STUDENTŲ IMPROVIZACIJOS KLAIPĖDOS MIESTO TEMA

Spektaklio „Miestas“ scena Nuotraukos iš Loretos Vaskovos archyvo

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto trečio režisūros kurso (vadovas – Gytis Padegimas) studentų spektaklis „Miestas“ – unikalus jaunų kūrėjų tyrimas architektūros paveldo motyvais. Nors apsiribojama senaisiais Klaipėdos statiniais, aktorinės ir režisūrinės improvizacijos jų tema prilygsta plataus mąsto pilietinei akcijai – juk kiekvienos šalies kiekviename mieste yra centrinis paš­tas, kino teatras, odos ligų dispanseris, net kalėjimas. Įvairių pastatų istorijos pasakojamos rimtai ir kruopščiai įsigilinus į jų praeitį, istorikų ir architektų konsultacijas. Originali kurso vadovo užduotis – išsirinkti po vieną Klaipėdos statinį ir jį suvaidinti, sudomino būsimus režisierius. Suprantama, spektakliui gimti nepakaktų istorinio objektų rakurso, – jo kūrimo moto tapo Fiodoro Dostojevskio citata „Namai – ne pastatai, o žmonės“.

Kiekviena istorija, tampanti vaidinimą sudarančių etiudų eilės dalimi, tuo pačiu – ir atskiras spektaklis, statomas vis kito režisieriaus, kuris yra ir siužeto autorius. Tuo atveju, kai spektaklis konstruojamas improvizacijų pagrindu, jis neišvengiamai tampa visos grupės išradingumo vaisiumi –­ repetuojant keičiamasi idėjomis, jos plėtojamos, įtvirtinamos arba atmetamos. Todėl neįmanoma pasakyti, kieno indėlis didžiausias –­ sėkmės atveju pagyrimo nusipelno visi. Svarbiausia, kad papasakotos istorijos, per kelias epochas nusidriekiančios nuo pastato atsiradimo iki mūsų dienų, susilieja į jaudinančią mozaiką, kurioje svarbi kiekviena dalelė – ir pastatai, ir juose gyvenę žmonės, ir net... vorai, žiurkės ar pelės.

Spektaklio „Miestas“ scena

Pasakodami apie pasirinktus statinius, įkūnydami juose gyvenusius žmones ir gyvūnėlius, jaunieji kūrėjai (Agnė Banytė, Tomas Benetis, Marius Cemnickas, Živilė Čeberekaitė, Rasa Jasaitytė, Lina Linkevičiūtė, Simona Lukšaitė, Aidas Matutis, Eglė Miškinytė, Mikalojus Urbonas, Loreta Vaskova) atskleidžia įvairius jų išgyvenimus ir emocijas: čia yra liūdesio, linksmybės, tragizmo atšvaitų. Jie taikliai pastebi bei išradingai perteikia būdingas kintančio laikotarpio detales, charakterių lūžius, epochų savitumus. Jų akiratyje atsiduria ir karalienė Luiza, Hitleris, anekdotiški sovietmečio paradoksai. Padedami personažų, vaidinimo autoriai byloja apie gyvenimo kontrastus, žmogaus vertę įvairių išbandymų akivaizdoje. Pasitelkdami humorą, šaiposi ir provokuoja, savo emocijomis, jaunatvišku azartu bei sąmoju pavergdami žiūrovus. Akivaizdu, kad studentams patinka vaidinti „Miestą“. Puiku, kad jų darbas toli peržengė mokomojo spektaklio ribas, tapo tuo, ką verta pamatyti visiems.