TURINYS

LAIMANTAS JONUŠYS. Tą bedvasę ir nykią valandą. Apie įspūdžius po dvidešimties metų, vartotojiškumo šventovę, romanų pirmuosius sakinius ir tai, kas nenusakoma
Pabudau trečią nakties. Taip, tą nykią ir bedvasę valandą. Ne, impulso kur nors važiuoti nekilo. Atvirkščiai, atrodė, kad reikia likti namie ir niekur neiti. Kad iš viso niekada nereikia niekur eiti, reikia lįsti giliau po antklode, dar geriau būtų sulįsti į lovos vidurius, o ypač prasmegti po grindimis ir niekada nebeiškilti. Nes egzistavimo visuomenėje faktas užtraukia neišdildomą gėdą.

VIKTORAS VALANČIUS. Šis tas apie kvailybę
Nereikia manyti, kad akademiniai, profesiniai ar finansiniai pasiekimai yra kvailybės indulgencija. Per pastaruosius metus viešumoje matėme labai daug šito įrodymų. Ko vertas vien praeityje garbių profesorių poros nukvailėjimas. Labai išsilavinę žmonės gali būti labai kvaili, o išmintingi žmonės gali neturėti jokio solidaus išsilavinimo. Valdžios ir galios kvailiai siekia dėl noro pasirodyti. Jie mano, kad yra protingiausi, tinkamiausi, nepakeičiami. Tačiau baisiausia yra tai, kad kvailybė neturi ribų. Todėl savo knygą Pitkinas ir pavadino "trumpu įvadu", o paskutinis jos sakinys skamba taip: "Dabar mes esame pasiruošę rašyti žmonijos kvailybės istoriją". Prie jos "rašymo" gali prisidėti kiekvienas iš mūsų, tai begalinė istorija.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Eilės
Ir dabar nakty pražysta lelijos.
Beržai kaip rūšis neišnyko.
Dobilas tebeparunda.
Rasa dar netapo vien vandeniu.
Bet apie tai jau parašyta.

PATRICIJA ŠMIT.Šoko terapija
[...]
bet tu,
merdintis nuo neteisybės
pasauli,
kaip laikas tiksi tavy,
[...]

JUDITH LEWONIG. "Muzikos garsai": mitas ir tikrovė
Nuotykingas buvo ne tik Marijos Augustos gyvenimas, bet ir jos gimimas. Mergaitė gimė 1905 m. sausio 26 d. traukinyje, važiavusiame iš Tirolio į Vieną. Labai anksti netekusi tėvų, temperamentingoji Marija Augusta Kutschera augo pas griežtus įtėvius Vienos priemiestyje, nepatirdama meilės. Baigė valstybinę mokytojų rengimo įstaigą Vienoje. Bažnyčiose anuomet ji lankydavosi tik dėl koncertų. Tačiau susitikimas su jėzuitų vienuoliu, garsiu pamokslininku Kronsederiu pakeitė jos gyvenimą: ji tapo giliai tikinčia katalike ir nutarė stoti į Zalcburgo benediktinių vienuolyną. Čia ji irgi krito į akis savo gyvybingumu ir nuolat sulaukdavo pastabų, nes lakstė po vienuolyną, leisdavosi žemyn laiptų turėklais ir nuolat švilpaudavo, tiesa, religines giesmes. "Deja, paaiškėjo, kad esu bendruomenės balta varna".

VITALIJA BIGUZAITĖ. Dublis Nr. 2: Dublinas
Bet kad ir kur pasuktų Kelio Ieškotojas, pakeliui bus ta vieta, kur kažkas gali nutikti, durys tarp pasaulių atsidaro ir užsidaro, vieni įeina, kiti išeina, o ką rinktųsi tas, kuris norėtų apsilankyti iš ano pasaulio šiame, jei ne tą, kurį visi mato, bet niekas nestebi ir nenužvelgia, tą, kuris kaip atsirado, taip ir prapuls, dėl jo dingimo vieną gražią pavasario ar juolab šaltą viduržiemio dieną niekas nesuks galvos, neatsišauks, nerašys policijos nuovadoje pareiškimo, neįdės skelbimo į "Lietuvos rytą" arba "Respubliką": "Dingo Roželė". Arba: "Pasigendame Gatvių Šlavėjo bronziniu veidu". Tokį jei kas ir pamena, greitai pamiršta, nes žiū – jau kiti stovi svyruodami nuo bado ant gatvės kampo, atidarinėja šiukšliadėžes, kaulija smulkių monetų, miega metro su savo šunimis, savo skurdžią mantą pasidėję po galva, su niekuo nekalba, piktai niurna ir gena visus žiūrovus šalin.

SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlės
"Parodai pasiūliau anglų kalbos dėstytojo (buvusio partizano Albino Kentros, kuris universitete laikėsi tik Jono Kubiliaus dėka) portretą..."
Mano gyvenime šis rektorius išliko kaip tamsi asmenybė. Kas žino? Galgi 1962–1963 metais jis man ir "pagelbėjo", t. y. galėjo pašalinti iš universiteto (kariniam komisariatui spaudžiant), o nepašalino.
Atsimenu, kad jį dievino a. a. Vaidotas Daunys...
Kokie mazgai! Kokie velniški sumazgymai!
Albiną Kentrą kartais sutinku gatvėje. Prisimenu nuo tų laikų, kai po kažkokių studijų Maskvoje buvo parsivežęs japonę žmoną. Toji Žirmūnuose ilgai neištvėrė ir dingo. A. K., kiek man žinoma, yra padirbęs daug gerų darbų daugeliui. Padėjęs ir mano draugams. Regis, universiteto freskos, restauracija ir t. t. sovietiniais laikais buvo jo nuopelnas (inspiruodavo, užsakydavo, rūpinosi).

RENATA DUBINSKAITĖ. Akistatos ir priešakiai
Ir jei jums reikia įrodymų, tai paliudija laikas, besidriekiantis tarp žiūrinčiųjų vienas į kitą (tegu ir per kamerą). Gal dėl to Darius Žiūra anksčiau nefotografuodavo. Jau ne vienus pastaruosius metus jis filmuoja ir filmuoja, kaupdamas valandų valandas medžiagos. Nė vienas kitas Lietuvos videomenininkas nėra toks ištvermingas įvaizdinto laiko sandėliuotojas. Kam jam tas laikas? Mažai kuo daugiau gali remtis kino ir videokūrėjai, ieškodami būdų, kaip išlaikyti nors lašą tikrovės bekūnėse atvaizdų saujose, nors grūdą apčiuopiamybės šviesokaitos dėmių simuliacijoje, nors atgarsį referento tuščiuose ženkluose. Kai nejudančios kameros neužsikirsdamos filmuoja vis dar nesikeičiančią situaciją, atvaizdas pamažu tuštėja, tuštėja, o laiko jausmas darosi vis svaresnis, įgydamas kažką panašaus į materijos sunkį. Filmavimo laikas virsta fiziniu žiūrovo laiku, išgyvenama tikrove. Atvaizdas yra ne tik vaiduoklis. Jis visuomet lieka praeityje. Laiku keliauja tik portretuojamųjų žvilgsniai, pačioje pradžioje skirti kamerai ir menininkui, o bet kuriuo "vėliau" – iš naujo atgyjantys kartu su kiekvienomis į juos pažvelgiančiomis akimis.

ALEKSEJ PARŠČIKOV. Poezija

svarbiausia nenumirti stikliniame bokšte
tuomet nepamatysi erelio sklandančio virš kalnų
jie klysta manim ir aš tuo baisiuosi
koks nepažinus esu stiklo bokštams

CASTOR&POLLUX.
Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo (Fethullah Gülen. Klausimai islamui. V.: Dialogo kultūros institutas, 2005.)
Seno žvejo pamokymai (Romualdas Granauskas. Šunys danguje. Apysakos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.)
Saulėlydžio nušvitimai (Walter Benjamin. Nušvitimai. Esė rinktinė. Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus. V.: Vaga, 2005.)
Sušvelninti priešo įvaizdį, įrodyti, kad musulmonas yra tikras brolis, – štai toks ir yra šios knygos tikslas. Knygos, kurią parašė vesternizuotos Turkijos pilietis, islamo žinovas, žymus visuomenės veikėjas, už savo religinius įsitikinimus sėdėjęs kalėjime. Ši knygelė specialiai adaptuota Vakarų skaitytojui, joje supaprastinta klausimų ir atsakymų forma (ji man priminė brošiūras "Kaip užsidirbti milijoną" arba "Kaip įsigyti daug draugų") aiškinamos pagrindinės islamo idėjos, apie kurias Kėdainių ar Skuodo gatvėje sutiktas žmogus dažniausiai neturi nė žalio supratimo...
Tik vėl bėda, kad tokie tekstai – tik šauksmas tyruose, ideologijos traukinys per toli nuriedėjo ir jį pasivyti – beviltiška. Tenka tik skėstelti rankomis ir ką nors pseudofilosofiškai sumurmėti, pvz.: "Pradžioje buvo laisvo elgesio moteris, vardu Religija".

Mums rašo JŪRATĖ STAUSKAITĖ. Pardon...
Savo ruožtu (žinau, beviltiška) vis dėlto linkiu jiems perskaityti vieną monsinjoro K. Vasiliausko frazę, pasakytą tuo metu, kai "nuožmiais Sąjūdžio laikais" buvo nuožmiai užpultas J. Ivanauskaitės romanas "Ragana ir lietus". "Kas gi čia bloga, – pasakė jis, – jei ž m o g u s p a r a š ė k n y g ą".
Bet ar šįsyk tikrai neatsitiko nieko bloga, jei šv. Kūčių vakarą, konkrečiai 2005 m. gruodžio 24 d., prieš užsitiesdamas baltą Kūčių staltiesę, ištikimas "Š. Atėnų" skaitytojas atsivertė 8 puslapį viltingu pavadinimu "apie knygas"... Bent man, užgimusiai "fekalinės kultūros mieste, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį", panižo pasinaudojus to vakaro burtais pasiversti to miesto poetu Patacku, garsėjančiu konkrečiais sprendimais konkrečiose situacijose, ir žiebti tiems "berniukams" į lempą taip, kaip jie to nusipelnė. PARDON.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Puslapių drugeliai (Jurga Ivanauskaitė. Miegančių drugelių tvirtovė. Romanas. V.: Tyto alba, 2005. 438[2] p.)
[...] Todėl karštai rekomenduoju ją visiems darboholikams biurgeriams ir ypač – jų depresija besigaluojančioms žmonoms. Skaitymas prieš miegą garsiai veikia kaip terapinė priemonė (amžių išbandyta) ir daug efektyviau už televizorių stiprina tarpusavio ryšius. Atsiversk knygą – ir vietoj sudžiovintos gėlės iš jos galbūt išlėks netikėtai prabudęs drugelis.

VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Upyna
Greta koplyčios obelisko formos antkapis žymi Čilvinų šeimos kapą. Ten palaidota garsi kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė (1900–1995), gimusi ir užaugusi Bajorkalnyje, prie Upynos, mažažemių valstiečių šeimoje. Dėdama dideles pastangas, ji įgijo išsilavinimą ir dirbo bibliotekininke Kaune, Vilniuje. Nuo jaunumės iki pat mirties su užsidegimu rinko pačią įvairiausią kraštotyrinę medžiagą, vadovaudamasi šiurkštoku žemaitišku posakiu: "Atsiras toks šuva, kurs ir šitą padlą suės!" Neužmiršo M. Čilvinaitė ir gimtosios Upynos. Kraštotyrininkės ranka šiose vietose užrašyta dešimtys pasakojimų, padavimų, Upynos krašto senovei paskirtas ne vienas straipsnis.

EDUARD LIMONOV. Tai aš, Edička (Ištrauka iš netrukus pasirodysiančios Eduardo Limonovo knygos "Tai aš, Edička" (leidykla "Kitos knygos"))
Štai taip žingsniuoju iš savo mokyklos ir palaimingai šypsausi. Žingsniuoju purvinu Brodvėjumi, ant kiekvieno kampo man kaišioja viešnamių skrajutes – imkit, Edička, užeikit ir nurimkit, imkit 15 minučių meilę. Pasuku į 46-ąją gatvę ir beldžiu į juodas duris, jas man atveria Alioška Slavkovas, poetas. Jis stovi garų debesy, jų virtuvėje teka karštas vanduo, ir jau mėnesį jo niekas nesustabdo. Užeinu pas Aliošką, kaip visada matau juodus klouno katiliukus ir muzikanto instrumentą – savo juodąja skyle Alioška dalijasi su klounu ir muzikantu – irgi emigrantais iš Rusijos – matau tris čiužinius, visokius skarmalus bei purvą. Paprašau Alioškos ėdesio.