ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-07 nr. 711

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Asinchronizmai (44) • DAINIUS JUOZĖNAS. Istorijos pabaiga (117) • LAIMANTAS JONUŠYS. Fono įspūdis (9) • JOY DAVIDMAN. Rankų darbo dievai (39) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (6) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Bridget Riley septyniais punktais (1) • TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai (15) • JEKATERINA LAVRINEC. Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai (26) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Gyvatė ir gyvybė: folkloro klodų archetipas (9) • VYTAUTAS IKAMAS. Gyvačių karalius su karčiais ir rainu vainiku (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (11) •

Baisus pasaulis

Nuo 5 iki 15 metų

MICHAIL ZOŠČENKO

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia Nr. 709

Aš nekaltas

Sėdim prie stalo ir valgom blynus.

Staiga tėvas ima mano lėkštę ir pradeda valgyti. Bliaunu.

Tėvas akiniuotas. Atrodo rimtas. Barzdotas. Vis dėlto jis juokiasi. Sako:

– Matote, koks jis godus. Gaili tėvui vieno blyno.

Aš sakau:

– Vieną blyną prašom valgyti. Maniau, kad viską suvalgysi.

Atneša sriubą.

Sakau:

– Tėti, nori mano sriubos?

Tėtis sako:

– Ne, palauksiu, kol atneš desertą. Jei atiduosi man desertą, išties esi geras berniukas.

Manydamas, kad desertui bus spanguolių kisielius su pienu, sakau:

– Prašom. Gali valgyti mano desertą.

Staiga atneša kremą, kuriam nesu abejingas.

Pastūmęs tėvui savo dubenėlį su kremu sakau:

– Prašom valgyti, jei toks godus.

Tėvas susiraukia ir pakyla nuo stalo.

Mama sako:

– Eik, atsiprašyk tėvo.

Sakau:

– Neisiu. Aš nekaltas.

Pakylu nuo stalo neparagavęs deserto.

Vakare guliu lovoje, prieina tėvas. Laiko mano dubenėlį su kremu.

Tėvas sako:

– Na, kodėl gi nesuvalgei savo kremo?

Sakau:

– Tėti, suvalgykim perpus. Ko mums dėl jo pyktis?

Tėvas bučiuoja mane ir maitina šaukšteliu.

Vandenyje

Berniukai plauko ir nardo. Kapstausi ant kranto.

Man šaukia:

– Na, pirmyn. Drąsiau. Išmokysim plaukti.

Lėtai brendu į vandenį. Šalta. Oda pašiurpsta.

– Iš karto panerk, asile, septynis kartus! – šaukia berniukai.

Panyru iki pečių. Berniukai šaukia:

– Visas panerk, negrabaila. Ir galvą.

Ne, panerti galvos nesiryžtu. Vanduo pateks į akis ir ausis. Tai nemalonu.

– Ei, čionai! Nebūk bailys! – šaukia berniukai.

Nors ten gilu, einu pirmyn. Nenoriu būti bailys.

Einu ir staiga pataikau į duobę. Žalias vanduo virš galvos. Nejaugi nuskendau?

Ne. Išplaukiu į viršų. Plaukiu kepėstuodamas kaip šunytis.

Bravo! Atrodo, pats išmokau plaukti.

Staiga kažkas stveria už kojos. Suklinku ir iškart grimztu į dugną.

Dabar galutinai nuskendau. Užsimerkiu.

Berniūkščiai ištraukia mane į viršų. Vienas sako:

– Nereikėjo taip greitai ištraukti. Galėjo ilgiau pagulėti. Būtume atgaivinę.

Guliu ant kranto ir spjaudau vandenį.

Aplink siautėja berniūkščiai. Jiems apmaudu, kad mažai prisirijau vandens.

Užkabinkite duris

Vakaras. Geriam pieną. Ir einam gulti.

Prieinu prie lango. Už lango tamsu. Taip tamsu, kad net nesimato gėlių klombos.

Spitrinuosi pro langą.

Kambary linksminasi seserys. Jos kvatoja ir svaidosi pagalvėmis. Viena pagalvė lekia į mane. Piktai numetu ją į šalį. Visai netinkamas metas tokiems pokštams.

Norėdama man įgelti Lelia sako:

– Šiąnakt būtinai ateis vagys. Taip ir žinok.

Tarkim, jei užkabinsim duris, jie neateis.

Šaukiu suaugusiems, kurie sėdi balkone:

– Nepamirškite užkabinti durų!

Mama pasirodo tarpdury.

– Kas atsitiko? – klausia ji.

– Ne, nieko neatsitiko, – sakau, – bet Lelia mano, kad šiandien ateis vagys.

Mama mus bučiuoja ir šypsodamasi išeina.

Guliu užsiklojęs antklode galvą. Namuose tylu. Visi miega. Aš negaliu užmigti.

Durys, aišku, užkabintos. Pats girdėjau, kaip caktelėjo kabliukas, bet ar užkabinti langai?

Pakylu iš lovos. Prieinu prie lango. Patikrinu kabliuką. Užkabintas. Gal anam kambary pamiršo užkabinti langą?

Atsargiai žengdamas einu į gretimą kambarį. Apčiuopom surandu kabliuką ant lango. Staiga kažkas skambėdamas ir džergždamas krinta ant grindų.

Girdžiu išgąstingą mamos balsą:

– Ką! Kas ten?.. Vagys!

– Kur, kur vagys? – šaukiu mamai. Namuose sumaištis. Visi subėga. Uždega lempą.

Mama mane ramina.

Vėl gulu į lovą, užsitraukiu antklodę ant galvos.

Pas senelę

Svečiuojamės pas senelę. Sėdim prie stalo. Patiekia pietus.

Mūsų senelė sėdi greta senelio. Senelis storas, stambus. Panašus į liūtą. O senelė panaši į liūtę.

Liūtas ir liūtė sėdi prie stalo.

Neatplėšiu akių nuo senelės. Tai mamos mama. Ji žila. Ir tamsaus, nuostabiai gražaus veido. Mama sakė, jaunystėje ji buvo nepaprasta gražuolė.

Atneša dubenį su sriuba.

Tai neįdomu. Kažin ar valgysiu. Antai neša pyragėlius. Tai dar nieko.

Pats senelis pilsto sriubą.

Tiesdamas lėkštę sakau seneliui:

– Man tik lašelį.

Senelis laiko samtį virš lėkštės. Vieną lašą nulašina į mano lėkštę.

Sutrikęs žiūriu į tą lašą.

Visi juokiasi.

Senelis sako:

– Jis pats prašė vieno lašo. Aš tik įvykdžiau jo prašymą.

Nenorėjau sriubos, bet kažkodėl apmaudu. Bemaž verkiu.

Senelė sako:

– Senelis pajuokavo. Duok savo lėkštę, aš įpilsiu.

Neduodu lėkštės ir neliečiu pyragėlių.

Senelis sako mamai:

– Blogas berniukas. Jis nesupranta juokų.

Mama sako:

– Na, nusišypsok seneliui. Atsakyk jam ką nors.

Piktai žiūriu į senelį. Tyliai sakau jam:

– Aš daugiau niekada pas jus neatvažiuosiu.

Atėjau pas senelę į svečius tik tada, kai mirė senelis. Tai buvo netikras senelis. Ir man nebuvo gaila, kad jis mirė.

Mama verkia

Mama guli ant sofos ir verkia. Prieinu prie jos. Mama ištiesia spalvotą atviruką. Kažkokia graži dama su boa ir skrybėle.

Mama klausia:

– Tiesa, aš panaši į šią damą?

Norėdamas paguosti mamą sakau:

– Taip, truputį panaši.

Nors ypatingo panašumo nematau.

Mama sako:

– Tai nueik pas tėtį, parodyk jam ir pasakyk: "Tėti, pažiūrėk, kokia panaši į mūsų mamą".

Niūriai klausiu:

– O kam?

– Taip reikia. Negaliu tau paaiškinti. Tu per mažas.

Aš sakau:

– Ne, tu vis dėlto pasakyk, antraip aš neisiu.

Mama sako:

– Na, kaip tau paaiškinti... Tėtis pažiūrės ir pasakys: "Ak, kokia įdomi mūsų mama..." Ir bus man geresnis...

Po šių žodžių nieko nepaaiškėja. Priešingai, man atrodo, kad tėtis pamatys nepanašumą ir dar labiau supyks ant mamos.

Labai nenorom einu į kambarį, kur dirba tėtis.

Tėtis – dailininkas. Priešais jį molbertas. Tėtis piešia sesers Julios portretą.

Prieinu prie tėvo ir ištiesęs atviruką niūriai sakau:

– Atrodo, truputį panaši į mamą. Ne?

Pašnairavęs į atviruką tėtis sako:

– Netrukdyk. Eik...

Aišku. Nieko neišėjo. Taip ir maniau.

Grįžtu pas mamą.

– Na, ką jis pasakė?

Aš sakau:

– Jis pasakė: "Netrukdyk man, eik..."

Užsidengusi veidą rankomis, mama verkia.

Širdis plyšta iš gailesčio. Aš net ryžtuosi darsyk nueiti pas tėvą su tuo kvailu atviruku, bet mama neleidžia.

Mama rado bilietus

Mama įniršusi tvoja kumščiu į stalą. Sako senelei:

– Vadinasi, kai mes buvome vasarnamy, jis čia linksminosi... Štai bilietai, radau vasarinio palto kišenėje.

Žinau vasarinį tėčio paltą. Jis kabo ant pakabo. Visiškai šviesus, trumpas paltas.

Mama deda ant stalo kažkokius bilietus.

Degu iš smalsumo – taip norisi sužinoti, kokie čia bilietai.

Prieinu prie stalo ir apžiūrinėju bilietus, skaitau: "Teatras Buf".

Senelė sako:

– Gal jis buvo "Bufe" su savo bičiuliu. Iš kur mums žinoti?

Mama sako:

– Ne, bilietai pirmoje eilėje. Žinau, su kuo jis buvo. Su Ana. Seniai įtariau, kad ji eina iš proto...

Staiga atsidaro durys ir įeina tėtis.

Tėtis juodu rudeniniu paltu. Su skrybėle. Jis labai aukštas, gražus. Net barzda jo nebjauroja.

Šypsodamasis tėtis sako mamai:

– Man reikia su tavim pasikalbėti.

Abu eina į svetainę.

Lelia prieina prie durų. Klausosi. Paskui sako:

– Ne, viskas gerai. Nieko blogo nebus. Tikrai...

Aš klausiu Lelios:

– O kas jiems atsitiko?

Lelia sako:

– Visos moterys kraustosi iš proto dėl mūsų tėčio. Tai labai erzina mamą.

Netrukus iš svetainės išeina mūsų tėvai.

Matau, mama ne visai patenkinta, bet nieko.

Tėtis atsisveikindamas bučiuoja mamai ranką. Ir eina nakvoti į savo dirbtuvę. Tai už trijų namų nuo mūsų.

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20382. Oblomov :-( 2004-08-09 22:27
Skuuušno mnie... Fiodorai, atnešk arbatos. O dabar aš prisnūsiu...

20446. va2004-08-11 10:03
o man neskušno

20457. Korra2004-08-11 12:11
Puikūs teksteliai.

20496. Taip ir maniau2004-08-11 20:53
Prieinu prie tėvo ir niūriai sakau: -"Puikus tekstelis. Ne?" Pašnairavęs į tekstelį tėtis sako: – "Netrukdyk. Eik..."

20558. po palme :-) 2004-08-12 23:46
Tikrai puikus teksteliai, jie tiesiog tokie, kokie ir turi buti, nieko nepridesi ir neatimsi.

20579. rasa2004-08-13 17:02
Žila senovė. Gal dar ką nors iš Karamzino išvertus?

20591. Korra to rasa2004-08-15 21:39
Išversk (jei gabi) nors ir "Slovo o polku Igoreve". Kuo čia dėtas žilumas?

20592. test2004-08-15 21:46
giughiu

20956. juste :-) 2004-08-24 22:04
man sitie teksteliai labai faini. nei pridesi, nei atimsi.

38821. Herr Yalis2005-08-05 19:25
Labas rytas, Adele. Ne ka numigote?

Rodoma versija 20 iš 28 
11:19:36 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba