Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-07-02 nr. 3291,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=16772

DAILĖ

Sąsajos keramikų kūriniuose

NERINGA MARKAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Evelina Junčienė. „Rakandai“. 2010

Šiemet XII keramikos simpoziumas „Harmonija“ dailininkus subūrė Vilniuje. Šv. Jono gatvės galerijoje iki liepos 3 d. veiks trisdešimt penkių simpoziumo dalyvių paroda „Sąsajos“. Ilgametė simpoziumo kuratorė dailininkė Ona Kreivytė-Naruševičienė, viena iš mūsų keramikos klasiko Liudviko Strolio mokinių, yra pastebėjusi, kad pastarasis simpoziumas svarbus Lietuvos keramikams. Jame kasmet dalyvauja ir vyresniosios kartos dailininkai, perpratę keramikos paslaptis, prisijungia ir nauji dalyviai, kuriems simpoziumas tapo tarsi aukštesne pakopa kūrybos kelyje. Simpoziumo dalyviai, kuriantys įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose (viena dalyvė – Izraelyje), susirenka į kūrybines stovyklas Vilniuje ir Nidoje. Jiems svarbu pasidalyti degimo būdų, glazūrų technikų patirtimi, žiniomis apie kitus kūrybos procesus. Susitikimai – gyvastinga jėga, vienijanti skirtingas keramikų kartas.

Dailininkai šiandien nemažai reikšmės teikia kūrybos procesui, o senosiose kultūrose tai būdavo suprantama kaip tradicija. Seniau tikėta, kad kūrinys yra ne vien žmogaus rankų darbas, kad jame atsiskleidžiantis meninės idėjos, formos ir medžiagos grožis paliestas žemės, vandens, oro ir ugnies stichijų, kurios ne visuomet pavaldžios iš anksto sumanytam meniniam projektui.

Simpoziumo dalyviai keramikos kompozicijas degė aukšto degimo krosnyje (iki 1 300 C). Atsižvelgiant į autorių meninę raišką, kartais buvo pasirinktos raku, anagamos ir juodosios keramikos technikos, žinomos dar iš priešistorinių kultūrų. Keramikai sukūrė darbų iš šamotinio molio, akmens masės, kartais šias medžiagas jungė su rudu moliu, kaulų porcelianu ir, pvz., metalo viela, vinimis, siūlais, stiklo lęšiais, pajūrio akmenukais. Siekiant atskleisti kūrinio idėją, kompozicijos parodoje eksponuojamos netradiciškai: ant medžio lentų, veidrodžio pagrindo, natūralaus smėlio. Keramikoje, kaip ir kitose meno srityse, beveik išsitrynusios ribos tarp funkcionalaus daikto ir figūrinės ar abstrakčių formų kompozicijos, tarp erdvinių dekoruotų formų ir tapybos plokščiame paviršiuje. Vieni dalyviai toliau plėtojo pamėgtus motyvus, kiti pasirinko naujas kryptis.

Dailininkų kūryboje galima įžvelgti senųjų civilizacijų ir nūdienos, klasikinio, modernaus ir naujausio meno srovių, įvairialypių plastinės išraiškos sąsajų. Įkvėpimo šaltiniu menininkams lieka gamtos ir žmogaus kūrinija. Kompozicijas pagal temas galima sujungti į kelias grupes. Viena tema – gimstantis, augantis ir nykstantis augalų, gyvūnų, vabzdžių, paukščių pasaulis (-iai), tarsi besikeičiantys gamtos ciklai. Skulptūriniai siluetai, abstrakčių kompozicijų numanomi formų pjūviai, plastinėje kalboje reikalingi paviršiaus faktūros „rašmenys“ gali būti interpretuojami kaip autorių apmąstymai ne vien apie romantišką, bet ir apie pažeistą, pavojuje atsidūrusią gamtą ir įvairius jos reiškinius (R. Inokaičio, S. Jankausko, D. Jazgevičiūtės, V. Juozapaitytės, V. Katavičiūtės, R. Naravienės, O. Kreivytės-Naruševičienės, A. Maniuškaitės, I. Paukštytės, E. Radvensko, S. Talandytės, O. Tamuliūnienės, V. Tracevičienės, K. Urbonavičiaus kūriniai). Nužiestas ir nulipdytas indas, vaza arba asociatyvi augalo-indo forma perteikia jausmų ir įvairios būsenos simbolinį įvaizdį (J. Gecevičiaus, J. Okulič-Kazarinaitės, O. Petkevičiūtės, S. Ragauskaitės-Baikauskienės, A. Vaškevičiūtės kompozicijos).

Kita dailininkų kūrybos tema – žmogaus nuolat keičiamas pasaulis ir jo palikti istoriniai pėdsakai. Kai kuriose keramikų kompozicijose perteikiama figūra, veidas, pėdos, rankos, bet šie motyvai dažnai yra metaforiškas žmogaus kūrybos įvaizdis (E. Čibinsko, J. Džervutės, A. Gecevičienės, T. Janovos, J. Jasinskaitės, E. Junčienės, J. Naruševičiaus kūriniai). Archeologinių kasinėjimų inspiruoti įvaizdžiai primena Vilniaus istoriją (G. Jacėnaitės, R. Polikšienės kompozicijos). Asociatyvių formų kompozicijos primena architektūrinius statinius (L. Kuzmienės, G. Raudonio kompozicijos) ir atkreipia žiūrovo dėmesį į retą augmenijos rūšį arba atrastą fosiliją (R. Brazauskienės, G. Čepaitės-Ragauskienės kūriniai), į mūsų senosios kultūros ženklus, kurie siejami su mitais ir tautosaka (L. Bazienės, R. Naruševičiaus keramika).

Šiųmetis simpoziumas dailininkams parodė kūrybinių ieškojimų kryptis, atvėrė naują kūrybinę patirtį, kuri įpareigoja ir kitais metais jame dalyvauti. Norisi palinkėti, kad simpoziume sukurti kūriniai rastų deramą vietą interjeruose ir eksterjeruose, kad dailės gerbėjai ilgam prisimintų žemės ir vandens spalvas, įvairialypes formas ir išdegto molio garsus.

 
Rodoma versija 2 iš 2 
19:37:01 Jul 11, 2010   
Jun 26 Jul 26
Sąrašas   Archyvas   Pagalba