ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2009-02-20 nr. 929,
www.culture.lt/satenai/

Didžiuotis ar gėdytis?

RIMAS DRIEŽIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kalnalio bažnyčios žalnieriai

Mums rašo



Lėlių teatro istorija Lietuvoje dar tik tyrinėjama, o iškylantys nauji faktai ir džiugina, ir verčia tikslinti bei papildyti jau paskelbtus apibendrinimus. Tyrinėjimus daugiausia skatina pačių lėlininkų domėjimasis profesijos paveldu – kažin ar būtų poreikis prie teatrų steigti savus muziejus, jeigu valstybinis Teatro, muzikos ir kino muziejus šiai sričiai galėtų skirti pakankamai dėmesio (prie Kauno valstybinio lėlių teatro nuo 1994 m. veikia Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejus, o prie Vilniaus teatro „Lėlė“ 2006 m. įkurtas Gyvasis lėlių muziejus). Gal dėl to ir kitų kūrybos sričių tyrinėtojai, aptikę ką vertingo iš lėlių teatro istorijos, mieliau tais atradimais dalijasi su lėlininkais. Iš muzikologės Živilės Ramoškaitės sužinojau, kad apie bažnyčioje vykusius lėlių vaidinimus rašoma Balio Buračo straipsnių rinkinyje „Lietuvos kaimo papročiai“ („Mintis“, V., 1993). Be kitų tarpukaryje skelbtų Buračo tekstų, knygos sudarytojai įdėjo ir 1937 m. „Naujosios Romuvos“ Nr. 13/14 publikaciją „Raseiniečių žemaičių Velykos“. Joje Buračas rašo: „Seniau, gal prieš kokius 50 metų, Viduklės bažnyčioje, Raseinių apskr., būdavo vaidinama Kristaus kančios. Vaidino medinės, drabužiais aprengtos, gal kokių 5 metų vaiko didumo lėlės. Jas bažnyčios tarnai su virvelių ir spyruoklių pagalba judino kaip gyvas žmogystas. Tas lėles apie 1928 metus mačiau ir aš, tačiau dabar jos jau sukrautos ant bažnyčios aukšto ir neberodomos.“ Vienas iš knygos sudarytojų Vacys Milius pratarmėje pabrėžia, jog „daugumas Buračo straipsnių buvo skirti bendro pobūdžio laikraščiams, todėl jie, kad būtų patrauklesni skaitytojui, beletrizuoti, romantizuoti“, bet pateiktais faktais Milius neabejoja. Dėl to buvo keista Laimos Kastanauskaitės monografijoje „Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918–1940)“ („Vaga“, V., 2008, p. 247–248) skaityti, kad „laisvamanybė leido etnologui B. Buračui savaip (išskirta mano – R. D.) aprašyti Viduklės (Raseinių r.) bažnyčios atlaidus [...]. Čia, anot jo, katalikai vaidindavo Kristaus kančias, misterijas, „gyvuosius paveikslus“.“ Toliau autorė pateikia mano jau cituotą vaidinimo aprašymą, dar prideda Velykų nakties bei rytinės procesijos papročius ir apibendrina: „Manoma, šiuos vaizdus sukeldavo B. Buračo meninė vaizduotė. Daugelis to meto etnografų į etnografiją žiūrėdavo kaip į meną ir fantazuodavo kaip įmanydami.“ Po tokių išvadų Buračo etnografiniai rašiniai tampa niekiniai, bet, be jo, panašių liudijimų yra pateikę ir kiti skirtingu metu gyvenę autoriai. Kol kas seniausias žinomas Kristaus kančių vaidinimo aprašymas yra iš XIX a. Tai ištrauka iš Aleksandro Fromo-Gužučio apybraižos „Šiluva“ (Baisioji gadynė, V., 1955, p. 80): „Toliau buvo pašiūrė, vadinamoji Jeruzolima: ten buvo rodoma paskutinė išganytojo vakarienė; jo stovyla drauge su dvylikos apaštalų stovylomis sėdėjo užstalėje. Šventasis Petras buvo senelis su didele plike, o šventasis Jonas jaunas ir gražus vyras. Judošius gi išveizėjo kaip baisus žmogžudys, kurio akys buvo panašios įpykusio šunies akims, o smaila ruda barzdelė ir tokie gi statūs kaip šeriai plaukai pridavė jo veidui daugiau baisybės. Susiėjus žmonėms, prasidėjo regykla. Rodytojas, pasislėpęs už uždangos, kalbėjo tuos žodžius, kurie per šventą vakarienę buvo vartojami, ir prieteikiai kalbai tampė vielas ir dėl to stovylos kilnojo akis, dėliojo rankas ir kraipė galvas. Regėtojai didei stebėjosi, vyrai dūsavo, moterys verkė, ir visi to nelaimingo Judošiaus labai neapkentė.“

Lėlių teatru Europoje rimčiau susidomėta tik XIX–XX a. sandūroje, todėl šios teatro šakos istorikai turi kur kas mažiau teatrologinių šaltinių negu dramos teatro tyrinėtojai. Daugiau medžiagos apie lėles randama etnografinėse studijose ir netiesioginiuose liudijimuose: grožinėje literatūroje, kelionių aprašymuose, dailės kūriniuose ir įvairiuose dokumentuose (dienoraščiuose, pokylių sąmatose, policijos protokoluose ir kt.). Remiantis tokiais šaltiniais formuojama ir Lietuvos lėlių teatro istorija, tad galima teigti, kad Fromo-Gužučio kūrinys, nors ir netiesiogiai, liudija Buračo aprašyto reiškinio – Kristaus kančių vaidinimo – egzistavimą. Fromo-Gužučio pasakojimą į mūsų teatro istoriją pirmas įtraukė Balys Lukošius straipsnyje „Lėlių teatras“ („Meno saviveikla“, 1956, Nr. 1), vėliau dar kartą jį citavo 1975 m. Dailės instituto studentams skirtame tekste „Šešėlių teatras“ (2008 m. jį išleido Lietuvos liaudies kultūros centras). 1987 m. pasirodžiusi Dalios Gudavičiūtės studija „Vilniaus ir Kauno lėlių teatrai“ (Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970, V., 1987) Fromo-Gužučio citatai jau suteikė istorinio liudijimo statusą, nes nagrinėjant mūsų lėlių teatro praeitį bendroje Europos panoramoje išryškėjo analogijos su kituose kraštuose egzistavusiais reiškiniais, kurie Lietuvą pasiekė per bažnyčių ir vienuolynų tinklą.

Gudavičiūtė savo studijoje pateikė ir iki tol neminėtų šaltinių. Vienas jų – 1936.X.24 dienraštyje „Vakarai“ spausdintas tekstas „Viduramžio lėlių teatras Nemakščiuose“ (autorius nenurodytas): „Nemakščiai Lietuvos teatro istorijoje turės garbingą vietą. Jau viduramžių laikais didžiųjų Velykų švenčių metu būdavo lėlių vaidinimai. Šie vaidinimai tęsėsi iki paskutinių metų. Dar ir dabar tebėra bažnyčios sandėliuose savos, lietuviškų dievdirbių kūrybos teatro lėlės, o miestelyje tebegyvena ir patys vaidintojai. Teatras vaidino ir karo metu, ir berods vaidinimai buvo iki 1932 metų. Lėlės apie vieno metro didumo, gana originalios, ypač Kristaus ir Judo stovylos. Gyventojai pasakoja, kad vaidinimo metu, vaizduojant Kristaus kančias, scenos būdavo labai griaudinančios, kad tikintieji verkdavo gailiomis ašaromis. Kai šventoji Veronika šluostydavo Jėzui veidą ir kai Kristus nešdamas kryžių suklupdavo, visa bažnyčia su ašarom akyse suklaupdavo ant kelių. Teatro vaidintojai buvo mėgėjai. Paskutinis teatro „direktorius ir režisierius“ buvusi klebonijos skalbėja. Ji priruošdavusi ir visus vaidintojus. Okupacijos metu vokiečiai šiuo originaliu vaidinimu labai susidomėjo. Mūsų viduramžiams tirti ir Lietuvos teatro istorijai tai brangus radinys.“

Prieraše „Nuo redakcijos“ skatinta daugiau rašyti „apie šį įdomų radinį“ ir pageidauta sužinoti, „kas šį teatrą įsteigė, kaip į jį žiūrėjo dvasiškija ir tikintieji, kokiomis šventėmis ir progomis įvykdavo vaidinimai ir t. t.“ Lyg atsiliepdami į šį kvietimą, o gal norėdami dar labiau sudominti skaitytojus neįprastu reiškiniu „Vakarai“ 1936.X.28 išspausdina A. Vilainio straipsnį „Dar apie lėlių teatrą Nemakščiuose“. Jame rašoma: „...šio teatro pradžia buvusi kartu su bažnyčios steigimu. Kiti kalba, kad tuos vaidinimus įvedę Kražių jėzuitai ar tik patarę Nemakščių dvasiškijai. Jeigu tikėti pirmajai versijai, tai šis teatras turėtų jau 300 metų, nes Nemakščiuose pirmoji bažnyčia pastatyta prieš 300 metų, būtent 1636 metais. [...] teatro senumą liudija, kad ant vienos iš užsilikusių lėlių yra pažymėta 18 šimtmečio pabaigos data. Ta lėlė atrodo kiek naujesnė už kitas. Tada jeigu daleisti, kad ta lėlė buvo ir pataisyta, vis tiek liudija, kad šis teatras pradėjęs veikti greičiausiai apie septyniolikto šimtmečio pradžią [...].

Lėlių teatras buvo vaidinamas tik kartą į metus, didįjį šeštadienį, prieš taip vadinamą Kristaus budynės šventę (Velykų naktį), kuomet susirinkdavę visi parapijiečiai. Prie didžiojo altoriaus būdavo padaroma lentinė būda – scena, po kuria tilpdavę 6–8 žmonės, kurių uždavinys buvo judinti vielas ir tuo būdu duoti veiksmą lėlėms, kurios vaikščiodavo ant tam tikrų važelių, panašių į vagonetkas.

Pačios lėlės padarytos virš vieno metro didumo. Lėlių skaičius didelis, nes yra po keletą tų pačių, ypač Kristų vaizduojančių. [...] Vienur Jis apvilktas baltu rūbu, kitur su raudonu, dar kitur Jis atvaizduotas su erškėčių karūna ir lendre rankoje.

Vaidinimas būdavo pradedamas paskutine vakariene. Po [...] jau rodoma Jėzus alyvų daržely ir vėliau ateinant Judą su žvangančiais kapšiuke grašiais. Sekančiose scenose rodoma Kristaus nuplakimas, karūnavimas erškėčiais, apaštalo Petro Kristaus išsigynimas ir vėliau jo gailestis, ašaros. Po šių scenų rodoma jau Kristaus kryžiaus keliai, kuriuose vaizduojama: Veronikos už akių užbėgimas, ašarų nušluostymas nuo kruvino Kristaus veido ir vėliau Golgota. [...] Šiems vaidinimams išnykus, žmonės dar ir dabar jų gailisi. Teatro lėlės dar [...] tebestovi bažnyčios sandėly nesunaikintos. Jas, jeigu jau daugiau nemanoma vaidinti, berods, reikėtų [...] atiduoti kuriam nors muziejui, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo ar naujai įsteigtam bažnytiniam muziejui...“

Regis, šis A. Vilainio pasiūlymas nebuvo išgirstas, o lėlės gal kur laukia, kol bus atrastos? Lėlininkas Stasys Ratkevičius atsiminimų knygoje „Visos mano dienos“ (K., 1996) perspausdino 1931 m. žurnale „Aš ir Jūs“ (Nr. 1) skelbtą Petro Kupčiūno straipsnį „Viduramžių teatras Lietuvoje“. Šis tekstas dabarties lėlininkams nebuvo žinomas, o tarp minėtų tarpukario publikacijų Kupčiūnas bene pirmasis aprašė Nemakščių vaidinimus ir susiejo juos su Europos tradicija: „Buvęs labai populiarus viduramžiais marionečių teatras, ypač Vakarų Europoj, pastaraisiais laikais buvo užmirštas, kaip ir atgyvenęs savo epochą. [...]

Kiek nuostabiau, kad toks teatras, visur kitur jau miręs, vis dėlto iki šių dienų užsiliko Lietuvoje. Straipsnio autoriui teko tokio teatro „artistus“ matyti Nemakščiuose, Raseinių apskrity. [...] Reikia manyti, kad Nemakščių marionetės išdirbimo atžvilgiu nė kiek ne menkesnės už buvusias prancūzų ar vokiečių marionetes. Nors gamyboje skirtumas didžiausias, nes Vakarų Europos marionetes gamino tų laikų teatralai, o mūsiškės – gryna liaudies kūryba. [...]

Ypač įspūdingas Judas: apvilktas margu rūbu, rankoje laiko raudoną kapšelį su trisdešimčia sidabrinių, kuriuo, eidamas per sceną, žvangina. Ant galvos uždėtas juodo ėriuko kailio parikas, kas Judą daro tikrai baisų. Jo povyzoje įkūnytas tikras Juda su visais jo griekais. [...] Pastebėjau, kad marionetės, kuri vaizduoja Kristų, einantį į Golgotą, kruvini keliai, ko niekuomet nebuvau pastebėjęs nė viename Krucifikse. Paklausus „režisieriaus“, kuriais sumetimais sukruvinti Kristaus keliai, gavau nelauktą atsakymą: „Vaikeli, juk žinai, kad Kristus net tris kartus puolė, – užsigavo į akmenis.“ Nuomonė visai teisinga.“

Lyginant Kupčiūno straipsnį su vėliau pasirodžiusiu Vilainio tekstu galima įžvelgti tam tikrų panašumų, bet pirmajame neminėtos detalės (pvz., Kristaus figūros apranga) ir aplinkybės („vaidinimus įvedę Kražių jėzuitai“) leidžia manyti, kad Vilainis studijavo Nemakščių teatrą savarankiškai, o tekstų sutapimai rodo, jog abu autoriai aprašė tą patį objektą. Skiriasi jų asmeniniai įspūdžiai. Kupčiūnas rašo: „Įdomi ir graudinga turi būti scena, kai Kristų sutinka su sukruvintu veidu šv. Veronika ir, pakeldama ranką su skara, nušluosto Jam veidą. Gyviems žmonėms tai darant, įspūdis, žinoma, daug silpnesnis. Šitokia scena rodo, kad technikos atžvilgiu marionečių teatras vis dėlto labai gerai pastatytas: reikia gi figūras gražiai viena prie kitos priartinti, kad Veronika, pakėlusi ranką, pasiektų Kristaus veidą. O juk tai daroma nematant, sėdint po scena ir tiktai komanduojant režisieriui, kuris visus veiksmus jau moka iš atminties ir niekuomet nė vienoj scenoj nesuklysta. Šią sceną vis dėlto man teko matyti. Ji tikrai jaudinanti. Arba vėl labai įspūdinga, kai šv. Petras, Kristui į jį pažvelgus, verkia. Paties verksmo, žinoma, teatras negali imituoti, bet labai gražiai atvaizduojamas momentas, kai jis šluostosi ašaras. O Kristaus žvilgsnis į Petrą! Kas galvos pasukimas!

Tokiu tai būdu Velykų naktį suvaidinama visas Kristaus kančių epizodas: nuo paskutinės vakarienės iki paguldymui į grabą.“

Nemakščių vaidinimuose dalyvavo 6–8 vaidintojai, nes to reikalavo lėlių dydis (apie 1 metrą) ir mechanika (lėlės ant važelių). Fromo-Gužučio aprašytą reginį Šiluvoje vaidino vienas „rodytojas“, todėl šio teatro konstrukcija turėjo būti mobilesnė, o lėlės – mažesnės. Toks vaidinimas galėjo „gastroliuoti“. Buračo aprašytos Kristaus kančių vaidinimas Viduklėje pagal lėlių mastelį („kokių 5 metų vaiko didumo“) artimesnės Nemakščių vaidinimui. Kai Buračas 1928 m. matė Viduklės lėles, jos jau nebevaidino, o Nemakščiuose vaidinimai rodyti iki 1932-ųjų. Kodėl ši tradicija buvo nutraukta? Ko gero, dėl to paties, kas ir monografijos apie masonus autorę vertė ieškoti argumentų nuneigiant Buračo etnografinius liudijimus – juose Kastanauskaitė įžvelgia pastangas „išjuokti, sumenkinti, išstumti“ katalikų šventes! Dvasininkijos ir paveldo puoselėtojų požiūriai kartais nesutampa, todėl ir anuomet vertinant Velykų vaidinimus vieniems tai buvo „brangus radinys“, kitiems toks teatras, kuris „visur kitur jau miręs“, atrodė kaip gėdingas atsilikimas...

Šalia Kristaus kančių vaidinimo anuomet egzistavo ir kita Velykų nakties tradicija – „Žalnieriai“. Tai animuojamos Romos karių figūros, Didįjį penktadienį bažnyčioje išstatomos „saugoti Kristaus kapą“. Šį unikalų reiškinį 1990 m. Kalnalio bažnyčioje atrado Gudavičiūtė. Pasak jos, „Kalnalio lėlių išlikimas ligi šių dienų yra tikrų tikriausias stebuklas. [...] Lietuvoje judančios lėlės bažnyčioje uždraustos XVIII a. viduryje. Jos buvo sudegintos. O štai Kalnalyje jos išliko ligi XXI a. ir jomis tebevaidinama per velykines misterijas.“ Apie tai galima paskaityti Algimanto Verbuto leidinyje „Liaudiškasis lėlių teatras Kretingos rajone“ (Kretingos rajono kultūros centras, 2005) ir Salomėjos Burneikaitės studijoje „Lėlių teatro elementai lietuvių etninėje kultūroje“ („Liaudies kultūra“, 2005, Nr. 3). Burneikaitė mini ir daugiau bažnyčių, kuriose gyvavo „Žalnierių“ tradicija, bet siejant juos tik su etnine kultūra šis reiškinys nušviečiamas neišsamiai. Juk Europos teatro istorijoje animuojamų figūrų reginiai bažnyčiose priskiriami liturginiam arba bažnytiniam teatrui, o liaudies kūryba čia turėjo paklusti tam tikriems kanonams, kurie bėgant metams keitėsi. Norint studijuoti ir išsaugoti šiuos vertingus kultūros faktus reikia siekti Bažnyčios, teatro istorikų ir etnologų bendradarbiavimo, o „masoniškos“ Kastanauskaitės išvados tik didina konfrontaciją ir lyg siūlo gėdytis to, kuo turėtume didžiuotis.

 

Skaitytojų vertinimai


154156. Regina :-) 2009-03-18 07:31
Sveikinu! Pagaliau atsirado autorius, kuris yra ne tik lėlių kūrėjas,scenarijų autorius ir režisierius, bet ir plataus žvilgsnio lėlių teatro Lietuvoje istorijos žinovas, suvokiantis bažnytinio liaudies teatro, etninės kultūros ir laikmečio sąsajas.

Rodoma versija 2 iš 2 
13:33:37 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba