ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2008-04-11 nr. 888,
www.culture.lt/satenai/

Fašisto dienoraštis

DAINIUS JUOZĖNAS

[skaityti komentarus]

Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis, 1941–1944 m. Parengė Gediminas Rudis. V.: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. 724 p.

Lietuvos istorijos institutas parengė ir išleido nepaprastai įdomią knygą – trisdešimtmečio, užaugusio ir susiformavusio jau prieškario Lietuvoje, dienoraštį. Jis prasideda pirmosios sovietinės okupacijos paskutinėmis dienomis ir nutrūksta 1944 m. vasario 2 d. Kas buvo Zenonas Blynas, kuo tikėjo, ką veikė, kaip dramatiškai ir neabejotinai didvyriškai baigė savo neilgą gyvenimą nužudytas bolševikų – knygos įvade gražiai ir išsamiai papasakota istoriko Gedimino Rudžio. Jei kas nežino, dienoraščio herojus – įsitikinęs nacionalistas, voldemarininkų organizacijos „Geležinis Vilkas“ narys, itališkojo fašizmo adoratorius, ryžtingai atmetantis Vakarų plutokratiją – tuomet taip paniekinamai buvo vadinama liberalioji anglosaksų demokratija – ir politinį klerikalizmą. Nebaigęs politikos mokslų fašistinėje Romoje, beveik visą likusį gyvenimą pratrynė suolą kaip žemiausio rango klerkas valdiškoje tarnyboje: Lietuvos pasiuntinybėse Romoje ir Vatikane, LTSR mokslų akademijos Etnologijos institute, kolaborantinės lietuvių savivaldos Vidaus reikalų valdybos Rytų referentūroje. Skaitant Z. Blyno dienoraštį, įdomiausia prisiliesti prie asmenybės bruožų, intymių išgyvenimų, skurdžios karo buities detalių, orveliškų okupacijos scenų, fantasmagoriškų ateities vizijų pasaulio.

Z. Blynas – neabejotinai ryški asmenybė, turėjusi kietą, nepalaužiamą įsitikinimų stuburą. Šiandien mums fašistai asocijuojasi su šizofreniškais iškrypėliais ar idiotais iš sovietinių ar amerikietiškų filmų, su skustagalviais nepraustaburniais, prospekte bliaunančiais „Juden raus“ ar „Lietuva lietuviams“. Tačiau juk rasinio, tautinio, ideologinio grynumo, autoritarinės valdžios troškimas gali būti nesvetimas ir šių dienų intelektualui baltomis pirštinaitėmis, pagonių vaidilai ar kokiam biurgeriui. Fašizmas ar komunizmas kitados buvo užvaldę milijonus protų, pasirinkusių šias ideologijas laisva valia, iš prisitaikymo ar prievartos. Dienoraščio herojus yra neblogos nuomonės apie save, dažnai blyksteli su aplombu tariamos frazės apie savo paties vietą istorijos verpetuose: „Aš neisiu pasitikti ir nesitrauksiu. O sutiksiu viską veidas į veidą usque ad finem.“ Išdidi laikysena, vidinė nepriklausomybė lydėjo Z. Blyną visada. Negalėdamas realizuoti savo idėjų, jis traukėsi gilyn, užsisklęsdavo savotiškame pogrindyje ir iš ten skvarbia akimi stebėdavo aplink vykstančius procesus, negailestingai komentuodamas okupacijos metų lietuvių elgseną žiaurios mėsmalės akivaizdoje. Dienoraštyje apstu įvairių situacijų, atskleidžiančių autoriaus jautrumą, įtarumą. Antai pirmojo sovietmečio paskutinėmis dienomis kalbininkas Juozas Balčikonis erzina: „Na, na, parodyk čia man, Tamsta, kaip fašistai sveikinasi.“ Kaip suprasti vieną ar kitą bendraujančio asmens frazę, nuomonę, insinuaciją? Kas nuoširdžiai bendrauja, o kas provokuoja? Kas parsidavęs NKVD, o kas gestapui? Kas tikras, „teisingas“ lietuvis, o kas tik prisitaikėlis, komunistuojantis žydbernis, persivertėlis, o gal krikdemas, juodaskvernių pakalikas? Tipiška nelaisvės, prievartos ir despotijos laikų paranojiška būklė...

Tragiška laikų didybė... Iš Rytų užplūdo mongolų ordos su „partiankėmis“ ir virvelėmis parištomis „triochlineikomis“. Netrukus juos rytuosna nuginė germanų legionai. Ir vienų, ir kitų – milijonai... 1941 m. birželio 24 d.: „Pavalgę išėjom į miestą. Pilna vokiečių. Puiki jų tvarka. Veidai energingi ir inteligentiški. Jaučiasi organizacija.“ Nė kiek neabejojame. Nerealiai stipri energija ir valia, paremta rasinio pranašumo teorija ir tobulai sukonstruotos geležies žvangėjimu, galinti išpjauti pritvinkusį žydiškojo komunizmo pūlinį, sukurti „Naująją Europą“ iki Uralo kalnų. Tai hipnotizavo it smauglio žvilgsnis. Bepigu dabar žvelgti atgal ir komentuoti tuometinį dalies lietuvių, įsitikinusių, kad prisidėti prie šios naujosios tvarkos kūrimo yra vienintelis galimas lietuvių tautos kelias, pasirinkimą. Žinia, Lietuvos nacionalistų partija greitai buvo uždrausta, apskritai užsukti visi bet kokios legalios politinės veiklos vožtuvai. Beliko slogios išgertuvės su oficialiaisiais vokiečių okupacinės administracijos pareigūnais ir gestapininkais. Dar darbas Rytų Lietuvos referentu – bendrauti su Gardino, Lydos ar Ašmenos lietuvių atstovais, komplektuoti negausioms tų kraštų bendruomenėms lietuviškas knygas, atsitiktinai į įstaigą užėjusiems vokiečių kareiviams dalyti iš senųjų laikų išlikusius turistinius bukletus apie Lietuvą, kartais pasakyti viešą kalbą kokiame renginyje, džiaugiantis, kad pavyko įterpti kokią ezopakalbę metaforą apie Tėvynę ir Nepriklausomybę. Tokia slogios okupacijos aplinkos kaina. Cenzūruojama ir gniaužiama bet kokia užuomina apie buvusį valstybingumą. Per derliaus šventę Kauno teatre įsakoma nurišti nuo javų vainiko lietuviškų tautinių spalvų kaspinus. „Žydų žudikams – batalionams – leidžia nešioti...“ Dienoraščio herojus sukandęs dantis komentuoja patirtus incidentus Kauno gatvėse, kai arogantiški ir įgėrę vokiečių kareiviai ar žandarmerijos patruliai žemina jį patį ar muša jam artimus žmones. Z. Blynas nutaria tęsti mokslus, įstoja į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos, tačiau ir vėl nebaigia, nes universitetą vokiečiai uždaro. Įdomios studentiško folkloro detalės: giedant „Gaudeamus“, kai prieinama prie posmo „Vivat et res publica, et qui illam regunt – Tegyvuoja respublika ir kurie ją valdo“ – žodžiai pakeičiami ironišku mormorando.

Absoliuti iliuzijų ir totalinės informacijos blokados valdžia. Nuolatinis klaidžiojimas oficialiosios propagandos patamsiais, gyvenimas apkalbų, gandų, fantazijų, sapnų, pranašysčių, net spiritizmo seansų pasaulyje. Kas bus su Lietuva? Kaip ir kada baigsis karas? Ar susitars vokiečiai su rusais? Ar šie paprašys taikos? Anądien buvo matyti: nuskrido į vakarus sovietų lėktuvai – turbūt į Berlyną tartis... Dabar šis naivumas sukelia tik šypseną. Slysteli užuominos, kad sąjungininkai nuosekliai verčia griuvėsiais Vokietijos miestus, kad jau pralaimėta Afrikoje, kad vokiečiams tenka okupuoti pietinę Prancūziją, Italiją, kad jie jau apsupti Stalingrade. Tačiau būsimosios katastrofos mastus ir pasekmes nelengva suvokti – neįmanoma sužinoti, kaip dramatiškai keičiasi jėgų santykis. Dėliojamos kažkokios fantastinės politinės dėlionės, nieko bendra neturinčios su mums dabar jau žinoma to karo realybe. Negana to, rimtu veidu braižomi vis nauji būsimos Lietuvos žemėlapiai, svarstoma, kaip geriau – ar iki Pinsko, Bresto ir Polesės balų, ar užteks tik Lydos ir Gardino? Su kuo blokuosimės? Kas bus sąjungininkai, o kas priešai? Įdėmiai sekama lenkų ir lietuvių rezistencinio pogrindžio savilaida, vis aštrėjanti joje polemika dėl ateities ir Vilniaus. Dienoraščio autorius mato, kaip likviduojamas Vilniaus getas – gatvėmis žydai varomi pėsti ar vežami sunkvežimiais. Kvartalai apstatyti kareiviais ar policininkais. Jis suvokia, kad Lietuva pavirto visos Europos žydų šaudykla ir kapinėmis. Apie tai skurdūs šiurkštaus rusvo popieriaus laikraščiai nerašo ir radijas nekalba. Gandai, hiperbolizuota, iškreipta verbalinė informacija – vienintelis langas į tikrovę.

Skurdas, badas, įvairialypiai nepritekliai – būdingi karo palydovai. Z. Blynas dažnai pedantiškai žymi, kur, kaip ir kada pavyko gauti vieną ar kitą maisto produktą ar deficitinį daiktą. Apskritai įdomu, iš ko jis gyveno. Karui įsiveržus į mūsų kraštą, Lietuvos nacionalistų partijos, kurios generalinis sekretorius jis buvo, aparatui buvo mokamos algos. Partija disponavo kažkokiais sandėliais, iš kurių savo nariams tiekdavo įvairių prekių: medžiagos kostiumui, apatinėms kelnėms, patalynei. Ypač medžiojamas buvo alkoholis, cigaretės, kava ir panašūs maisto produktai. Apskritai vokiečių okupacinė socialinė tvarka buvo identiška sovietinei: bolševikų nacionalizuoti namai ir pramonės objektai nebuvo grąžinti, orderius butams ar net kambariams skirstė savivaldybės, jų nuomininkai skundėsi, kodėl namai neremontuojami iš valdiškų lėšų. Buvo nomenklatūrinės valgyklos, pvz., Lileikio saugume, kur maitintis mūsų herojus išdidžiai atsisakė. Korupcija, spekuliacija, servilizmas, protekcionizmas, veidmainystė ir prisitaikėliškumas – dezorientuotos, sutrikusios ir priverstos dėl skurdaus duonos kąsnio grumtis visuomenės žaizdos, dėl kurių Z. Blynas labai krimtosi ir su kuriomis savaip kovojo – nenorėdamas, o gal ir nemokėdamas adaptuotis prie negailestingų karo ir okupacijos meto realijų. Todėl, naciams išvaikius Nacionalistų partiją, jis skurdo, vos begalėdamas išgyventi iš mažytės žemiausio rango valdininko ir muzikos mokyklos valandininko algos. „Vakar atplyšo kairio bato puspadis. Pasirišau virvele, išdažiau ją juodai ir vaikštau. Abu puspadžiai jau kiauri. O prašymų gauti batus netenkina. Reikia pažinčių. Lenkai gauna ir batus, ir malkas. [...] Korteles duonos išbaigiau valgyti. Ketvirtadienį, penktadienį likau be pusryčių ir vakarienės. Silpnoka.“ Nuo bado gelbėjo giminės iš Šiaurės Lietuvos, sesuo, simpatijos ir „vilkai“. Tačiau ne vien duona mūsų herojus gyvas: iškiliausias deficitas, patekęs į jo rankas – numeruotas V. K. Jonyno iliustruotas K. Donelaičio „Metų“ leidimas. Kai dabar skaitai kokio Kastoro ar Polukso kliedesius apie globalizacijos, svetimų ir savų monopolijų terorą, vartotojiškumo priespaudą, pagalvoji, kad šiandienėje supuvusioje liberalioje Vakarų plutokratijoje „Maximas“ dar gali boikotuoti ir viešai jomis piktintis, tik kažin kaip pavyktų boikotuoti duonos ir batų normavimo korteles?

Karas – neabejotinai ekstremali būsena, paaštrinanti individų elgseną. Gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Jei gerti – iki nukritimo. Jei mylėti – beatodairiškai, fatališkai. Nuolatinė įtampa nusmailina pojūčius, jausmus, mirtis tampa kasdieniu reiškiniu. 1941 m. vasarą kraujo kvapas tiesiog tvyro ore. Dešimtys tūkstančių žmonių deportuota, įkalinta, suluošinta ir nužudyta. Viešpatauja kerštas, neapykanta, žemiausi instinktai. Tai netiesiogiai atsiskleidžia ir Z. Blyno dienoraštyje, atpasakojant Rokiškio žydų skerdynes. Ši „trisdešimtmečių dešimtųjų metų gimimo“ karta užaugo jau „be žagrės“. Ponaitis Zenonas yra miesto kultūros, apskritai – Vakarų kultūros vaikas. Bolševizmas ir nacizmas viesulu įsiveržė ir pabandė suardyti kaimiškos kilmės patriarchalinės visuomenės pamatus. Mūsų herojaus širdyje grumiasi iš šeimos perimtos tradicinės krikščioniškos vertybės ir naujos epochos vėjai. Jo dienoraštis, kai kalbama apie santykius su moterimis – diskretiškas, santūrus. Jis užsimena, net sapnuoja savo „meilę be atsako“ – Birutę Nasvytytę-Smetonienę, prezidento sūnaus Juliaus žmoną. Kauno laikotarpio simpatija – „ponia“, kaip jis pagarbiai ar meiliai ironiškai ją vadina – Jadvyga Indrišiūnienė, finansų ministro Juliaus Indrišiūno, 1940 m. sovietų nuteisto ir išvežto lagerin, žmona. Vilniaus laikotarpio pasija – Vilniaus radiofono diktorė Irena Oškinaitė-Gabrijolavičienė-Blynienė-Būtėnienė. Mūsų herojus detaliai fiksuoja kiekvieną pasimatymą: kur susitiko, kada užėjo, kada išėjo, valandą, minutę... Jam nesvetimi romantiški jausmai. Populiariausias bendravimo būdas – pasivaikščiojimai, lydimi būtinų palydovių – smalsios miesčioniškos visuomenės apkalbų. Kaune – šlifuojant K. Donelaičio gatvę ar Laisvės alėją. Vilnius – neprilygstama vieta senųjų laikų įsimylėjėliams. Tapybiški Neries krantai, ilgos, kartą net šešių valandų, promenados pro Šnipiškes, Kalvarijas, Jeruzalę, Verkius, Trinapolį, Tuskulėnus. Taip jie ir vaikščiojo. Tokie buvo laikai, tokie papročiai, tokios galimybės. Galop apie „ponią“ užrašė: „Tarp mūsų nebuvo nieko, ką jai galėtų jos sugrįžęs vyras prikišti...“ J. Indrišiūnas 1945 m. mirė lagerio ligoninėje. Ilgai nieko nebuvo ir su p. Irena, iki ji išsiskyrė su smuikininku Stasiu Gabrijolavičiumi. Dienoraštyje rasime ir komiškų savotiško „trikampio“ scenų. Ką Smetonos valdžia delsė ir nesiryžo padaryti, bolševikai ir naciai išsprendė vienu mostu – įvedė civilinę metrikaciją ir įteisino skyrybas. Charakteringa, kai mūsų herojus 1944 m. rimtai ir racionaliai svarsto, kas bus, kai jis civiliškai ves išsiskyrusią, bet vis dar bažnytine santuoka susietą moterį, t. y. gyvens Bažnyčios požiūriu konkubinate, tuomet ateis Lietuvai laisvė, valdžią neabejotinai paims krikdemai, ir jo politinė karjera bus palaidota. Visai nejuokinga...

Teatras. Bohema... Kokia maža toji Lietuva... Z. Blynas yra ką tik Anapilin išėjusio Vytauto Kernagio dėdė. Mūsų herojaus sesuo – aktorė Gražina Blynaitė-Kernagienė, kuriai šiomis dienomis sukako devyniasdešimt metų. Dienoraštyje jis šiltai mini seserį ir jos vyrą Aleksandrą Kernagį. Kol juodu vaidindavo Vilniaus miesto teatre, Z. Blynas dažnai pabūdavo su jų mažąja dukrele. Vienoje aktorių puotoje po premjeros, režisieriui Romualdui Juknevičiui paleidus repliką apie nacionalistus, girdi – „chuliganų gauja“, A. Kernagis nedvejodamas puolė ginti svainio, kol išprašė režisierių – buvusį Liaudies seimo narį, vokiečių metais atsižadėjusį kaip L. Dovydėnas ar V. Krėvė, – už durų. Aktorių pasaulyje – kaip ir visais laikais: kodėl mažai duoda vaidinti, kas negabus, kas intriguoja, kas padlaižiauja. Dienoraštyje, suprantama, gausiai apkalbami ir vertinami įvairiausi tuomet Lietuvoje garsių ar vėliau išgarsėjusių asmenų poelgiai, intrigos, konfliktai. Nors ir dozuodamas privatumą, Z. Blynas dažnai atvirai taškosi epitetais ar emocijomis, komentuodamas žmonių tarpusavio santykius ar Etnologijos institute, ar tarp bendraminčių nacionalistų, vokiečių pareigūnų ar teatralų. Tai be galo smalsu ir įdomu skaityti. Arba surasti man netikėtų miestietiško žargono pavyzdžių – „spičius“, „nuobodžiakas“ – it vakar pasakyti...

Dienoraščio herojus, artėjant karo pabaigai, savaip išsprendė likimo lygtį. Dauguma lietuvių, vienu ar kitu būdu susijusių su okupacine nacistų valdžia (nepamirškime, kad suvalstybinto ūkio ir biurokratinis įvairių lygių Reicho aparatas buvo nemažas), taip pat dalyvavusių antinacinėje rezistencijoje, aiškiai suvokdami artėjančių sovietų grėsmę, neabejodami pasirinko egzilį. Nėščia žmona, – Z. Blynas vedė trys mėnesiai prieš bolševikų sugrįžimą į Lietuvą, – labai reikliai sau formuluoti ištikimybės įsitikinimams ir atsakomybės bendražygiams principai, galbūt kiek pervertinta laimingai susiklosčiusios pirmosios sovietų okupacijos patirtis – visa tai lėmė, kad jis pasiliko. Ne tokius MGB surado... Kalba, pasakyta sovietų karo tribunolui, yra chrestomatinė Lietuvos patrioto, jei šie žodžiai dar ką nors reiškia, drąsaus, išdidaus, pasitikinčio savimi ir tegul kontroversiško, tačiau atvirai žvelgiančio priešui į akis lietuvio kalba: „Kaltinimai man suprantami. Kaltu neprisipažįstu, kadangi nuo pat pradžių nelaikiau savęs SSSR piliečiu ir Tėvynės neišdaviau. Kūriau Lietuvos partiją ir gyniau lietuvių tautos interesus. Mano tėvynė yra Lietuva, tačiau ne sovietinė, o laisva ir nepriklausoma Lietuva, todėl pagal tarptautinę teisę mane gali teisti tik lietuvių tauta, kuriai niekaip nesijaučiu nusikaltęs.“

Šią prakalbą nūdienos jaunoji karta turėtų mokytis atmintinai. Z. Blyną sušaudė 1946 m. gruodį Archangelske. Straipsnio pavadinime prašau neįžiūrėti nieko užgaulaus. Buvo tokie laikai ir tokie žmonės.

 

Skaitytojų vertinimai


114727. zb2008-04-16 21:14
Jei šitaip svarstyti, išeis, kad ir Hitleris su Goebbelsu - herojai, nes vyriškai mirė bunkeryje, ištikimi vokiečių tautai ir arijų rasei. Garbinga mirtis vardan ydingų pažiūrų, deja, nėra pateisinimas.

114739. pasi2008-04-16 22:56
Kazin, kas bus tas teisejas, nustatantis, kokios paziuros "ydingos", o kokios ne?

114780. kiskis p2008-04-17 15:10
as laisvai galeciau.

114786. zb2008-04-17 16:31
Jei pasisakai už prievartą (nesvarbu, tautos ar pasaulinės revoliucijos labui), tai pažiūros ydingos.

114850. zb-ui2008-04-18 13:04
pas Jus į namus atėjo plėšikas. Pulsite pasisakinėti prieš prievartą ir leisite išpjauti visą šeimą ar?

114862. Katė>Zb2008-04-18 15:16
Auka imasi prievartos kaip ginties. Budelis - kas kita. Bet mes viską suplakame į vieną krūvą.

114871. zb2008-04-18 16:18
Fašizmas kaip tik yra plėšikų ir budelių, o ne aukų teisinimas. Hitlerio Vokietija ir Mussolinio Italija nebuvo aukos, o plėšikiškos šalys (paskui užsitraukė aukų likimą, bet dėl to pačios buvo kaltos). O Blynas norėjo, kad Lietuva elgtųsi kaip Vokietija ir Italija - mat tada jo manymu tauta būtų suklestėjusi. Kai Hitleris parodė, kad Lietuvai palieka tik menkos pakalikės, o ne savarankiškos fašistinės šalies vaidmenį, jis, žinoma, supyko ir ant Vokietijos.

114875. bent iš straipsnio nesimato, kad2008-04-18 16:39
"O Blynas norėjo, kad Lietuva elgtųsi kaip Vokietija ir Italija". Ir apskritai ką toks sakinys reiškia?

114881. cc2008-04-18 18:29
Į namus atėjęs plėšikas tarė: - Žinau, kad tu esi plėšikas ir nelaukdamas kol tu ateisi pas mane, aš atėjau pas tave-.Ir tvojo su kuoka šeimininkui į gavą.

114907. zb2008-04-19 01:34
Toks sakinys reiskia, kad Blynas norejo rasiškai ir tautiškai grynos, ideologiškai suvienodintos, vado kultu (ne Smetonos, nes tas "per minkštas!") paremtos, teritoriškai smarkiai išplėstos, tų teritorijų gyventojus išvariusios ar prievarta sulietuvinusios Lietuvos. Gal kam tokia Lietuva ir patinka, o man -ne. Ir nors kitas plėšikas Blyną nužudė, man (deja!) jo nelabai gaila.

114915. ivs2008-04-19 06:22
siaip ar taip labai idomu.

114941. pasi2008-04-19 12:42
Na, pirmiausia reikes perskaityti knyga. Marods, ta Dainius ir skatina, rasydamas sia apzvalga. Juk jis akcentuoja zmogaus tvirtybe, ginant savo isitikinimus, ziuredamas is siu laiku perpektyvos, kai isitikinimus turet apskritai kazkaip lyg ir nepatogu, ypac jei jie nera seileti, niekuo neipareigojantys apsimestinio politinio korektiskumo gromulai.

114956. cc - Pasi2008-04-19 15:20
Kartais man atrodo, kad Pasaulinį okeaną vagoja šimtai piratų laivų ir valčių. Dauguma jų priklauso aljansams, padedantiems kolektyviai gintis ar pulti. Kiekviename laive yra savi įstatymai, religija, socialinio gyvenimo normos. Vadai daug laiko ir energijos skiria igulos besaligiškam paklusnumui, patriotizmui, drąsai ugdyti . Kiekviename laive yra kapitono pirmasis padėjėjas Šv. gynybai. Jo pareiga pastoviai stebėti visus laivus ir esant reikalui negailestingai smogti priešui. Laivuose kaip skruzdelės knibždėte knibžda milijonai įvairiausių specialybių jūreivių. Yra net jūreivių-muzikantų, jūreivių-poetų,rašytojų, jūreivių-karo kapelionų. Tūkstančius metų tarp šių laivų vyksta nepaliaujamos kovos. Liepsnojančių, skęstančių laivų jūreiviai milijonais žūsta su Dievo vardu drebančiuose lūpuose. Kai kas tai vadina kova už būvį, kiti - Dievo pirštu. Išlieka stipriausi, protingiausi, gudriausi. Paskendę laivai lieka tik istorijos vadovėliuose. Kitų ir pėdsakų nelieka.

Rodoma versija 2 iš 2 
12:57:42 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba