ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-21 nr. 633

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Regimantas Tamošaitis. Mano CV (32) • Ričardas Šileika. Pagal instrukciją (13) • Jurgis Kunčinas (1947-2002) (13) • Almis Grybauskas. Kalėdų spindulys (1) • Libertas Klimka. Leliu Kalėda! (5) • Mano žmonės sugebėjoSkaidrius Kandratavičius. Gyvenimo labinimas (5) • Saulė Vosyliūtė. Algirdo Gaižučio žvilgsniaiJonas Stankus. Mano dienoraštisAustėja Čepauskaitė. Bešviesiai "Šviesos rūmai"Igor Mancov. Norma (2) • Aleksandras Kantvilas. Po ŠtuthofoAurelija Mikalauskaitė. Po dešimties metųAudrius Daukša. Paprastos tiesos (8) • Daiva Vaitkevičienė. Mitiniai Kalėdų langai (8) • Valdas Striužas. Trupučiukų ganymas (2) • Šustas Štučkas (2) • Kaip Charmsas leido žurnaląKaip Charmsas stojo į Poetų sąjungą (3) • Nuotraukų konkursas 2002-12-21 (2) •

Bešviesiai "Šviesos rūmai"

Austėja Čepauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aleš Vesely Šviesos rūmai. 1999.
Gintauto Trimako nuotrauka

Alešo Vesely kūrinys Europos parke vadinasi "Šviesos rūmais". Tačiau žvelgdamas fizine žmogaus akimi nei šviesos, nei rūmų taip lengvai neįžiūrėsi. Tiksliau tarus, kūrinį išvysti visai nesunku (jis gana didelis), tačiau nekyla nė minties jį tituluoti rūmais. Šviesa taip pat egzistuoja, tačiau ne dėl kokių paties kūrinio savybių – greičiau dėl to, jog Saulė yra Žemę apšviečianti žvaigždė ir keletas jos spindulių šitaip tenka "Šviesos rūmams". Kitaip tariant, saulei nusileidus A. Vesely kūrinys dunkso tamsoje kaip ir kiti Europos parko objektai, kurių neapšviečia šios vietos savininko ir tvarkytojo Gintaro Karoso valia srūvanti elektra. Todėl veikiausiai "Šviesos rūmų" pavadinimą teks suvokti perkeltine prasme.

Pradėdami šį darbą pirmiausia nupasakosime, ką gi mes matome iš tikrųjų. Paprastai kalbant, tai ant laiptuoto pagrindo stovintis namukas. Pagrindas primena keturšlaitę piramidę. Jei ne šiek tiek viršun ištemptas tariamojo namuko karkasas, jį būtų galima palaikyti kvadratiniu. Ant šio beveik kvadrato dar uždėtas keturšlaitis stogas (primenantis nelaiptuotą keturšlaitę piramidę). Kiekvienoje namuko sienoje matyti po vertikalią apysiaurę ertmę – pro ją galima patekti į statinio vidų. Siluetas gan miglotai primena tam tikrus sakralius Pietų Amerikos indėnų statinius, atsiradusius dar prieš europiečiams atrandant tiek Pietų, tiek Šiaurės Ameriką, o dabar virtusius pavalkiota turistine atrakcija. Sakralusis Alešo namukas irgi galėtų būti skirtas žemiškiems turistams.

Tačiau laiptuotoji piramidė yra, rodos, iš betono. O pats pastatas (sakyčiau – suręstas, tačiau ręsti, atrodo, galima tik iš medžio) – iš stambių surūdijusios ir vis teberūdijančios geležies plokščių. Vadinasi, iš industrinių ir nedvasingų medžiagų. Čia turime pirmą gan įdomią prieštarą – jei statinys būtų sakralus (ką byloja jo siluetas), būtų galima kalbėti apie paveldą vartojančius turistus. Nes suprantama, jog Europos parkas yra skirtas lankytojų džiaugsmui. Nes čia atvykstama pramogauti, ne tik analizuoti. Tačiau kadangi pastatas tarytum ne itin dvasingas (ką byloja su vartotojiško pasaulio iškilimu susijusios jo konstrukcinės medžiagos), jį lankantieji ne sava valia tampa (nesąmoningais) civilizacijos reflektuotojais.

"Šviesos rūmai", kaip minėjau, neskleidžia jokios šviesos. Tačiau tam tikrais atvejais (ypač kai daug turistų arba vaikų ekskursijų) skleidžia garsą, kuris mūsų ausis pasiekia jau gana iš toli, dar nė nežinant, kas ir kur yra jo šaltinis. Garsas primena pramoninės kilmės dunksėjimą ir ūžimą. Priartėję namelį išvystame dar vienaip: laiptuotoji piramidė stabiliai stovi savo vietoje, tuo tarpu pats namelis linguoja kairėn dešinėn ir tuo pat metu juda aukštyn žemyn. Įėjus į jo vidų (o tai neišvengiama kartą supratus, jog tai įmanoma, kaip kad neišvengiama nusipirkus maisto – jį suvalgyti) dar kartą ne savo valia tenka susidurti su identitetų painiava. Iš išorės provokuoja siluetas, viduje – namelio sandara.

Vidus yra metalinis, blizgantis, slidus ir lygus. Po grindimis įtaisytos spyruoklės. Todėl tik įkėlus koją tampa aišku, jog grindys juda. Tačiau nėra už ko nusitverti ir norint tęsti ekskursiją tenka krypčiojant slysti gilyn. Kuo daugiau judesių (ką ir kalbėti apie tai, kad paprastai į namą užeini ne vienas), tuo labiau juda ir "Šviesos rūmai". Išlaikyti pusiausvyrą geriausia į šonus ištiesus rankas, kiek pritūpus, judant kartu su namu. Nori nenori, po kurio laiko tai ima priminti žaidimą. Juo geriau žaidi (tūpčioji, šokinėji), juo stabiliau jautiesi. Apsilankymas pastate, turinčiame sužadinti refleksijos galias, virsta autopramoga. Viename Raimundo Malašausko tekstų buvo rašoma apie klubų kultūrą – šokį, garsą, nelegalią chemiją, autokomunikaciją, savižiną ir begalybę. Judėjimas (šokis) su savimi (autokomunikacinis šokis), pasak jo, garantuoja kelią į savižiną ir transcendenciją. Patenkintas, kvailas, priverstinis, bet malonus straksėjimas ant civilizacijos liekanų "Šviesos rūmuose" galbūt galėtų suteikti panašių išgyvenimų – be nelegalios chemijos ir be specialaus garso, tik artefaktų generuojama galia. Galėtų paveikti liuoksėtojus vien todėl, kad jie mechaniškai atlieka tam tikrus judesius, nieko neįtardami, galvodami tik apie savo šokinėjimo pramogą, tuo tarpu neišvengiamai artėdami neaiškios (švytinčios) transcendencijos link.

Aišku viena – tai, kas Vesely kūrinyje iš pradžių prisistato kaip pavidalas ir galimos jo reikšmės, gana greitai virsta jų priešybėmis, nors galutinis sprendimas dar toli gražu nėra akivaizdus. Pagaliau išėjus iš "Šviesos rūmų" žemė nepaliauja svyravusi. Tiksliau tariant, žemė stovi savo vietoje, tačiau kažkas smegenyse skatina kūną toliau ritmingai linguoti. Ar tai reiškia, kad juda ne tik fizinis žmogaus apvalkalas, bet ir, pavyzdžiui, sąmonė ar pasąmonė? Ar Vesely it koks gudrus galios turėtojas manipuliuoja kūnais, natūralius jų judesius pakeisdamas dirbtiniais ir taip transformuodamas tiek fizines, tiek dvasines piliečių trajektorijas į sau naudingus maršrutus, kaip kad teigiama sunerimusių šio amžiaus tyrinėtojų raštuose? Žmonės-marionetės daro tai, ką jiems liepia geležinis civilizacijos namelis (kultūros parafrazė?). Nors veikiau tai tik tokio proceso simuliacija, ribojama laiko ir erdvės bei žaidimo pavidalo. Galbūt "Šviesos rūmai" kaip nors siejasi su "Krištolo rūmais"? Jei taip – šis pastatas tėra maža, šlykšti ir persikreipusi jų parodija (nes iš tiesų šis pramoginis turistinis objektas išoriškai yra labai negražus ir nepatrauklus, su technikos laimėjimais susijęs veikiau negatyviai nei pozityviai. Tiesą sakant, jis vargiai patektų į kokį "tikrą" pramogų parką, pavyzdžiui, Disneilendą, nes neturi atitinkamos išvaizdos. Tačiau Jeanas Baudrillard’as yra rašęs, kad atrakcionų parkai egzistuoja tam, kad nuslėptų, jog visa tikrovė yra paversta tokiu pačiu dirbtiniu parku. Ar Vesely namelis, sakykime, vis dėlto atstovaudamas menui, o ne pramogai, nenori nuslėpti (pasislėpdamas po savuoju statusu ir pavidalu), kad jis tėra toks pats atrakcionas?). Jei "Krištolo rūmus" leistume sau prilyginti jaunam, žydinčiam ir vilčių kupinam asmeniui, "Šviesos rūmai" neišvengiamai simbolizuotų jo susisukusią, krenkščiančią ir skrepliuojančią (čia turiu omenyje ir objekto spalvas) senatvę. Kartu tai galėtų būti ir dviejų technikos amžiaus polių sugretinimas. Kartu tai gali visiškai neturėti jokios reikšmės.

"Skulptūrų ar skulptoriaus surinktų mechanizmų pusiausvyrą lemia įtampos, tempimo ir spaudimo jėgos. […] Pastebimai augantis dėmesys natūraliems elementams (ugniai, vandeniui) ir nepakitusiai medžiagų formai (medžiui, metalui, moliui, akmeniui) ne tik suteikė grynumo, bet ir leido menininkui pasiekti tašką, kuriame galima pajusti pirmykštį tikrovės būvį – nuolatinę įtampą tiek simboline prasme, regint gyvenimą kaip jėgų susirėmimą, tiek ir fizine prasme, parodant tikrąjį masės svorį" (Ivona Raimanova). Tiek Alešo Vesely komentuotojai, tiek pats A. V. apsiriboja abstrakčiais kūrybos komentarais. Atrodo, šis menininkas nėra apsėstas kokios vienos temos, idėjos ar siužeto (šiuo požiūriu Felixui Thürlemannui buvo lengviau semiotiškai komentuoti Bruce’o Naumano architektūrinį objektą – išankstinis reikšmių žinojimas leidžia jas po kurio laiko "atrasti"). Gamta, civilizacija, ekologija, meninė forma – galima kalbėti apie viską ir kartu nepasakyti nieko. Keistas Vesely teiginys, kad žiūrovo fizinis dalyvavimas jo kūriniams nėra būtinas – jie savaime esą paminklai žmogaus galiai. Tačiau vargu ar nepašokinėjęs (t. y. kojomis nesutrypęs) ant šio žmogaus galių paminklo suvoktum, ką jis reiškia ar reiškė (turint omenyje sakralius Pietų Amerikos indėnų pastatus, "Krištolo rūmus" ir kitokius žmonijos kūrinius, sutelpančius "Šviesos rūmuose").

Dar kartą grįžtu prie namo vidaus. Jame (nors iš pradžių kalbėjau tik apie lygų, slidų paviršių) yra du objektai. Kablys ir akmuo. Jie niekada nesusiliečia – pirmasis kybo pastato viršuje, antrasis guli grindų centre. Tiesą sakant, neatrodo čia labai reikalingi. Išreikšti tam, ką jau minėjau, užtenka namo pavidalo, jo sandaros, mūsų veikimo jame. Kablys ir akmuo šiuo požiūriu atstovautų pertekliui ir perkrovai – netgi savo dydžiu jie iškrenta iš kūrinio konteksto, akmuo dar ir savo akmeniška prigimtimi. Tačiau, galimas daiktas, jie nėra atsitiktiniai. Abu jie atstovauja tam tikroms archetipinėms formoms. Kablys, sakykime, kultūros (nes juk geležis galėtų būti vadinama technologinės kultūros pagrindu); akmuo – atitinkamai natūros. Kablys, būdamas užsirietęs, dinamiškas ir kybantis, galėtų simbolizuoti aktyvumą; tuo tarpu sąlygiškai beformis, išsipleikęs, gulintis akmuo – pasyvumą. Neslėpsime – stereotipinės formuluotės lįste lenda į galvą, mat artėjame prie dar vieno "rūmų" aspekto. Kadangi linguojančių ir dunksinčių "Šviesos rūmų" akivaizdoje norom nenorom galvojasi apie panašų (lingavimo) efektą sukeliantį archetipinį žmonių aktą. Asociacija net bukai "dviprasmiška", kelianti nepadorų vujaristinį šypsnį – panašų į tą, kuris ištinka žvelgiantį į tariamai blogo skonio garsaus bei skandalingo filmo "Delikatesai" pradžią (kuri, deja, prilygsta kulminacijai). Kitaip tariant, "Šviesos rūmai" galėtų būti ir erotinė šventovė (o gal tvirtovė arba klubas). Į siautulingą orgiją Alešo valia čia įsitraukia turistai ir menotyrininkai, vaikai ir suaugėliai, gamta ir industrija, geležis ir akmuo, galų gale – istorija ir dabartis. Reikia pripažinti, kad visa ši maišatis greičiausiai yra puikiausia minėtos kūrinio idėjos eksplikacija, mat norėdamas suvesti vienon krūvon tiek nesusijusių dalykų Alešas gali griebtis tik vieno žmonėms abejonių nekeliančio priešybių vienijimo akto. Sugalvota, žinoma, išmoningai – visos jėgos it kokiame Babelės bokšte ima santykiauti tarpusavyje, atsakydamos vienos į kitų klausimus tiek, kiek leista: "Mėgstu rasti atsakymus į savo klausimus, mėgstu rasti būdus į juos atsakyti. Visa, ką galiu atsakyti, atsakau dabar, tačiau neatsakau visko. Viską žinoti būtų nenormalu. Suteikti geležiai netikrumo yra mano užduodamų ir neatsakytų klausimų dalis" (A. Vesely).

Taigi geležis ir netikrumas. Jau matėme, kiek abejonių čia mums sukėlė ir kiek reikšmių generavo šis pavidalas. Tačiau galbūt mes veltui bandėme jas atspėti ar iššifruoti – juk Vesely kilęs iš Čekijos, kur menas kur kas mažiau ekspresionistinis nei Lietuvoje (čia geležį naudojusio Mindaugo Navako kūriniai, atrodo, generuoja kur kas tikslesnes reikšmes), labiau susijęs su formos paieškomis. (Sykį vienam čekui, nelabai nutuokiančiam apie pasaulio meną ir šiek tiek nutuokiančiam apie čekiškąjį, bandžiau išdėstyti Lietuvos dailės istoriją. Kiekvienąsyk man paminėjus jam negirdėtą reiškinį (pvz., Fluxus), jis klausdavo, ar šis kaip nors susijęs su (čekiškuoju) kubizmu.) Ir "Šviesos rūmai" galėtų būti tiesiog eksperimentas su geležimi, jos išmėginimas tempimu, spaudimu, transformavimu. Autorius yra minėjęs, kad jam svarbu pažinti nuolatinį ambivalentiškumą, dalykus, kurie jau buvo iki jam ateinant ir kurie nedings; suvokti esminį visa ko judėjimą. Galbūt tiek žinių visai pakanka norint išgyventi Vesely kūrinį. Dar daugiau – reikia pripažinti, jog iš tiesų imponuoja "Šviesos rūmų" masė ir jos virpėjimas; įtampa tarp žemės traukos (o šį tonas sveriantį objektą ji turėtų stipriai traukti) ir "Šviesos rūmų" kilimo į viršų (turėkite omenyje, jog jie tai nusileidžia, tai pakyla); kontrastas tarp parko gamtiško šlamesio ir pramoninio Vesely pastato dunksėjimo; apibendrinant – įtampa tarp žemės ir žmogaus (sukurtų) jėgų. "Man itin įdomus žmogaus ribotumas pasaulyje – gal tai galėtų būti mano kūrybos paaiškinimas, labai paprastai" (A. Vesely). Galbūt ir galėtų.

Tačiau taip pakalbėję apie formalųjį A. V. pastato aspektą mes suvokiame vėl grįžtą prie tų pačių esencialistinių kategorijų, transcendencijos, vyriškųjų kultūros ir moteriškųjų natūros pradų opozicijos. Nėra Vesely koks grynas formalistas, nėra nei konceptualistas – kaip kad netoliese "Dvigubo negatyvo" piramidę įkūręs Solas LeWittas. Veikiau – tradicinio mąstymo, intriguojančios ir net didingos kūrybos autorius. Regis, teks dar sykį sugrįžti į namelio vidų – prie kablio ir akmens opozicijos. Kablys, kaip minėta, įtaisytas viršuje – kyla į viršų. Jis geležinis, todėl susijęs su aukštyn besiveržiančia ir prieš žemės trauką atsilaikančia geležine namo esme. Akmuo guli apačioje. Negana to, kad savo prigimtimi susijęs su žeme, jis funkcionaliai pritaikytas slėgti "Šviesos rūmų" grindis ir spyruokles, kitaip tariant, traukti namą žemyn. Kaip ir tradicinėje vyriškumo ir moteriškumo opozicijoje. Iš to, ką dabar jau žinome apie Vesely kūrinį, galime spėti, jog būtent čia slypi nemaža dalis jo kūrinio (ir fizinės, ir dvasinės struktūros) esmės. Todėl dabar demaskuosiu tiek "Šviesos rūmus", tiek save. Jeanas Baudrillard’as yra sakęs: "[…] moteriškumas niekuomet nebuvo dominuojamas, priešingai, visada dominavo. Moteriškumas ne kaip lytis, tačiau kaip bet kokios lyties ir valdžios perduodama forma. […] Šiuo požiūriu vyriškumas visuomet tebuvo reziduojantis, antrinis ir trapus, toks, kurį reikia ginti įvairiais sutvirtinimais, institucijomis, artefaktais. Falinė tvirtovė iš tiesų demonstruoja visus tvirtovės, o tai reiškia silpnumo, požymius". Tad "Šviesos rūmai" it viena tvirtovių svyruoja tarp žemės ir dangaus jėgų. Jos dalys ginčijasi tarpusavyje ir svarsto Baudrillard’o teiginį, niekuomet neprieidamos sprendimo. "Šviesos rūmai" – drąsus pavadinimas. Kai užsuku į Europos parką, šis statinys yra vienas mano nuolat aplankomų objektų. Mintyse jį vadinu šokinėjimo namuku.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 19 iš 27 
11:07:53 Aug 23, 2010   
Dec 2007 Apr 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba