Viduj tvanku ir garsiai
trankos roko grupė,
mes sėdim susigrūdę –
visai arti prigludusi Coliukė,
švelniai virpa
ant nugaros jos kaspinas,
lyg laumžirgis
nutūpęs ant palaidinukės
mėlynom gėlėm.
Coliukės vyšniniai plaukai
paskęsta cigarečių dūmuos,
vyno taurėj prigeria
auskarai – žalsvi lašai,
nelinksmos akys
pasislepia
po aptrupėjusiu tušu.
Pamiršę
pianino juoda – balta,
pirštai žaidžia
su tuščia taure,
o padavėjos amato
nuvarginti keliukai
įsiremia į priešais
sėdinčio šlaunis.
Lauke pagauna
nuotaikingai šiltas
vėjo gūsis,
lašai nerimstantys
išsklaido pikto
miesto miglą
ir pataiso makiažą.
Striukėm galvas apsigaubę
šokinėjam per balas namo.
Susikovusi su užsispyrusia spyna,
Coliukė atveria duris
ir mes įvirstam
į dulksvą prieblandą –
ten laukia foteliai,
minkšti lyg liūtų letenos.
Taurės prisipildo vyno,
o Coliukės raišteliai
paklūsta geltondančio pirštams.
Jis tampo jos virpančius
žodžius, mintis
ir jau nebesvarbu,
kas ką kalba.
Toks įprastas,
girtas svaigulys
mieste, kur tarp
raudonų plytų
dega neapykanta.
Ryte Coliukės kambary
taip balta, vieniša ir šalta –
apsivilkusi didelį mėlyną
chalatą, ji atveria duris
ir atiduoda raktą.
Daugiau nebesutikau Coliukės.
Žinau, ji nenorėjo
geltondančio.
Dvigubas atspindys
sapno pirštai glosto atplėštą odą,
šokoladinės akys ir skanios lūpos
skandina raudono šilko ratiluose,
masina samanotos pilies miražu.
šilti realybės pirštai,
fejerverkų traškesys
virš miesto pro langą
baltais marškiniais įrėmintas veidas
stikle
atspindi mane tavyje
švaru
odon susminga
smulkios aštrios šukės
rausvi lašeliai
išsiveržia iš kapiliarų rezginių
nusirita siuvinėtas
pykčio herbais skydas.
viršuj – nedrumsčiama tyla
tik kartais sučeža
plunksnos oro gūsiuos
apačioje – eižėja žemė
maitinama karščiu.
tarp žemės ir dangaus –
pilki stiebai
žali beržai
užuovėja – tik šerdy
taip gera
nusliuogt į jaukią tamsą
kur baltos katės
saugo paslaptis
ir murkia miegą
o laiko žodžių upė
nuplauna nuožiras
skaudžias.
Nematomo žmogaus mirtis
Nematomas žmogus
iškeliavo į lietaus apverktą žemę.
Jo monotoniškas gyvenimas baigėsi
lyg paskutiniai alaus lašai.
Į nebūtį nusivedė laiptai,
negailestingai griuvę po kojom.
Nematomas žmogus žengė atgal –
į ten, iš kur atėjo.
Tegul ilsisi ramybėje
jo kantrybės sklidinas kūnas.
ATĖNAI
Lietuva internete
