ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2007-06-02 nr. 847,
www.culture.lt/satenai/

Pabėgimas pagal Leną Eltang

LILIJA DUOBLIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
– Mira, žiūrėk! Čapinas gavo architektūros apdovanojimą už geriausią 1934 metų statinį.
Roberto J. Dayaus karikatūra (1935)

Lena Eltang. Pobeg kumaniki. Sankt-Peterburg: Amfora, 2006. 448 p.

Lietuvos rašytojai ir kiti raštingi žmonės vis drąsiau bando kurti romanus. Regis, tai toks pats gyvenimo pilnatvei būtinas patyrimas kaip ir nuvykti į Afriką, panardyti Raudonojoje jūroje, paskanauti banginio ar varnos mėsos, šokti su parašiutu ar nuo kokio skardžio išbandyti šuolį su lynu. Negali sakyti, tarp naujų romanų pasitaiko įvairių: įmantresnės fabulos, taiklesnio žodžio, suktesnės minties. Žiūrėk, jei ne iš pirmo, tai iš antro ar trečio karto bandančiajam pavyksta parašyti geriau. Tik, gaila, dažniausiai trečio karto nesulaukiame, o jei sulaukiame, vėl skaitome panašų romaną: šiek tiek nuviliantį, šiek tiek žavintį, šiek tiek stebinantį, bet nepaliekantį didesnio noro prie jo grįžti.

Kitoks romanas parašytas (rusų kalba) autorės iš Lietuvos – Lenos Eltang. Knyga mįslingu pavadinimu „Pobeg kumaniki“. Rusijoje ji jau pasiūlyta apdovanoti nacionaline bestselerio premija. Autorė atsidūrė tarp penkių išrinktųjų, tarp tokių rašytojų kaip Ulickaja, Pelevinas ir kt. Kūrinys pateiktas apdovanoti ir dar viena premija – „Bolšaja kniga“. Lietuvoje gyvenanti ir mūsų šaliai savo kūrybą priskirianti romano autorė jau pastebėta ir jos kūriniai kelia daug diskusijų. Rusijos kritikai nustebę, o sykiu ir sutrikę, jie nežino, kaip reaguoti į tokį netikėtą autorės iš Lietuvos kūrybinį proveržį. Deja, pati Lietuva jo nefiksavo. Nenuostabu: knygynų lentynose šio romano nerasite. Jo tiražas – trys tūkstančiai, o leidykla „Amfora“ jį platino labiau Rusijoje nei Lietuvoje, taigi kūrinys nuo pat pradžios buvo pasmerktas tapti retenybe.

Kuo ypatingas šis romanas? Akivaizdu, jis parašytas subrendusios žodžio meistrės. L. Eltang iki šio romano pasirodymo buvo žinoma kaip poetė, kartais kurianti ir apsakymus. Būtent žodžio pajautos, atrankos ir jo valdymo meistrystė leido autorei išsiskirti iš daugelio šiuolaikinių romanistų, turinčių įprastą populiaraus romano rašymo stilių, kurio pagrindinis ypatumas – lakoniškas ir aiškus, kartais perdėm tiesmukas sakinys.

L. Eltang tekstas prisodrintas poetinio skambesio, metaforų, etimologinių žaidimų, bet pirmiausia jis – skoningas ir subtilus. Teksto sakinių pabaigoje nėra taškų, lygiai kaip ir pradžioje nėra didžiųjų raidžių. Nėra ne tik sakinių žymėjimo, bet ir aiškios fabulos. Dar daugiau – konkrečių veikėjų, turinčių savo veidus, charakterius, taip pat nerasite. Personažai kuriami skaitytojo vaizduotėje, bet ilgainiui paaiškėja, kad dėl protėjiško jų pobūdžio skaitytojo pastangos užčiuopti charakterio esmę tampa bergždžios. Nepavyksta užčiuopti nė vyro ir moters pasaulėvokos kontrastų, nors jiems romane klijuojamos vienareikšmės etiketės: vyras – moteriškas, moteris – vyriška. Knygoje nerasite ir sekso, tokio būtino šiuolaikinio romano prieskonio, nors čia akivaizdus nuolatinis seksualumo ir karščio pojūtis, bylojantis apie išsinėrimo iš savęs ir išėjimo į kitą galimybę.

Ir vis dėlto kai ką galime aiškiau rekonstruoti. Pagrindinis veikėjas Mozė susirašinėja elektroniniais laiškais su draugais ir pažįstamais. Netrunkame suprasti, kad jis gydosi psichiatrijos ligoninėje. Jo tapatybė išsiskaidžiusi, o sąmonės srautai multiplikuojami kituose personažuose, užgožiančiuose jį patį ir kiek klaidinančiuose skaitytoją. Susirašinėjimo istorija kupina anapus epistolinio ryšio nutinkančių įvykių, prisiminimų, pojūčių, ji rezgama keistoje, nuolat kintančioje erdvėje, tarsi migloje, kurioje atskiros detalės iki skausmo pažįstamos, bet apibūdinti jų sukeliamą reginį vargu ar pavyktų. Romano veiksmas vyksta konkrečiose vietose: Barselonoje, Londone, Romoje, Vilniuje, Karališkių ežero apylinkėse Anykščių rajone, tai teikia vilties atkurti topografinį romano herojaus klajonių žemėlapį. Galima justi miestų šurmulį, gatvių gausmą ir tvaiką, matyti spalvas, užuosti vyno, kavos, austrių ar omarų kvapus, bet po visu šiuo gyvybe pulsuojančiu rekvizitu nevyksta nieko radikalaus, paaiškinamo priežastine įvykių seka. Vietų žymėjimas, skrupulingi kvapų ir spalvų aprašymai, buitinės detalės, visa tai, kas pamažu stiprina santykio taktiliškumą, toli gražu nepadeda, o dargi atvirkščiai – išsklaido atpažinimo nuojautas ir niekais paverčia skaitytojo pastangas. Ir herojai, ir erdvės čia nepasiekiami, nors labai artimi. It magija atrodo autorės žaidimas nuotrupomis, susaistytomis niekur nevedančiomis gijomis. Žaidimas tokiu lygiu, kokį galėtum aptikti Lotynų Amerikos rašytojų kūriniuose. Borgeso minties viražų ar Cortázaro kuriamos kasdienybės paslapties čia nerasi, bet pajusi ne prasčiau „susuktą“ siužeto laiką, kuris, remiantis Ricoeuru, leidžia pasakojimui klostytis tarp Aristotelio ir Augustino naratyvo konstravimo tradicijų. Žodžio pulsavimo ir kvėpavimo tarp ištarų jėga leidžia ne tik rastis magiškajam realizmui, bet ir kvestionuoti tai, kas atrodytų nepaprastai svarbu visam kultūriniam palikimui. Daugybė garsių filosofų minčių pasažų, religijotyriniai intarpai atsiduria ties pavojinga jų bevertiškumo riba.

Ko gero, labiau nei prie magiškojo realizmo šį romaną galėtume priskirti prie postmodernizmo. Akivaizdus žaidimas tekstu. Romanas gali būti perskaitomas dekonstrukcijos būdu. Tai žaidimas, kurio kombinacijos atveria unikalius sąvokinių ir prasminių jungčių sąskambius. Šie stebina skaitytoją dekonstruktorių, ir jam belieka dėkoti autoriui už tokią galimybę žaisti. O „ėjimų“, leidžiančių įsitikinti šio žaidimo jėga, yra tikrai daug.

Beje, pristatydamas romaną Maksas Frajus pateikia jo sukūrimo istoriją. Autorė pradėjo rašyti savo herojaus Mozės dienoraštį ir paskelbė internete. Ilgainiui jis apaugo įvairiais klausimais, komentarais, siūlymais. Taigi herojaus istorija buvo kuriama kolektyviai ir virtualiai. Bet įstabiausia tai, kad ir išleidus romaną herojus liko gyventi interneto erdvėje (tuo nesunku įsitikinti surinkus http://users.livejournal.com/_moses).

Beje, jei kas manytų, kad panašus romanas Lietuvoje jau publikuotas, tikrai klystų. Nieko bendro su Ugnės Barauskaitės „O rytoj vėl reikės gyventi“ nėra, išskyrus tipinius internetinių adresų užrašus. L. Eltang romane į herojaus gyvenimą įpintas interneto ryšys nėra vienintelis galimas ryšys su pasauliu. Jis nekelia fobijų, nėra sureikšminamas. Romano konstravimas panaudojant susirašinėjimą internetu šiuo atveju tik liudija, kad laikas ir jo diktuojamos technologijos rimtosios literatūros nepažeidžia.

Neabejoju, kad kiekvienas skaitytojas L. Eltang romaną apibūdintų skirtingai. Aš, baigusi skaityti, suvokiau, kad tiek laiko, kiek prie jo praleidau, yra per maža. Knyga verta nuodugnios studijos. Tikiu, kad prie jos sugrįžus atsiras naujų įžvalgų, prasminių skyrių (laiškų) ryšių. O jei ir nepavyktų jų rasti, ir net atvirkščiai – pasirodytų, kad toliau tik tuštuma, būtų proga pasijuokti iš taip gerai pavykusio pokšto.

Belieka aptarti knygos pavadinimą „Pobeg kumaniki“. Ką jis galėtų reikšti ir kaip jį galėtume versti į lietuvių kalbą? „Kumanikos pabėgimas“, tiksliau – „Gervuogės pabėgimas“? Dėl vertimo į anglų kalbą šiuo metu internete ginčijasi nemažai specialistų ar šiaip romano gerbėjų. Siūloma versti „Blackberry Shoot“, „A Kumanika-berry Shoot“, „Berry Escape“, „Berry Off-spring“, „Blackberry Runaway“... Aptariant knygos pagrindinį veikėją Mozę, kuris kartu yra ir kitas asmuo Moras, galima rasti pačios autorės nuorodų į tai, kas yra Moras. Jį galima sieti ir su gervuoge (erškėtinių šeimos augalu), ir su graikiška Mora, skaidraus kūno gyvūnėliu, turinčiu ilgas kojas ir rankas, dvi sielas ir primenančiu drugelį ar kokį vabzdį. Galiausiai viduramžiais žinotas Codex Cumanicus, siejamas su religiniais tekstais. Taigi prasmę galima rinktis ir, matyt, nė viena nebus visiškai klaidinga. Knygos viršelyje klastūniškai, tarsi herojaus Mozės išnara, rangosi driežiukas, įsikandęs uogą. O pabėgimas todėl, kad jo iš viso nėra ir, matyt, negali būti. Tai tarsi koks žodžių žaismas, viena iš haiku eilučių, poezija, skambesys, virpinamas oras, virstantis besidauginančiu šurmuliu, susirūpinimu, smalsumu, susirašinėjimu, bendruomeninėmis interneto atitikmenų paieškomis ir apmąstymais vienumoje.

L. Eltang sukurtas Lietuvos provincijos ir sostinės lyrinis herojus iš Pašilaičių, Šeškinės, Pilaitės daugiabučių bei senamiesčio mūrų išsiveržia ne tik link lietuvių rašytojų pamėgtų simbolinių Vakarų ir Rytų centrų – Paryžiaus ir Tibeto. Jo gyvenamoji erdvė nusidriekia link Barselonos, Maltos, Londono, Vienos, Romos. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad globalizacija šio herojaus nenuštampavo kaip jau esamo kūrinio, virtusio prekės ženklu, kopijos, o herojus pats akivaizdžiai virsta prekės ženklu. Šiuo požiūriu pabėgimas jam pavyko.

 

Skaitytojų vertinimai


85362. Monte2007-06-06 13:31
Pobeg - atauga. Šiuo atveju būtent ši žodžio reikšmė yra pagrindinė, nėra čia jokio keistumo ar mistikos. Vertėjai keistuoliai, jei verčia kaip pabėgimą

85364. Monte2007-06-06 13:46
O dar tiksliau - ūglys

85377. rudra2007-06-06 15:15
"pristatydamas romaną Maksas Frajus pateikia..." - Maksas Frajus ir yra Lena Eltang, tai jos pseudonimas, kuriuo pasirašinėja vieną po kito Rusijoj leidžiamus lengvo turinio romanus, o mielus širdžiai išsidirbinėjimus pasirašo Lena E.

85472. papa kumpis2007-06-07 16:12
Deja, rudra, Jus klystat. Nors Frajus -- irgi moteris.

85557. rudra2007-06-08 18:19
Na nežinau, gal ir klystu, tiesiog girdėjau per Svobodą vieną nemigos naktį.

Rodoma versija 1 iš 1 
13:44:30 Aug 23, 2010   
1 AM 1 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba