ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2006-04-08 nr. 792,
www.culture.lt/satenai/

Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretui

ALGIRDAS SABALIAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lazūnų ekspedicijoje: iš kairės - Jonas Šukys, Vladimiras Toporovas, Viačeslavas Ivanovas, Algirdas Sabaliauskas, neįvardytas asmuo, Juozas Senkus. 1958 m.

Praėjusių metų pabaigoje baltų filologiją ištiko skaudus smūgis. Gruodžio 5-ąją, po 16 dienų agonijos (antras infarktas, plaučių uždegimas), eidamas 78-uosius metus, mus paliko akademikas Vladimiras Toporovas. Rusijos mokslas neteko vienos šviesiausių asmenybių. Ši netektis taip pat be galo skaudi ne tik lietuvių ir latvių filologijai, kurią velionis praturtino puikiais tyrinėjimais, bet ir apskritai kultūrą mylintiems, tautos ateitimi besirūpinantiems šių tautų žmonėms. Baltų kalbų tyrinėjimas, jų senosios kultūros pažinimas Toporovui nebuvo paprasta profesija. Tai buvo jo, kaip mokslininko, moralinis uždavinys. Tokį credo jis gražiai suformulavo "Prūsų kalbos žodyno" pratarmėje: "Prūsų išnykimas – nuostolis žmonijai ir žmoniškumui, ir mėginimas atkurti prarastas kultūras nors mažmožiu jau susijęs su moraliniais uždaviniais".

Šio straipsnelio autorius savo ne tokiame trumpame gyvenime nėra sutikęs kito žmogaus, kuriame taip harmoningai būtų derėję išskirtinis talentas, darbštumas, kuklumas ir nepaprasta pagarba kito darbui.

Rodos, 1960 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute vyko susitikimas su Sovietų Sąjungos kalbotyros žurnalo "Voprosy jazykoznanija" redakcijos sekretoriumi, Levo Tolstojaus proanūkiu Nikita Tolstojumi. Instituto vadovybė mane įpareigojo pagloboti svečią. Mudu vaikštinėjome po Vilniaus senamiestį. Buvau didžiai nustebęs, kai svečias prie Aušros vartų esančioje cerkvėje persižegnojo (juk buvo kovingojo ateizmo laikai!), paaukojo pinigų žvakutėms ir ten sėdinčiam vienuoliui paaiškino, už kuriuos mirusiuosius turėtų pasimelsti. Nejučiomis kalba pasisuko apie Toporovą. Neseniai Maskvoje buvo išleistas jo iš pali kalbos išverstas budizmo literatūros šedevras "Dhammapada". Iš Toporovo laiško (1960.III.23) žinojau nemalonią šio veikalo istoriją. Knygą išleido SSRS mokslų akademijos Orientalistikos institutas. Knyga jau buvo pradėta pardavinėti instituto knygų kioske. Tačiau po 3–4 dienų jos platinimas sustabdomas: vertėjas įžanginiame knygos straipsnyje skelbia religines pažiūras, nepateikia marksistinio šio budizmo veikalo įvertinimo. Jau parduota apie 150 egzempliorių (knygos tiražas – 40 tūkstančių). Tačiau viskas, atrodo, eina į gerąją pusę. Toporovas tikisi, kad bent nedidelė tiražo dalis pateks į knygynus. Netrukus jis man atsiuntė šią knygą. Gal visiškai sulaikyti veikalo platinimą ir nebuvo patogu, nes jo atsakingasis redaktorius buvo Jurijus Rerichas. Knygos įžanga man labai patiko. Ypač susižavėjęs apie ją kalbėjo N. Tolstojus. Mane suintrigavo dar ir tai, kad ji buvo dedikuota "V. S. Vorobjovo-Desjatovskio atminimui". Nežinojau, kas buvo šis žmogus. N. Tolstojus man aiškino, kad Toporovas su juo gal ir niekada nebuvo susitikęs, tačiau už kažką jautė ypatingą pagarbą. Gerokai vėliau sužinojau, kad tai buvo nė trisdešimties metų nesulaukęs rusų orientalistas. Kai N. Tolstojui pradėjau pasakoti apie Toporovo kuklumą, jis tartum apibendrindamas pareiškė: "Žinote – jis tiesiog šventas". Man ir dabar atrodo, kad šie N. Tolstojaus žodžiai labai tinka apibūdinti Toporovo asmenybei.

"Dhammapados" vertimas su ta "skandalinga" įžangine studija 1996 m. buvo išleistas bene penktą kartą.

Mano netiesioginė pažintis su Toporovu prasidėjo 1956 m. pavasarį. Pirmiausia apie jį išgirdau iš Zigmo Zinkevičiaus. Apie šį man iki tol negirdėtą Maskvos kalbininką mano buvęs dėstytojas kalbėjo su didele pagarba, sakė, kad jis labai draugiškas, paprastas. Pagaliau kartą Z. Zinkevičius parodė ir Toporovo laišką, kuriame buvo paminėta mano pavardė. Ten rašoma, kad jis su Sabaliausku jau "netiesiogiai pažįstamas", mat kažkurioje bibliotekoje norėjęs gauti Janio Endzelyno veikalą "Senovės prūsų kalba", tačiau jam buvo paaiškinta, kad šią knygą paėmęs Sabaliauskas. Mano santykiuose su Toporovu ši knyga turi tam tikrą simbolinę prasmę. Mat kai 1959 m. latvių kalbininkė D. Zemzarė man padovanojo šį veikalą, iš karto jį nusiunčiau Toporovui. Jis pasidarė veikalo kopiją, tikriausiai ji daug metų ant jo rašomojo stalo buvo ranka pasiekiama.

1957 m. pavasarį kaip Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantas gavau mėnesinę komandiruotę į Maskvą. Z. Zinkevičius paprašė nuvežti Toporovui laišką. Vieną dieną paskambinau nurodytu telefonu. Vis prisimenu tą keblią situaciją, kai mane globojęs universiteto laikų draugas geologas Pranas Raudonis leipdavo iš juoko, kai man reikėdavo rusiškai pasakyti vardą ir tėvavardį. Vladimir išeidavo gerai, bet kai reikėdavo sakyti Nikolajevič, arba aš jį visai užmiršdavau, arba nesugebėdavau taisyklingai ištarti. Su rusų vardais ir tėvavardžiais man ir vėliau prastai sekdavosi. Atsimenu, kartą paklausiau Toporovo, ar vietoj Samuil Borisovič galėčiau sakyti profesor Bernštein. Jis man paaiškino, kad sakyti tai galėčiau, bet žmonės, išgirdę tokį pasakymą, pagalvotų, jog "toks ten ir profesorius tas tavo Bernšteinas".

Pagaliau ryžausi vykti pas Toporovą. Ėjau pėsčias. Kelionę pradėjau nuo Raudonosios aikštės. Kai gerokai pavargęs pasiekiau Leningradskoje šosse 68/70 (gyveno tada jie pas žmonos tėvus), man atrodė, kad jau perėjau pusę Maskvos. Įleido pats Toporovas. Buvo tai dar jaunas, apkūnus, su barzda, akiniuotas, mėlynakis vyras, kalbėjo labai švelniu balsu. Visa išore jis man priminė XIX a. rusų kultūros žmones. Skyrėsi gal tik tuo, kad vilkėjo mėlynu treningu. Atsiprašinėjo, kad dar neseniai atsikėlęs, nes turįs blogą įprotį – mėgstąs dirbti naktimis. Sutiktas buvau labai maloniai. Jaučiausi tartum patekęs pas senus, tik ilgesnį laiką nematytus draugus. Toporovo žmona Tatjana Jelizarenkova paaiškino, kad jie yra atostogavę Lietuvoje, pažįsta Vytautą Mažiulį, Z. Zinkevičių. Ji man pasirodė labai graži, elegantiška, gerokai už vyrą jaunesnė (nors buvo jaunesnė tik vienais metais), rytietiškų bruožų moteris. Prie šių bruožų tartum labai derėjo ir jos specialybė – indų filologija. Labai inteligentiška, taip pat rytietiškų, tik gal kiek griežtesnių veido bruožų buvo ir jos motina, tada dar gana jaunai atrodanti.

Po kelių dienų vėl buvau pas juos. Su Toporovu vaikštinėjome po miestą. Man jis aprodė įdomesnes Maskvos senamiesčio vietas. Parodė namą, kuriame gyveno jo tėvai. Netoli tos vietos buvo ir katalikų bažnyčia, kur jis pirmą kartą susitikęs su lietuviais. Mat eidamas į mokyklą kartais matydavęs iš anos bažnyčios išeinančius žmones, kurių kalbos visai nesupratęs. Ir tik gerokai vėliau jam paaiškėjo, kad tai buvo lietuviai. Papasakojo jis man ir kaip prie tos bažnyčios esančioje aikštėje per naktį buvo pakeistas grindinys. Mat į Maskvą turėjo atvykti generolas Charles’is de Gaulle’is, o jis juk katalikas, užsinorės Maskvoje pasimelsti...

Susipažinau su Toporovo kandidatinės disertacijos rankraščiu. Tai buvo du tomai po šešis šimtus puslapių. Žinojau, kad per šios disertacijos gynimą abu oponentai sakę, jog už disertaciją galima suteikti ne tik filologijos mokslų kandidato, bet ir daktaro (pagal dabartinę Lietuvos sistemą – habilituoto daktaro) laipsnį. 1961 m. ši disertacija buvo išleista atskira knyga – "Slavų kalbų lokatyvas". Joje išsamiai išdėstyta ir lietuvių kalbos vietininko linksnio istorija. Didelį įspūdį man darė Toporovo biblioteka. Į kai kurias knygas jis pats atkreipė mano dėmesį. Ant jo stalo gulėjo didžiulis tomas "For Roman Jakobson". Tai buvo šio filologo garbei jo šešiasdešimties metų jubiliejaus proga išleistas straipsnių rinkinys. Toporovas man daug pasakojo apie šį mokslininką. Iki tol apie jį nieko nebuvau girdėjęs! O kai pamačiau, kad knygoje, be daugybės įdomių publikacijų, yra ir Alfredo Senno straipsnis "Vincas Krėvė ir lietuvių folkloras", neiškenčiau nepaprašęs šios knygos keletui dienų parsinešti į namus. Juk tada A. Sennas, o dar taip neseniai ir V. Krėvė-Mickevičius, mums buvo uždrausti vaisiai. Nors tai ir nebuvo Toporovo knyga, jis man ją mielai paskolino. Vis labiau įsitikinau, kiek daug šis žmogus žino ir kaip malonu klausytis jo pasakojimų. Kai paklausiau, koks, jo nuomone, geriausias dabartinis rusų poetas, jis, dideliam mano nustebimui, neabejodamas atsakė – Borisas Pasternakas. Čia pat pradėjo deklamuoti jo poezijos ištraukas. Šis poetas man iki tol nebuvo žinomas. O žymiausias dabartinis rusų kalbininkas, Toporovo nuomone, esąs "toks dar visai jaunas Viačeslavas Ivanovas". Man vis nauji "atradimai". Be to, mano akyse Toporovas dabar labai atjaunėjo.

Anais laikais buvau nepaprastas Sergejaus Jesenino garbintojas. Kur tik pasitaikydavo proga, garsiai deklamuodavau jo posmus. Net ir dabar, jeigu būna pakili nuotaika ir tinkama auditorija, kartais neiškenčiu nepadeklamavęs jo "Laiško motinai" (Salomėjos Nėries vertimas). Man labai norėjosi aplankyti poeto kapą. Novodevičės kapinėse jo neradau. Toporovas žinojo, kur yra tas kapas, ir pasiūlė jau kitą dieną jį aplankyti. Kapinių pavadinimą pamiršau. Atsimenu, kad ten palaidota daugybė garsių rusų dailininkų (Surikovas, Savrasovas). Ant Jesenino kapo tada stovėjo labai paprastas paminklas. Į akis krito kelios dar nenuvytusių gėlių puokštės. Labiausiai jaudino prie pat Jesenino kapo prisišliejęs kuklutis antkapis moters, kuri prie mylimojo kapo ryžosi pasitraukti iš gyvenimo. Toporovas aprodė ir ten pat esančias Maskvos armėnų kapines.

Vėl turėjau eiti į Toporovo namus. Kiekvieną kartą buvau vaišinamas. Per pokalbius neatsistebėjau jo žiniomis apie lietuvių kalbininkus ir jų darbus. Iš Maskvos tąkart grįžau laimingas. Jaučiau, kad ten radau žmones, pas kuriuos norėjosi vėl sugrįžti.

Pirmasis Toporovą į lituanistiką pastūmėjo profesorius Michailas Petersonas. Šis profesorius dar pirmakursį Toporovą ir būrelį jo draugų buvo supažindinęs su sanskrito pagrindais. O kitais metais Maskvos universiteto Filologijos fakultete jis jau dėstė ir lietuvių kalbą. Beveik visi studentai buvo tie patys. Nors buvo jau 1948 metai, lietuviškas pasakas jie skaitė iš Augusto Schleicherio 1857 m. Prahoje išleistos vokiškos knygos "Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas". Taigi Petersono paskaitos jo mokiniams kartu buvo akstinas geriau išmokti ir vokiečių kalbą. Per vienas atostogas Toporovas vienas sau labai nuosekliai pakartojo Petersono paskaitų kursą. Jį ypač žavėjo tai, kad jame galėjo aptikti tiek daug įdomių faktų, reikalingų slavų kalbų studijoms. Į Lietuvą Toporovas atvyko pirmaisiais aspirantūros metais. Prieš šią kelionę mokslininkas, jo žmona ir Tatjana Bulygina dvi savaites intensyviai mokėsi šnekamosios lietuvių kalbos. Šį kartą jų mokytojas buvo Maskvos universiteto auklėtinis, ekonomistas, būsimasis Lietuvos aukštųjų mokyklų docentas, o vienu metu net ir kolūkio pirmininkas Alfonsas Bunkus.

Toporovas mokėjo daugybę kalbų. Lengvai jas išmokdavo. Tačiau jis neturėjo "papūgos talento". Laisvai lietuviškai galėdavo kalbėti tik su vaikais, kai negirdi suaugusieji. Kai kalbų jis mokydavo dukras, šios po dviejų trijų mėnesių jau pradėdavo kritikuoti tėvo tarimą. Labai gražiai lietuviškus žodžius tardavo universitete anglų kalbos specialybę baigusi jo žmona. Vieną kartą Kuršių nerijoje Toporovai ieškojo kambario ir niekaip negalėjo jo gauti. Žmonai šovė į galvą mintis, kad kambario reikia pamėginti ieškoti lietuviškai. Toporovas parašė mandagaus pokalbio "scenarijų". Žmona jį taip puikiai išmoko, kad kambarį gavo iš karto. Vėliau šeimininkai žmonos varžėsi – prie jos bet ko lietuviškai nekalbėdavo, o dėl Toporovo jie buvo ramūs: jis vis tiek nieko nesupranta...

Kitas man labai įsimintinas susitikimas su Toporovu įvyko 1958 m. vasario 21 d. Rygoje. Rengdamiesi Lenino premijai pristatyti Endzelyno "Latvių kalbos gramatiką" didžiojo kalbininko aštuoniasdešimt penktųjų gimimo metinių proga latviai suruošė grandiozinį minėjimą. Į jį sukvietė daugybę svečių iš įvairių respublikų. Latvių kalbininką sveikino net kažkoks Pabaltijo karinės apygardos viršininkas. Likimo ironija: veikalą, už kurį Endzelynas gavo Lenino premiją, 1941 m. sovietinės Latvijos valdžia ketino sunaikinti, nes jo vokiško 1922 m. leidimo pratarmėje buvo sakinys, nepagarbiai apibūdinantis Spalio revoliucijos įvykius.

Toporovą minėjimo išvakarėse pamačiau gatvėje labai greitais žingsniais einantį su kažkokiu man nepažįstamu beveik vaikiško veido jaunuoliu. Iš karto įtariau, kad tai bus tas "toks dar visai jaunas", Toporovo nuomone, pats žymiausias dabartinis rusų kalbininkas. Neapsirikau. Tada, žinoma, dar negalėjau nujausti, kokia sėkminga bus šių dviejų gerų draugų, dažnai ir bendraautorių, veikla baltų kalbotyros, senosios jų kultūros istorijos dirvoje.

Tų pačių metų vasarą su abiem kalbininkais vėl susitikau Vilniuje. O susitikimas man buvo reikšmingas tuo, kad Toporovas, instituto direktoriaus pavaduotojo Jono Kruopo paprašytas, sutiko būti mano disertacijos oponentu.

iliustracija

Prisimenu ir mūsų pietus "Vilniaus" restorane. Kai susitarėme, ką valgysime, svečių paklausiau, ką gersime. Toporovas paaiškino, kad jis abstinentas. Ivanovas pasakė, kad jis, kaip tas senas jūrininkas, geria viską, išskyrus žibalą ir vandenį, o kartais ir žibalą, bet vandens niekada...

Kitą dieną su būriu Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų keliavome į Baltarusijos teritorijoje esančias lietuviškas salas, šį jau nuo XIX a. pabaigos pasaulio kalbininkų pamėgtą vargingą kraštą. Jaudinomės, kaip ten jausis prie didmiesčio inteligentų gyvenimo pripratę mūsų svečiai. Jaudinomės be reikalo – svečiai jautėsi puikiai. Lietuvių Zietelos, Lazūnų apylinkėse tada dar būta daug. Visur mus maloniai sutikdavo. Tiesa, neišvengta šiokių tokių keblumų dėl vaišių.

Gal jau pirmą ekspedicijos dieną vienos sodybos šeimininkas ateina pasisveikinti. Rankose laiko butelį naminukės ir stiklinę. Pirmiausia pripila Toporovui. Šis kratosi. Mūsų vaišintojas nustebęs: rusas, ir dar su barzda, negeria degtinės. Tačiau šią nejaukią situaciją netikėtai išgelbsti viena moterėlė, paklaususi, ar Toporovas nebūsiąs baptistas. "Taip, taip, aš baptistas", – paaiškina kalbininkas. Šis "burtažodis" Toporovui padėjo per visą ekspediciją. Ekspedicijos dalyvių garbę išgelbėjo Ivanovas. Kai stiklinę pripylė jam, net nesusiraukęs ją išgėrė ir labai maloniu balsu padėkojo. Po antros stiklinės jo padėka buvo dar malonesnė. Tik nepagalvokite, kad jis buvo girtuoklis. Įkaušusio jo niekada nesu matęs.

Būta ir kitokių bėdų. Vieną dieną mes trise buvome gerokai nuklydę nuo pagrindinės savo bazės. Kai paklausėme kelio atgal, mums paaiškino, kad einant keliuku aplinkui bus apie penketas kilometrų, o tiesiog per pelkę kelias perpus trumpesnis. Mes, žinoma, pasirinkome trumpesnį kelią. Deja, mūsų skaudžiai apsirikta. Buvo momentų, kai mums atrodė, kad iš pelkės niekada neišsikrapštysime. Aš, vaikystėje prisibėgiojęs po visokius kemsynus, sugebėdavau lengviau nušokti nuo kupsto ant kupsto. Tačiau mano draugams nesisekė. Jie tiesiog murkdėsi pelkėje. Toporovas beveik nieko nematė pro aprasojusius akinius. Gal ir nepatogu girtis savo nuopelnais, bet toliau draugus vedžiau paėmęs už parankių. Kai pagaliau mūsų klaikiai išvargusios kojos pajuto tvirtesnę žemę, Ivanovas nusišypsojo ir pareiškė, kad tokioje vietoje tikriausiai vystėsi indoeuropiečių prokalbė.

Įsiminė ir viena bemiegė naktis. Tą naktį išmokau naują rusišką žodį, kurio ir po pusės šimtmečio neužmiršau. Tai komár (uodas). Šis žodis veikiausiai yra tos pačios šaknies kaip ir lietuvių kamãnė. Bet man tada kažkodėl atrodė, kad slavų kalbų uodo pavadinimas, kaip ir lietuviškas šio vabzdžio vardas, turi būti susijęs su veiksmažodžiu, reiškiančiu "ėsti". Nakvynei mes pasirinkome toliau nuo kitų trobesių esantį didelį klojimą. Patogiai įsitaisėme šiene. Tačiau išgirdome kažkokį tolimą zirzimą. Zirzimas vis artėjo. Pagaliau pajutome, kokie baisūs padarai yra pelkių uodai. Mūsų priešinimasis buvo beviltiškas. Apie antrą valandą nakties palikome guolius ir pasileidome į tą pusę, iš kurios, mums atrodė, turėtų pakilti saulė. Eiti naktį basam atvėsusio durpžemio taku ir dairytis į žvaigždėtą dangų tikra palaima – uodai ten mums netrukdė. O pagrindinė tos nakties pokalbio tema buvo Lietuvos įsijungimas į Sovietų Sąjungą. Labiausiai juos domino mano vaikiški anų įvykių įspūdžiai.

Šią mūsų ekspediciją Ivanovas gražiai prisiminė viename iš paskutinių savo veikalų "Trečiojo tūkstantmečio lingvistika" (Maskva, 2004).

Su Toporovu ir Ivanovu vėl susitikau 1958 m. rudenį IV tarptautiniame slavistų suvažiavime Maskvoje. Man tas suvažiavimas buvo nepaprastas įvykis. Pamačiau daugybę legendinių žmonių, kurių pavardes žinojau tik iš jų knygų viršelių, kalbotyros žurnalų ar enciklopedijų puslapių. Ačiū Kostui Korsakui, kuris mane, dar ir kandidatinės disertacijos neapgynusį, komandiravo į tokį mokslininkų sambūrį. Labai didelį įspūdį padarė ir Ivanovo perskaitytas bendras su Toporovu pranešimas apie senuosius baltų ir slavų kalbų santykius.

Kartu su Ivanovu ir Toporovu tada teko dalyvauti ir vienoje "loterijoje". 1939 m. Suomijos mokslų akademija buvo išleidusi Valentino Kiparskio veikalą "Kuršių klausimas". Nei Lietuvos, nei Maskvos bibliotekose – tikriausiai dėl Suomijos ir Sovietų Sąjungos karo – šios knygos nebuvo. Veikalo autorius, tuo metu Vakarų Berlyno laisvojo universiteto profesorius, du savo knygos egzempliorius buvo atsivežęs į Maskvą. Bet kaip padalyti: knygos dvi, o autoriaus pašnekovai trys. Vis dėlto jis nusprendė, kad viena knyga turi atsidurti Lietuvoje, ir ją padovanojo man, o dėl antro egzemplioriaus buvo traukiami burtai. Laimėjo Ivanovas.

V. Mažiuliui, Z. Zinkevičiui ir man suvažiavimas baigėsi vaišėmis Toporovų namuose. Be mūsų ir šeimininkų, dalyvavo rusų kalbos istorijos tyrinėtojas, būsimasis akademikas Dmitrijus Šmeliovas ir jo žmona, viena iš pačių artimiausių Toporovų šeimos draugių Tatjana Bulygina. Daug kalbėta apie suvažiavimą, jo dalyvius. Maskvoje tarptautinis slavistų suvažiavimas įvyko pirmą kartą. Valdžiai būta daug rūpesčių. Atvyko nemažai emigrantų ir jų vaikų. Buvo kalbama, kad nenorėta įsileisti Vladimiro Majakovskio draugo Romano Jakobsono. Jo pranešimą iš numatytos auditorijos teko perkelti į centrinę salę, nes susirinko minios žmonių.

Iš mano disertacijos gynimo gal labiausiai įsiminė epizodas su kaklaraiščiu. Su Toporovu vaikštinėjome po Vilniaus senamiesčio kiemus. Kai iki disertacijos gynimo buvo telikusi valanda, Toporovas pasakė, kad jam būtinai reikia užeiti į mano kambarį (gyvenau Mokslų akademijos aspirantų bendrabutyje), nes ten likęs jo portfelis. Paaiškinau, kad ten eiti nėra reikalo: jo atsiliepimą apie disertaciją aš turėjau su savimi. Deja, problema sudėtingesnė. Žmona priprašiusi Toporovą, kad gynime jis būtų su kaklaraiščiu. Jis pažadėjęs, bet kaklaraištis likęs portfelyje. Teko skubėti. Gynimas vyko tada vadinamojoje universiteto Kolonų salėje. Praėjo viskas sklandžiai. Po gynimo žengęs pirmą žingsnį iš salės Toporovas tiesiog žaibiškai nusitraukė kaklaraištį ir įsikišo į kišenę.

Nenorėdamas apsunkinti disertanto, mano oponentas tos pačios dienos vėlų vakarą išvažiavo į Maskvą. Mes kartu su kitu oponentu profesoriumi Merkeliu Račkausku vakarieniavome geležinkelio stoties restorane. Profesorius buvo labai nustebęs dėl svečio "baptistiškų" ypatybių. Tačiau greitai pralinksmėjo. Pasakojo visokius gyvenimo nuotykius. Aiškino, kad jis už profesorių Juozą Balčikonį yra vyresnis. Anas, kaip ir Toporovas, visai negeria. Bet palyginkite, kuris iš jų geriau atrodo! Mūsų pasikalbėjimas buvo toks gyvas, kad svečias vos nepavėlavo į traukinį. Ir po daugelio metų susitikę mudu su Toporovu prisimindavome tą vakarienę, profesoriaus Račkausko pasakojimus.

Ne tik mokslo srityje sugebėjimais stebino Toporovas. 1968 m. rudenį mudu su Simu Karaliūnu gyvenome Toporovo namuose ir laukėme kelionės į Prahą, kur turėjo vykti VI tarptautinis slavistų suvažiavimas. Situacija tada buvo įtempta. Nebuvo aišku, kas pirmiau išvyks į Prahą – mes ar tankai. Išvykome mes. Tankai atvyko vėliau... Buvau su Toporovu susitaręs kažkur eiti. Atėjo sutarta valanda, o jo dar nėra. Pagaliau per langą pamatau jį atbėgantį. Uždusęs manęs atsiprašinėja už pavėlavimą. Viena jų instituto darbuotoja iš ligoninės parsivežė kūdikį, bet nemokanti jo maudyti. Toporovas važiavo padėti.

Būta atsitikimų, kai Toporovas atsiprašydavo negalįs manęs palydėti į geležinkelio stotį. Žinodavau, kad tą kartą žaidžia Maskvos "Spartakas" ir mano draugui reikia skubėti į stadioną. Toporovas nepraleisdavo nė vienų šios futbolo komandos rungtynių. Vėliau į "Spartako" rungtynes kartu su Toporovu ir būriu jo draugų eidavau ir aš. Daugiausia tai buvo Toporovo vidurinės mokyklos draugai ir jo draugų vaikai. Stadione Toporovas visai pasikeisdavo. Jis, kaip ir kiti aistruoliai, mosuodavo rankomis, šūkaudavo. Kartais jis man pasirodydavo tiesiog kaip subtilus futbolo specialistas. Prisimenu, didžiajame Lužnikų stadione žaidė Maskvos "Spartakas" ir Donecko "Šachtioras". Į "Šachtioro" vartus priteisiamas baudinys. Publika kaukia, kad teisėjas per toli padėjo kamuolį. Toporovas mums ramiai paaiškina, kad protestuojama be reikalo. Jeigu muš Gavrilovas, jam iš toliau dar geriau. Mušė Gavrilovas, jo į patį vartų kamputį pasiųstas kamuolys "Spartaką" išgelbėjo nuo pralaimėjimo. Stebėdavausi, kad ne tik Toporovas, bet ir jo draugai tiek daug žinojo apie Lietuvos sportą: jie be jokio vargo galėjo išvardyti žymesniųjų mūsų futbolininkų pavardes, apibūdinti jų žaidimą.

Toporovo ryšiai su "Spartaku", jo dėmesys futbolui nebuvo atsitiktiniai. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, jis žaidė vienoje komandoje su garsiu rusų futbolininku, "Spartako" komandos ir Sovietų Sąjungos rinktinės kapitonu Igoriu Netto.

Kai vykdavo Europos ar pasaulio futbolo pirmenybės, Toporovo darbo tempai gerokai sulėtėdavo.

Aš į Maskvą dažniausiai važiuodavau liepos pradžioje. Tada mano žinioje būdavo Toporovų butas, didžiulė biblioteka. Jie paprastai gyvendavo vasarnamyje, į Maskvos butą užsukdavo tik retkarčiais.

Liepos 5 dieną į tą vasarnamį keliaudavau ir aš. Važiuoti reikėdavo, rodos, iš Jaroslavlio geležinkelio stoties apie 20 kilometrų. Išlipdavau Valentinovkojėje, ten mane pasitikdavo Toporovas. Vasarnamis buvo labai gražioje vietoje, tarp miškų. Priklausė jo žmonos tėvams. Kaimynai daugiausia buvo žymūs Maskvos teatralai. Netoliese buvo garsiojo rusų komiko Jurijaus Nikulino vila.

Prastai prisimindavau vietas, bijodavau paklysti. Tačiau kai traukinys stabtelėdavo prie gyvenvietės, kur buvo parašyta "Mytiščiai", žinodavau, kad važiuoju geru keliu. Mat prieš akis man tada iškildavo Vasilijaus Perovo paveikslas "Arbatos gėrimas Mytiščiuose". Šį tapytoją labai mėgau.

Toporovo gimimo dieną dažniausiai švęsdavo tie patys žmonės: nuolatiniai svečiai būdavo sesuo Irina su dukromis, jos vyras Pavlikas, Tatjana Bulygina, Dmitrijus Šmeliovas, Pavelas Grinceris. Visi jie man buvo labai malonūs. Rodos, tik tokie žmonės ir galėjo rinktis Toporovų namuose. Kalbėdamas apie Toporovų šeimą, negaliu nepaminėti ir jų ilgametės šeimininkės, dukrų auklės Tiotios Mašos. Tai buvo paprasta, geraširdė Rusijos provincijos moterėlė, labai prisirišusi prie Toporovų šeimos. Prisimenu jos keptus pyragus su kopūstais (juos labai mėgo mano žmona). Ji man buvo aiškinusi, kodėl Toporovų namas toks tvirtas: jį statė vokiečių belaisviai.

Iš šios šeimos gimtadienių prisimenu ir labai malonų, gražų, rudą, gauruotą kažkokios angliškos veislės šunį. Sakė, kad iš visos Toporovų šeimos jis labiausiai mylėjęs Vladimirą. Meilė, matyt, buvo abipusė, nes kai šuo su visomis Toporovo pastabomis "suskaitė" Kazimiero Būgos "Rinktinių raštų" pirmąjį tomą, skriaudiko ir šeimininko santykiai nepablogėjo. O Toporovui savąjį knygos egzempliorių atidavė Bulygina.

Paskutinį kartą mūsų namuose Toporovas ir jo žmona keletą dienų viešėjo 1994 metų rudenį. Tada Vilniaus universitetas Toporovui kartu su amerikiečių baltistu Williamu Schmalstiegu, istoriku jėzuitu Pauliumi Rabikausku ir politologu Tomu Remeikiu suteikė garbės daktaro laipsnį. Man ypač įsiminė popietė, kai mūsų namuose su Toporovais kartu viešėjo jų aspirantūros laikų draugas Vytautas Mažiulis ir Williamas Schmalstiegas su žmona Emilija. Tai turbūt buvo vienintelis atvejis, kai po tuo pačiu stogu buvo susirinkę visi trys žymiausi mūsų laikų prūsų kalbos tyrėjai. Toporovas juokavo, kad štai čia jis pagaliau pirmą kartą gyvenime save pamatė per televizorių. Toporovą tada į mūsų namus, smarkiai vėluodamas (pakeliui baigėsi benzinas), iš savo dirbtuvės atvežė skulptorius Konstantinas Bogdanas. Kai šis išvyko, Toporovas mums pasakojo apie "kančias", patirtas skulptoriaus dirbtuvėje. Pirmiausia skulptorius jį kiaurai peržvelgęs kažkokiu baisiu žvilgsniu. Paskui jo molinę galvą ėmė daužyti pagaliais. Burna purškė vandenį, spjaudė. Toporovui kartais atrodydavo, kad skulptorius kažką ima iš jo ir krauna į tą aplaistytą molį...

Darosi liūdna, kai pagalvoji, kad visa tai jau tolima, niekada nesugrįšianti praeitis. Rusų mokslo žmonės, su kuriais daugiau ar mažiau teko bendrauti, kuriems jautėme mažesnes ar didesnes simpatijas, vienas po kito mus palieka. Jau nėra Tatjanos Bulyginos, Dmitrijaus Šmeliovo. Toporovas dar spėjo parašyti nekrologą savo draugui akademikui Olegui Trubačiovui. Šalia garsiojo prosenelio Jasnaja Polianoje jau ilsisi ir akademikas Nikita Tolstojus, kadaise pirmasis man taip gražiai apibūdinęs Vladimiro Toporovo asmenybę.

 
Rodoma versija 1 iš 1 
13:02:00 Aug 23, 2010   
1 AM 1 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba