ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2008-12-24 nr. 922,
www.culture.lt/satenai/

Józefo Piłsudskio nuotykiai Bezdonyse

ZENONAS BUTKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Traukinukas, iš Vilniaus važiuojantis Ignalinos link, Bezdonių stotelėje stovi neilgai. Bet vilniečiai grybautojai spėja išlipti. Tarp jų ir aš, nes tenykščius miškus esu pamėgęs. Miestukėlis kaip miestukėlis, todėl grybai daug svarbesni nei jo nepastebimos įžymybės. Tai tęsėsi tol, kol sužinojau, kad Bezdonyse mintimis verta persikelti į 1908 m. Mat prieš 100 metų būsimasis Lenkijos maršalas Józefas Piłsudskis čia apiplėšė traukinį, kurio sąstate buvo pašto vagonas su krūva pinigų.

Nežinojau, kad J. Piłsudskio biografijose tas faktas aprašytas, kad yra net monografija „Kovinė akcija Bezdonyse 1908 m. rugsėjo 26 d.“. Toje monografijoje rašoma taip: „Iš esmės galime pagrįstai teigti, kad joks „karo dievo“ Napoleono mūšis nebuvo taip rūpestingai, išsamiai suplanuotas.“ Na na...

Bet štai šių metų rugsėjo 27 d. žurnalas „Polityka“ (Nr. 39) išspausdino Andrzejaus Garlickio straipsnį, skirtą tam šimtmečio jubiliejui paminėti.  Žinoma, įvykis įdomus, bet visą straipsnį su detalėmis atpasakoti vargu ar verta. Tačiau į kai ką atkreipti dėmesį gal ir neprošal.

Plėšikavimas turbūt visiems revoliucionieriams buvo įprastas dalykas. Kur gauti pinigų? Žinoma, ir moralu, ir teisėta atimti iš nekenčiamos valdžios. Tą darė Stalinas, tuo užsiiminėjo ir Lenkijos socialistų partija, bent jau ta jos dalis, kuri paskelbė įteisinanti smurtą, kai reikia kovoti su valdžia. Šiems socialistams vadovavo J. Piłsudskis.

Per Rusijos–Japonijos karą LSP kasą papildydavo lėšos, gaunamos iš Japonijos generalinio štabo už šnipinėjimo duomenis, kuriuos japonams pranešdavo pilsudskininkai. Tie duomenys buvo gan menki, gal net beverčiai, todėl ir pinigų gauta palyginti nedaug – iš viso apie 200 tūkstančių rublių. 1905 m. taika nutraukė ir tą paramos srovelę.

1906 m. J. Piłsudskis pamėgino užmegzti komercijos ir meilės ryšius su Austrijos-Vengrijos imperijos specialiosiomis tarnybomis, bet tą kartą jo pasiūlymai nebuvo priimti.

O profesionalams revoliucionieriams pinigų reikėjo nors plyšk – ir pragyventi, ir propagandai, ir ginklams. J. Piłsudskis 1907 m. ima planuoti Valstybės banko apiplėšimą Kijeve. Deja, įsitikinta, kad sumanymas sudėtingas, labai rizikingas, gali nepavykti.

Tada nutarta pulti pašto vagoną. Pasirinktas traukinys Varšuva–Peterburgas, o užpuolimo vieta – Bezdonys. Rengtasi labai ilgai. Tik pardavus Berlyne ir Vienoje laikytus partijai priklausančius ginklus pasisekė surinkti lėšų svarbiausioms išlaidoms. O tų lėšų reikėjo nemažai, nes nuo vasario mėnesio Vilniuje apsigyveno ir J. Piłsudskis su gyvenimo drauge Aleksandra Szczerbińska, ir jo artimiausias bendražygis Aleksandras Prystoras su žmona. Jie ir jų pagalbininkai paslapčia ištyrinėjo Bezdonis, apylinkes, kruopščiai aptarė puolimo ir atsitraukimo būdus. Gegužės mėnesį Vilniaus viešbučiuose įsikūrė labiausiai prityrę partijos kovinės grupės nariai. Į Vilnių imta vežti ginklus ir sprogmenis.

Pagal planą akcijoje turėjo dalyvauti 19 asmenų (dalyvavo 17). Jie buvo padalyti į tris grupes. Pirmoji turėjo mesti bombą į pašto vagoną ir išvesti iš rikiuotės karinę palydą. Antroji, J. Piłsudskio vadovaujama, iš pradžių turėjo būti pirmosios grupės rezervas, o į veiksmą įsitraukti tik tada, kai sargyba bus pašalinta ir teks krautis grobį. Trečioji grupė turėjo užimti stotį, nutraukti ryšį, paralyžiuoti geležinkelininkų veiksmus ir kontroliuoti vietos gyventojus.

Buvo numatyta užpulti rugsėjo 19 d., tačiau tam laikui nespėjo susirinkti visi kovotojai, taip pat atvažiuoti brikelė su ginklais ir sprogmenimis. J. Piłsudskis nutarė puolimą atidėti savaitei. Štai čia ir paaiškėjo, kad jis dar ne visai Napoleonas. Mat atšaukdamas puolimą neatkreipė dėmesio į tai, kad tas nutarimas gali laiku nepasiekti kai kurių kovotojų. Taip ir atsitiko. Gardine į traukinį, kaip ir buvo numatyta, įlipo vienas iš kovotojų, išdalijo ginklus ten jau esantiems bendražygiams. Grupė iššoko iš traukinio Bezdonyse, dairosi dairosi – visur tyla, ramybė. Pagalvojo, kad supainiojo stoteles. Išlipo kitoje – ir čia tas pat: gaivi bobų vasara... Teko važiuoti į Vilnių, išsiaiškinti, kodėl taip nutiko, ir laukti kito šeštadienio.

Rugsėjo 26 d. viskas klostėsi gerai: į pašto vagoną buvo įmestos dvi bombos, į jį įsiveržta, užimta stotis, nutrauktas telefono ir telegrafo ryšys. J. Piłsudskio grupė ėmė krauti pinigus ir vertybinius popierius. Deja, visko pasiimti nepavyko – baigėsi užpuolimui numatytas laikas ir reikėjo greitai trauktis.

Grobio būta pusėtino – daugiau nei 200 tūkstančių rublių. Nė vienas iš pilsudskininkų nebuvo sužeistas. Deja, vėliau penki buvo suimti. Juos išdavė vienas iš kovotojų, pakliuvusių į ochrankos rankas. Neištvėręs kankinimų, pasakė jam žinomas pavardes. Teismas trims užpuolikams skyrė mirties bausmę, bet ji po kasacijos buvo pakeista į katorgą. Ši truko iki 1917 m. revoliucijos.

Toje istorijoje gana įdomus J. Piłsudskio lyg ir priešmirtinis laiškas draugui – laikraščio „Robotnik“ redaktoriui Feliksui Perlui. J. Piłsudskis rašė, ko nenorėtų matyti savo nekrologe, o sykiu atskleidė ir kai kurias pažiūras. Taigi jis nepageidautų, kad atrodytų „kaip pavyzdingas karininkas arba sentimentalus verksnys“, tai yra kad nebūtų panašus į „pasišventėlį, nusikryžiuojantį žmonijos labui ar dar galai žino kokiu tikslu“. Toks jis buvęs kadaise, bet anie laikai negrįžtamai praėjo. „Tie verkšlenimai ir lipimas ant kryžiaus man spėjo įgristi, kai žiūrėdavau į mūsų inteligentus – jie tokie silpni ir beviltiški! Kovoju ir žūsiu vien dėl to, kad išvietėje, kuri yra dabartinis mūsų gyvenimas, būti negaliu, tai žemina – girdi! – žemina mane kaip žmogų, turintį savigarbos, nebūdingos vergui. Tegul kiti žaidžia, besirūpindami savo gėlytėmis, socializmu, lenkiškumu ar kuo kitu toje išvietės atmosferoje – aš negaliu! Tai ne sentimentalumas, ne žliumbimas, ne visuomenės evoliucijos mechanizmas ar dar kas nors; tai paprastas žmogiškumas. Noriu nugalėti. O be kovos, be nuožmios kovos, esu net ne imtynininkas, o tiesiog gyvulys, nuolat mušamas lazda ar rimbu. Tikriausiai mane supranti. Neapgailestauk, mane veda ne pasiaukojimas, o pergalės troškimas ir tos pergalės rengimas. Paskutinė mano idėja, apie kurią iki šiol niekur nekalbėjau, yra būtinybė mūsų sąlygomis kiekvienoje partijoje, tuo labiau mūsiškėje, įdiegti fizinės jėgos funkciją. Ta funkcija – tai brutali prievarta. Žinau, kad šie žodžiai labai nemalonūs mūsų „humanistų“ [orig. humanitarystów – Z. B.] ausims (isteriškos panelės, negalinčios pakęsti braižomo stiklo garso, bet nuolankiai ištveriančios smūgius į snukį).

Tą idėją norėjau įgyvendinti per paskutinius veiklos metus. Ir prisiekiau – arba pasieksiu savo tikslą, arba žūsiu. Ta kryptimi jau padariau pakankamai, bet dar per mažai, kad galėčiau pailsėti ant laurų ir rimtai rengtis tiesioginei kovai. Dabar metu kortą. Ir dar pora žodžių. Žinau, kad vienintelė mano silpnoji vieta šiuo atveju yra štai tokia. Sakykim, žūstu ekspropriacijos metu. Tą variantą noriu paaiškinti. Pirmiausia šituo didžiuotis – sentimentalu. Tiek žmonių esu tuo keliu nukreipęs, tiek jų pasiunčiau į kartuves, kad manoji žūtis jiems, tiems nematomiems didvyriams, bus tik natūrali moralinė satisfakcija; tai reikš, kad jų vadas gerbė jų veiklą, nesiuntė jų į tą brutalų darbą vien tik kaip įrankių, sau pasilikdamas švarųjį.

Antrasis dalykas – rūsti būtinybė. Pinigai! Tegul juos velnias griebia. Šlykščiuosi jais, tačiau noriu gauti kaip karo grobį, o ne prašyti išmaldos iš baimės apimtos ir dėl to suvaikėjusios lenkų visuomenės. O pinigų neturiu, nors privalau turėti nusibrėžtiems tikslams. Esu vadintas ir kilniu socialistu, ir žmogumi, apie kurį net priešai kokių nors šlykštynių viešai pasakyti negali, pagaliau net žmogumi, turinčiu šiokių tokių nuopelnų visos tautos kultūrai. Šiuo savo žingsniu noriu pabrėžti tą labai karčią tiesą, kad visuomenėje, kuri traukiasi nuo kiekvieno rimbo kirčio į veidą, taigi tokioje visuomenėje žmonės turi žūti net tais atvejais, kurie neatrodo prakilnūs, gražūs ir didingi.“

...Bežiūrint į tų metų ir vėlesnius įvykius galima pamatyti įdomią paralelę. 1931–1932 m. Ukrainos nacionalistų organizacija, lygiai taip pat kaip kitados pilsudskininkai, surengė keletą ekspropriacijų. Irgi siekdami kilnių tikslų – išsivaduoti iš Lenkijos priespaudos. Buvo pagauti du kovotojai.

Caro teismas J. Piłsudskio kovotojams mirties bausmę pakeitė katorga. Bezdonių operacija Lenkijos spaudoje jau buvo ne sykį aprašyta, išnagrinėta, išgirta. Valstybės kaltintojas vėliau skundėsi, kad ukrainiečių advokatai oficialųjį Bezdonių operacijos vertinimą teismui pateikė kaip argumentą, neginčijamai įrodantį, jog ir pilsudskininkų, ir ukrainiečių veiksmai visais atžvilgiais tolygūs.

Tačiau Lenkijos teismas turėjo savo nuomonę. Ukrainiečiams buvo skirta ir įvykdyta mirties bausmė.

 

Skaitytojų vertinimai


144765. varna :-) 2009-01-03 16:20
Super straipsnis.

145063. &2009-01-04 21:57
Fantastika.

145174. cholera2009-01-05 20:02
gaila, kad lt kino rezisieriams neuzteks nei pinigu, nei talento sudoroti si unikalu siuzeta. padeka autoriui surinkusiam medziaga!

145217. krankt2009-01-06 03:44
sakote, plesikavimas buvo iprastas visiems revoliucionieriams? hm, idomu, idomu. o kaip bankininkai? volstryto berniukai? a? ne revoliucionieriai?

145960. ke2009-01-11 11:03
nusikaltėlis yra nusikaltėlis, dar ir okupantas.

146201. kranktei2009-01-12 20:39
bankininkas bent peilio į pašonę nesuvaro, bombikės neužtaiso...

146220. vardas2009-01-12 23:23
ta isgama dar zemaitijoje reikejo suduose paskandinti

146225. krankt > # 1462012009-01-13 02:22
o kas gi karus finansuoja? gal sventoji dvasia? manote, kad ateina pas generola su krepseliu bombikiu ir apdalina - imkite, biciuliai, pazaiskite.

146364. kranktei 2009-01-13 23:36
taigi parašyta, kaip Pilsudskis pinigų pasidarydavo. O apie Staliną neteko girdėti? Su tokia logika lygiai taip pat sėkmingai galima pasakyti, kad karus finansuoji Tamsta. Mokesčius moki? Koks jų procentas skiriamas karinėms reikmėms?

172667. Gintvila :-) 2009-10-17 10:44
Pilsudskio (tikroji gimines pavarde - Gintvilas is Pilsudo, Taurages apskr.) seimos aprasas http://en.wikipedia.org/wiki/Pilsudski_%28family%29 Jis ne karta yra sakes: „jestem Litwinem” ir "Litwin - to najlepszy Polak" Pagal jo prasyma - sirdis palaidota Vilniuje. Svajojo ir kariavo uz Didziaja Lietuva nuo juru iki juru. Buvo sudares sajunga su Petliura. Jei ne jis - Budiono bolsevikai butu nuslave nepriklausoma Lietuva ir Kaunas priklausytu Gudijai.

Rodoma versija 3 iš 3 
13:01:36 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba