Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-01 nr. 3145

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Rubavičius.
LEDINUOTOJO KRISLAS
100
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Rimvydas Stankevičius.
KAIP TAMPAMA POEZIJOS PAVASARIO LAUREATU?
62
• REDAKCIJOS PASTABA4

POEZIJOS PAVASARIS 
• Ramūnas Čičelis.
PASAULIS MARGAS IR NENUOBODUS
4
• Dovilė Zelčiūtė.
PASKUTINĮ PENKTADIENĮ...
• Ričardas Šileika.
PRIESKONIAIS IR EILĖRAŠČIAIS GARDINTA NAKTIES SRIUBA
5
• Aušra Kaziliūnaitė.
RICH PEOPLE, VERY RICH PEOPLE...
43

KNYGOS 
• „DŽIUNGLIŲ VAIKAS“
• „EIK, KUR LIEPIA ŠIRDIS“1
• „MOTERIS CASANOVOS LAIKAIS“1
• Alfredas Guščius.
KIRVIS – KRUVINAS PRIEKAIŠTAS
3
• Rima Petrauskaitė.
AR PAVYKĘS DEBIUTAS?
1
 (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
SPALVOTOS EGLĖS KELIONĖS ERDVĖSE
1
• Algis Uždavinys.
BALTUOJA BURĖS TOLUMOJ
11
• APIE DAILININKĘ IR MAMĄ1

MUZIKA 
• „DŽIAZAS YRA DAUGIAU NEGU TIK MUZIKA“59

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURTA REZIDENCIJA: IŠORINIS KEVALAS BE TURINIO – LANKYTOJŲ APGAVYSTĖ
1

TEATRAS 
• „PONAI GLEMBAJAI“: ATGARSIAI IŠ KROATIJOS2

POEZIJA 
• Jonas Jakštas.
PENTACIKLAS „VIA EST VITA“*
2

PROZA 
• Justinas Lingys.
KRENTANT LAPAMS
• Justinas Lingys.
BŪK LAIMINGAS
• Justinas Lingys.
POMĖGIS

VERTIMAI 
• Silvija Patterson.
PONIA IR PONAS ATSARGOS SERŽANTAS
• Adam Zagajewski.
LIGŪRIJOS EILĖRAŠČIAI
6

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Danguolė Vasiukevičiūtė.
KENO KESEY’O ROMANAS „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“, EKRANIZACIJA IR SĄSAJOS SU ISTORINIU KONTEKSTU
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• BALTARUSIJOS TEATRAS DRAMATURGO AKIMIS
• MOKSLEIVIŲ KONKURSO „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“ LAUREATŲ KŪRYBA

KRONIKA 
• KVIESTA MEILĖ
• LIETUVOS RESPUBLIKOS RESTAURATORIŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ KREIPIMASIS
• 2007 METŲ „SANTAROS-ŠVIESOS” KONFERENCIJOS, VYKSIANČIOS BIRŽELIO 21–24 DIENOMIS ALANTOJE, MOLĖTŲ RAJONE, PROGRAMA
• VIEŠKELIS, KURIS PRIMENA JONĄ AISTĮ1

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
SKĘSTANČIŲJŲ BURBULIAVIMAS

DAILĖRAŠTIS 
• Jolanta Sereikaitė.
LAISVALAIKIO ŽAIDIMAI, ARBA MINTYS PO LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS KONFERENCIJOS
• Jurgita Rimkutė.
KŪRYBINIAI JAUNŲJŲ KERAMIKŲ IŠŠŪKIAI
1
• INFORMACIJA
• Remigijus Venckus.
AR ATRANDAMOS NAUJOS VIDEOMENININKŲ (IR NE TIK JŲ) PAVARDĖS?
1
• Vytenis Rimkus.
NAUJIENOS IŠ ŠIAULIŲ
1
• Kristina Stančienė.
DIALOGAI, MONOLOGAI IR TERAPIJA
• APIE SAVE
• ATGARSIAI
• JUBILIEJAI

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Ābele, Inga. UGNIS NEPABUDINS. Iš latvių kalbos ver­tė Veronika Adamonytė. – V.: Versus aureus, 2007.

Dar vienos jaunos latvių autorės knyga apie tai, kaip sugrįžtama į kaimą. Nors čia irgi veikia mergina, nuo epinės L. Muktupavelos „Kilpos“ pirmasis I.Abelės romanas skiriasi kameriniu, asmenišku pasakojimu, o nuo N.Ikstenos „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ – mažesniu polinkiu į misticizmą ir mitologiją. Vis dėlto mistikos, paslapčių ir netgi fantasmagorijos čia tiek, kad kartais tiesiog nepavyksta suprasti, ar kalbama apie realybę, ar apie personažo vidinį pasaulį, ar apie nematomus ir keistus jų aplinkoje veikiančius dėsnius.

Pagal tuos dėsnius dingsta be žinios (ir be akivaizdžios priežasties) artimi žmonės, gyvenimas bute prie geležinkelio tilto tampa nebepakenčiamas, kaip ir kadaise patrauklus vyras, o sėkminga verslo karjera tik nualina ir nuveda į beprotybę. Nuo jos gelbėdamasi, Florencija visam laikui pabėga į kaimą, tikėdamasi susigrąžinti vidinę ramybę. Tačiau pasirodo, kad ir kaime netrūksta keistenybių ir keistuolių: ko vertas vien tik mitas apie Pasaulio medį, kurio ieškoti iškeliauja ištisos kartos. Ryškūs, savito būdo personažai ir netikėti susitikimai, regis, visiškai paneigia mintį, kad siužetas turi būti nuoseklus ir skrupulingai sukonstruotas. Romanas kupinas užuomazgų, kurios turėtų išsirutuliuoti į veiksmą, tačiau jis neprasideda: jos taip ir lieka viso labo užuominomis, prisilietimais prie kažko protu nesuvokiamo. Pati autorė sako, kad romanas „yra apie priklausomybes, neurozes urbanizuotoje aplinkoje – ir kaip gamta sugeba visa tai išgydyti...“ („Šiaurės Atėnai“, 2007 04 21), tačiau pabaigoje neaišku, ar tai pavyksta.

Kartais net sunku suprasti, ar tai, ką čia skaitai, vyko „iš tikrųjų“, ar yra Florencijos liguisto jautrumo ir pernelyg lakios vaizduotės vaisius. Kita vertus, juk ir gyvenime pasitaiko tikrai nepaaiškinamų dalykų, tad ir literatūra neturi atsakyti į visus klausimus.

O jų čia gali kilti daug: anot literatūrologės Ramutės Dragenytės, „Svarbiausia I.Abelės romane yra ne siužetas, bet pats pasakojimas. Autorė kuria tarsi dailininkas, kuris piešia karvę, esančią už kalvos“ (www.literatura.lt, 2007 03 08). Tiems, kam patinka toks simbolizmas, mįslės, nebaigtos mintys, patiks ir šis romanas. Beje, jį skaityti visai nesunku ir net malonu, nes rašytojos kalba graži, turtinga, bet kartu ir ganėtinai paprasta.

Šikšnelis, Juozas. ĮVYKIŲ HORIZONTAS. – K.: Jotema, 2007.

Detektyvinio pobūdžio istoriniame romane apie Vilnių veikėjai šnekasi tarpusavyje šmaikščiais, elegantiškais sakiniais, o moterys dažnai vadinamos damomis. Pagrindinis personažas Andrius – labai savimi pasitikintis, dideles paslaptis saugantis liustracijos komisijos darbuotojas, „koreguojantis“, o prireikus ir paviešinantis senas bylas.

Galbūt dėl savo daromo poveikio visuomenei jis į viską žvelgia kiek iš aukšto, lengvai tyčiojasi iš aplinkinių, giriasi lotynų ir prancūzų kalbos žiniomis (romane daug lotyniškų frazių, kurios čia pat skliausteliuose išverčiamos, – neaišku, kam jos apskritai reikalingos?). Jis laisvai mintimis nukeliauja į tolimą praeitį, gali detaliai įsivaizduoti tikrus ir menamus istorinius įvykius, kurie čia itin sudėtingi. 1812 m. rusų imperatoriaus apsilankymą Vilniuje lydėjęs skandalas dėl tariamo sąmokslo susiejamas su XXI a. pabaigoje vyksiančio NATO viršūnių apsilankymo metu planuojamu teroro aktu, į kurį bandoma įvelti ir „korektorių“.

Dėl šių nutikimų sugretinimo romane daug sutapimų, mįslingų personažų, lemtingų atsitikimų, pasakojimų apie įžymias Vilniaus vietas ir rusiškų bei lenkiškų sakinių (pastarieji net neišversti). Andrius taip pat žaidžia seksualine tematika, filosofiškai samprotauja apie likimą, sielą, sąžinę, laiko negailestingumą, demonus bei angelus. Apie liustracijos komisijos darbą kalbama gana abstrakčiai, užtat daug – apie politines intrigas. Istoriniai įvykiai susipina su dabartimi, o šiuolaikiniai personažai gana lėkšti. Galiausiai teroristų sumanymas nepavyksta, pabaigoje geidžiama moteris puola Andriui ant kaklo, o 1812 m. sąmokslas pasirodo pavykęs, nors istorijos nepakeičia.

Pasakotojas bando būti „šiuolaikiškas“, rodo savo išmintį, kur reikia ir kur nereikia: „(...)nusiplovė rankas. Netgi su skystu muilu, tarsi būtų žmogų užmušęs. Regis, ir Poncijus Pilotas prausėsi be muilo, bent jau be s k y s t o muilo“ (p. 130). Painūs sakiniai lengvai leidžia „pamesti siūlo galą“, pasitaiko ir svetimų pasakojimų, ir nereikalingo daugiažodžiavimo. Susidaro įspūdis, kad tyčia „vilkinama“ įvykių eiga. Pasitaiko ir Holivudo vertų scenų: iš 8 metrų aukščio veidu į asfaltą nukritęs veikėjas sugeba išsiimti mobilų ir prisiskambinęs ištarti: „Tu neapsidžiaugsi sužinojęs, kad tas tipas...“ (p. 208).

Žodžiu, kaip detektyvas gal šis romanas ir šedevras, bet jei personažas mažiau „susireikšmintų“ ir kalba būtų paprastesnė, niekas nenukentėtų. Anaiptol.

Werber, Bernard. TANATONAUTAI. Iš prancūzų kalbos vertė Vita Malinauskienė. – V.: Tyto alba, 2006.

Storas romanas apie labai svarbų ir rimtą dalyką. Iš dalies – detektyvas, iš dalies – mokslinė fantastika, iš dalies – utopija. Romane bandoma apžvelgti įvairių tautų ir religijų žinias apie mirtį ir įsivaizduoti, kas būtų, jei jas tinkamai panaudotų nepaprastai pažangios šiuolaikinės technologijos.

Žinoma, tai įmanoma tiktai gavus didžiulę paramą iš vyriausybės. Jos sulaukia du draugai: gydytojas anesteziologas ir eksperimentuojantis mokslininkas. Jų tikslas – su komos pagalba „nuskraidinti“ žmones į anapus, grąžinti juos sveikus ir įrodyti bailiai ir veidmainiškai visuomenei, kad mirties bijoti nereikia. Dar daugiau: kad ją galima visiškai valdyti. Įveikę milžinišką demokratinės visuomenės pasipriešinimą, jie sugeba net nubrėžti anapusinio pasaulio žemėlapį ir suskirstyti jį į teritorijas. Toliau prasideda verslas: tanatonautiniai skrydžiai tampa sportu, prekiaujama suvenyrais jų tema. Jie taip išpopuliarėja, kad prireikia įkurti Nacionalinę Gyvenimo Skatinimo agentūrą, nes piliečiai ima masiškai žudytis, tikėdamiesi geresnės egzistencijos „ten“.

Įpusėjęs romanas pavirsta kone „Žvaigždžių karais“: čia ir atakuojančios ektoplazmos (permatomas kūnas, susietas su fiziniu nematoma bambagysle ir gebantis jį palikti), ir juodoji skylė, ir mūšiai su sektantais anapus, ir kelionės į Rojų... Paskui – susitikimas su angelais, sielų vertintojais, reinkarnacijų stebėjimas, pokalbiai su mirusiais ir net karmografija. Kartu šaipomasi iš šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės, sekamos politinės peri­petijos ir žmonijos dvasiniai pasikeitimai mirties kontrolės akivaizdoje. Nepamirštamas ir pagrindinių veikėjų asmeninis gyvenimas. Galiausiai prieinama išvada, kad „mirtis būtina gyvenime“, ir angelai nubaudžia tanatonautikos pradininkus: „Užuot viskuo mėgavęsi patyliukais, jūs ir kitiems aiškinote, kaip gyventi, ir taip sunaikinote gyvenimo variklį, smalsumą, norą išmokti, galimybę tobulėti“ (p. 514).

Keista, kad tokį sudėtingą romaną (kuriame gausu ne tik su mirtimi susijusių stereotipų) reikėjo parašyti tam, kad prieitume tokią paprastą išvadą. Tačiau, atsižvelgiant į pastarųjų keliolikos metų Vakarų pasaulio panišką mirties baimę, tampa aišku, kad kitaip atskleisti pagrindinę mintį būtų tiesiog neintelektualu ir nesolidu. „Tanatonautai“ – kartu ir savotiška fantastinės literatūros parodija, ir įdomus senovės kultūrų tyrimas, kai vaikštoma „tarp trijų pušų“ tam, kad būtų parodyta, jog pasaulis sutvarkytas harmoningai.

Duras, Marguerite. VICEKONSULAS. Iš prancūzų kal­bos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. – V.: Vaga, 2006.

Keista istorija, lyg be siužeto. Mėgstamiausios garsios romanistės ir dramaturgės temos: vienatvėje ir stingulyje pasirodanti meilė – išganingas jausmas, galintis nuvesti į beprotybę arba nusikaltimą; taip pat ateities laukimas ir kartu dabarties laikinumas. Jos romanai neretai autobiografiški, atskleidžia emocijų pasaulį, tačiau juose nesistengiama nieko ištirti ar paaiškinti.

Tokia ir ši jos knyga: joje paslaptis lieka neatskleista, o meilė taip ir neužsimezga. Atrodo, kad tris nesusijusius tarpusavyje personažus sieja vienas bendras bruožas: beprotybė. Vienas jos įsikūnijimų – elgetaujanti jauna moteris, išvaryta iš namų dėl nėštumo, gyvenanti tuo, ką Dievas duos. Kitas – jaunas vicekonsulas, atsiųs­tas į Kalkutą iš Lahoro dėl savo įsiūčio priepuolių ir nė nebandantis pritapti prie įtarių baltųjų bendruomenės. Trečias – liūdesio ir nevilties priepuolių kamuojama ambasadoriaus Kalkutoje žmona, kurią vicekonsulas beveik įsimyli, tačiau tučtuojau jos atsisako.

Dėl lakoniško, griežto teksto stiliaus šiaip jau sunkiai įsivaizduojami kraštai ima atrodyti artimi ir simpatiški, o ir įvykiai neįprastoje aplinkoje nesudramatinami. Gamta tarsi dalyvauja veiksme, joje gyvenantys žmonės ne itin sudėtingi. Autorė nesistengia analizuoti jų psichologinių išgyvenimų: pusę romano sudaro gandai, nuogirdos, pašnibždomis snobiškoje ir mirtiną nuobodulį išgyvenančioje kolonizatorių „tremtinių“ visuomenėje išsakomos spėlionės. „Labai prancūziška“ maniera atvirai kalbamasi apie meilužius, vaikystės prisiminimus ir seksualinius potyrius, neretai šmėstėli frazė „žmonės galvoja“.

Anot spektaklyje pagal M.Duras romaną „Meilužis“ vaidinusios Birutės Mar, „tyla (…) turbūt ir yra neregimas M.Duras „energinis užtaisas“, kai už ramaus pasakojimo, rodos, tik žingsnis iki išpažinties riksmo“(www.lrytas.lt, 2007 01 05).

Tai – lyg ir detektyvas, tačiau jame nieko neišsiaiškinama ir neatskleidžiama. Lyg ir meilės laukimas, tačiau meilė neįmanoma. Lyg ir „miręs žmogus“, tačiau ne labiau nei jį supantys baltieji, kuriems Indija – ne daugiau nei „abejingumo bedugnė, kurioje visa nuskęsta“ (p. 99). Neapibūdinama knyga apie sunkiai apibūdinamus dalykus.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 22 
22:57:21 Aug 15, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba