Plebėjiškas žvilgsnis į europietiškų daigų puoselėjimą

Birželio 29-ąją Vilniaus miesto savivaldybė kartu su itin pilietišku, kaip žinome, internetiniu portalu „Bernardinai.lt“ pakvietė kultūrininkus (ir ne tik juos) į apskritojo stalo diskusiją „Europos kultūros link: grįžimas namo, radikalus lūžis ar lėtas europietiškumo daigų puoselėjimas?“. Renginio eiga parodė, kad tema suformuluota pernelyg pompastiškai, diskusiją galima buvo įvardyti paprasčiau: „VEKS’o patirtys ir pamokos“ ar panašiai. Būtent apie tai kalbėta.

Diskusiją moderavo „Bernardinų.lt“ vadovas Andrius Navickas, greta jo už „prezidiuminio“ stalo susėdo „planiniai“ kalbėtojai: šeimininkus reprezentavęs vicemeras Gintautas Babravičius, VEKS’ą – šios įstaigos direktorius Rolandas Kvietkauskas ir, matyt, visuomenės atstovai: Arūnas Bėkšta, Donatas Petrošius, Vytautas V. Landsbergis, vėliau prisijungęs Alfredas Bumb­lauskas.

Kone pilna Savivaldybės posėdžių salė liudijo, kad miestelėnai neabejingi kultūrinės situacijos refleksijai. Taigi vieną pirštą, kalbėdami apie renginio reikšmę, jau galime užlenkti. Dar ir antrą – ko gero, istorijon bus įrašyta, kad naujasis kultūros ministras Arūnas Gelūnas čia „pradėjo eiti savo pareigas“ ir tarė sveikinimo žodį (nors Seime dar ir neprisiekęs). Prisiminęs savo studijas Dailės akademijoje būtent lūžio metais – 1991 ir vėliau, linkėjimus jis suglaudė į tuomet iš amerikiečio dėstytojo gautą patarimą: matyti ne tik juoda ir balta, bet skirti niuansus. Paties ministro pozicija VEKS’o atžvilgiu: tai nevienareikšmis, tad diskusijų tikrai vertas fenomenas.

Kviesdamas pasisakymams A. Navickas ragino nevengti aštrių kampų, bet puoselėti diskusijų kultūrą. Natūralu, kad kalbėtojai žvelgė iš savo varpinės, nagrinėjo pasirinktą aspektą, nepretenduodami į visumą ir panašiai. Vis dėlto ne tiek aštrių kampų, kiek esmingų, gelminių situacijos atverčių nepavyko patirti. Reziumuojantis kalbų įspūdis: kažkas buvo gerai, kažkas ne visai (taip sakant: „pasitaikė ir trūkumų“). Vicemeras G. Babravičius net ragino skelbti karą situacijos juodintojams. Bet galiausiai man – sąmoningai užėmusiai „žmogaus iš gatvės“ poziciją – liko neaišku: kodėl brastoje keisti, atsiprašau, tebūnie kultūringiau, kodėl koncerto metu pakeisti dirigentai?..

Taip, kalbėta apie tai, kad visuomenę supriešino „Arka“, kalbėta ir apie užsakomai kliaučių ieškojusią žiniasklaidą... Dėl vamzdžio burbančiuosius galima nubraukti kaip nesuprantančius modernaus meno. Vis dėlto didžioji dėmė, kurią plebėjiškoje (kaip minėta, save prišlieju šiam nekilmingųjų sluoksniui) sąmonėje paliko VEKS’as, radosi ne iš jo, bet –­ iš kalbų, skaičių, faktukų apie neskaidriai naudojamas lėšas, taip akivaizdžiai neskaidriai, kad galiausiai ir valdžia buvo prispirta ryžtingu veiksmu šią nuodėmę pasmerkti, išsižadėti, perduodant batutą iš vienų rankų į kitas... Taigi po renginio man, žmogui iš liaudies, taip ir liko neaišku: ar VEKS’o vadovybės pakeitimas, jau „Kultūros sostinei“ prasidėjus, buvo principinis aktas, lėmęs lūžį, perėjimą į skaidrųjį veikimo lygį – tuomet ir tokios reziumuojančios diskusijos turėtų įvardinti didžiuosius IKI ir PO; ar tai tebūta populistinio sprendimo, atiduodant į alkanųjų žiniasklaidos liūtų nasrus nekaltus atpirkimo ožius? Ir pastaruoju atveju lauktina, kad „apskritojo stalo riteriai“ tars savo svarų žodį, smerkdami populizmą ir amnestuodami nekaltai nukentėjusius. Nes dėmė jųjų reputacijai padaryta nenuplaunama.

Kai plebėjiškoje sąmonėje šis klausimas lieka pakibęs, net ir džiaugiantis Nacionalinės dailės galerijos sėkmingu „įšokimu“ į Kultūros sostinės projektą, lieka ne taip jau svarbu: kuris renginys labiau pavyko, kuris mažiau.

Tiesa, po renginio apdovanoti leidiniu „Kultūra gyvai. Vilnius ‘09“, net ir mes, plebėjai, turėjome progą prisiminti: būta džiugių akimirkų...