ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-21 nr. 953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Iš senminčių turgaus (23) • -gk-. Sekmadienio postilė (13) • Su dailininku MIKALOJUMI VILUČIU kalbasi Mindaugas Peleckis. Filosofija vietoj šampano, arba Gyvenimas greitas, o ilgesys ilgas (13) • ROSS DOUTHAT. Popiežiaus drąsumas (4) • PHILIP JENKINS. Reforma evangélica (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (21) • PETRAS REPŠYS. Apie bičiulius grafikus (15) • RUXANDRA NICULESCU. Eilės (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas labiau meluoja? (32) • MARIUS PLEČKAITIS. Kauno psichodelika (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • Grybai, miško uogos – Dzievo rasa (6) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija, arba veisiejai (2) • VALDAS PATUMSIS. Kirminukas (3) • MICHAIL ŽVANECKIJ. Humoreskos (5) •

Popiežiaus drąsumas

ROSS DOUTHAT

[skaityti komentarus]

Popiežiaus enciklikos turėtų būti rašomos viena akimi žvelgiant į du visuotinės bažnyčios mokymo tūkstantmečius, o kita – į amžinybę. Tačiau amerikiečių horizontai dažniausiai būna gerokai siauresni. Vos tik žiniasklaidai baigus skenuoti Vatikano dokumentą, ieškant jame nuorodų į seksą, prasideda rimti debatai: ši enciklika gera kairiesiems ar dešiniesiems? Demokratams ar respublikonams?

Taip buvo ir praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai dėl to, kiek rimtai derėtų traktuoti popiežiaus pasisakymus ekonomikos klausimais, kilo žymioji jaunojo Williamo F. Buckley nesantaika su liberalais.

Taip buvo ir praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai konservatoriai karštai citavo Jono Pauliaus II abortų ir eutanazijos pasmerkimus, o liberalai atsikirsdavo cituodami popiežiaus kritinius pasisakymus mirties bausmės klausimu.

O ypač taip pasakyti galima šiandien, kai dėl tokių dokumentų kaip „Caritas in Veritate“ („Meilė tiesoje“), trečiosios popiežiaus Benedikto XVI enciklikos, – kurios paskelbimas praeitą antradienį buvo šiek tiek užgožtas įžymybės laidotuvių šešėlio, – galima leistis į begalinius ginčus, praėjus vos keletui valandų nuo dokumento pasirodymo internete.

Atrodo, kad tie ginčai niekur nenuveda. Kai popiežius kritikuoja abortų legalizavimą, liberalieji katalikai pritariamai palinksi ir teigia sutinką, kad tai baisi tragedija... bet, žinoma, juk savo religinių vertybių jie negalį primesti sekuliariai visuomenei. Kai tame pačiame dokumente popiežius pasisako už turto perskirstymą, konservatyvieji katalikai pasikaso smakrą ir teigia sutinką, kad visuomenei išties reikalingas apsaugos tinklas... bet, žinoma, jų pareiga esanti priešintis didelių įgaliojimų valdžios tironijai. O kai debatai vyksta ne ta linkme, kaip norėtųsi, tiek kairė, tiek dešinė puola bejėgiškai postringauti apie tai, kad popiežiaus žinia „pranoksta politiką“ ir ja nederėtų naudotis kokiems partiniams tikslams.

„Caritas in Veritate“ čia ne išimtis. Kalbant bažnytine kalba, tai „socialinė“ enciklika, apimanti platų temų spektrą – nuo globalizacijos ir aplinkosaugos iki profesinių sąjungų ir gerovės valstybės. Be jokios abejonės, liberalieji katalikai kruopščiai nagrinėja, kiek ši enciklika atitinka politines Demokratų partijos nuostatas (visą savaitę masiškai elektronininiu paštu platintos žinutės tipinė antraštė buvo: „Popiežiaus enciklika globalios ekonomikos klausimu palaiko Darbuotojo laisvo pasirinkimo akto principus“). Lygiai taip pat konservatyvieji katalikai suskubo aiškinti, kad, cituojant Atstovų rūmų respublikonų lyderį Johną Boehnerį, enciklika „nėra politinis dokumentas“, todėl jos nederėtų skaityti tarsi „kurios nors politinės ar ekonominės programos patvirtinimo“.

Iš dalies Boehneris teisus. Popiežius nėra nei demokratas, nei respublikonas, o jo vizija neišsitenka įprastose Amerikos politikos kategorijose.

Tačiau Benedikto XVI enciklika yra itin politiška. „Caritas in Veritate“ pateikia ekonominio solidarumo viziją, pagrįstą moraliniu konservatizmu. Ji sujungia darbo orumą ir santuokos šventumą. Ji aukština turto perskirstymą, tuo pat metu pabrėždama decentralizuoto valdymo svarbą. Ji susieja aplinkos niokojimą ir masinį žmogaus embrionų naikinimą.

Neatrodo, kad ką nors panašaus išgirstumėte metinėje Baracko Obamos kalboje ar Respublikonų partijos atsake į tą kalbą. Enciklika pateikia tam tikrą kairės ir dešinės lydinį, kuris Amerikos politikoje yra itin retas.

Tačiau būtent tai šią encikliką ir daro tokią tikslingą ir keliančią iššūkį – tiek katalikams, tiek nekatalikams.

Šiuo metu išgyvename sunkiausią pastarųjų aštuoniasdešimties metų ekonominį laikotarpį. Mūsų politika poliarizuota, mūsų institucijos užsikirtusios. Valdančiąja partija nepasitikima, mažumos partija niekinama.

Ir vis dėlto radikalaus mąstymo esama visiškai nedaug. Respublikonų partija apsikasa ir grįžta prie Reagano eros tiesų. O Baracko Obamos programa, nors jis žada esminių politinių permainų, atrodo kaip ta pati senoji demokratų pažadų „paklodė“, perrašyta glotnesniu interneto eros šriftu.

Tai nereiškia, kad Amerikai reikia trečios partijos, kurios platforma būtų „Caritas in Veritate“. Bažnyčia nėra smegenų centras, o dėl jos socialinio mokymo įgyvendinimo labai ginčytis nėra ko.

Tačiau katalikai privalo rimtai žvelgti į pagrindinį popiežiaus žinios keliamą iššūkį – būtent kad dabartinis mūsų politinių nuostatų pasiskirstymas nėra vienintelis įmanomas, gali būti, kad, tobulai laikydamiesi ideologijų, netarnaujame tiesai.

O tiesai tarnauti turėtų visi geros valios žmonės. „Caritas in Veritate“ tiek liberalus, tiek konservatorius kviečia iš naujo apmąstyti jų išpažįstamų vertybių derinius ir šiuos derinius atskleidžiančius lakmuso testus.

Argi aplinkosauginis nusiteikimas būtinai užkerta kelią nuostatai už gyvybę? Kodėl respublikonams neturėtų rūpėti ekonominė nelygybė, o demokratams – siekis daugiau galių suteikti vietos savivaldai ir valstijoms? Argi prieštaravimas Irako karui būtinai reiškia, kad bioetikos klausimais būtina laikytis nuostatos, jog leistina viskas? Argi tam, kad pritartum laisvajai prekybai, privalai pritarti ir mirties bausmei?

Šie ir daugybė panašių klausimų yra būtent tokie, kuriuos sveikoje politinėje sistemoje gvildentų tiek rinkėjai, tiek politikai.

Tačiau atrodo, kad bent jau kol kas šie klausimai dažniau keliami Benedikto XVI Vatikane negu Baracko Obamos Vašingtone.


„The New York Times“, 2009.VII.13
Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


169065. Cicilikas2009-08-29 17:57
Popiežiaus enciklikos apskritai nėra vertos,kad jos būtų aptariamos ir plačiai svarstomos tarsi būtų realios valdžios nurodymai,kaip turime elgtis.Geriausiu atveju jos vertintinos kaip vieno žmogaus nuomonė,keliančio idėjas,bet nežinančio priemonių joms įgyvendinti.

169136. pirstas cicilikui2009-08-30 16:28
kaip su pirstu i aki

169140. mie2009-08-30 18:17
ne "su pirstu", "pirstu i aki", mausli.

169149. po palme2009-08-31 06:26
ka reiskia mauslis?

Rodoma versija 18 iš 27 
23:05:05 Aug 8, 2010   
Aug 2009 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba