ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Koridorius

RASA JESKELEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

Kiekvieną naktį sėdžiu prie masyvaus stalo. Nepažįstamoj vietoj ant ežero kranto, apaugusio retomis pasvirusiomis pušimis. Susirenka žmonės, sėdasi prieš mane, klausia: „Ar tu mus pažįsti?“

Ima trūkti oro, bandau prisiminti, bet nieko panašaus savyje nerandu. Gėdos jausmas tampa fiziškai nepakeliamas. Rankos beviltiškai tampo megztinio rankoves, kol pasislepia iki pirštų galiukų. Suspaudžiu rankogalius į kumščius, įsitempiu, suraukiu antakius.

Pašoku nuo savo klyksmo. Atsisėdu lovoje. Žvelgiu į priešais atsiradusį koridorių. Baltas kvadratas per visą sieną atveria gilią perspektyvą nepažįstamon tolumon. Keliuosi. Einu. Reikėjo persirengti, nes pižama su liūtukais atrodo juokingai, bet ji švelni, prigludusi prie kūno, be jos negalėčiau užmigti ir sapnuoti. Atsigręžiu, ant švarių grindų palieku juodus pėdsakus. Negi tokios purvinos šlepetės? Įspausti pėdsakai žiūri į vidų, taip juokingai einu, kai esu pavargusi.

Nuėjau netrumpą galą. Nebestebina, kad koridorius žiūrint atgal ne siaurėja, o platėja. Kambarys atrodo didelis ir erdvus, lova milžiniška, aiškiai įžiūriu ant sienos kabančio laikrodžio ciferblatą su judančia sekundine rodykle. Ji greitėja, regis, iki pamišimo visai nedaug liko – ir išsitaškys į šalis. Taip greitai sukasi tik tada, kai noriu ko nors sulaukti. Žiūriu įdėmiai bandydama sustabdyti. Veltui. Laikrodį tenka už neklusnumą išardyti. Kruopščiai atsuku visus varžtelius. Nuimu dangtį, slepiantį vidurius, apskritą stiklą. Atsipalaidavusi spyruoklė trenkia per nagus, bet rodyklė nesustoja. Tada ją čiumpu, nuplėšiu su visa ašimi, suspaudžiu sudrėkusiame delne.

Įtikėjau kelio teisumu, verčiančiu nesidairyti į šalis. Greitinu žingsnius. Biliardo rutuliai dunksi nuo grindų į sienas, nuo sienų į lubas ir atgal. Koridorius nebe toks aukštas ir platus, ištiesiu rankas, braukiu pirštais per lygias ledines sienas. Vaizduotę audrina tolima perspektyva, slepianti kažką svarbaus. Šviesos blėsta, žingsniai sunkėja. Praryju savo aidą, tarsi judėčiau minkštu sniegu. Juodi pėdsakai gilėja. Neįžiūriu, į kur einu, pati susigalvoju prasmes.

Jau kelios minutės, gal valandos greta eina moteris, kai į ją pažvelgiu, su priekaištu atsako:

– Mirtis nuo užmaršties.

– Nesuprantu, – tarsteliu ir pasigailiu savo žodžių.

Atsiriboju tyla. Nemėgstu, kai lenda į akis. Paslaptingas žingsnių šnaresys tampa slaptu sąjungininku.

– Visi mes esam apgauti, – šūkteliu.

Atsigręžiu pažiūrėti, moteris prisišliejusi prie sienos. Nepalikdama pėdsakų, grįžta į kambarį, stabteli ties mano lova. Sėdasi. Sunertos rankos ant kelių, palinkusi galva. Kažkur visa tai mačiau

– Turiu keistą įprotį bučiuoti su išlaikymu. Tamsoje per sunku išlaikyti vienatvę iki ryto, – perskaitau moters veide.

Dar keli žingsniai pirmyn. Atgavau buvusį ritmą. Dešinėje sienoje pastebėjau praviras duris. Kas dar gali nutikti, mąstau sau žvelgdama tai į duris, tai į koridoriaus tolyje juoduojančią kiaurymę. Smalsumas ir nekantrumas akimirką susikryžmina. Sunku apsispręsti. Jau veriu duris, šaižus garsas pripildo ankštą laiptinės stačiakampį. Laiptai į viršų išsikraipę, numinti, šone vos gyvas turėklas. Ant pirmo laiptelio sėdi žvaira senė. Užvertusi galvą, regis, turėtų matyti mane, bet vaškiniame veide nesuvirpa nė vienas raumuo, nė viena raukšlė nepakeičia sustingusios išraiškos. Jos rankos juda monotoniškai, gamina spalvotus skalbinių spaustukus. Krepšys jau pilnas, pilkame laiptinės fone jie atrodo nepadoriai ryškūs. Suprantu, lygybės ženklas nebetiks, suvokimas atsliūkins vėliau, nešinas kalkėjančiomis aortomis.

Sėlinu, apeinu senę, jai už nugaros lengviau atsidūstu. Lipu į viršų vis kitu garsu sugirgždančiais laipteliais, pagaliau atsargiai prisiliečiu pirštų galais. Suskaičiavau – lygiai dvidešimt du ir tas, ant kurio palikau sėdinčią senę. Keistoje pastogėje radau spintą, prigrūstą knygų, ir ant grindų gulintį vienišą „Vargdienių“ tomą. Štai kur jie gyvena? Nei durų, nei langų, tik laiptai žemyn. Blausi apmūsijusi lempa be gaubto linguoja, mano šešėlį ant apsilaupiusių sienų paversdama tai ilgakoje paukšte, tai pasišiaušusia žiurke. Dvidešimt trys girgždančios pakopos žemyn, kol tarpdury pabertos nesunertų spaustukų dalys subarška po kojomis.

Iššoku į koridorių lyg išdegusi akis. Kaktomuša susiduriu su moterim. Ji žvelgia man per petį, lyg užstočiau jai vaizdą, kvėpuoja tiesiai į veidą ir paliktais juoduojančiais pėdsakais ima trauktis atbula. Lėtai sėlina, surinkdama paliktus pėdsakus, – vėl link mano kambario. Ji abiem rankom apglėbusi krepšį, o iš jo vienas paskui kitą nuslysta spaustukai: baltas, raudonas, raudonas, mėlynas, geltonas. Jie krinta be garso susigerdami į grindis, palieka tik įšalusius ratilus. Ta moteris nebepalieka vilties, kad kada nors išnyks iš akių, nebent nusisuksiu.

– Atgalinė laiko atskaita išrašinėja čekius kūnui. Ego neišgrynina, nebemoka būti gražus, – murma sau, – pajusk.

Tai perspėjimas, gūžiuosi. Ji tolsta, vos girdimas garsas su bjauriu moters kvapu nutolsta.

– Tikiuosi, kad juokauji, dėl šventos ramybės, – purtausi.

Išsivaduoju iš žvairų akių žvilgsnio, einu tolyn. Koridorius siauras, žemas, vis labiau man nepatinka. Pečiais liečiu sienas, galva lubas. Paskausta įtempti vyzdžiai, žvelgiantys į tuštumą. Ryškėjantys du siluetai pradžiugina. Pažadina smalsumą, imu skubėti. Kas laukia ten, susėdę ant baltų kėdžių? Jau matau, lėtinu žingsnius, bandau apsigręžti, bet nebegaliu. Koridorius įkalino, suspaudė. Nebent atbulom savo pėdsakais, tik jau vėlu – pastebėjo. Bedugnė, nakčiai palikta po pagalve, augina vaizdus, vis daugiau atsikanda.

– Jau laikas, – sako moteris išskydusiais žalsvais veido bruožais.

– Atiduoti meilę, gautą tam, kad pamatuotum savo reikšmingumą, – pratęsia vyras, vilkintis mano tėvo kostiumu.

– Turim trintų obuolių, tu juos mėgsti, – moteris bando geranoriškai šypsotis.

– Nevaidinkit idealios šeimos. Trintų obuolių nebenoriu, aš jau užaugau. Nereikėjo taip dažnai skaityti „Alisos Stebuklų šalyje“. Štai ką padarėt, – dėstau, žvelgdama iš aukšto į miniatiūrinius siluetus.

– Tu bijai, – sako vyras, maišydamas šaukšteliu rudą masę, kuri veržiasi iš puodelio.

– Tik baimė ne didesnė už norą būti reikšmingai. Imk, šis trintas obuolys tau, – moteris ištiesia savo puodelį.

Fiksuoju užsimušusį ritmą, aš dar sugrąžinsiu gyvenimą šokančiam linksnyje.

Įstrigau. Apima panika, sienos spaudžia, trūksta oro. Iš tolimojo, taip ir nepasiekto, koridoriaus link mūsų artėja žmonės – tarp jų senė, rinkdama nuo grindų išmėtytus spaustukus. Jos veido nesimato, eina atbula. Koridorius turbūt sukasi ratu, apšviečia mintis, tik man tai nebeturi jokios reikšmės.

– Stabdau, – sakau garsiai.

Tiesiog nebėra išeities, nei pirmyn, nei atgal, o tie pokalbiai, banalus santykių aiškinimasis gali užsitęsti iki begalybės.

Klykdama pašoku. Plaukai sudrėko ir prilipo prie kaktos. Nubraukiu ranka senės kvapą. Svaigsta galva, atsisėdu lovoje, prieš mane koridorius per visą sieną su gilia perspektyva. Guluosi ant kito šono, užsidengiu galvą pagalve. Dar anksti, reikia miegoti, bet prieš tai sutaisysiu laikrodį. Surenku detales, sujungiu, susuku varžtelius, uždedu dangtelį, rodykles, stikliuką. Iš pirmo žvilgsnio nelabai panašus į laikrodį, bet sekundinė rodyklė juda, subado odą ženklais. Kambarys prisipildo obuolių košės kvapo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


147704. Zenevjeva2009-01-22 23:04
Labai idomu skaityti, kazkaip tikra. Nors tuo paciu nepazistama, tik isivaizduojama.

Rodoma versija 20 iš 27 
11:27:02 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba