Josifas priėjo arčiau. Paskui gana garsiai šūktelėjo:

– Ei!

Milicininkas sukluso, atsisuko.

– Nuostabus vaizdelis, – pasakė jam Josifas, – pirmąsyk matau mentą už grotų.

Tai atsitiko Leningrado teatro institute. Studentams dainavo garsusis prancūzų šansonjė Gilbert’as Bécaud. Pagaliau pasirodymas baigėsi. Vakaro vedėjas kreipėsi į studentus:

– Užduokite klausimų.

Visi tyli.

– Užduokite klausimų artistui.

Tyla.

Ir tada sėdintis salėje poetas Jeriominas garsiai prancūziškai riktelėjo:

– Kiek valandų?

Gilbert’as Bécaud pasižiūrėjo į laikrodį ir mandagiai atsakė:

– Pusė šešių.

Ir neįsižeidė.

Simonovo romanas „Mirusiais negimstama“.

Mano žmona paklausė Arjevo:

– Andrejau, nesuprantu, tu rūkai?

– Žinai, – tarė Andrejus, – aš rūkau tik tada, kai išgeriu. O išgeriu aš nuolat. Todėl daugelis mano, kad aš rūkau.

Čirikovas atnešė į leidyklą rankraštį.

– Štai, – sako jis redaktoriui, – mano nauja apysaka. Prašom susipažinti. Norėčiau sužinoti jūsų nuomonę. Gal ką reikia pataisyti, perdaryti?

– Taip, taip, – mąsliai atsakė redaktorius, – žinoma. Perdarykite, jaunuoli, perdarykite.

Ir grąžino rankraštį.

Girdžiu iš Ingos Petkevič:

– Aš anksčiau įtarinėdavau, kad tu saugumo agentas.

– Bet kodėl?

– Kaip čia pasakius. Pasirodai, pasiskolini penkrublę – laiku neši grąžinti. Keista, galvoju, ne kitaip kaip pasiųstas.

Jaunystėje Bitovas garsėjo agresyvumu. Ypač kai būdavo neblaivus. Sykį jis vožtelėjo Voznesenskiui.

Tai buvo ne pirmas panašus atvejis. Bitovą patraukė į draugišką teismą. Pakvipo paraku.

Ir tada Bitovas išrėžė kalbą. Jis pasakė:

– Išklausykite mane ir objektyviai nuspręskite. Tik pirma išklausykite, kaip tai atsitiko, ir tada jūs suprasite mane. O to pasekmė bus, kad atleisite. Todėl, kad aš nekaltas. Ir tuoj visiems bus tas aišku. Svarbiausia, išklausykite, kaip visa tai atsitiko.

– Na ir kaip tai atsitiko? – pasidomėjo teisėjai.

– O situacija buvo tokia. Užeinu į „Kontinentalį“. Stovi sau Andrejus Voznesenskis. O dabar atsakykite, – sušuko Bitovas, – ar aš galėjau jam neduoti į snukį?!

Kartą ateina Bitovas pas Goliavkiną. Tas sako:

– A, sveikas, džiaugiuosi tave matydamas.

Paskui iš slaptavietės ištraukia mažą buteliuką. Bitovas atsega portfelį ir taip pat ištraukia „mažylį“.

Goliavkinas tylėdamas savąjį įkiša atgal į slaptavietę.

Vertė Andrius Šiuša

 

Skaitytojų vertinimai


77233. Gavrylius2007-03-11 20:38
Anekdotines istorijas raso talentingi zmones, patam tik liaudis padaro is ju anekdotus.

77332. zebediejus2007-03-13 13:26
prastai išversta. ne kiekvieno nosiai Dovlatovas. Atrodo - toks paprastas, bet...

77344. krankt2007-03-13 16:53
smagiai skaitosi.

77426. Gavrylius2007-03-13 23:19
Man Dovlatovas yra vienas is nedaugelio raseivu, kuriuos beskaitydamas uzsimanau stipraus alkoholinio ruko. Gal sutapimas, bo man ir taip daznai uzsinori ir su Vienicka ir su Juozapu, mazu priklausomybe nuo raseivu.

77458. zebediejus2007-03-14 12:07
taigi. as perskaites 2 dovlatovo knygas dvi savaiti geriau. ir ne kiek nesigailiu.

77603. Filologe-profesionali skaitytoja :-) 2007-03-15 17:25
Manau, kad isversta sauniai. Pati skaiciau visa Dovlatovo kuryba rusiskai. Tikrai perteiket jo dvasia ir "kalamburus".

77613. filologei2007-03-15 20:30
matyt, jūs ne filologė arba neturite kalbos jausmo. o gal net du viename.

77755. nepamenu2007-03-17 16:00
man geriau erlickas. ne prie rusu as, nesuprantu tu atseit l juokingu baijriu

77810. mie2007-03-17 22:22
"du viename" cia tai bent kalbos jausmas. maximos kalbos jausmas.

77811. ivs :))2007-03-17 22:26
O trys viename? Tai koks būtų? Jausmas?

77851. dovlatovo megejas2007-03-18 11:35
armenes ir zydo vaikas S. Dovlatov fantastiskai "isisavino" rusu kalba. praktiskai - neisverciamai. nors pirma pazintis man buvo B.Januseviciaus pries kokia 10 metu LM isverstas (beje, labai gerai) apsakymas. po to teko susipirkti viska rusiskai. ir perskaityti jo kelis internetinius puslapius. rekomenduoju alkoholinio realizmo megejams. eurogejams - nelabai.

Rodoma versija 1 iš 1 
14:01:48 Aug 23, 2010   
2 AM 2 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba