ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-20 nr. 897

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JAMES WRIGHT. Viršum upės (17) • GINTARAS SONGAILA. Lisabonos sutartis: Europos solidarumas ar stuburų laužymas? (52) • -gk-. Sekmadienio postilėHARALDS MATULIS. Latvijos vyrų pornografinė literatūra (Edmunds Frīdvalds, Nils Sakss) (5) • Su JOSEPHU RATZINGERIU (popiežiumi Benediktu XVI) kalbasi žurnalistas Peteris Seewaldas. Gyvybės medis (9) • ROLANDAS KAUŠAS. Reportažas iš miegamojo (85) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (22) • RENATA DUBINSKAITĖ. Wolfgang Tillmans: „Jei svarbus yra bent vienas dalykas, tai viskas yra svarbu“ (4) • EVALDAS GALINIS. Eilės (4) • LAIMANTAS JONUŠYS. Sovietinės realijos ir gluminanti literatūra (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Jurbarko vieškeliai, maišto šunkeliai (66) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (3) (10) • Gyvuoja „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (2) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko konferencija: griauti ar statyti? (12) • „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo programaTik pasiklydę čia patenka (688) • 2008 m. birželio 27 d. Nr. 24 (898) turinys (1) •

Wolfgang Tillmans: „Jei svarbus yra bent vienas dalykas, tai viskas yra svarbu“

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Naujasis Los Andželo natiurmortas. 2001
Wolfgang Tillmans

Berlyno Hager Kunstverein, daugybėje salių, praradusių skaičių, londoniečio vokiečio Wolfgango Tillmanso milžiniška paroda veiks dar visą vasarą. Rašyti apie ją yra iššūkis ne tik dėl to, kad Tillmansas tituluojamas vienu svarbiausių šiuolaikinių menininkų, iškilusių praeitame dešimtmetyje. Eklektiškesnio autoriaus tektų ilgokai paieškoti. O jo stilių geriausiai apibūdintų tyčinis stiliaus atsisakymas. Esu tikra, kad į Tillmansą spjautų daugybė fotografijos gerbėjų (būtent jų), pasipiktinę nuotraukų prastumu, neypatingumu, nekonceptualumu ir panašiai (jau girdžiu argumentą: „Aš galėčiau geriau negu jis“). Šiuo atveju Tillmansui ne į naudą ir faktas, kad jam, be kita ko, iškilti padėjo jo seksualinė tapatybė – fotografijos yra iš gėjų klubų ir intymių jų užkaborių. Tačiau, man regis, Tillmansas pasakoja apie kultūrą, matymą kažko tokio, ką labai norėtųsi verbalizuoti.

Tillmansą atpažinti galima nebent iš jo fotografijų instaliavimo metodo – tiesiai prie sienos prilipdyti skirtingiausio dydžio atspaudai, išmėtyti kuo nesistemiškiau visoje sienos plokštumoje, ir visai žemai, ir labai aukštai. Nesu tikra, ar čia esama ko nors originalaus, tačiau šis metodas ne tik labai dera prie Tillmanso temų gausos, bet ir nepaliauja išmušinėti iš vėžių. Net kai tariesi apsipratęs su vienu po kito einančiais kontrastais ir intuityviai nuspėjęs jų logiką, čia pat būni ištiktas vaizdo, kuriam nesi pasiruošęs. Savų pusryčių natiurmortas, antikarinė demonstracija, žemai kabančios pasišiaušusios sėklidės, liūdna įžymybė, nyki miesto panorama iš viršaus – tokia seka yra rakštis tikimybių teorijai. Tillmanso darbų nesieja beveik niekas, išskyrus jų skirtingumą.

Vis to foafuoti viską yra apsisprendimas. Kaip pasakytų Tillmansas, net paties neįdomiausio dalyko fizinė egzistencija yra tokia pat reali kaip deimanto ar konkretaus asmens. Tai teiginys, kad visa yra vienodai svarbu: Veneros tranzitas, nutinkantis kartą per 122 metus, tada po 8 metų ir vėl po 122 metų, kieno nors alkūnė, drėgnos rudens lapijos spalvos, ant stalo suberti kiaušinio lukštai, rašytojo akys, krūva į kamuoliukus susuktų kojinių ant sofos, šlapias gėjų bučinys, pigmento skaidymasis vandenyje, šventės nusiaubtas interjeras, tiesiai objektyvui išstatytas šakumas, gryno aukso plokštelės, apgirtę draugai vakarėlyje, ant žemės nukritęs fotopopieriaus lakštas ir t. t. Atsitiktinis ar automatinis pasirinkimas reiškia mėginimą išvengti tokių kanonų, kurie iš anksto lemia, ką verta matyti, o ko ne, ką verta fiksuoti, o ko ir nelabai. Holizmas yra ideologija. Kartais manau, kad Tillmansas eina dar toliau – jis beveik panteistas.

Taip, jo kūryba ir politiška, bet ne tokiu būdu, kokiu politiškas yra didesnės dalies feminisčių, spalvotųjų, gėjų menas, kuriuo protestuojama, oponuojama, provokuojama, šokiruojama ir pan. Tillmansas neiškels gėjų klausimų į pirmą nei antrą vietą. Fotografijos kaip abstraktaus paveikslo, atsiradusio žaidžiant cheminiais procesais, reikalai jam rūpi ne mažiau. Tai „vienodumo“ politika, radikaliai priešinga identitetų zonai, kurią struktūruoja skirtumai.

Niekada nebuvau mačiusi tokios pažasties. Neatsimenu, kad kas apskritai būtų fotografavęs pažastį, šitaip fotografavęs. Tiesiog nėra priežasties fotografuoti pažastį – tai nei erogeninė zona, nei lyties ženklas, ji, galima sakyti, netgi neturi tokio dalyko kaip forma. Pasiraukšlėjusi antiforma, galutinai sugadinta neišreikšto plaukuotumo. Ir kai stovi žvilgsniu tarsi prilipęs prie jos, jautiesi nesuprantąs nei savęs, nei meno, nei pasaulio. Nepasakytum, kad tai bjaurumo trauka, nes šlykštumu čia tikrai nemanipuliuojama – tą veikiausiai darytų grynieji kūno menininkai. Teoriškai (turint galvoje viešai patvirtintą Tillmanso seksualinę tapatybę) jis pasirašytų po teiginiu, kad privatumo principas yra paslėptas būdas kontroliuoti intymiąsias zonas, išstumti iš viešumos temas (objektus), kuriems neturime paruoštų stalčiukų. Jam tikrai nėra nei gerų, nei blogų kūno vietų. Nėra ir gražių ar negražių, čia net ir ne estetikos klausimas. Kai matau neapšviestą, nesukomponuotą, ne visai sufokusuotą vaizdą, atrodo, kad juo tiesiog patvirtinama pati objekto egzistencija. Be kontekstų (kiek tai įmanoma). Štai pažastis.

Kaip teigia teoretikai, postmodernizmui būdingas liguistas potraukis tikrovei, jos Daiktui. Meno kūrinys ne atskleidžia, kas buvo paslėpta, ne išreiškia kokią nors tiesą, o tiesiogiai eksponuoja objektą. Kaip tai nutolę nuo to, ką Edwardas Westonas vadino „tiesiogine fotografija“, gamindamas nuostabius, fantastines būtybes ar skulptūras primenančius paprikų (ir kitų daržovių) portretus. Ir nuo to, kas vadinama dokumentine fotografija, kuri taip pat domisi objektu, faktu, tačiau turėdama aiškius tikslus – siekdama informuoti, kviesdama įvardyti tai, ką matome, charakterizuoti, prieiti prie išvadų ir galų gale keisti pasaulį... Tillmanso objektai, situacijos – dažniausiai neinformatyvūs, nespecifiški, tai galėtų būti bet kur ir bet kada. Pasak kino teoretiko Olego Aronsono, kaip tik tada, kai fiksuojami vaizdai yra tokie nuobodūs, kad net nesinori žiūrėti, tai reiškia, kad nufotografuota „kažkas tokio iš pačios dabarties, su kuo mes negalime įgyti atstumo – kasdieniškiausia kasdienybė. Ar tai ir nėra vienas iš dokumentalistikos tikslų – išryškinti būtent šią nematomą kasdienybę, kuri dar netapo istorija, kuri neturi savarankiško egzistavimo laiko, nes yra susiliejusi su mumis mums dalyvaujant pasaulyje?“ Pasak jo, dokumentinis realybės fiksavimas įmanomas autoriui iš tiesų dalyvaujant įvykyje, veiksme (ar atvirkščiai – nieko neveikime, rutinoje), kai jis pats gerai nežino, kodėl tai fotografuoja, nes dalyvavimui nebūdinga refleksyvi distancija ar estetinis atstumas. Ir Roland’as Barthes’as tikėjo, kad kartais fotografija gali išsilenkti kultūrinių kodų, kai kažkas joje nesutelpa į kalbinius rėmus ir reikšmė yra blokuojama, atidedama. Pasitelkiant jo terminą, tai yra „punctum“, dažniausiai ištinkantis trauminių vaizdų atveju. Tačiau ar ne tas pats „punctum“ įvyksta visiškai banalaus daikto akivaizdoje? Juk kasdienybė yra tai, ko negali konceptualizuoti, pajungti klasifikacijoms. Ar todėl nustėrę spoksome į tą pažastį?

iliustracija
Veneros tranzitas. 2004
Wolfgang Tillmans

Štai čia ir tūno vienas skirtumas tarp mėgėjų, naminės fotografijos ir Tillmanso, net jei kartais jis neatrodo labai kitoks... Ar įsivaizduojate ką nors, savo fotoalbume eksponuojantį šlapių plaukų stačiakampį ant strėnų, ranką, atsirėmusią į lifto sienelę, ant durų užmestą drabužį, visiškai nuobodžius ir nedailius namų laiptus? Juk mėgėjų fotografija nesąmoningai itin griežtai paiso įvairiausių kodų, siekdama įtvirtinti fotografuojančiojo kaip tam tikros socialinės grupės nario vertybes, šeimos vertybes. Naminė fotografija turi prasmę kaip pažįstamų asmenų, vietų ir įvykių iliustracija. O jei fotografuojantysis pretenduoja į meniškumą, tai remiasi labai aiškiomis meno ir grožio sampratomis. Tillmanso automobilio lango valytuvai, mėginantys susidoroti su neperregimu lietumi, nėra jokia vertybė jokia nurodytąja prasme. Tai kažkas skausmingai atpažįstama, ką visi ir visada žinojo, ir Tillmansas prie to žinojimo neprideda nieko. Tačiau į tą langą dar niekada nebuvai spoksojęs šitaip. Nes nemanei, kad vertėtų.

Tačiau su namine fotografija Tillmansą sieja daug kas. Mėgėjų fotografija visada buvo visų pirma poilsio veikla, ir kadangi pagrindiniai žmogaus veiklos modeliai nesikeičia taip smarkiai, kaip būtų galima tikėtis dėl įvykusių istorinių ir ekonominių pokyčių, tai joje matome besitęsiantį keleto amžinų temų kartojimą. Tillmanso fotografijos yra beveik išskirtinai apie laisvalaikį (bet tai ne jo formų tyrimas). Krūvelėmis suvirtę kūnai ant pievelių vidury miesto, apsirengę ir išsinuoginę, šeimynėlių kupinų valtelių pilnas tvenkinys, muilo burbulų pūtikų bendruomenė, galūnėmis susipynę ir švenčiantys kūnai – net paties Tillmanso žvilgsnis pasiduoda bendrai atsipalaidavimo atmosferai, vienur fokusuodamas vaizdą, kitur ne. Juk jis yra labiau dalyvis, skendintis toje pačioje malonumo dvasioje, o ne stebėtojas. Kai kur jis nė nebando apsispręsti, kuris kadras labiausiai pavyko. Jis pateikia abu. Arba visus keturis, beveik tokius pačius. Dar jis linkęs fotografuoti draugus ir pažįstamus, ir santykių intymumo neįmanoma nepajusti. Matau daug paralelių su gyvenimą švenčiančiu Jonu Meku. Tillmansas galėtų vietoj jo ištarti: „Šie vaizdai nelabai skiriasi nuo to, ką esate patyrę jūs. Nėra didelio skirtumo, jokio esminio skirtumo tarp jūsų ir manęs.“

Nudistas ir natūralistas, nesuskaičiuojamą daugybę kadrų skyręs sudaigintiems ąžuoliukams ant savo palangės ir obelaitei nuosavame balkone, Tillmansas myli ir gyvenimo, ir fotografijos trūkumus. Gal kaip tik todėl, kad yra patyręs griežtus mados fotografijos kokybės gniaužtus ir pajėgus įgyvendinti visus jos standartus, Tillmansas gali taip sąmoningai siekti buitiškumo ir neužbaigtumo. Žinoma, atsitiktinumo ir natūralumo įspūdis yra absoliučiai apgaulingas (ir šiuo teiginiu dabar nubrauksime daug iki šiol pasakytų dalykų). Autorius yra nostalgiškai prisirišęs prie fotojuostelės ir nuosavos laboratorijos, kurioje viską daro pats, begalę kartų kartodamas, begalę kartų manipuliuodamas tais tariamai atsitiktiniais kadrais, kol išgauna tiesioginio, betarpiško vaizdo efektą, kaip išgauna ir savo fotoabstrakcijas, užsižaidęs su chemija. Tariamai aplaidus fotografijų išmėtymas instaliacijoje yra nepailstamų mėginimų rezultatas, o viena fotografija – atrinkta iš šimtų. Tikrovės Daiktas nėra prieinamas tiesiogiai, tačiau Tillmansas gerai išmano tokios iliuzijos gamybos metodus. Aš sutinku būti taip apgauta.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


121961. šaškė2008-06-26 10:20
apgaudineja ar intriguoja graziosios menotyrininkes monologai?- butu idomu daugiau suzinoti apie pazasciu erogenines, estetines antisavybes... na taip, dao, jis- visur, kaip ir Jonas Mekas, New York lesio vyzdyje diriguojantis vasarai geltonu klevo lapu...

122153. 3112008-06-27 11:24
neveza

122441. vl2008-06-29 10:22
panašią veiklą reiktų vadinti šiukšlinimu, o tokius "autorius"- šiukšliais. Klausimas kokie sistemos keliančios panašius autorius motyvai.

122527. liuks2008-06-30 04:24
labai patiko tekstas!

Rodoma versija 15 iš 25 
12:36:30 Aug 23, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba