ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-23 nr. 850

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRZEJ ROMANOWSKI. Pomirtinės paskutinio karaliaus kelionės (15) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Vinis (114) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ANNE ATKINS. Liaudiška šneka juk nebūtinai keiksmai? (7) • JONAS GRIGAS. Kaip žmogų veikia elektromagnetiniai laukai (24) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-Varlys (7) • RITA PILKAUSKAITĖ. Šurmuliuojanti kasdienybė (2) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Devyneri tavo kūno vartai (18) • VLADISLAV CHODASEVIČ. Žmogaus pokalbis su pele, kuri graužia jo knygas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Žmogus be savybių prieš savybes be žmogaus (4) • Su tuometiniu moksleiviu, istoriku, Valstybinio Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato darbuotoju JONU VITKŪNU kalbasi Saulė Matulevičienė. Iš Rasos švenčių Kernavėje istorijos (5) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (14) • MARIUS MACEVIČIUS. Eilės (13) • kaukst kad net ziezirbos pasipyle is akiu (650) • o briedų briedai! abriedai. abrėdukai tikri :)) :)) :)) (692) • 2007 m. liepos 7 d. Nr. 25 (851) turinys (44) •

Iš Rasos švenčių Kernavėje istorijos

Su tuometiniu moksleiviu, istoriku, Valstybinio Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato darbuotoju JONU VITKŪNU kalbasi Saulė Matulevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
1980 metų Rasos šventė Kernavėje.
Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

    Prieš 40 metų būrelis bendraminčių Kernavėje pradėjo švęsti vasaros saulėgrąžos – Rasos – šventę. 1967–1969 metais šventė vyko pusiau legaliai, o nuo 1970-ųjų ji jau vadinama „nacionalistiniu sambūriu“, pradedama drausti. Vis dėlto Rasos Kernavėje išliko, šiais metais šventė prasidės birželio 23 d. 20 val. ir baigsis tekančios saulės pagerbimu.

Ar Jums teko dalyvauti pirmosiose Rasos šventėse?

– Pirmosiose šventėse, deja, ne. Apie 1971–1973 metus teko matyti, kaip žmonės būreliais beveik nematomai susiburdavo, vakare būdavo užkuriamas aukuras, laužas... Mes, aukštesniųjų klasių moksleiviai, atvažiuodavome dviračiais ir buvome pirmieji tų švenčių liudininkai.

Tas kraštas turėjo lenkiškos dvasios, tad nepasakyčiau, kad vietiniai žmonės aktyviai šventėse dalyvavo. Bet mūsų mokykloje, kaip ir visur, buvo truputį kitaip mąstančių jaunuolių, truputėlį gauruotų, truputėlį gitaras brązginančių, tai tokie dalykai mus traukė.

Rasos šventės tradicija, jos esmė, turinys tuo metu mums buvo mažai žinomi. Ryšys su gamta, bendravimas, dainos kėlė dvasią. Tai buvo priešprieša tuo metu skiepytai masinei kultūrai.

Stilizuotos liaudies tradicijos buvo diegiamos net per prievartą. Gal kai kurie mokytojai tai darė nepiktybiškai, turėdami sentimentų praeičiai. Bet būta tokio neatitikimo. Iš vienos pusės – sovietinės kultūros, sovietinės estrados propagavimas, iš kitos – liaudies kultūra su sovietinės ideologijos doze, nukreipta prieš vakarietišką kultūrą, kad šia nesidomėtume. O tai, kas primygtinai skiepijama ar kas neleidžiama, sukelia priešingą reakciją. Bet, atsimenu, aukštesniosiose klasėse pradėjome jau kitaip mąstyti ir kitaip tuos dalykus jausti.

Kokia tuo metu buvo Kernavė, kaip ji atrodė?

– Kernavė buvo traukos centras. Vienuoliktoje klasėje ėjome saulės pasitikti būtent ant Mindaugo Sosto kalno. Ir studijų metais visą laiką norėdavosi čia pabūti.

Mano tėviškė – senas Ardiškių kaimelis prie Neries – buvo už 5 kilometrų, mane dar vaiką atveždavo į Kernavėje, Pilies, Aukuro ir Mindaugo Sosto piliakalnių papėdėse, vykdavusias dainų šventes.

O Kernavė atrodė gana įdomiai – buvo dar daug šiaudais dengtų grytelių, centrinis pėsčiųjų takas tuomet buvo negrįsta gatvė – grynas baltas smėlis. Abipus jos – tvoros, kurias švenčių išvakarėse išbalindavo kalkėmis. Pagrindinėje sankryžoje stovėjo kryžius.

Kai buvau pirmaklasis ar antraklasis, iš Krapiliškio kaimelio prie to kryžiaus visuomet ateidavo tokia senutė – žiemą vasarą ji būdavo apsirengusi šviesiu lietpalčiu, ar pirmosios šalnos, ar jau sniegas, ji eidavo basa. Po šeimos nelaimės (jos sūnus buvo nusižudęs), ji davė priesaiką kiekvieną dieną eiti iki Kernavės kryžiaus – atsiguldavo prie jo ir kurį laiką kryžium gulėdavo. To meto sovietų valdžia kryžių perkėlė į šalį, paskui visiškai pašalino, liko tik smėlio kauburėlis. Atsimenu, festivalis, tarybinės šventės, žmonės eina, o ji, pasistačiusi žadintuvą, guli ant to smėliuko. Klaikus, sunkiai suvokiamas vaikystės prisiminimas, kaip žmogus sau pasirenka tokią kančią, ir net tais laikais niekas negalėjo jai to uždrausti.

Šiaip miestelis buvo skurdokas. Bažnyčia aptverta betono tvora, kukliai tvarkomas šventorius. Mūrinėj koplyčioj buvo angų, kur vaikai landžiojo, smalsaudavo. Čia, kur dabar didinga klebonija, buvo sena sena gryčiutė, sukrypusi kaip kumelės nugara...

Nuolatos matydavau kunigą Nikodemą Švogžlį-Milžiną, jis dažnai išeidavo į gatvę, pasisveikindavo su žmonėmis tai lietuviškai, tai lenkiškai. Iš pradžių jis buvo užkietėjęs lietuvis, o paskui, tame krašte gyvendamas, pradėjo suprasti ir vietinius gyventojus, ėmė abiem kalbomis kalbėti. Kukliai apsirengęs (rūbai visada palopyti), jis išeidavo ir malkų paskaldyti, ir su kaimo vyrais susėsdavo pasišnekučiuoti. Jis buvo nuostabus Lietuvos istorijos mėgėjas ir propaguotojas, Kernavės etnografijos muziejaus įkūrėjas – su mokytoju Juozu Šiaučiūnu ragino kaimiečius nešti visokias senienas, sovietiniais metais zakristijoje turėjo visokių eksponatų, šventoriuje buvo surinkęs didelę akmenų, girnapusių kolekciją. Jis tikrai galėjo matyti pirmąsias Rasas ir tikrai apie tai žinojo...

O kaip tais laikais Joninės buvo švenčiamos Jūsų šeimoje?

– Iš vaikystės atsimenu ne Rasos šventę, o Joninių laiką. Tą dieną visuomet namai pakvipdavo „pivonijomis“ ir jazminais. Mano mama – Vanda, aš – Jonas, tuos du vardadienius skiria tik viena diena, tai rytą visada būdavo puokštė gėlių ar artimų žmonių atneštas vainikas. Tai buvo šeimos šventė, bet kitų šeimos narių vardadieniai nebuvo tokie pakylėti. Vainikai, žolynai, vešinti gamta šią šventę paversdavo kitokia.

Mūsų krašte žmonės, nors ir turėjo lietuviškas pavardes, tarpusavyje kalbėjo vietine lenkų kalba, visos tradicijos buvo primirštos, bet kažkokia paslaptinga dvasia buvo išlikusi.

O kaip Jums atrodė atgaivintosios senosios Rasos šventės apeigos?

– Kai kurios apeigos – laukų lankymas, gyvulių išginimas – kaime dar buvo išlikusios kaip įsisenėjusi tradicija, kai nebežinai simbolinio veiksmo prasmės, bet į sąmonę įaugę, kad jį reikia atlikti...

Tai, kas buvo rekonstruota Kernavės Rasos šventėje, turėjo natūraliai suvokiamą prasmę. Saulės palydėjimas, ugnies užkūrimas – kaip šilumos, šviesos ir gyvasties tąsa... Vainikų plukdymas, ėjimas su fakelais, dainos, būrimai – kiekvienas galbūt šias apeigas suvokdavo savaip, bet žmogui, jo prigimčiai tai buvo priimtina, kad ir koks moderniškas arba archajiškas jis būtų. Todėl tos daugiau ar mažiau primirštos ar rekonstruotos apeigos labai greit prigijo.

Vadinasi, tie dalykai buvo atpažįstami, autentiški?

– Galėjai juos priimti kaip savastį.

O kaip Jūs suvokėte šventės esmę?

– Galima įvairiai ją interpretuoti, mes dabar žinome tyrinėjimų medžiagą, oficialų tos šventės vertinimą, ištakas... Tais laikais ypatingų studijų neturėjome – tik vieną kitą užuominą.

Bet turbūt vienas iš pagrindinių dalykų – žmogaus ryšys su žeme. Ta žemė duota tau, tu joje gimei ir į ją grįši... Ir ta žemė turi vardą – tai Lietuva, tavo kraštas. Tu ją myli. O kažkas kabina kitokias vėliavas, nei norėtum matyti, ir šneka kitokias kalbas, nei norėtum girdėti.

Šitai buvo labai svarbu, ir tai, matyt, žmones jungė.

Man Tėvynės sąvoka susilieja su gamta, su visata. Trumpiausia naktis, visuotinis žydėjimas, gyvenimo ir gyvasties trapumas bei pojūtis, kad tu esi čia, ir tai yra svarbu. Tai egzistencijos pradmens pajutimas. Jis buvo intensyvus.

Ar tai buvo vienintelė vieta ir vienintelis laikas, kai taip intensyviai išgyvendavote tuos dalykus?

– Ko gero, taip... Daug kur gali nuvažiuoti, bet tokio pojūčio turbūt kitur neteko patirti. Gal todėl, kad čia savas kraštas, tėviškė, bet gal ir ne visai taip. Čia ypatinga dvasia. Pavargsti per visą dienelę, bet nueini ant piliakalnių, pabūni vienas ir nurimsti. Šito reikia. Net ir vaikai, žiūriu, parvažiavę būtinai turi tenai nubėgti, pabūti.

Ir gamta, ir istorinis kontekstas – viskas vienoj vietoj. Žmonės, matyt, neatsitiktinai kūrėsi ir tiek tūkstantmečių čia išgyveno. Čia rinkosi ir to meto neformali inteligentijos grupė.

Ar susirinkusieji buvo sekami, kontroliuojami?

– Pirmosios šventės buvo beveik nekontroliuojamos. Rinkdavosi nedidelė grupė bendraminčių.

Dabartinėse Rasose būna iki 15 tūkstančių žmonių, vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, o tais laikais 300 buvo maksimumas, kartais daugiau, kartais mažiau...

Po 1970 metų Rasos jau vyko dviejų rajonų ribose, eidavome pro piliakalnius, prieidavome Kernavėlės upeliuką, ten, už Vilniaus rajono ribos, kalnelis, šaltinukas teka, Širvintų rajono ribose būdavo užkuriamas aukuras ir šventė dažniausiai prasidėdavo Maironio „Lietuva brangi“ – visi atsistodavo, tai buvo, sakyčiau, neoficialus šventės himnas. Galbūt jis su archajiškomis Rasos šventės tradicijomis nelabai ką turi bendra, bet buvo pabrėžiamas ryšys ne tik su gamta, vasarvydžio švente, bet ir su žeme, ant kurios rasa švyti ir kuri, deja, buvo kontroliuojama ne mūsų. Ir šitas akcentas susirinkusiuosius iš karto suvienydavo.

Kokių politinių akcijų tenai beveik ir nebūdavo. Uždegant stebules kas nors pasakydavo, kad ugnis turi išvaikyti piktas dvasias ir tas dvasias, kurios trukdo mūsų šventei.

Organizatoriai stengėsi elgtis labai subtiliai. Sakyčiau, nereikėjo ten nei politikuoti, nei mitinguoti. Pati elgsena, dvasinė atmosfera rodė – kas susirinko ir ko susirinko. To pakako. Kas šito pojūčio neturėjo, tiems ten nebuvo kas veikti. Žmogui, nesuvokiančiam šios šventės esmės, tai būtų buvęs nuobodus liaudies dainų pasidainavimas. Bet susirinkusieji buvo kaip vienalytis organizmas, iš ten nesinorėdavo išeiti.

Devintojo dešimtmečio pradžioje vienoje šventėje grupė žmonių ėmė politikuoti ir mitinguoti, skanduoti laisvės šūkius, bet jie laikėsi nuošaly, miškelyje...

Susirinkusieji nebuvo asmeniškai pažįstami?

– Absoliuti dauguma buvo nepažįstami. Atvažiuodavo žygeivių, ramuviečių – jie buvo pažįstami, bet atvykdavo ir studenčiokų iš Vilniaus, Kauno – visiškai nepažįstamų... Būdavo vengiama megzti pažintis, kodėl – nežinau. Bet pasitikėjimas šalia esančiu žmogumi buvo.

Iš ko pažindavote savą žmogų?

– Turbūt iš akių. Nes tų žmonių akys buvo švytinčios. Dvasiškai visi jautėsi vieningi, bet kad būtų daugiau asmeniško bendravimo – neatsimenu. Gal dėl to, kad tai buvo nesankcionuotas renginys. Net ir vėlesniais laikais, devintojo dešimtmečio pradžioje, žinojome, kad čia atvažiuoja tam tikri žmonės ir seka, kas su kuo bendrauja, kas atvyksta, kas išvyksta – užsirašinėja mašinų numerius, šlitinėja aplinkui. Tuo metu agresyvaus puolimo jau nebuvo, bet sekimas buvo juodas.

O ar buvo baimės?

– Baimės kaip tik nebuvo. Turbūt Romo Kalantos susideginimas 1972 metais buvo dvasinis proveržis. Kažkur ta baimė dingo. Iki tol visi gyvenome to meto gyvenimą – priklausėme pionieriams, komjaunuoliams, na, pasišnabždėdavome, pasikalbėdavome tarpusavyje prie stipresnės arbatos, gitara pagrodavome, bet ryškesnių, atviresnių tekstų buvo vengiama, o po Kalantos susideginimo net klasėje nemaža mūsų dalis tiesiai šviesiai sakėme, ką galvojame, nebuvo jokios baimės.

Ar tuomet suvokėte Lietuvos laisvės bylą? Ar apie pokario istoriją, tremtis, rezistenciją Jums tėvai kalbėdavo?

– Aišku, vaikystėje tie protai buvo stipriai sumaišyti, bet vis tiek susikaupia tam tikra patirtis. Po to proveržio žmonės pradėjo mąstyti, susivokti, atsigauti.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje net etninės kultūros propagavimas buvo suvokiamas kaip protestas prieš sovietinę kultūrą. Tuo pat metu ir etninis paveldas tapo reikšmingas, ir laisvės byla buvo aiškiai suvokiama. Jau studijų metais tuometiniame Pedagoginiame institute pokario metų rezistentų dainas dainuodavome.

O kokios dainos skambėdavo Rasos šventėje?

– Mes mažai tų dainų mokėjome. Buvo šventėje vedėjai, kas galėdavo, prisidėdavo prie jų, o kas negalėjo – tiems buvo gera klausyti, būti šalia.

Jau 1988 metais, per mūsų tautinio Atgimimo pakilimą, spontaniškai kilo idėja Pajautos slėnyje vietoj Rasos šventės surengti lietuvių ir latvių roko grupių „Rondo“ ir „Livi“ koncertą. Tada buvo toks pakilimas, kai nesvarbu, kas vyksta, bet svarbu, kas ką šneka ir kokias idėjas propaguoja. Ten jau visu garsu nuskambėjo to meto laisvės šūkiai, per tą koncertą pirmą kartą Kernavėje suplevėsavo trispalvė. To meto valdžia ne kažin ką galėjo suvaldyti, buvo pastatyta scena, nutiesti kabeliai, apšvietimas. Buvo toks entuziazmas, kad niekas pinigų neskaičiavo... Po šio koncerto per Rasas į Kernavę ėmė masiškai plaukti žmonės.

Taip Rasos šventė vėl persikėlė į piliakalnių teritoriją, kur buvo švenčiamos pirmosios 1967–1970 metų šventės.

Kitais metais vėl pasipylė skambučiai, siūlymai Kernavėje per Rasas rengti roko šventes. Bet aš buvau didelis to priešininkas. Sakiau – tai, ką jūs padarėte, buvo labai gražu, bet šita šventė turi visiškai kitą prasmę, visiškai kitą tradiciją...

Kaip įsivaizduojate šių metų jubiliejinę Rasos šventę?

– Matyt, viskam yra savas laikas ir savos galimybės. Vis su ilgesiu prisimenu 1997 metais švęstą Rasos šventės 30-metį. Apie jį buvo rašyta – „tai buvo puiki, nuostabi šventė, kokios jau daugiau, matyt, niekada nebebus“. Per 30-metį ir minia buvo didelė, ir tikrų dalyvių pakankamai daug.

Jei norime išlaikyti bent vienas archajiškas Rasas, reikia labai sustiprinti organizatorių pajėgas. Suburti tiek folkloro kolektyvų, kad jie atsilaikytų prieš 5000 žmonių minią, reikalingas tam tikras finansavimas – entuziazmo jau nepakanka.

Dabar tai ir Kernavės miestelio šventė. Nevyksta didelių diskotekų, bet miestelyje koncertuoja kapelos. Tai šiek tiek leido sumažinti laukinio jaunimo srautą. Kaip sakiau, pirmąsias šventes primena švytinčios žmonių akys, o dabar kartais galima pamatyti visiškai pavargusių akių...

Bet rezervato teritorijoje archajiška dvasia vis tiek dar yra, ir norisi, kad ji išliktų – galbūt kad sumažėtų žmonių, kurie atvažiuoja tik šiaip pašvęsti, pasilinksminti, gal pajutę, kad jiems čia nuobodoka, jie galėtų kitaip tas vardines minėti, o Rasos būtų truputėlį mažesnės, bet tikresnės.

Vis dėlto manau, kad šios šventės, visi neofolkloro variantai beviltiško susvetimėjimo visuomenėje atlieka savo funkciją. Gyvoji tradicija jau sunaikinta ar savaime sunykusi, bet galbūt po kiek laiko sugrįš noras prisiliesti prie giliųjų šaltinių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


87677. toto2007-06-27 16:36
Labai jau mažulytė ta nuotraukytė įdėta.

Dar vis baikšti, matyt, ta praeitis, jautri, gūžiasi pešiojama dar vis, traukiasi į save, slėpdama anų Kernavės rasų turinį, prasmę. Slidi toji „dar gyva“ praeitis. Toks man pasirodė Jono Vitkūno pasakojimo siūlas.
Pasididinau foto kelis kartus ir tarp pikselių pirmame plane sušmėžavo pora pažįstamų veidų... na, gal tik pasivaideno. O savęs neužtikau - ir apsidžiaugiau neradęs. Gi ne į foto atelje plaukdavom.


87680. po palme2007-06-27 17:09
daug tame tiesos ir nuosirdumo buta. Gera pasidaro apie tai pagalvojus.

88313. r2007-07-03 00:14
dievuliau mano kaip gerai kad perskaiciau sita staipsni visa laik ir tikejau kad tokios tos rasos ir turi but o tamsta totai kaip ar jau su barzduke ar dar basas toj nuotraukikej turetumet but-jei nesupyksit kreipsiuos ijusu velele jus nes paskui vel paleistuve apsauksit...

88402. r2007-07-03 19:15
blyn totai asile ar nematai kad tau CIApasimatyma paskyriau?

88403. r2007-07-03 19:17
man labiausiai patiko tas kunigelis ir nelaiminga moteriske kada nors ir as tokia busiu uz savo keiksmus ir visus kitus blogus darbus

Rodoma versija 16 iš 24 
12:22:05 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba