ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-07-07 nr. 851

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDRA FOMINA. Milžinų meilė (17) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Santara ir šviesa Alantoje (14) • -js-. Sekmadienio postilė (8) • Su Danijos Olborgo universiteto profesoriumi, knygų apie mokslo, technologijų ir visuomenės sąveiką bei visuomeninius judėjimus autoriumi dr. ANDREW JAMISONU kalbasi Audra Čepkauskaitė. Apie mąstymo reformaciją (38) • PETER LIPPERT. Žmogus Jobas kalbasi su Dievu (1) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-VarlysRENATA DUBINSKAITĖ. Daugybė būdų žiūrėti į vaizdo juostos paviršių (4) • Apie „Skraidančią juostą“ (1) • Naujas Nidos kelionių vadovas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (287) • RENATA ŠERELYTĖ. Išpažintis dar ne viskas (2) • Apie spektaklį „Bembilendas“ (rež. Yana Ross (JAV), OKT / Vilniaus miesto teatras) su kunigu pranciškonu ARŪNU PEŠKAIČIU kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. „Bembilendas“: postmoderni utopija (1) (17) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Likviduokime politinį neraštingumą! (4) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (8) • DONALDAS APANAVIČIUS Vaivos Kuodytės ir Ričardo Šileikos internetinis pokalbis, įvykęs per Gmail elektroninį paštą 2007 metų gegužės 30-ąją. Kas tau pasdarė? (30) • BENEDEKTAS JANUŠEVIČIUS (4) • graudulys su ašara į sarkastišką juoką verčiasi (494) • 2007 m. liepos 14 d. Nr. 26 (852) turinys (26) •

Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro

Kaip aš mokiausi arabų kalbos

JURGA MOCKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 18

Hot jazz. Buvo likę pora dienų iki „palaimingo“ susitikimo su psichiniu buto šeimininku dėl nuomos sutarties. Slankiojau iš kampo į kampą vis stabteldama priešais veidrodį. Ne, pati negalėjau patikėti, kaip toli sugebėjau nusiristi su visomis savo beprotybėmis. Nejaukiai dirsčiodama į veidrodį jau gerą pusdienį bandžiau kaži kaip pratintis pati prie savęs, tiksliau, prie kažko, kas ateinančiais mėnesiais turėsiu būti. Na, hidžabas – man netgi savaip smagi atrakcija, bet tas daiktas, vadinamas abaja... Dar kiek ir spaudė jausmas, kad man tuoj prasidės klaustrofobijos priepuolis. Pripažinkime! Esu aklinai įstrigusi – visomis prasmėmis. Stirksau nežinia kokioje pasvietėje – be menkiausios vilties greitu laiku ją iškeisti į ką patogesnio, įsivyniojusi į nežinia kokią drapaną – be menkiausios vilties iš jos išsprūsti. Jo, jei ir toliau šiteip sparčiai progresuosiu, tai gal, žiūrėk, tuoj leisiuos ir ištekinama n-tąja už kokio vietinio pusšeichio.

Skambutis. Numeris nežinomas – brrr, stačiai pašiurpau, negi mano mintys šiteip staigiai geba įgauti kūną? Tiek to, egzistencinius pamąstymus grūdau gilyn spinton. Alio! Kažkoks Achmedas – nesakau „eilinis“, nes nuo per dažno šito žodžio vartojimo kalbant apie arabus jis jau seniai esti praradęs visą savo krūvį. Taigi tiesiog Achmedas, bet apsirikau – čečėnas. Kaip supratau, mano pažįstamų pažįstamų pažįstamas – argi galėtų būti kitaip. Taigi per tuos pačius pažįstamų pažįstamų pažįstamus jis nugirdęs mano benamystės istoriją ir grasinasi padėsiąs, kuo galėsiąs. Turiu pasakyti, kad panašiais atvejais telefonas, kaip ryšio priemonė, turi didelį pranašumą – pašnekovas negali matyti, kaip tu sėdi išsišiepęs, kad net skrandis matyti. Dar mat vienas pagalbininkas atsirado! Negalėjau nulaikyti skepsio. Ir iš kur šitie „pagalbininkai“ vis imasi? Kodėl jie su visa savo pagalba neina alkanų Afrikos vaikų maitint? Bet ne, regis, ir vėl apsirikau – na na, čia jau kažkas naujesnio. Gi šitas Achmedas pasiūlė apsigyventi su kaži kokia ten jo pažįstama mergiote musulmonke, besimokančia arabų kitame netoliese įsikūrusiame kalbos centre. Na, man tai no problems, po visų tąsymųsi galas galan, būčiau sutikusi apsigyventi nors su pačiu šėtonu, vis kad tik savas kampas būtų. Taigi sutarta! Baigėm pliurpti. Pasisukau į veidrodį ir įtariai dirstelėjau į savo atvaizdą jame: „Ar taip būna, kad problema pati sau surastų sprendimą – taip visai be mano pastangų? Namai mane patys susirado?“ Taiiip, akivaizdžiai kažkur trūko logikos, ir supratau tai kiek greičiau, nei vėl sudzirzeno telefas. Achmedas. Kaip ir sakiau, situacija eilinė: naivumas – didžiausias luošumas. Mergiotės, su kuria turėjau apsigyventi, brolis tokių šėtono pavainikių kaip aš nė per atstumą nenusiteikęs prileisti prie brangiosios sesutės. Heh, tokie gi saviti brolių ir sesių santykiai islame – tai tą mes jau žinome. Kiekvieno brolio pareiga – akylai saugoti savo seses, kolei josios ištekinamos – taip sakant, užkariamos kokiam vargšui ant sprando, kad atseit šunų takais nenueitų. Gi moteriškė – tai tik nusisuk ir nė mirktelt nespėsi, kaip prapuolęs daiktas, – tokia vyriška musulmoniška logika. Jie, žinoma, šitai traktuoja kaip begalinį dėmesį ir nuoširdų rūpinimąsi silpnąja visuomenės dalimi.

Perklausiau Achmedo, ar juodu bijo, kad aš ją galiu suvalgyti, ir čia pat patikinau, kad normaliomis sąlygomis žmogienos nevartoju. Mano išvedžiojimai Achmedo, regis, nesužavėjo. Niekis, nuraminau, negi tai būtų pirmas kartas istorijoje, kai musulmonai nesusišneka su krikščionimis. Bet vis dėlto šerti šitaip žmogų viltimis ir čia pat po minutės jas iš jo atimti – žiauruma, jau geriau iškart paspirtum jį dvesiantį gatvėje ir tiesiog praeitum pro šalį. Kai išpyliau visą savo depresinę tiradą, Achmedas pasiūlė susitikti ir susipažinti... su jo žmona! Po perkūnais, kas čia išvien per naujovės?! Atsikvošėjau akimoju. Žmona? Ar čia kokis naujas kabinimo būdas? Na kad ir laaabai originalus, tačiau bet kuriuo atveju noru su kuo nors pažindintis nedegiau ir net nerusenau. Savo noru, Dievas mato, čionykščius ar kad tik čia besiveisiančius galėčiau nebent tik gyvus išdarinėt – idant pagaliau perprasčiau, kokie šėtono kirminai veisiasi juose. Kodėl šitoji Dievo kūrinių rūšis negali tiesiog palikti mane ramybėje ir nesikišti, kur jų niekas neprašo? Jo, išmoko, vadinasi, drambliukas svajoti... Whatever, sakykime, neturiu ko prarasti...

Šeimyniniai pasimatymai. Į pasimatymą su Achmedo žmona išsiruošiau penktadienį, kai visi pamaldieji musulmonai kiaurai dienai prapūva mečetėse, o namuose pasilikusios moteriškės gali netrukdomos užsiimti visokiausiais niekais.

Šitoji Achmedo žmona, pasirodo, iš Didžiosios Rusijos, ir visai ne čečėnė, apie trisdešimt su kapeikomis metų, ir visai ne grynakraujė musulmonė, o atsivertėlė. Ir visai nepasakytum, kad itin komunikuoti ištroškusi būtų. Pokalbis nesilipdė nuo pradžios iki pabaigos. Kelias valandas pliurpaliojau bet kokias nesąmones, kad tik man nutilus pradedanti spengti nejauki tyla neišsprogdintų ausų būgnelių. Čia dar kiek pagelbėdavo ir kartais į kambarį įzyliojantys trys patrakę 7–10 metų berniūkščiai. Kartais anieji šiteip įsierzeliodavo, kad nuo tramdomojo tylenės mamytės riksmo būtų galėję arkliai pritūpti. O va po tokių performansų įsivyraudavo triskart labiau užmušanti tyla, nes galutinai pritrūkdavau drąsos praverti burną, idant netyčiomis nebūčiau pasitikta atitinkamu tonu. Po perkūnais, kas galėtų bent pasufleruoti, ką aš čia veikiu? – apsivertė mintyse klausimas. Ir... regis, pirmą kartą po to, kai nuo arabiškų beprotybių galutinai nutrūkusi galva mane privertė išsilaipinti tada dar visai neprisijaukintoj egipčionių žemėj. Iš šalies blaiviu protu žiūrint, klausimas bus pavėlavęs lygiai septynetą mėnesių. Ne ne, jokie čia „geriau vėliau nei niekada“ manęs neguodžia. Arba laiku, arba... cum mula pepererit (lot. „kai mulas pagimdys“)! – sekundei aprimau ir daugiau nekramčiusi klausimą sprangiai nurijau kažkur gilyn. Aloha! Taigi kas ten apie tuos sovietinius laikus? Kol plavinėjau savo psichodeliniais labirintais, regis, pradėjom kalbėti kažką būtent apie tai. Taip taip, labai patogi tema ir, svarbiausia, priešingai nei apie orą, – beveik neišsemiama. Tik kad vargiai pasakytum, jog būtų kaip tik šiuo metu pati aktualiausia mano gyvenime – kaip būdama penkiametė snarglė kiaurą dieną stirksojau savo kaimo krautuvėlėj laukdama duonos kepalo ar dar kažko. Na, istorija gal graudžiai nostalgiška, bet, regis, situacija po krūvos metų, negalėtum paneigti, ne ką menkiau komplikuota ir, be kita ko, reikalinga greito sprendimo – regis, nelabai turiu stogą virš galvos.

Mintimis įklimpau tarp savų stoginių problemų, dvidešimties metų senumo prisiminimų ir vis dar atkakliai besigrasinančio sugrįžti „Ką aš čia veikiu?“. Viskas žaibiškai sukosi paeiliui. O Dieve, sustabdykit kas šitą pasaulį – noriu išlipti! Ir... atrodo, sustabdė – didžiulė lėkštė ant stalo garuojančių rusiškų koldūnų. Sakytum, kiek nedaug kartais žmogui reikia. Ėsti ir miegoti – štai jums visas gero gyvenimo receptas! Tik kad pastaruoju metu, regis, nebuvau labai užsiėmusi nei viena, nei kita. Po tos kelių valandų plerpalų mūčionės jaučiausi kažko panašaus nusipelniusi. Kirtau, kad net ausys lapsėjo, o skrandis patyliukais murkė iš pasitenkinimo. Ir kas galėjo pagalvoti, kad čia tebuvo intro į gerąsias tos dienos naujienas! Achmedo žmona prasitarė, kad po kelių dienų iš Rusijos į Kairą neribotam laikui su vaikais atsidangina kaži kokia jų šeimos draugė. Ir jie apie mane jau kalbėję, ir man visai nereikės apsimetinėti, kas nesu, ir jai visiškai netrukdo mano religinės pažiūros, ir nuoma man pas ją turėtų atsieiti visai padoriai. Pasakysiu atvirai – visa skambėjo kaip graži bjaurios pasakos pabaiga. Rodos, ir vėl turėjau viltį. Tegul nors ir n-tąją per pastarąsias savaites, bet kažkodėl patikėjau, kad šįsyk pagaliau tikrą – tokią pat tikrą, apčiuopiamą, užuodžiamą kaip ir ką tik į skrandį nuslydę koldūnai. Taigi sutarėm, kad po poros dienų, kai tik atplasnos anoji draugė, Achmedo žmona man iš karto duos žinią.

Išsiritusi gatvėn atsikvėpiau, sprigtelėjau sau į kaktą – nesapnuoju. Dar kartą atsisukau durų, pro kurias buvau ką tik išlindusi, linkui: taip, atėjau čia kaip valkata, išeinu kaip karalius. Allah akbar! – išsprūdo visai natūraliai.

Pastovusis nepastovumas. Išmušė. Baisioji diena, kuriai buvo tiek morališkai rengtasi ir kuri dabar manęs jau nė per nago juodymą nejaudino. Lengva ranka susukau moteriškei, kuri turėjo nuvesti mane pas šeimininką dėl buto nuomos, ir patikinau, kad nė nesiruošiu pasirodyti, nes turiu palankesnių variantų. Hu... jaučiausi taip, lyg ką tik būčiau atšaukusi pasaulio pabaigą. Tikrai vis dar nesuprantu, kaip maniau galėsianti pusmetį ištverti tą visą manęs laukusį cirką, brrr...

Šeštadienio popietę su klasės drauge, pas kurią tuo metu laikinai glaudžiausi, sukiojomės virtuvėje. Laukėme svečių – vienos jos pažįstamos, čečėnės. Na, nesu mėgėja priiminėti svetimus svečius ir painiotis privačiuose pokalbiuose ir tikrai visai mielai būčiau nusimuilinusi pusdieniui pažioplinėti po miestą, bet kadangi buvau baaaisiai priprašyta pasilikti kartu, nedrįsau atsisakyti. Ir veltui...

Matyt, turėjau jaustis pagerbta – tos popietės pokalbiai prasidėjo... kaip visada, nuo mano benamystės reikalų. Degiau smalsumu, ar to dar nerodė vietinėse Kairo žiniose, nes, regis, pastarosiomis savaitėmis apie nieką kitką aplinkui ir negirdžiu kalbant. Taigi, asilą iš ausų pažįstame, o čionykščius – iš įkyrumo!

„Girdėjau, jumis (rusakalbiai čia iš kažin kokių tradicijų niekada į mane nesikreipia vienaskaita) susidomėjo Achmedas?“ – lyg tarp kitko mestelėjo mūsų viešnia. Kaip?! – nebuvau tikra, ar mano ausys nebus kaip nors ir vėl susižvairinusios. Ką reiškia „susidomėjo“, ką reiškia „girdėjau“? – užspringau pati savo replikom. Ar jau buvau susipažinti su Achmedo žmona? – klausimas, mane galutinai nubloškęs nuo paskutinių kantrybės ir nuostabos likučių. Na taip, – atrijau, neslėpdama susižavėjimo šiuolaikinių informacijos perdavimo technologijų operatyvumu, – bet ar apie tai žino jau ir visa Čečėnija? Na ne, – paskui vis dėlto aprimau, – ne visa. Bet bent jau ta, kuri išsilaipinusi čia, Kaire, aiškiai informacijos nestokojo.

Viešnia, matyt, norėdama pasipuikuoti turimų žinių rezervais, nekreipdama dėmesio į mano grimasas toliau tarškėjo kaip užsukta, o man kaip užsukti kuo toliau, tuo labiau nuo to piestu stojosi plaukai. „Achmedas išsiskyręs su pirma žmona“, „Achmedas pasiėmęs jųdviejų vaiką čia, į Kairą, ir jau keletą metų motina jo nė nematanti“ (na, čia tokios išskirtinai čečėnų ir arabų tradicijos, kad po skyrybų vaikai lieka su tėvu), „dabartinė Achmedo žmona laukiasi trečio vaiko“, „Achmedas žvalgosi antros žmonos“ – pliaupalų nuotrupos nesibaigiančia srove plūdo manęs link. Na visos šitos naujienos mane jaudino ne daugiau nei per džemelo spjūvį, išskyrus, žinoma... paskutiniąją! Ir dar turėjau šiokių tokių spėjimų... Taip taip, – patvirtino mūsų viešnia, – šitas Achmedas – tas pats Achmedas, apie kurį man jau minėjo anoji čečėnė vaikų darželyje, kai su visomis šmutkėmis liepė nešdintis kur akys mato. Šarada „Pažįstamų pažįstamų pažįstami sakė...“ akimirksniu paaiškėjo – subjektiniai iksai įgavo realius vardus, o Achmedo gailestingumas ir perdėtas rūpestis – ganėtinai aiškias priežastis. Koktu! Išklykiau, kad tą savo gailestingumą jis susigrūstų ten, kur nesueina, ir jei tik norinti, šioji jam galinti taip ir pasakyti, juk, šiaip ar taip, čia visa Čečėnija sugyvena kaip graži, darni šeima! Trenkiau durimis. Adiós!

Dėl čečėniško solidarumo greičiausiai neapsirikau, nes Achmedo žmona, kaip buvo žadėjusi, nebepaskambino. Regis, galutinai suprato, kad esu nepagydoma. Ir tai, matyt, vienintelis dalykas, dėl ko jie iš tiesų neklydo. Pasičiupau telefą ir pati surinkau numerį – tegul man paseka pasaką, kodrin taip bus staiga persimainę dėl savo pažadų. Che, be reikalo – nieko konkretaus ar intriguojančio. Tiesiog toji Achmedo žmonos draugė atvykusi Kairan dėl istorijai „neaiškių“ priežasčių persigalvojusi ir apsigyvenusi su kažkuo kitu. Tebūnie...

Achmedas gi, kaip vėliau sužinojau, po mėnesio vedė kaži kokią iš tėvynės atsibasčiusią septyniolikmetę čečėnaitę. Ir beveik kaip gražioj pasakoj – visi ilgai ir laimingai gyveno... Turbūt. Amen.

Kryžiaus žygiai. Mirtinai pasiilgau žalios spalvos – ne ko nors murzino, apkepusio smėliu ir nurudusio, bet gyvo, šviežio, gaivaus, kvepiančio. Ir tylos, nors minutės visiškos visiškos tylos, nuo kurios spengtų ausyse, bent keleto sekundžių. Va iš šito bado čia prieš kokį mėnesį su viena kanadiete prieš auštant buvom pabėgusios į dykumą. Valkiojomės gal keturias valandas, kol pakirto iš kaži kur išdygęs kareivukas. Na, čia tokia debiliška egiptietiška tvarka, kad dykumos teritorijos priklauso armijai ir yra iš visų galų apvyniotos devyniom vielom. Bet kadangi esam beviltiškos blondinės ir primetėm, kad nė bum bum arabskai nei skaitom, nei rašom, nei ženklų pažįstam, tai tebuvom išprašytos atgalios. O dykuma, uch, saldus reikalas! Mieste niekada ir niekur nė akimirkos negausi šitokios prabangios tylos – nei dieną, nei naktį, nei gatvėje, nei namie... ir net pačioj tikriausioj amžinosios ramybės vietoj. Kartą bindzinėdama po miestą aptikau musulmoniškas kapines. Na, tai tokis begalinis nameliukų miestelis. Realiai šios kapinės, atro, ir vadinamos Mirusiųjų miestu. Taigi tuose nameliukuose arabai išrausia duobę, iškrečia į ją lavoną ir užstumia betonine plokšte. Niekas ir niekada po to numirėlių paprastai nelanko. Bet dėl to labai liūdna ir ramu čia irgi nebūna, nes šituose nameliūkščiuose įsikūrę gyvena visokie biednieji egiptiečiai. Kuris, žiūrėk, nagingesnis – dar ir elektrą įsigudrina įsivesti į šitus prichvatizuotus apartamentus, kitas, žiūrėk, vonią atsivilkęs. O ir pats kapas dykas nestovi – čia kas kaip sumislija: kas vietoj lovos, kas vietoj stalo naudoja. Whatever, kad jau taip gyvenimas verda tikrąja šio žodžio prasme kapinėse, tai ko tikėtis iš gyvenimo gatvėje! Jei čia bent kas penkios minutės kas nors prie tavęs neprikimba ar nenulydi žvilgsniu nuo to momento, kai išnyri iš horizonto ir vėl dingsti, vadinasi, tu sapnuoji. Iš esmės net nelabai kas keičiasi – ar galva suvyniota į hidžabą, ar plevėsuoju palaidom kasom. Išlindus į gatvę čia vėpso vienodai, sakytum, būčiau normalaus išsivystymo nepasiekęs pitekantropas (tai tokia beždžionžmogių rūšis, gyvenusi prieš 650–500 tūkst. metų, – tarpinė grandis tarp Homo habilis ir Homo sapiens). Kišenėje visada laikau saują akmenų, nes nei fakai, nei gausiai kad ir visom keturiom kalbom cituojami smulkiosios tautosakos pavyzdžiai bendraujant su vietiniais jau seniai tapo nebeveiksmingi. Neretai pagalvoju, kad nebesu tikra, ar dar apskritai sugebėsiu grįžusi adaptuotis normalioje visuomenėje, nes po pusmečio gyvenimo tarp šitų Alacho kūrinių visa gerkle vidury gatvės apklykti kokį prisiknisėlį ar išsiųsti jį ten, iš kur net džemelai negrįžta, ar įsodinti jam akmenį į tarpuragį, ar spyrį į subinę – elementaru kaip tris pirštus apkrapinti. Tikrovė tokia – tėra du būdai išlikti čionykščio gyvenimo sąlygom: arba tu iki dantų susisuki į hidžabą, arba ginkluojiesi. Non-muslim užsieniečiai, besimokantys mokykloje, paprastai į hidžabus susisuka jau po pirmos savaitės gyvenimo Kaire. Niekada neįsikirtau į šitą fenomeną (aš gi šitai kartais praktikuoju kiek dėl kitų priežasčių), kol kartą viena blondinė atbėgo tekinom į mokyklą pasisriūbaudama – pasirodo, kažkoks pabožnasis musulmonas visą kelią vilkosi iš paskos ir klykavo, kaip ir kokiais būdais jis norėtų ją padaryti. No comments...

Anądien pasidirbau ragatkę. Kai tik išbandysiu, vėl brūkštelsiu.

Pasimelskite, bičiuliai, už mane mūsų Dievui, o aš paprašysiu Alacho neatsukti mums užlapakio prie rojaus vartų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


89258. Cyptyp2007-07-10 23:14
Stilius nelabai meistriškas, kiek moksleiviškas, dirbtinai žvitrus. O turinį vertinsiu, kai pabaigsiu.

89362. mergina :-) 2007-07-11 19:55
Dievinu Jurga!!! Kaip noreciau as taip rasyt savo mokyklinius rasinius...(gal del to "moksleivisko stiliaus"?)Tas ironija tokia puiki. Visa laika juokiausi, kai skaiciau...lb cool

89412. Angelina2007-07-12 09:21
jau viskas! depresija paskutinese keliose dalyse jauciasi! Jurga grizk namo, ar tu kaip ir as bandysi ten buti, tol kol ten pasidarys gera ir suprantama, o tada jau bus laikas grizti, kad kiti negalvoti, jog pabegai prispaudusi uodega nuo sunkumu...

89506. saulėgrąža2007-07-12 22:41
ir po visų šitų peripetijų ji dar pasilieka tenais? tikrai kad mergina ieško nuotykių. ką ten dar galima veikti tarp tokių žmogėnų? tikrai, Jurga, grįžk namo...

89730. Maharet :-) 2007-07-14 11:24
LABAS, JURGA, nezinau, ar si zinute tave pasieks, bet as planuoju rugpjuti buti Fajr. Siaip tai draugu Kaire turiu, bet butu visai faina susitikti, jei noretum. Cia kontaktams: hail_to_the_creep@hotmail.com

89738. :)2007-07-14 13:29
emailo pavadinimas "hail to the creep " -itikinantis, gal geriau neiskreipk ten, Jurga :)

89742. Osho2007-07-14 14:06
Jurga jau grįžta į Lietuvą šį mėnesį, apgailestauju, Maharet:)

89745. osho - pratesimas :)2007-07-14 14:46
...ir dirbs arabu kalbos mokytoja

Rodoma versija 16 iš 23 
12:19:17 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba