Nors ir įpusėjus sausiui, tebegyvename Naujųjų Viešpaties metų (Anno Domini) sutiktuvių nuotaikomis. Dar sunku apsiprasti, kad skaičiuojame, nors ir su paklaida, 2009-uosius po Kristaus gimimo. Nors senstame, galbūt mūsų gyvenimas komplikuojasi, nauji metai visuomet yra naujos vilties pradžia. Vilties, kad jie atneš ne vien rūpesčių, bet ir džiaugsmų, malonių staigmenų, kad tas, kuris užtikrino: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“, išvaduos iš tų rūpesčių ar vargų, kuriais mus baugina pasaulis.
Senojo Testamento Jozuės knyga mums byloja apie nenuilstamą Viešpaties rūpestį dėl žmogaus: „Kaip buvau su Moze, taip būsiu ir su tavimi! Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu! Tik būk stiprus ir labai ryžtingas, ištikimai elgdamasis, kad tau sektųsi, kad ir kur eitumei! Neleisk Įstatymo knygai pasitraukti tau nuo lūpų, nenutolk nei į dešinę, nei į kairę, ištikimai laikykis visko, kas joje parašyta. Tik tada padarysi savo kelią sėkmingą, tik tada tau seksis. Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, su tavimi, kad ir kur eitumei!“ (plg. Joz 1, 5–9). Tai dieviška paguoda ir viltis šiais ir visais ateinančiais metais kiekvienam, kuris stengiasi gyventi ištikimai laikydamasis Dievo Žodžio.
Į 2009-uosius atsinešėme nemažai mums užkrautų nuogąstavimų dėl ateities. Bet šie nesenstantys žodžiai pasitinka mus viltimi, paguoda ir padrąsinimu, o kartu ir raginimu: būkite ištikimi Dievo mokymui, gręžkitės į Jį metų pradžioje, nenukrypkite nuo Viešpaties mokymo visuose savo sumanymuose, darbuose ir poelgiuose, juo labiau kad „niekas nežino nei dienos, nei valandos“, kada Aukščiausiasis padės mūsų gyvenime tašką. „O, kad išgirstumėte šiandien, ką Viešpats byloja!“ – primena psalmė.
Kaip gamtoje, taip ir pasaulio istorijoje niekas neišnyksta: ką pasėjome praėjusiais metais, tampa būsimųjų metų pagrindu, tai sudygs kaip būsimojo amžiaus palaima ar prakeiksmas.
Koks liūdniausias šio amžiaus reiškinys? Į tai daugiau kaip prieš šimtą metų, 1899 ir 1900 metų sandūroje, taikliai atsakė vienas prancūzų laikraštis: „Liūdniausias šiuolaikinis reiškinys – tai ne baisiai plintantis alkoholizmas, ne amorali spauda, kasdien nuodijanti širdis, ne žmogaus parsidavėliškumas, ne beturčių neapykanta pasiturintiems, netgi ne pasibaisėtinas savižudybių skaičiaus didėjimas, kai net šeimų tėvai ir motinos atima gyvybes sau arba savo vaikams. Tai liūdnas reiškinių vaizdas, tačiau liūdniausias reiškinys yra visų abejingumas žiūrint į atviras žmonijos žaizdas. Nes blogiau nei blogis ir blogieji yra abejingumas ir neveiklumas vadinamųjų padorių žmonių.“
Praėjo daugiau nei šimtas metų, kai buvo užrašyti šie žodžiai. Bet kaip jie tinka ir šiandien! Čia pildosi Šventraščio žodžiai, užrašyti Mokytojo knygoje: „Kas buvo, tas vėl bus; kas įvyko, tai vėl įvyks. Po saule nieko nėra nauja! Kartais apie kokį nors dalyką sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus“ (Mok 1, 9–10).
Aš šiam laikotarpiui priskirčiau ir nihilizmą, ir cinizmą. Bet gal tai irgi nieko naujo? Tiesiog prieš šimtmetį tokius įmantrius žodžius rečiau vartodavo.
Kur išeitis? Ji paprasta, kaip ir viskas, kas genialu. Vadovaukis Viešpaties mokymu, būk ištikimas šiam mokymui savo gyvenimu ir gyvensi ramybėje, „kurios negali duoti nei atimti pasaulis“. Paprasta?! Anaiptol! Bet anąkart giliai smilktelėjo gimnazistės rašinyje perskaityti žodžiai: „Kvaila tūnoti pasitenkinus kažkuo mažesniu nei tobulybė.“ Nejaugi atpratome tuo tikėti?
ATĖNAI
Lietuva internete
