ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-13 nr. 796

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (27) • VYTAUTAS STRAIŽYS. Manęs niekas neskiria nuo tolumos (4) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Pasiklydę laikeVALDAS GEDGAUDAS. Radausko mirtis-js-. Sekmadienio postilėRIČARDAS ŠILEIKA. Ten, kur mokėsi J. JanonisJOANNA PODGÓRSKA, PAWEŁ WALEWSKI. Gydytis, gydytis ir dar kartą gydytis (7) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiGALSANSUKH BAATAR, BAN’YA NATSUISHI, XIAO KAIYU. PoezijaINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas beduinus prie Raudonosios jūrosCASTOR&POLLUX. Verba de verbisRENATA ŠERELYTĖ. Klausimai idealistuiGINTARAS LAZDYNAS. Išorinio gyvenimo kronikos (3) • VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pajūriai (3) • MONIKA BONČKUTĖ. Oro prekybaVIRGINA ŠUKYTĖ. GalvosANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXII)PASITARIMAS (320) • LAIŠKAI (168) •

Išorinio gyvenimo kronikos

GINTARAS LAZDYNAS

[skaityti komentarus]

Hermann Hesse. Kurortininkas. Kelionė į Niurnbergą. Iš vokiečių k. vertė Dalia Kižlienė. V.: Alma littera, 2005. 182 p.

Kelių vertėjų entuziastų pastangomis didžioji dalis Hermanno Hessės kūrybinio palikimo jau atkeliavo į Lietuvą. Kai kas gal pasakys, kad Hessės laikas praėjo su bytnikus įkvėpusiu "Sidharta", su hipių biblija tapusiais "Stepių vilku" ir "Stiklo karoliukų žaidimu"? Laikai, žinoma, smarkiai pasikeitė, tačiau ir senstelėjusi hipių karta neskuba užmiršti dvasingojo guru, o naujieji laikai atranda savąjį Hesse – jis išlieka vienas populiariausių vokiečių rašytojų, jis skaitomas ir tyrinėjamas, juo domimasi ir žavimasi.

Hessės prozinę kūrybą kritikai skirsto į dviejų tipų kronikas. Pirmajam tipui priklauso "dvasinės autobiografijos" ("beveik visi prozos kūriniai, kuriuos aš parašiau, – tai dvasios gyvenimo kelio atvaizdas"). Būtent su jų personažais – Sidharta, Auksaburniu ar Jozefu Knechtu – skaitytojai įprato tapatinti patį Hesse, tokį bekūnį budistų išminčių, užsisklendusį indiškesnėse nei pati Indija Šveicarijos aukštikalnėse ir galinga dvasia sklendžiantį virš visų laikų ir kultūrų.

Tačiau Hesse mėgo ir "kūniškąsias" autobiografijas, arba "išorinio gyvenimo kronikas", kaip jas pavadino kritikai. Šiose kronikose rašytojas mažiausiai atsiplėšia nuo realių gyvenimo faktų ir, užuot sublimavęsis į savo personažus, pats tampa "vadinamosios tikrovės", o ne "amžinosios savasties" stebėjimo objektu. Būtent dėl to jose taip drastiškai atsiskleidžia kūniškoji, Hessei iš pažiūros nederanti gyvenimo pusė, kuri skaitytoją nutvilko paradoksaliu suvokimu, kad didieji dvasios tarno veikalai gimė kasdienėse fizinėse ir psichinėse kančiose. Gyvenimas ir kūryba čia susipriešina kaip kūnas ir dvasia. Sąlygas diktuoja kūnas, o kūno valdose Hesse nesijaučia stiprus. Nublokštas iš dvasios aukštikalnių į "vadinamąją tikrovę", jis ne tik tampa paprastu žmogumi, kamuojamu skausmų, rūpesčių, nuotaikų, bet ir pasijunta daug silpnesnis už bet kurį savo skaitytoją.

Dvasingasis Jozefas Knechtas turbūt ironiškai pasišaipytų iš Hessės, kuris, sulaukęs vos 47 metų, Niurnberge jau skundžiasi dėl savo senatvės ("kur jaučiausi devyniasdešimtmetis, mirštantis, kur nieko daugiau netroškau, tik būti palaidotas"), dejuoja dėl ligų ir nepaliaujamų skausmų, nes "jau ir šiaip nelabai žinau, kas yra gera savijauta, o keliaujant ji dar labiau pablogėja". Pusamžis sukriošęs seneliukas per porą mėnesių stenėdamas, dūsaudamas nudarda vos keletą šimtų kilometrų geležinkeliu, prisipažįsta esąs nerangi, kelionių nemėgstanti, bet ir žmonių vengianti būtybė. Beje, prie savo namų Montagnoloje, šveicariškame "apsnūdusiame kaime", jis buvo pakabinęs įsakmų perspėjimą: "Prašau, jokių lankytojų" (Bitte, keine Besuche). Ir savo neatvykimą 1946 m. į Stokholmą atsiimti Nobelio premijos Hesse tradiciškai teisino silpna sveikata.

Nelyginant Wackenroderio nuogas Rytų išminčius Hesse be galo skausmingai nešioja negaluojantį ir nuo psichologinės naštos apsunkusį kūną, jam nuolat skauda akis ir sąnarius. Bet lemtingas kūno prakeiksmas niekada jo nepalaužė dvasiškai. Dvasia tampa dar akylesnė ir gyvybingesnė, o ligotą kūną "autsaideris" Hesse palieka socialinėje būties plotmėje arba, kaip dažnai mėgdavo įvardyti – "vadinamojoje tikrovėje". "Aš pats gyvenu už biurgeriškos visuomenės ribų ir joje pasirodau tik kaip svečias", ateinantis iš amžinosios savasties, ironiškai stebinčios mūsų mirtingąjį "aš".

Todėl vargano Badeno gydyklų paciento, kuris sugebėjo išgyventi net 85 metus, nereikėtų paskubomis nurašyti. Badeniškasis Hesse gal net tikresnis už sidhartiškąjį Hesse, nes būtent ne mūsų idealizuotas aukštikalnių guru, o fizinį kūną gyvenimo keliu sunkiai bepavelkantis Badeno kurortininkas sukūrė ir "Sidhartą", ir "Stepių vilką", ir "Stiklo karoliukų žaidimą".

Laikas, kada Hesse skersai išilgai išmaišė Italiją ir nusitrenkė net iki Indijos, negrįžtamai praėjo. Po 1914 metų rašytojas staiga prarado potraukį kelionėms, dažnai metų metus nekeldavo kojos iš Šveicarijos, o jei kur išsiruošdavo, tai tik į gydyklas, kaip "Kurortininke", ar į literatūrinius vakarus, kaip "Kelionėje į Niurnbergą".

Pomėgio keliauti silpnėjimas bent jau chronologiškai sutapo su psichinės Hessės sveikatos prastėjimu, ypač po 1916 metų, o sielos darnos pakrikimas jau tiesiogiai siejosi su vedybų problema. Rašytojui iš tiesų siaubingai nesisekė su žmonomis. Abi knygoje pateikiamos "kronikos" pažymėtos nesėkmingų vedybų ženklu: skyrybomis su pirmąja žmona 1923 m. ir nevykusia antrąja santuoka 1924 m. Pirmoji žmona, Maria Bernoulli, atvedė Hesse į psichoanalitikų klinikas pas J. B. Langą ir C. G. Jungą, privertė jį nuo 1923 m. reguliariai gydytis Badeno kurorte (pirmasis apsilankymas kaip tik ir aprašytas "Kurortininke"). Antroji žmona Ruth Wenger įkvėpė savižudiškąjį "Stepių vilką".

Kūno ir sielos negalių į kampą įvarytas rašytojas nuolat kalba apie būties susiskaidymą į du polius, jų tarpusavio trauką ir susipriešinimo neišsprendžiamumą. Kelionės užrašuose Hesse bene konceptualiausiai išreiškia credo ir pagrindinį kone visų kūrinių motyvą – "vienovę aš įžvelgiu įvairovėje": jei būtų muzikantas, jis be vargo sukurtų dvibalsę melodiją, sudarytą iš dviejų viena su kita kovojančių, susiliejančių, viena kitą papildančių linijų. Toks yra gyvenimas – "amžina kaita tarp dviejų polių, svyravimas tarp abiejų pasaulio atramų". Pasaulis margas, bet jo margumas remiasi vienove; juodas ir baltas pradai tik akimirką yra priešybės, jie visąlaik pereina vienas į kitą.

Pokalbyje su "labai nesimpatišku ponu" kurortininkas Hesse vėl netikėtai sugriauna, regis, amžiams nusistovėjusį požiūrį į menininką kaip į besąlygiškai dvasingumui tarnaujantį kūrėją. Reikalinga abiejų pradų darna. Žmogus, kuris garbina tik dvasingumą ir niekina natūralumą, Hessei panašus į tą, kuris nori tik valgyti arba tik miegoti. Švytuoklė gali pakelti į svaiginančias dvasios aukštumas, bet pasisotinęs dvasinėmis vertybėmis rašytojas užsigeidžia priešybės, ir tada dvasiniai dalykai tampa "bjaurūs kaip pašvinkęs maistas". Nuo natūralumo, nuo savo kūno poreikių ir aikščių žmogus negali pabėgti.

Tarp "Kurortininko" ir "Kelionės į Niurnbergą" parašytame "Trumpame gyvenimo aprašyme" Hesse sakosi sukūręs operą (tokia opera ir tapo "Stiklo karoliukų žaidimas"), kurioje šis "gyvenimo švytavimas tarp abiejų polių – gamtos ir dvasios" įgavo linksmą, žaismingą ir užbaigtą tarsi vaivorykštės lankas pavidalą. Tačiau Hesse – rašytojas, o ne kompozitorius, ir žodžiais išreikšti amžiną priešybių kovą bei jungtį jam nesiseka. Rašytojas skeptiškai reziumuoja: "Man niekada nepavyks abiejų gyvenimo polių palenkti prie kits kito ir užrašyti dvibalsės gyvenimo melodijos". Nepaisant beviltiškos perspektyvos, jis pasiryžęs iki gyvenimo pabaigos kartoti šį bandymą – tai varančioji jo gyvenimo laikrodžio spyruoklė.

Toks rašytojo atkaklumas davė brandžių vaisių: didžiajame gyvenimo veikale jam pavyko maksimaliai sujungti kūno ir dvasios, gamtos ir kultūros pradus ir vertybių skalėje rasti tinkamą vietą tam žemajam būties pradui, į kurį jis visada žvelgdavo kiek iš aukšto, su romantine ironija, nors jau "Sidhartos" ar "Narcizo ir Auksaburnio" herojai pakankamai išbraido gyvenimo purvo, o "Demiano" ar "Kleino ir Vagnerio" herojai jį paverčia egzistenciniu patyrimu ir organiškai integruoja į savo asmenybės gilumines struktūras.

"Kurortininkas" ir "Kelionė į Niurnbergą" skaitytoją labiausiai traukia nesumeluotu autentiškumu. Hesse šaiposi iš savęs ir kitų, šaiposi iš savo šaipymosi iš savęs ir kitų, iš savo bejėgiškumo socialiniame pasaulyje, "kai iš valdiškos įstaigos turėdavo gauti pilietybės dokumentą ar bent užpildyti gyventojų surašymo lapelį". Jis griauna rašytojo, nuo ryto iki nakties šėlstančio prie rašomojo stalo, stereotipą ir apnuogindamas parodo, koks sunkus įkvėpimo trupinių ir šviesesnių akimirkų rankiojimas, kokios tuščios slenka dienos, savaitės, mėnesiai, kol prašvinta kūrybingesnė diena. Ir kokie nepakeliamai sunkūs trukdžiai, kuriuos skleidžia išorinis pasaulis, kilnūs įsipareigojimai ar fizinės negalios, koks sunkus kartais būna didžio žmogaus buvimas kūniškuoju pavidalu.

Kurortininko ir keliautojo Hessės pranašumas yra tas, kad nors į Badeno kurortininkus, į savo klausytojus Ulme, į olandą ar Keselringą žvelgia iš aukšto, kaip klasikinės vokiečių kultūros atstovas jis reflektuoja ir savo žvilgsnį "amžinosios savasties" akimis. Jis nefetišizuoja savo žmogiškųjų silpnybių, nebando vietoj "amžinosios savasties" įkyriai piršti save patį. Hesse nebijo kalbėti apie savo netobulumą. Jis – gyvas, ieškantis, pasiklystantis, nusiviliantis ir vėl pakylantis žmogus. Jis stebi ne tiek kitus, kiek save patį, savo reakciją į aplinką ir anaiptol nesijaučia stiprus tol, kol neįsiklauso į "amžinosios savasties" balsą. Užtat skaitydamas šią knygą būni su juo, o ne prieš jį. Net jei nesi pasiruošęs priimti ir suprasti didį žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o lauki idealizuoti ar moralizuoti linkusios vaizduotės vizijų patvirtinimo.

Dingsta įspūdis – paprastai tokį sukelia daugelis panašaus pobūdžio lietuviškų autorefleksijų, – kad autorius užsikorė ant išminties kalno, pasiskelbė vieninteliu teisiuoju ir suteikė sau teisę kairėn ir dešinėn švaistytis moraliniais imperatyvais bei ironiškos (ciniškos) išminties krislais. Didžiai skiriasi ironija, kurią spinduliuoja save teisiuoju laikantis autorius, ir ironija, kurią skleidžia netapatumą tarp "amžinosios savasties" ir netobulojo pasaulio jaučiantis kūrėjas. Humoras Hessei – vienintelis ginklas nuo pasaulio netobulumo ir kūno silpnumo. Kuo sunkesnius klausimus iškelia "vadinamoji tikrovė" – socialinė gyvenimo terpė, kuo gilesnė bedugnė atsiveria tarp kūno ir dvasios, tuo sparčiau rašytojas ginkluojasi humoru. Tačiau tas, kuris atkentėjo abi keliones nuo Badeno iki Niurnbergo, galiausiai yra nuraminamas – "vadinamoji tikrovė" Hessės-humoristo neįveikė, jis nepakankamai atsiskleidė, nes jam "dar nebuvo iš tiesų bloga".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


56489. saule2006-05-15 20:43
Aciu, Gintarai, uz straipsni. Lauksim dar :)

56530. Lietus2006-05-16 15:24
Na ką gi, gerai suręstas tekstas.

56610. xxx2006-05-18 17:21
Gintaras veža.

Rodoma versija 20 iš 29 
11:17:59 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba