ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2006-04-01 nr. 791,
www.culture.lt/satenai/

Erzinantys objektai

EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marius Zavadskis. Op lia. 2000–2006. Vytauto Balčyčio nuotrauka

Šiemet "Vartų" galerija švenčia penkiolikos metų sukaktį. Šia proga surengti parodą pakviesta žymi dailėtyrininkė ir kuratorė Raminta Jurėnaitė pristatė Lietuvos dailininkų jauniausios kartos atstovus. Kūrinius eksponavo keturi skulptoriai – Marius Zavadskis, Algis Kasparavičius, Rimantas Milkintas, Gediminas Mažintas – ir tapytojas Vilius Vanagas.

Paroda buvo įdomi keliais aspektais. Ji sužadino pastaraisiais metais primirštą susidomėjimą objekto menu. Patrauklus pasirodė ir sprendimas eksponuoti tik penkis autorius, bet pristatyti juos išsamiau. Taip išvengta jaunųjų menininkų parodose dažno sumaišties jausmo, kai susiduri su daugybe nežinomų vardų, o eksponuojami vienas ar du menininko darbai labai mažai apie jį tepasako.

Parodos pavadinimas "Ekscentriški objektai" tik iš dalies atitinka jos pobūdį. Skulptorių kūriniai teisėtai pavadinti objektais, tačiau V. Vanago piešiniai šiuolaikinio meno terminijos požiūriu nėra objektai. Taip pat ne viskas yra ekscentriška. Pavyzdžiui, R. Milkinto kūriniai estetiški, santūrūs, sukurti iš natūralių medžiagų, išore mažai besiskiriantys nuo tradicinio minimalizmo. Todėl galima manyti, kad parodos pavadinimą nulėmė kitų trijų autorių kūryba – M. Zavadskio, kurio aitriai spalvingų gėlių dėlionė-automatas papuošė parodą reklamuojantį plakatą, A. Kasparavičiaus, nupynusio ryškiai raudoną silikoninių aguonų vainiką, ir G. Mažinto, be kita ko, eksponavusio tris bronzinius "šūdukus ant pagaliukų". Kadangi būtent šių trijų autorių kūryba geriausiai atspindi parodos koncepciją, be to, penketuko kontekste yra labiau susijusi tarpusavyje, daugiausia dėmesio skirsiu jiems.

Kalbant apie kūrinių išorę, bendra tendencija, atskiriančia trijulę ne tik nuo likusių dviejų kolegų, bet ir nuo didelės dalies šiuolaikinio lietuviškojo meno, laikytina tai, kad kūriniuose naudojama itin daug sintetinių medžiagų (prisiminkime, kad ankstesnieji Lietuvos objektų kūrėjai – Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Deimantas Narkevičius ir kt. – labiau kliovėsi natūraliosiomis). Be to, didelė dalis darbų akį traukia aitriai ryškiomis spalvomis. Štai, pavyzdžiui, G. Mažinto "Lagaminėlio" koloritas nustelbia net garsiojo Dainiaus Liškevičiaus Kristaus žalumą. Taigi čia – dirbtinį ryškumą ir "blizgesį" mėgstantis menas.

Kas yra svarstoma pasitelkiant tokias medžiagas ir spalvas? Nė vienas trijulės kūrinys (priešingai nei tapytojo V. Vanago) nėra intymus ar asmeniškas. Visos jiems rūpimos temos – visuomeniškai svarbios, fundamentalios. Aptarsiu tris iš jų: socialinio gyvenimo, mirties ir meno.

Socialinėje plotmėje M. Zavadskiui, regis, labai rūpi valdančiojo ir valdinio santykiai – apie juos kalba du jo kūriniai. Bareljefe "Visa regintis" glūdi besislepiantis valdančiojo žvilgsnis. Tokiai temai pasirinktas ne vienai širdžiai artimas motyvas – Lenino portretas: geležinį kumštį slepianti "dieviškoji" ikona. Įvaizdžio paradoksalumas kūrinyje dar labiau išryškinamas: sidabro dažai dengia gipsą, po idealu slepiasi pigumas ir netobulumas. Kad valdžios žvilgsnis būtų ypač efektyvus, sako Michelis Foucault, jį reikia paslėpti, padaryti nematomą. M. Zavadskis žvilgsnį paslepia ne tamsiame Panoptikono bokštelyje, bet po žaismingai blizgančiais karoliukais: vėlei turime gražią dviprasmybę.

Antrasis valdančiojo ir valdomojo santykiams skirtas kūrinys "Op lia" panašus į kitą M. Zavadskio darbą – neseniai Europos parke pastatytą skulptūrą "Gyvenk visą gyvenimą". Mintis ta pati – žaisti, dalyvauti skatinantis objektas žiūrovą klastingai įtraukia į beprasmių veiksmų vergiją, paverčia jį dresuotu gyvūnėliu. Skirtumas tas, kad skulptūroje "Op lia" pavojus akivaizdesnis. Kūrinys "Gyvenk visą gyvenimą" primena ne tik įrenginį narve uždarytam žiurkėnui papramogauti, bet ir vaikišką karuselę, todėl tikėtina, kad tūlas parko lankytojas pasisuka rateliu, nostalgiškai prisimena vaikystę ir net nesusimąsto apie slypintį pavojų įsisukti į beprasmį veiksmą. Skulptūra "Op lia" nedviprasmiškai primena dresuojamam žvėriui ištiestą lanką; cirko įspūdį sustiprina ir ryškiaspalvės gėlės. Drįstu abejoti, ar bent vienam žiūrovui kilo džiaugsmingas noras paklusti kvietimui "Op lia".

iliustracija
Algis Kasparavičius. Mechanizmas. 2002. Vytauto Balčyčio nuotrauka

Su socialiniais judesiais susijęs A. Kasparavičiaus darbas "Mechanizmas". Šiuose iš plieno išlietuose skaitytuvuose esama nedidelio nukrypimo nuo normos: strypai, ant kurių suverti kauliukai, yra su sriegiais. Pradingsta galimybė kauliukus lengvai nublokšti į vieną ar kitą pusę. Paviršutinišką veiksmą privaloma atlikti atidžiai ir rūpestingai. Su tikraisiais skaitytuvais atliekamos manipuliacijos – nuolatinis tų pačių kauliukų pergrupavimas – primena Jeano Baudrillard’o aprašytą prasmę naikinantį srautų judėjimą. A. Kasparavičius bando apsunkinti srautų cirkuliaciją ir taip sugrąžinti jei ne prasmę, tai bent jos ieškojimą. "Žmones valdo troškimas viskuo manipuliuoti. Matyti, suprasti, išmokti – tai jų nedomina", – teigia J. Baudrillard’as. "Mechanizmas" lengvai manipuliuoti neleidžia: esi priverstas lėtai persukinėti kauliukus po vieną, turi susikaupti tai darydamas ir susimąstyti apie tikslą.

G. Mažinto raketos formos "Lagaminėlis", atrodo, kalba apie konkrečią šiandienos visuomenės problemą – terorizmą. Tačiau pamačius žaismingų spalvų kūrinį atmintyje visų pirma iškyla ne tikri skaudūs įvykiai, o terorizmui skirti anekdotai ("Įlipo į autobusą senutė su lagaminėliu..."). "Lagaminėlis" skatina susimąstyti, ar iš tikrųjų suvokiame terorizmo grėsmę. Juk teroristų išpuoliai, pažįstami tik iš žiniasklaidos, mums yra greičiau intriguojantis, su kasdiene realybe nesusijęs serialas, nepavojingas ir egzotiškas kaip spalvingas raketos formos lagaminėlis.

Tiek apie mirtį kalba G. Mažintas. Labiau šią temą išplėtoja M. Zavadskis ir A. Kasparavičius. M. Zavadskis bausmės / savižudybės klausimą paliečia eksponuodamas "Kilpą". Kaip ir kituose kūriniuose, pasitelkiamas koktus kontrastas tarp turinio ir formos: pakaruoklio kilpa apvejama ryškiaspalvėmis gėlėmis. Akivaizdu, šiandieninis mirties subanalinimas ir nureikšminimas autoriaus nedžiugina. "Kilpą" būtų galima palyginti su Andy Warholo sukurtomis serijomis – ką tik nusižudžiusios Marilyn Monroe portretais ir elektros kėdžių atvaizdais. Čia taip pat suderinama paviršutiniškumas – ryškios spalvos bei serijinė gamyba – ir mirties tema. Tačiau amerikietis, atrodo, labai nesipiktina nepagarba mirčiai ir nesmerkia populiariosios kultūros – nesistengia sukurti nemalonaus įspūdžio. O M. Zavadskio kūrinyje parazitiškai kilpą apsivijusios gėlės atrodo smerktinai.

Mirties simbolį transformavo ir A. Kasparavičius kūrinyje "Pro memoria". Čia natūralios laidotuvių vainiko eglišakės pakeistos raudonomis silikoninėmis aguonų galvutėmis. Galima manyti, kad, kadaise eglišakes pasirinkę pinti vainikams, žmonės išreiškė pagarbų požiūrį į mirtį. Aguonos viską apverčia aukštyn kojomis. Erzinanti raudona pakeičia ramią žalią. Mirtis tampa susijusi su narkotikais, arba kitaip – užsimiršimu, pabėgimu nuo gyvenimo. Duriančius, bet kvepiančius spyglius pakeičia silikonas – minkšta, lipni ir kartu atstumianti, nemaloni, apgaulinga medžiaga.

iliustracija
Gediminas Mažintas. Kolona. 2006. Vytauto Balčyčio nuotrauka

Plastmasė prasiskverbia ir į save reflektuojančius, patį meną "aptariančius" kūrinius. A. Kasparavičiaus "Žaiginiai", manyčiau, yra apie menu besivadinančius, bet menu nesančius reiškinius. Ant žaiginių kaip šieno prikrauta "paveikslų". Tačiau visi jie plastikiniai, vienodi – įrėmintos tuščios plokštumos. Raimundas Malašauskas kadaise yra parašęs, jog rėmai reikalingi tam, kad žmogus atskirtų paveikslą nuo sienos. Tokiu atveju ant žaiginių sukrauti objektai savo įmantriais rėmais rėkte rėkia esantys menas, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Rėmai negaubia jokio turinio. Žaiginiai su "paveikslais" primena Pilies gatvėje išstatytą kičą, o "paveikslų" vienodumas – masinę kultūrą. Tačiau nuo rėmų sklindantis teiginys "Aš esu menas" primena ir postmodernistinį "Tai yra menas, nes aš taip pasakiau". Taigi "Žaiginiai" priverčia susimąstyti ne tik apie tradicinį kičą, bet ir apie šiuolaikinį meną grindžiančias idėjas bei galimą jų panaudojimą.

Ne itin džiaugsmingą požiūrį į meną išsako ir G. Mažintas savo kūrinyje "Šūdukas ant pagaliuko". Tiesa, meno menkumas išryškinamas einant priešinga linkme: A. Kasparavičius puošnius rėmus išliejo iš pigaus plastiko, o G. Mažintas solidžias medžiagas – bronzą ir granitą – panaudoja "šūdukui ant pagaliuko" sukurti. Beje, šis kūrinys labai primena Rosemarie Trockel "Burnos skulptūrą" – iš sidabro išlietą sukramtytos gumos gumuliuką. Abiem atvejais iš prabangaus metalo gaminami atgrasūs abjektai. Skirtumas tas, kad guma labiau kvepia modernia miesto kultūra, o išmatos – kaimu. Taigi G. Mažinto kūrinyje savitai atgimsta kadaise buvęs svarbus lietuviškojo meno bruožas – valstietiškas mentalitetas. Turint omenyje, kad "kaimiškumo" lietuvių mene vis dar stengiamasi atsikratyti, toks sugrįžimas prie jo yra, matyt, ekscentriškiausias šio kūrinio aspektas.

Meno statusas kvestionuojamas ir G. Mažinto kūrinyje "Riedulys". Pasak menininko, šiuo kūriniu jis norįs parodyti, kad ir gamtos kūriniai yra menas. Tačiau teiginį norisi priimti kaip pasišaipymą negu kaip rimtą požiūrį. Palyginkime: apie gamtos ir žmogaus kūrybos santykį taip pat svarsčiusi olandų menininkų pora Bik Van der Pol liūdnai konstatavo, kad žmogaus galimybės pakartoti gamtą yra tik iliuzija – sunku su jais nesutikti. G. Mažintas nesutinka. Jis, atvirkščiai, iškelia žmogų virš gamtos, globėjiškai teigdamas, esą gamta (kaip ir žmogus!) irgi kurianti meną.

Kelis kartus apžiūrėjus parodą kyla įspūdis, kad tai yra erzinti linkęs menas. M. Zavadskio "Op lia" lyg ir ragina šokti per lanką, tačiau kartu ir šaiposi iš tokio veiksmo. G. Mažinto sukrauta lėkščių kolona vilioja išbandyti jos tvirtumą. Viršuje besipuikuojantis tortukas žadina apetitą, tačiau tortas nevalgomas, ogi lėkščių griauti negalima. A. Kasparavičiaus "Mechanizmas" iš tolo žada suteikti galimybę smagiai pamanipuliuoti, tačiau priartėjus tenka nusivilti. Senasis, ikimodernistinis menas dažnai patenkindavo nesunkaus malonumo ieškantį žiūrovą. Modernistinis (o nemaža dalimi ir postmodernistinis) – iš tolo šaukė nesuteiksiantis lengvo pasimėgavimo. Ekscentriškųjų menininkų kūriniai žaismingai vilioja, bet galų gale žadėto pasismaginimo galimybę užkerta.

 

Skaitytojų vertinimai


54839. kiskis p2006-04-04 10:27
sitas straipsnis yra tikras sudukas ant pagaliuko. be jokiu kabuciu. jeigu literaturos kritike smulkiai atpasakotu romano turini - butu tas pats. kaip mokinio rasinys.

54880. galaktikų pirkėja2006-04-05 05:04
Baik tu, kiški p., šitas aprašas bus labai įdomus kada nors paskui. Dabar tau gerai, gali nubėgt už kampo į kokią galeriją ir visur pamatysi tą patį, kad ir kokioj geografinėje platumoje bebūtum, o po kokio ne vieno dešimtmečio, tik pamanyk, kokia lapė snapė atsiverčia tokį nublukusį webą, raidės vietom nutrupėję, toji su lupa tyrinėja, ausim karpo, galvą kraipo:
Tai bentski! Žiūrėk tu man, kokius daikčiukus žmonės parodose išstatydavo!

54885. kiskis p2006-04-05 10:51
nemaciau sitos parodos, o gaila. ner taip paprasta nubegt uz kampo pasiziuret. sukiesi kaip voverele rate. kai nuotraukelej pamaciau zavadskio ranka su vainiku iskilo atminty mazuro darytos bronzines rankos laikancios kruva blynu. virs blynines, pilies gatvej. bet lyginti nera ko, nes blynines iskaba yra taikomasis daiktas, o cia - ne. nors vadovaujantis jusu logika, mazuriene, kai bus jau visai senute, atejusi pasiziures is savo jaunas apvalias rankas ir prisimins kokia ji buvo. sita strapsneli atsitiktinai pasiziurejau po to kai liurmeny pabandziau skaityti baranova. man pasirode kad dailes kritika neisaugina tokiu protu kaip literaturos kritika. nesuprantu kodel. vien tik mergeles studentes ar ka tik buvusios studentes rasineja rasinelius. nupasakoja ka mato. be to kyla itarimas kad pakalbinusi pacius menininkus kritike ne ka tepesa. musuose gaji tradicija kurybai pasitelkti labiau intuicija negu intelekta. bet galiu ir klysti, atsiprasau. pavyzdziui pamastymai apie terorizma. nugi kaip kokio septintoko. "velei turime grazia dviprasmybe" - ot tai pasiekimas, ka besakysi. "mirties subanalinimas ir nureiksmininmas autoriaus nedziugina". oho. na gerai nors tai kad pries pusrycius pasilinksminau. nes kur meti aki, ten linksma. "garsusis Liskevicius". tada prisimenu viena jo interviu duota liskevicienei ir vel linksma. griztu prie baranovos: neiveikiau as to straipsnio. syki mano prietelka gydytoja pakviete i savo disertacijos gynima. trumpai tariant apie inkstu ligas. tada nusprendziau kad jeigu labai atidziai klausysiu nuo pat pradziu tai viska suprasiu ir nenuobodziausiu. deja apsirikau. taip ir su baranova.

54907. to kiskis2006-04-05 16:55
mielas kiski, kazka tau ta moteriska lytis uzmyne turbut kazkada, kad taip jas keiki. reikejo mint atgal drasiai, o ne inkst pasislepus. klaiku. ne visi menotyrininkai vyrai geri. nesvarbu kad jie vyra.

54911. kiskis p2006-04-05 18:22
atvirai sakant viena karta yra uzmynus moteriska menotyrininke bet del to tik dziaugiausi. galejau nesutikti su jos poziuriu bet atsirado siokia tokia intriga. nieko ner bjauriau uz apvalainus straipsnius. andriuskeviciaus idomu skaityti net pagiriamuosius.

54912. kiskis p2006-04-05 19:16
zinot ko tikiuosi is meno kritiku ir kritikiu: kad pasakytu man ka naujo. ko pati nematau.

54913. galaktikų supirkėja2006-04-05 19:24
O tai tau! Koks sutapimas :) Aš to paties tikiuosi iš literatūros kritikų. Ir JB, šį kartą, perskaičiau su dideliu susidomėjimu, bet gal nuotaika buvo tokia apėmusi, gal Mėnulis.

54928. to kiskis2006-04-06 10:40
bet va su andriuskevicium gi taip ir yra kad jis apvaliai raso - pasiima savo kampa ir varo. gali net parodos nemates buti. paprastai tai ivardijama kaip grozine literatura, o lietuvoj - meno kritika. va cia tai tarpdiscipliniskumas.

54933. kiskis p2006-04-06 12:00
seniai neskaiciau andriuskeviciaus bet kiek prisimenu jis kaip tik surasdavo kiekvienam jo kampa. sava idomuma. dabar daznai pasigendu recenzijose individualumo, nebanalaus poziurio.

54948. to kiskis2006-04-06 16:10
tai skaityk gera literatura. ten daug individuaus poziurio. menotyra megina kiek imanoma likti nesaliska - tokia jos prigimtis.

54956. kiskis p2006-04-06 17:28
nu davaj. prigimtis tai prigimtis.

54964. varna2006-04-07 00:09
Man visada buvo įdomi egzaltuotų mergaičių (na, kaip ir šio straipniūkščio autorės) bandymai žengti koja kojon su paskutiniais įvykiais ir suktis sukūryje. Bet ilgainiui tas domėjimasis išblėso. Sukasi, jos sukasi - o naudos? Kaip iš ožio pieno. Graudu, kad jaunas žmogus savo išplėstom akim nieko nemato, savo ausim nieko negirdi, savo širdim nieko nejaučia. Šiaip - pliurpia, mala vandenį, sijoja rūką.

54975. kiskis p2006-04-07 10:21
jeigu jos eina i sita specialybe vadinasi nori ir mato. taip pat taikau ir sau: niekad ne pro sali buti smalsiai, abejojanciai ir savikritiskai.

Rodoma versija 1 iš 1 
14:01:20 Aug 23, 2010   
2 AM 2 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba