ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2008-06-06 nr. 895,
www.culture.lt/satenai/

Apie Fluxus reikšmę Atgimimo metais, vietinį avangardą bei meno ir politikos sąsajas

Su kompozitoriumi, LR kultūros viceministru GINTARU SODEIKA kalbasi Skaidra Trilupaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Akcijolapis. 1989. Iš Gintaro Sodeikos archyvo
Arvydas Baltrūnas

XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje buvote vienas pagrindinių ankstyvojo lietuviškojo avangardo dalyvių – grupės „Žalias lapas“ narys, hepeningų festivalio Anykščiuose sumanytojas ir kuratorius. Muzikologai mini fliuksistinį jūsų kūrybos charakterį ir tai, kad jums nesvetimi Jono Meko kinematografiniai principai. Ar intensyvus bendradarbiavimas su kitų sričių kūrėjais tuo metu vyko spontaniškai? Pavyzdžiui, Gediminas Urbonas kitados yra prisipažinęs, kad kolaboracines naujojo meno iniciatyvas įkvėpė jo, tuometinio skulptūros studento, susidūrimas su garso menininkais (kuriant instaliaciją „Geležinis vilkas“ ir kt.). Kaip vieni kitus suradote?

– Atgimimo laikotarpiu vyko įvairūs paraleliniai veiksmai tiek Anykščiuose, tiek Nidoje. Kasmetinis muzikų festivalis Anykščiuose buvo pavadintas dviem kodinėmis raidėmis AN, pridedant reikiamus metus. O 1990 m. įvyko festivalis Nidoje, kuris vadinosi NI. Kai kažkuriais metais organizavome festivalį Anykščiuose, tuo pat metu „Žalias lapas“ lygiai toje pačioje vietoje, tik diena anksčiau, darė savo akciją. Kai 1990 m. „Žalias lapas“ rengė savo festivalį Nidoje, mes su muzikų grupe atvykome vykdyti savo akcijos NI-90, ir tie du renginiai susipynė. Nors dailininkai nebuvo mūsų festivalio dalis, tuo metu apie formalumus niekas negalvojo. Buvo tiesiog ieškoma kontaktų ir komunikacijos su aplinka – žiūrovais, klausytojais, ir tai gana gerai sekėsi.

Manau, kad dabar atstumas tarp skirtingų meno šakų yra padidėjęs, ir tai man atrodo labai paradoksalu. Viena vertus, lyg ir egzistuoja tarpdisciplininių menų suaktyvėjimas, plinta interaktyvios meno formos, tačiau, kita vertus, skirtingų šakų profesionalai beveik nebendrauja, nebent yra retų išimčių. Tai mane liūdina, nes jei šiandien paklaustumėte muzikų, kas vyksta šiuolaikinių vizualiųjų menų srityje, jie greičiausiai nežinotų, ką atsakyti.

Galbūt ilgainiui anuometiniam avangardui profesionalėjant neišvengiami tapo ir savotiški „profesionalumo kompleksai“? Štai tarp dailininkų, prisimenu, kartais šypseną keldavo šiuolaikinės muzikos festivaliuose jaunų kompozitorių naudojamos videoformos. Žvelgiant iš vizualiųjų menų pusės, tai kūrė „naivios“ priemonės, o ne radikalios vizualinės raiškos įspūdį. O kompozitoriams juk šypseną galėjo kelti dailininkų kūryboje naudojamas garsas...

– Aš pats, tiesą sakant, jau truputį natūraliau ir paprasčiau vertinu kitos šakos menininko raišką garso srityje. Pavyzdžiui, kai Valdas Ozarinskas pasakoja, kaip jis pats sukūrė garso takelius savo kūriniui, aš į tai žvelgiu kur kas atlaidžiau nei kadaise ir be jokios ironijos. Nes tai, ką menininkas pats sukūrė, atspindi jo darbo specifiką ir jauseną; tai yra autentiška.

Kada pirmą kartą išgirdote apie Fluxus? Koks čia buvo Vytauto Landsbergio vaidmuo?

– Apie Fluxus pirmosios žinios ėmė klaidžioti apie 1986 m., ir būtent Druskininkų jaunųjų kompozitorių festivalyje „Jauna muzika“, nors negalėčiau prisiminti, kas man pirmą kartą apie tai pasakė. Tuo metu Druskininkuose susirinkdavo visa jaunesnė šviesuomenė – pradedantys politikai, literatai, muzikologai, filosofai. Ten klausytasi eksperimentinės muzikos, taip pat vyko intensyvūs pokalbiai. Jau 1986 m. pasigirdo drąsių kalbų apie sistemą, kilo visokių kritiškų pamąstymų apie tarybinius muzikologus. Landsbergis dalyvavo tuose pokalbiuose kaip kandus, aštrus muzikos tyrinėtojas su „politiniu atspalviu“. O mes buvome „jaunimėlis“ – paskutinių kursų studentai, kurie ieškojo būdų, kaip kalbėti alternatyvesne muzikos kalba, sudominti klausytojus, būti kultūrine rezistencija. Mes tada net nežinojome, kad Landsbergis jau 1966 m. buvo daręs akcijas Pedagoginiame institute. 1987 m. man kilo idėja surengti visiškai kitokį, atskirą Fluxus krypties renginį. Taip gimė Anykščių festivaliai...

Tiesa, maždaug 1982 m. man į rankas buvo patekę garso įrašai su kai kuriomis Mačiūno akcijomis; vienoje, pavyzdžiui, buvo ardomas fortepijonas. Mes to dalyko klausėmės kaip labai keisto muzikos kūrinio, tada dar nežinojome nei apie Fluxus, nei to, kad tie garsai buvo kur kas daugiau nei muzika. Landsbergis pas mus lankėsi ir per pirmąjį Anykščių festivalį, jis buvo mūsų profesorius, todėl nebuvo sunku įkalbėti jį atvykti. Taigi vieną vakarą mes išklausėme jo spontanišką ir ilgą pasakojimą apie Jurgį Mačiūną, Joną Meką, Nam June Paiką ir kitus. Tada kur kas daugiau išgirdome ir apie Mačiūno asmenį, charakterį, ir apie tai, kad daug metų Landsbergis gaudavo iš jo siuntas. Landsbergis tuos keistus dalykus – visokias neišvaizdžias dėžutes su popierėliais ir pan. – kitados vadino šiukšlėmis ir, pakraipęs galvą, išmesdavo. Tačiau kai kuriuos daiktus vėliau pradėjo kaupti; laiškus, manau, taip pat išsaugojo. Po minėtojo Landsbergio pasakojimo mes greitai identifikavomės. Tada mūsų Fluxus mums atrodė labai spontaniškas ir originalus, bet kai sužinojome apie Fluxus judėjimą Amerikoje, gavome savotišką patvirtinimą, kad viską darome teisingai. Nuoširdžiai ir teisingai.

Nenuostabu, kad devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje šis judėjimas Lietuvoje buvo gerokai romantizuotas. Juk mes tik šiandien daugiau sužinome apie autentišką ir nebūtinai vakarietišką Fluxus, kuris egzistavo šioje geležinės uždangos pusėje. Kaip jums pačiam visa tai atrodo iš laiko perspektyvos?

– Kol nežinojome apie Fluxus Vakaruose, mums atrodė, kad šis judėjimas gimė Lietuvoje ir kilo iš mūsų pačių. O apie Fluxus kitose Rytų Europos šalyse daug ką sužinojau tik praeitų metų pabaigoje ŠMC vykusioje parodoje „Fluxus East: Fluxus tinklai Vidurio Rytų Europoje“. Tada supratau, kiek daug dalykų dėjosi Lenkijoje, Vengrijoje... Gaila, kad anksčiau to nežinojome, būtume gal kaip nors bendravę. Ankstyvasis mūsų pačių Fluxus iš tiesų buvo labai romantiškas ir netgi naivus – buvome įsitikinę, kad esame labai originalūs. Šiandien man tuometinis mūsų judėjimas ir yra žavus dėl simpatiško provincialumo, tai jo vertė.

Kodėl pasirinkote būtent Anykščius ir ką ten veikdavote?

– Vietą parinkau aš. Iš Anykščių kilę mano seneliai, todėl buvau užsibrėžęs sau tikslą Anykščiuose atrasti ką nors daugiau. Pažinojau aplinkines vietas, ten netoliese buvo kvarcinio smėlio karjeras – labai patogi vieta hepeningams. Bazinę stovyklą įsirengėme prie Šventosios upės. Iš ten vykdavo žygiai į Anykščių miestą, kur atlikdavome įvairias visuomenines akcijas. Pavyzdžiui, 1988 m. vyko nebyli eisena su trispalvėmis į miesto restoraną, jame papietavome ir grįžome į savo bazinę stovyklą. Visa tai darėme nesišnekėdami tarpusavyje ir niekam iš šalies nepratarę nė vieno žodžio. Žmonės dar nebuvo įpratę matyti trispalvės, akcija padarė didelį įspūdį Anykščių miestelio gyventojams. Vienas iš mūsų, pravarde Dzūkas (M. K. Čiurlionio meno mokyklos absolventas Vygantas Poškus – S. T.), dalyvavo eisenoje užsidėjęs ant galvos iš papjė mašė padarytą arklio galvą ir apsivilkęs atitinkamą kostiumą. Išėjus iš restorano mūsų laukė milicijos automobilis, Dzūką kuriam laikui sulaikė, su visa arklio galva. Apie tokio pobūdžio akcijas būtų galima pasakoti labai ilgai, jų vyko daug. Festivalyje AN-89, pavyzdžiui, buvo atliktas ilgiausias kūrinys Lietuvos, o gal ir Europos, istorijoje. Jis truko 84 valandas ir buvo atliekamas pamainomis, pagal mano kruopščiai surašytą partitūrą, per pauzes buvo galima pamiegoti. Kūrinio veiksmas apėmė garsus, muzikavimą, plaukimą upe, ėjimą mišku, bėgimą, sėdėjimą naktį vidury plento ir t. t.

Domėjimasis sistemos ribas peržengiančiais dalykais, netradicinėmis veiklos pristatymo formomis buvo būdingas daugeliui jūsų kolegų tiek muzikos, tiek vaizduojamojo meno srityje. Vis dėlto įdomu, koks buvo jūsų santykis su pačia sistema, pavyzdžiui, su Kompozitorių sąjunga? Šis klausimas intriguoja todėl, kad dailės pasaulyje po vienybės laikotarpio Atgimimo metais įvyko didelis susiskaldymas, kilo opozicija Dailininkų sąjungai, intensyviai kūrėsi nuo jos nepriklausomos grupės...

– Kompozitorių „šeima“ yra kur kas mažesnė ir tokio susipriešinimo ten neįvyko. Beje, juk ir pats pirmasis Sąjūdžio susirinkimas įvyko Kompozitorių sąjungoje. O ir ankstesniais laikais Kompozitorių sąjunga buvo pakankamai progresyvi organizacija, net ir kai ją valdė Komunistų partijos nariai. Mes, jaunieji kompozitoriai, priklausėme jaunimo sekcijai. Tuomet sąjungos pirmininkas buvo Julius Andrejevas – atviras, demokratiškas žmogus, labai palankiai žiūrėjęs į mūsų judėjimą. Prisimenu, 1988 m. iš vadovybės netgi gavom 300 rublių paramą savo festivaliui.

Apie menininkų ir intelektualų įsitraukimą į Atgimimo metų politinius procesus parašyta nemažai. Embleminis pavyzdys – Vytautas Landsbergis, kuris ne kartą yra pripažinęs savo politinės veiklos sąsajas su tuo, ką darė Jurgis Mačiūnas. Ar pats galėtumėte „aiškinti“ savo veiklą politikoje pasitelkdamas ankstyvosios kūrybos principus? Paprasčiau tariant, kaip žiūrite į meninės ir politinės veiklos vos ne tiesioginį tapatinimą, kuris atrodo neišvengiamas, kai tik koks nors žymesnis menininkas pasuka į politiką?

– Šiuo aspektu vertinti Václavo Havelo arba Vytauto Landsbergio posūkį į politiką yra per anksti, nebent domintų jų autentiška patirtis „iš vidaus“. Privalumas tas, kad išėjusiam į politiką menininkui nėra užtrenktos durys grįžti atgal į meno pasaulį. Politikui tas negresia. Atidarydamas „Žalio lapo“ parodą 1990 m. aš, pavyzdžiui, savo kalboje paminėjau, kad mūsų valstybė turi fliuksistinius pamatus, nes ji yra vienintelė pasaulio valstybė, prie kurios vairo yra Fluxus judėjimo atstovas. Druskininkų festivaliai buvo ta vieta, kur buvo galima drąsiau pakalbėti nebijant, kad „kažkas kažkur praneš“, bet iš mūsų akcijų dalyvių nei į Sąjūdį, nei vėliau į didžiąją politiką niekas nenuėjo. Tačiau neabejotinai galima kalbėti apie Fluxus mūsų politikoje, nes Landsbergis yra išeivis iš Fluxus. Save patį ligi šiol laikau Fluxus atstovu, Fluxus principais remiasi mano gyvenimo filosofija. Drįstu netgi galvoti, kad Fluxus man daugeliu atvejų neleido suklysti nei kaip politikui, nei kaip žmogui.


„ŠMC interviu“, 2008, Nr. 9–10

 
Rodoma versija 2 iš 2 
13:38:54 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba