ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-21 nr. 953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Iš senminčių turgaus (23) • -gk-. Sekmadienio postilė (13) • Su dailininku MIKALOJUMI VILUČIU kalbasi Mindaugas Peleckis. Filosofija vietoj šampano, arba Gyvenimas greitas, o ilgesys ilgas (13) • ROSS DOUTHAT. Popiežiaus drąsumas (4) • PHILIP JENKINS. Reforma evangélica (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (21) • PETRAS REPŠYS. Apie bičiulius grafikus (15) • RUXANDRA NICULESCU. Eilės (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas labiau meluoja? (32) • MARIUS PLEČKAITIS. Kauno psichodelika (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • Grybai, miško uogos – Dzievo rasa (6) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija, arba veisiejai (2) • VALDAS PATUMSIS. Kirminukas (3) • MICHAIL ŽVANECKIJ. Humoreskos (5) •

Grybai, miško uogos – Dzievo rasa

[skaityti komentarus]

iliustracija
Po grybavimo Puvočių kaime (Varėnos r.). Iš kairės – Rimas Bingelis, Vincas Bingelis, grybininkas su stažu, ir Birutė Marčinskienė. Apie 1968 m.
Nijolės Marcinkevičienės asmeninio archyvo nuotrauka

STASĖ BOGUŠIENĖ (DVARECKAITĖ) gimė 1935 m. Puvočių kaime, dabartiniame Varėnos rajone. Tai didelis ir gražus šilinių dzūkų kaimas ant Merkio kranto. Apie jį ir jo žmones yra daug rašiusi ten gyvenusi garsi tautosakos pateikėja Rožė Sabaliauskienė. Kaimo etnografiškumas, gyventojų charakteriai, papročiai ir tikėjimai nuo mažumės domino ir Stasę (kaime jos nieks kitaip nevadina, kaip tik motinos šauktu vardu Stasiulė), tuo labiau kad jos tėvulis buvo reto teisingumo, visų gerbiamas puvočiškis, pragyvenęs vos ne šimtą metų ir savo atsiminimais, pastebėjimais, išskirtine pagarba Lietuvos praeičiai, ypač dainoms, pasakojimams, švenčių apeigoms, uždegęs dukrą... Stasė Bogušienė sako prieš keletą metų pastebėjusi, kad senasis kaimo gyvenimo būdas, praeities vertybės darosi įdomios vis didesnei daliai jaunų žmonių, ypač jos vaikams, anūkams, todėl ir pati pradėjo rašyti savo ir atmintyje gyvus tėvulio prisiminimus, taip pat dabartinius pastebėjimus... Prirašyti jau keli sąsiuviniai. Vieną žiemos vakarą paprašiau jos ir jos draugaitės, pusseserės, puikios pasakotojos Marijonos Bingelienės papasakoti, apie ką rašo, kokią reikšmę kaimo žmogui turėjo ir tebeturi miškas, ką jis reiškia šalia užaugusiam žmogui. Papasakota daug. Gal penkiolika pasakojimų apie susidūrimą su vilkais, apie vaiduoklius, miško darbus, miško gėrybes... Šįkart siūlome pasiskaityti tik mažą dalį to vakaro pasakojimų, susijusių su miško dovanomis – grybais, uogomis; pajusite ir dzūkų šilų mistiką bei antgamtinę magiją.

Nežinau, kap ti gali žmonės lygumose gyvenc. Kap mes, visų gyvenimų pragyvenį pas miškų, tai nežinotum, kap be jo apseic. Miškas mus ir penėjo, ir rangė, ir linksmino, ir strošino... Nebūt miško – nebūtų grybų. Grybas mumi ne ciek valgis, kiek zorapkas buvo. Kad ir pigiai pirko, ale iš kur daugiau tų kapeikaitį paimsi? Kap tėvulis porino, tai vyrai grybauc (baravykauc, cik baravykų kadaise vadzino grybu) ajo cik po pirmų gaidzų, su patamsiu. Susišvylpauna ir aina viso galalio vyrai. Moteros liekci pečiaus kūryc... Visi basi, balaninės kašalės per pecį permestos ir traukia in Geltonukį, Juonabalas, Meškabalas, Lopšynį... Kožnas miškas turėjo savo balalį ir vardas pagal tai parajis.

Grybauc ajo basi. Basi, kad pirma su apavu buvo sunku ir kad buvo mada grybauc kojom – kupstukų rado, tai kojų pirštais apglostė ir jauca, kas ti tupi. Galėjo navet atspėc, ar grybas, ar budė. Nebuvo mados, tep kap dar, taršyc, draskyc samanas. Vyrai, atejį vidurin miško, dar ir ugnį suskuria, pasėdzi, šnektera, o kap išaušta, kap jau išskira iš samanos, šyčkų grybų, krinka po miškų kas sau. Nebuvo mados labai šūkaloc – grybus išbaidzysi. Stengės miškan būc ko ankscau, kol grybai dar miegci, nespėjį suskavoc. Kožnas norėjo pyrmas miškan pribūc, nor ir buvo pasakymas, kad kožnas savo grybus surenka. Gali šimtas žmonių peraic, o cik tu savo grybų rasi. Sakydavo: jei pamatei kad ir mažausį grybų – rauk. Žmogaus akies kliudzytas grybas neauga. Dėl kelių grybų (kap dar) miškan neis. Aina, kap jau gerai dzygsta. Jei jau išai, tai turi grįžc su pylnu kašali.

Kožnas grybautojas turėjo savo grybijų. Tep ir sakė: „Mociejuko grybija, Berankio, Divuko grybaucinė...“ Kaimynai žinojo, kad jis daugiausia ca aina, daugiausia randa. Ty, kap atrodo, kito grybijon net ir ne tep smagu grybauc, kad ir grybų kito miškėlin tu ciek nerasi kap tas, katris tų miškėlį prispracinis – jis jau žino, po kokiu agluku, krūmeliu, palei katrį takelį ras grybų... Prastus grybus vadzino jaucarūriais, budėm, navet in jų pusį nežūrėjo. Be cikro grybo, dar pripažino lepeškų, zelionkų, varnėkų. Ale ca ne grybai: nesako – ainu grybauc, ale sako – ainu zelionkauc, lepeškauc... Lepeškų buvo nor su dalgi šienauk. Paklodėm iš miško tempė, vežimais vežė. Mokėjo mažai, o ne visadu žydas ir pirko – būna, in Marcinkonis tempi net pažaliavis, šlapiais pecais (ne visadu ir arklį tėvas duos), o žydo nėra ar jau jam lepeškų prinešta lig kakli... Verca kašikus lepeškų an kelio ar Grūdon, o kų su jom daris? Parajei ir vėl miškan – nesėdėsi, jei miškas pylnas...

Dar cik pavasarėjanc, kap saulukė daugiau pašyldo, lietus užlyja, tai jaunuolynuose priek šakų laužų, degimuose paspila šmarškos. Šitas grybas ir ne pilvu užkišc, o žydu atkišc. Vienas kitas pinigaicis kišenėn inkrenta. Pas mus jų niekas nėra kaštavojis. Atrūtu vadzino. Sako, kad ne paci šmarška atrūta, ale jos tuose rukcuose gyvena dramni būžukai, tai verdanc raikėtų šmarškas dramnai sutrupyc... Būna metų, kad gegužėn po gero lietaus jau pasrodo ir cikriniai grybai (baravykai), vadzinom juos „majavais“. Bet pats grybų dzygimas apė Šv. Rokų. Šv. Rokus – grybų ponas.

Nėr žmogaus, kad inejis miškan dėl grybų nesumest kokios maldelės. Buvo tokia Rasiukė, tai sako: „Ainu miškan, tai jau nog namų pradedu kalbėc ražančių. Iki miško sukalbu vienų dalį, o grybaudama sukalbu penkias dalis ir nestaikė, kad aš tuščiom paraitau. Ir blūdas po miškų nevedzoja.“

Grybus, miško uogas žmonės vadzino Dzievo rasu. Nei tau sėc, nei akėc, nei laiscyc, o naudokis kiek tau raikia. Dar buvo pasakymas, kad kap Dzievas vaikščiojo po žamį, tai aidamas per laukus vis kokį grūdelį iš varpos išsilukščina ir perkanda – žūro, ar ne čėsas jau javų pjauc. Grūdas žalias, tai Dzievulis spjauna, o ton vieton grybas lapc ir išauga... Tep ir atsirado grybai.

Kiekvienas žmogus gali pasakyc, kad vienų kartų gyvenimi taikos rasc tokių galybį grybų, kad acimysi ir kiciem porysi visų gyvenimų. Tėvulis pasakojo, kad gal kokiais 1924 metais buvį grybingiausi metai jo gyvenimi. Sako, apė Šv. Rokų ajom su broliu Ramalku Gudo kampan rugių kirsc. Jis ko tai žangė žingsnį miškan ir už galvos susėmė – nėra kur kojos pastacyc už grybų. Sveiki drūci juodagalviai... Cyltais, cyltais susmetį, ratais sukas, vyniojas. Ramalka bėgte namo, kad paskinkis kumelaitį vežimų acivarytų grybam parsivežc. Tėvulis sako, kol jis nubėgo, tai aš po aglali kelias krūvas cikrinių, juodagalvių, sveikų kap kručkų, pridėjau... Atvažavo Ramalka, tai leitarį grybų pridėjom, pargruzdzinom...

Vienais metais ir man pacai taikės rasc tokių galybį grybų, kad savo akimi negalėjau pavieryc. Neacimenu gerai, kelinci buvo metai, bet aš dar mergavau. Buvo Šv. Roko atlaidai ir visas sodzaus jaunimas ajom in Merkinės bažnyčių. Po bažnyčios, po spacierų visi bernai, mergos užajom in Bingelių sodzų. Ty būdavo geri šokiai, tai ir pradrančinom iki aušros. Kojų nepatįsiam, bet skubinamės iš paskucinio, ba žinom, kad dzygsta grybai, tai neteks nei galvos in paduškų pridėc – grybai laukia.

Pernakc mus, Puvočių mergas, prašokino Lankinykų sodzaus bernai, tai jau mūsiškiai tep an mūs inširdo, kad pirmi išlėkė iš subuvimo, graicau šoko čeikosa ir persiyrė per Merkį. O jūs, mergelės, kukuokit – insiutį nepaliko mumi nei vienos čeikos! Toj vasara buvo labai liecynga, Merkin ko ne pavandenė – neperbrisi. Matom, kad žmonės jau aina in miškus grybauc, o mes sėdzim sustraukį po krūmu. Pradėjom šūkaloc, tai Ramalka išgirdo ir aciyrė... Jau buvo vėlus rytas, kol parsijovinom, tai aš viesulu parlėkiau namo, šventadzienį suknelį nog skūros, šokiadzienį an skūros, duonos lustų rankon, kašalė an pecies ir miškan. Risteli in Užutrakį. Kad va an kelalio ir tėvulis su pylnu kašali grybų jau aina in namus... Kelalis siauras, tėvulis grėbė man už kasos ir gerai pakratė – kap gali drančycis jauniman, jei miškan grybai dzygsta! Tėvulis baudė, o Dzievulis pasgailėjo. Cik spėjau kojų grybijon inkelc – kur pasuki akis, ty grybai. Grybas an grybo! Mislinau, kad akyse rodos. Per pusį valandos prigruzinau pylnų kašalį juodagalvių, sveikų grybų. Aitau namo, ale kad kur pasisuki, ty grybaicis... Po ėgliu kašalį grybų išvertiau, samanaitėm apdėjau ir dar pasvertiau in Alešnyko kalnų. Pomėtkai! Baltose samanukėse vienon vieton – gal dešimc, dvidešimc grybų... Šitus rauni, o matai, kad už žingsnio vieni juodagalviai galvaites kyščioja... Kaupinų kap akį kašalį priskroviau ir parajau namo. Tėvulis dar pečiaus nespėjis iškūryc, dar jo grybai an šypų nesuverci... Nevierina, kad aš galėjau per tokį trumpų laikų šičiek grybų rasc. O kap pasakiau, kad po ėgluku dar kašalė grybų pakavota, tai tas cik už galvos susėmė. Tų dzienų tris rozus kūrėm pečių, kad išdzovyc visus to ryto grybus. Daugiau mano gyvenimi tokios laimės an grybų nestaikė...

Iš miško gyvenom, bet jį ir gerbėm – jei šventa dziena, tai ir mišku šventa. Raikia už tai Dzievu garbį duoc. Niekas miškan kojos nekėlė dėl zorapkos. Strošino, kad gali suscikc moteriškį-dvasių, po baltais apsiskarmalojusių. Sako, vaikus gali vis gilyn in miškų inmonyc ir kokion balon nutapyc... Sako, kad šventos dzienos grybai kitoki – griešni. Atsimenu, vienų vasarų dėdė Saimonas nedėlion po pietų sumislino nuveic in Kačiškį pažūrėc, ar ne čėsas miežus kirsc. Sako, rodos, nei nesdairau, ale grybai pacys akysa landa. O gražūs, o storakocai, juodagalviai, kad nor tu juos žalius valgyk! Grįždamas nuo miežų, nusvilko marškinius ir prisdėjo ovažga tų grybaicų. Motulė pamatė, stvėrės už galvos: kų tu darysi su šventadzieniais grybais, amžinas griešnykai?! Dėdė sako: „Nugi iškepsi večerai. Kokia ca nuodėmė, kad man nei kojos miškan neraikėjo kelcie – pilnos pakelės grybų...“ Matai, an grybų mėnulis keitės... Motulė nesdavė inkalbama ir nekepė večerai tų grybų. Ale mes su dėdi sutvarkėm tuos grybus, išsikepėm ir abudu apsilaižydami sumatojom šventadzienius grybaicus.

Senesni žmonės nedėlion, šventon dzienon grybų nerinko, kad bijojo grieko ir strokų. Man Adaliukė pasakojo, o jai gal dar jos tėvulis pasakojo apė senį Mackį. Žmogus teisingas, gerbiamas buvo, negalėjo meluoc. Irgi gal apė Šv. Rokų buvo, kad nedėlion išsiruošė pažūrėc, kap ty ciej laukai: ar miežai prinokį, ar bulbių dzykiai neišknisį... Sako, šventa, čėso turu, tai ainu sau povaliai, kad palei pacį kelių vienas grybas, antras, tracas... Pasmagėjo žmogu tų grybų, nusrangė marškinius, rankoves surišo ir rauna vienų po kito juodagalvius, gal cik vienas kitas trakinis... Prisdeda grybų kap cik paimc tuos marškinius, bulbienojuose išverca, kad nog kelio nesmacytų, ir vėl renka... Žmogus gal septynias krūvelas sulig bulbienojų aukščio prisdėjo tų grybų ir lakia namo arklio kinkyc, kad tuos grybus parvežč... Savo pacai sako: „Jazapkula, surink kašikus, kašalas, kurk pečių – važuoju parvešu ciek grybų, kad tu ciek dar neragėjus, prisdzovysim baltų gražų kap žiedas grybų...“ Nuvažuoja, ineina bulbienojuose tų grybų, o ty cik anglių krūvelės. Septynios krūvelės anglių. Va tai tau ir šventos dzienos grybai!

Grybas tai grybas, jį gal parduos, ale uogų – ir tų nedėlion nenuveisi pasrinkc. Vienų nedėlių dar visai vaikas buvau ir tep pasakvacinau pasižemuogiauc. Sukalbėjau, kap priguli, maldas „Namuose pasilikusiem“ ir ainu pas bobulį. Su pusseseri Gražinu jau buvom sustarį, kad ištrūksim in miškų. Atainu, bobulės draugė visa suklupdzyta priešais abrozus, poterauna. Bobulė ir mani parklupdė. Visi balsiai poterus kalba, draugė dzidelė, alasas nemažas, tai mes su Gražinu susmirksėjom ir išsprukom per duris... Per Viganų nuslinkom net Rumšiškių pagrūdzin ir renkam sau uogelas in kupkelius. Prisrinkom, dar ir kelias smylgas prisvėrėm tų žemuogių ir jau veselos ainam namo. Kiek toliau nuo kelalio matom, kad ty kas baltuoja ir dar kruta... Niekas kitas, cik strokas – nedėlia, o mes uogaunam, bobulės neklausėm, ražančiaus nebaigėm, tai ir gūzdzina strokai. Ale kokia baimė! Namai netoli, o mes atgal per Kirklį, beveik iki Kašėtų bėgom vienu dūku... Parajom nei gyvos, nei mirį, prisiekį, kad nedėlion nigdi daugiau neuogausim... Pasakiau dėdei Saimonu, kap mus piktos dvasios gūzdzino, tai tas nepacingėjo ir nuvejo savo akimi to stroko pažūrėc. Parajo juokdamas – visas strokas tai krūva rųstų, o terpu jų vėjo prinešta popierų. Vėjalis puca tuos popierus, judzina, krucina...

Uogom mūs miškuos negalėjom pasgyrc. Pas mus ir raistų nebuvo, miškai šviesūs, švarūs kap rūmas... Jei kokių uogos sėklukį paukštukas atneša, uogienojus išlanda, tai karvės, avytės tuoj ir nukanda. Jei nenukanda, tai vaikai dar žalias ir su lapais nuneša... Gerai, kad pas mus tarp miškų yra gerų žamių, tai kopūstų prisauginam ir mainom su marcinkoniškiais an spalgienų. Marcinkonimi Gudo šalis netoli, tai jiej visų gyvenimų turėjo uogų. O žamė jų prasta, kopūstų neužsiaugino. Tai, būdavo, už maišų kopūstų tėvulis išmaino an ciek spalgienų, kad pripilam pylnų iš ėglio šaknų supyntų dar Damulio lopšį. An svirno per žiemų tan lopšin ir stovi iki Kūcios. Nebūtų Kūcios be kisieliaus, o ir tep skanu pasmagurauc, jei galvų sopa, tai dėjo ausyse po spalgienų. Rūgščis visų sopulį ištraukia.

Būna, kad tavi miškas gali tep kap intraukc, galvų susukc, blūdų užlaisc, jei tu jo neperpratis. Atsimenu, motulė jau sunkiai sirgo, Damulis dar mažas, o paci darbymetė... Aš buvau gal dešimcies metelių. Mano brolis Antanėlis dar keturais metais jaunesnis, ale motulė sako: „Dukrala, aikit su Antanėliu in Babuškį, parovėkit grikių. Bus nor pradėta, tėvuliu vis kiek langviau...“ Indėjo drobinėn tarbukėn bryzukų lašinių, pora riekutių duonos, vandenio butelį, perkorė man per pecį... Aš dar norėjau pjautuvų pasimc, bet motulė nedavė – dar paraisi be pirštų. Tai susėmėm abudu su Antanėliu rankom ir ainam... Motulė sako: „Aikit, vaikeliai, Margionių keliu, tai niekur neblūdzysit... “ Keliu, keliu per miškų ir išejom an savo lauko. Ale kap vaikai - pirmiausia susėdom galulaukėn, suvalgėm kas buvo indėta, atsigėrėm, nu ir gal kokius penkis pėdelius ir pastatėm tų grikių... Saulė švieca, šilta, galuežin žolukė minkšta - prigulėm ir mūs užmigta. Pabundu, kad saulė jau nuslaidus, iš visų pusių gūdūs miškai juoduoja... Kelių radom, bet pasukėm ne in savo sodzų, bet in Margionių pusį. Jaucu, kad kas tai ne tep, ale miškas tep kap traukia, vis gilyn, tolyn nog namų... Motulė jau daikto neranda, tėvulis sėdo an kumelaitės ir pasdavė ieškoc. Mato, kad Babuškėn mūs būta - stovi keli pėdaicai grikių... Kaimynas Balčius kap rozas atjoja nakcai savo arklio pririšč, tai sako in tėvulį: ”Vaclulia, kas ca tau pasdarė, ko sutemus po laukus grūdzies?" Vaikų nėra. Tai jiej pastarė ir kap kas protų apšvietė, kad mes būsim in Margionis pasdavį... Jojo rėkdami, ūkaudami, tai kap aš išgirdau žmogaus balsų, kap pradėjau nesavu balsu rėkc... Balčius Antanėlį užsisodzino an arklio, tėvulis - mani ir parjojom. Ale vaikam stroko užteko. O dar prigūzdyci, kad pylnos miško balos laumių...

Ca netoli mūs sodzaus, miškuosa yra navet Laumės bala. Ty tokis lieptelis buvo... Motula, tėvulia, o dėl ko tas lieptelis? O tai kap tau laumės skaras velės! Skaras kūlė laumės. O dėl ko tokia buina pušalė vidurin balos? O tai kur pavogtų vaikų lopšius sukabis? Ir cikim vaikai. Senio Miškinio iš Dubinyko žodzais, pirma moteros paslankį rugius pjauna, o vaikai lopšin žyndų, zizį iš duonos, žynda galan lauko... Laumės ir cykoja, jei saulė nuslaido, o moteros dar pjauna, tai už lopšio ir tempia balon. An tos drėvėtos pušalės šakų pakaria lopšius ir supa vaikus, kutena: “Kuti, kuti paliktų, kuti, kuti užmirštų.” Negyvai užkutena. Puvočių laukai arcau balos, tai jei motka užsižūro, tai nulėkus in balų dar randa gyvų... Rudnelės, Dubinyko sodzai dėl ko maži - laumės tep tuos vaikus ir ištųsė... Pyrma - Puvočiam arcau, o po antra - tai Puvočių moteros visais čėsais buvo mėgėjos pagiedoc, paskieminėc... Tai ir per rugiapjūtį skubinas pabaigcie dar su sauli, kad dar spėt išsimaudzyc, susrinkį an Zotvaro kalno pagiedoc, pakalbėc... O tų sodzų, kap moteros dzidesnės darbinykės, tai per darbus ir vaikus praterojo ir kaimai likį cik kelios pirkios...

Vilkų daug buvo, o gal ir meškų... Buvo pas mus Meškabalė, tai tėvulis net žinojo, kol toj bala tep vadzinas. Sako, kadaise toj bala vadzinos Kūdrabali. Vienų rozų Dvarecko Juozos tėvas Mackė nuvažavis miškan išsipjovė kelis metrus medzo ir nuvežė in Marcinkonis žydam parduoc. Sako, ty jam nemažai sumokėjo, tai Mackė susgundė užaic pas Mauškį ir išgerc vienų kitų šlakelį scipresnės, kad būtų smagiau grįšc namo... Padaugyta žmogaus - kap cik vežimų pasiekė, invirto ratuose ir atsilaido... Arkliai be važnyčiotojo pasdavė tuoj keliu, katruo atvažavo su medzu, in Kūdrabalį. Mackė sako, vyraliai mano, kad miegota, tai miegota - pabudau cik nuo gūdaus raumojimo. Šokau iš vežimo ir savo akimi necikiu - ciesiai in mani slenka dzvi meškos. Gauruotos, dzidelės meškos. Nežnau, iš kur man rados sylos, ale kap vijurkas insluogiau pušalėn. O tos insiutį, o zuja aplinkui pušalį, o draskos... Ilgai jo ton pušalėn tupėta - arkliai ryti vieni nuo Kūdrabalės parlėkė. Mano tėvulis tai necikėjo, kad Mackį meškos pušalėn inskraidzino. Vilkai tai galėjo, bet kad būtų meškų, tai jam nestaikė girdėc. Ale nuo to karto visi pradėjo šnekėc, šidzyc: “Va ir tau bus kap Mackei su meškom!” Ir parajo vardas - Meškabalė ir Meškabalė...

Sakai, miškas intraukia, blūdas vedzoja, laumės vaikus užkutena, meškos gūzdzina, bet būna kap ton pasakon, kad ir žmonės baisiau visų - vaikų miškan kap tos laumės-raganos invilioja, kad galų gautų.

Mano teta buvo nutekėjus in tų kraštų, kur baisūs raistai, pylna gyvatių... Ir palei vienų tokį raistų gyveno našlys. Turėjo penkis vaikus: Elca, Damukė ir Mikaliukė ir Juliukas su Petruku. Vaikaicai dar buvo mažutukai, tai tėvas neilgai našlavo, parvedė jiem pamotį. Zmeja ne moteriškė ty buvo: vaikų an akių neužlaido, až net viralan buvo muilo akmenio pridėjus, kad visus ištrūčytų... Ji nei Dzievo, nei žmonių nebijojo... Būdavo, užaina pas mano tetų, tetos mergaitė Danutė sėdzi an kelių... Kad pradės: “Vai kūmula, kap tau gerai, kap tu turi mergaitį... ” Teta sako, o tu tris turi! “Vai, susiedėla, kokia man iš jų nauda... ” Kap užai vokečiai, kap vežė jaunimų an darbų, tai Elca dar vaikas buvo, ale vokečiam kojas bucavo, kad cik jų iš namų išvežtų, kad cik toliau nuo močekos. Išvežė nebagį... To dar negana. Šita ragana tol savo vyrų grizino, tol skalino kap kalė, kol tas apsėmė savo vaikų išvesc raistan ir palikc. Tėvas sakis: “Petrulia, ainam in raistų, aš pašienausiu, o tu sau berenki uogelas... Kap baigsiu šienac, pašauksiu... ” Paliko vaikų. Nežinau, kiek čėso praajo, kap jį vyras iš kito sodzaus rado. Nebagėlis guli, rankelį po galvu pasdėjis, kiton rankelėn kelios uogaitės, akys nuo ašarų išputį... Gyvas, cik toj rankaitė, an katros buvo prigulis, buvo tep kap pritraukta... Dasgirdo jo nebaščikės motkos sesuo gudė, atlėkė ir pasėmė pas savi... Gal du tris metus gudų kraštan vaikas prabuvo, ale ir ty ne pyragai, ne namai - parslinko... Atsimenu, mes su draugaiti iš uogyno užajom pas jos motkų (ji su tuoj našliu kaimynystėn gyveno), tai toj sako, ale kų aš jumi pasakysiu - Petrukas parajo. Bijo namo aic, tai prigulė mūs svirnelin... Vai motula, širdela, laikyk, laikyk siratų... Motka sako: “Pabucuok Broniula, šiknon, aš paci neturu ko valgyc!” Parsisamdė tas bernaicis piemeniu už Nemuno, tai toj gudė atlėkė ieškoc, ale man ji nepaciko, misliu - nesušils vaikas pas tavi kojų. Paci girdėjau, kad rėkia pas Nemunų: “Kol mažutukas buvo, kol penėjau, tai nebėgo, o kap darbuice raikia, tai rado atgal kelių... ” Žmonės klauso sustojį...


Porino Stasė Bogušienė, g. 1935 m. Puvočių k. Varėnos r. (apie tėvo paklaidintą vaiką papasakojo Marijona Bingelienė, g. 1931 m. Puvočių k. Varėnos r.)


Parengė Nijolė Marcinkevičienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


168747. varna2009-08-25 18:07
Tai didelis ir gražus šilinių dzūkų kaimas ant Merkio kranto. ir?

168763. Ema2009-08-25 21:56
Ir ty gyvena gražūs, godni žmonės;ir graic, ir giedoc, ir svecus prisimc moka.Ir Nijolė iš to kaimo.O gražausia, kad apsimecinėc nemoka-viskų ciesiai šviesiai.

168836. Jonas2009-08-26 18:51
Ir ty gyvena garbingi ir dori dzūkai, kuriuos aš pažįstu ir gerbiu.

168994. Ema2009-08-28 15:50
Dialektologiškai tekstas nepriekaištingas.

169322. Faifoklis2009-09-03 08:43
Tiesiog skanu skaityti. Nuoširdžiausiai dėkoju už publikaciją.

184312. :) :-) 2010-02-25 20:42
Gražu;]]

Rodoma versija 16 iš 27 
22:39:07 Jul 25, 2010   
Jul 2009 Jul 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba