ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-26 nr. 706

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ARVYDAS ŠLIOGERIS. Melancholijos archipelagai (77) • ARVYDAS JUOZAITIS. Europa – be Dostojevskio sąžinės (73) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Apie tą bei šį (49) • GINTARAS BLEIZGYS. Poezija (16) • ASMUSAS HINTZAS. Nemuzikalių žmonių nėra (4) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (3) • SIGITAS GEDA. Beveik užmiršti žmonės ir paveikslai (1) • WITOLD GOMBROWICZ. Jungtuvės (5) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadasVALDEMARAS KUKULAS. Parduodami svajotojai (9) • SIGITAS PARULSKIS. Šiuolaikinis japoniškas stoicizmas (14) • SKAIDRĖ URBONIENĖ. 15+10: europiniai identitetai (4) • R. B-tas. Kai Lietuvininkai su Karaliais kalbėjos (3) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penki vyrai baltais chalatais birželio 16–18 d. (5) • laiškai (47) •

Pabaigos pažadas

Ričardas Gavelis ir ciniškosios sąmonės drama

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]


Pabaiga. Pradžia Nr. 20

Dvasinė drama neišvengiama, kai mirtis nebežada naujos pradžios. Naiviosios vilties praradimas sukrečia žmogų kardinaliai, pakeičia visas gyvenimiškąsias, kultūrines, dorovines nuostatas. Ar įmanomas tikėjimas be objekto?! Toks objektas galėtų būti patsai gyvenimas, gyvenamasis pasaulis ir jo žmonės. O kai ir tai paneigiama, – mirties sakralizavimas, erotikos ir nešvankumo iškėlimas iki šventenybės, dvasinė pagonybė, chtoniškieji ekstazės dievai, tarkim, Odinas.

Čia nedaug buvo progų analizuoti socialinius šio individo aspektus, nes socialinė adaptacija, visuomeninė iniciacija jam yra šleikštūs ir melagingi. Ir vis dėlto toks individas egzistuoja toje pačioje visuomenėje ir anaiptol jis nėra retas, veikiau tai jau tendencija. Pati visuomenė, "apsivalydama", atsiribodama nuo tokių individų, dar labiau skatina jų egzistenciją. Uzurpuodama, pasisavindama, užsklęsdama ekonomiką, politiką, kultūrą. Kultūra išvaroma į piliečio sąmonės periferiją, visiškai pamirštant, kad be šios valkataujančios bei prašinėjančios kultūros ta pati sąmonė apskritai neegzistuotų... Įstatymai, puritoniška moralė jiems negailestinga, o jie savo susvetimėjimu, įžūlumu ir cinizmu negailestingi šių normų reguliuojamam gyvenimui. Tokį individą galėtume pavadinti aristokratišku kultūros valkata, išdidžiu ir aiškiai suvokiančiu savojo cinizmo ir neigimo vertę. Beje, romane yra dvi figūros, aiškiai ir nedviprasmiškai kalbančios apie tokio dvasinio "valkatavimo" prasmę – apsivalyti, atsiriboti nuo socialinio melo ir vergystės. Tai Diogenas ir šiuolaikiškas Archemedonas Šliogeris, savo noru pamėginęs išbandyti valkatos gyvenimą, tikėdamasis ten surasti dvasios vertybių. Diogenas iškyla kaip pirmykštis cinikas, idealus pasaulio banalybės neigėjas. Rimas Vizbara svarsto: "O statininis Diogenas gyveno Sinopėje – kol jo nepardavė į vergiją. Jam buvo gerai: jis galėjo palyginti laisvo piliečio ir vergo pasaulius. Rimas Vizbara nieko su niekuo negalėjo lyginti. Jis visą gyvenimą kentėjo vergovėje, niekad iš jos neišsilaisvino. Vergas savo knygoms, savo kultūrai, bet labiausiai Vilniaus miestui".

Visiškai logiška, kad ir Peteris Sloterdijkas Diogeną mato prie pačių visuomenės neigimo ištakų savojoje "Ciniškojo proto kritikoje". Sokratas, nuteistas myriop, atsisakė bėgti iš kalėjimo, nes pats taip būtų paneigęs piliečio pareigą paklusti polio įstatymams, ir verčiau pasirinko taurę nuodų. Diogenui toks poelgis pasirodytų mažiausiai kvailas, nes jis tąja visuomene nebetiki ir visiškai jos negerbia, jis "šlapinasi prieš jos idealizmo vėją". Jis taip įkando Atėnų civilizacijai į minkštą vietą, kad nuo to laiko nebegalima pasitikėti nė vienu satyriku. Diogeno įkandimų prisiminimai – tai gyviausi įspūdžiai, išlikę iš antikos laikų. [...] Įspūdį jam darė tiktai tie, kurie gali lygintis su juo išradingumu, sąmoju, budrumu ir nepriklausomu gyvenimu". Vis dėlto Diogenui vertybė yra pats gyvenimas, net rašymas jam nebuvo toks svarbus – nepaliko nė vieno teksto. "Diogeno poveikis aplinkai visiškai nebuvo estetinis. Nevalyva išvaizda mažai ką sako, kai žinai, kad rinktinės Atėnų heteros susivėlusiam filosofui suteikinėjo išskirtinių ir nemokamų paslaugų, apie kurias kiti bėdžiai galėjo tik svajoti". "Diogenas, politinis gyvulys, egzistencinį išradingumą paverčia principu, kurį trumpiausiai nusako formulė "būti viskam pasiruošus". Nenuspėjamos rizikos pasaulyje, kur atsitiktinumai ir pokyčiai pranoksta bet kokius planus, o sena tvarka nepajėgia priaugti iki naujų dabarties įvykių – tokiame pasaulyje biofiliškam individui vargu ar lieka kita išeitis kaip ši slidi formulė".

Nepasitikėti šiandienos ekonomine tvarka, politikų intencijomis, kultūrine orientacija priežasčių daugiau negu būtina. Regis, visa tai jau perauga į rinkos, politikos, mąstymo cinizmą. Tiems, kurie norėtų įžvelgti giliąsias kultūros, religijos, politikos destrukcijos šaknis ir iš to kylančias cinizmo apraiškas, labai rekomenduočiau šį teorinį pagrindą – P. Sloterdijko "Ciniškojo proto kritiką", o į R. Gavelio romaną pažvelgti ne vien kaip į literatūros kūrinį, bet ir itin vaizdžią ciniškos sąmonės apraišką – jos kūną ir kraują.

Tikrai nenorėčiau, kad šie mano svarstymai būtų suvokti kaip romano autoriaus giluminių nuostatų analizė ar "demaskavimas". Niekam to neduota, nes kitas visada yra kitoks, galimas tik dialogas tiek su pasauliu, tiek su kūriniu. Charakteringas anekdotas apie Hegelį, gulintį mirties patale, jis vargu ar galėjo būti pasakojamas apie kurį nors kitą ankstesnį didį filosofą: "Niekas manęs nesuprato, išskyrus vieną žmogų, bet ir jis suprato mane neteisingai". Hegelis turėjo omeny save.

Ar ciniškasis R. Gavelio kūrinys yra atsitiktinis ir pavienis? Kad tai logiška jo paties kūrybos tąsa ir galbūt galiausias pasaulis jo romanų pasaulyje – vargu ar kam kils abejonių. Tai taip pat giliausia iškreiptos individo ir visuomeninės sąmonės išraiška bei kritika, kurios tęsinys turbūt neįmanomas. Tai ir savotiška tokios literatūros, galbūt kūrybos apskritai, pabaiga – nusileidimas į tuščios, vienišumo ir kančios išdegintos dvasios dugną, balansavimas ant išprotėjančios realybės ir savinaikos ašmenų. Vis dėlto kad tai nėra paskutinė instancija, mėginau parodyti kalbėdamas apie tikros mirties ir tikros pabaigos negalimybę romane, nes visiška tuštuma niekam nepasiekiama, gal tik nebūčiai ir dievams. Be to, lieka kūrinys kaip to siekimo kelias.

O juk mirtis tekste iškyla kaip ekstazės palydovė ir partnerė. Tai rašymas iki išsekimo ir nevilties. Tad mirtis persekioja kūrybą ne tik kaip kūrybos tema, bet ir kaip paties rašymo realybė. Pirmasis mirties ženklas yra pačios rašymo praktikos išsekimas. Tai liudija ir ne viena šio romano citata. Kita vertus, sukurtoji fikcija jau yra tvari kaip kūrinys, kaip "pabaigos" romanas. Tai tarsi gelbsti moderniąją literatūrą, kuriai rašymas nebeįmanomas klasikine prasme – kaip kažko vaizdavimas. Šiandien toks rašymas (dėl pasaulio ir sąmonės nesuderinamumo) neįmanomas, tai aklas užsispyrimas, verksmas ir juokas kartu, troškimas ir siaubas, erotika ir kančia, diena ir naktis.

Rašymo klasikine prasme neįmanomumas iš tiesų persekioja XX a. literatūrą, naikinama kalba, stilius, priimama tylos nuostata, sukurta ištisa "tylos filosofija", aiškiai išreiškianti kartais ir pozityvų šiuolaikinio žmogaus ketinimą nutilti triukšmo chaose. Literatūra, regis, nebeįmanoma, bet ji egzistuoja. Anot gruzinų filosofo M. Mamardašvilio, vyriškumas prieš tai, kas neįmanoma – tai valia ir ištikimybė likimui, savajai "planidei", tai meistro darbas, pats save išsemiantis amato kilnumas, "prakaitas daikto, sąžiningai padaryto". "Džiaugsmas prieš mirtį" žymi chtoniškąjį šiuolaikinės kultūros pilnatvės, plėtros išgyvenimą.

Noriu pateikti sugretinimą, kuris kai kam gali pasirodyti nekorektiškas. Bronius Radzevičius, pirmajame "Priešaušrio vieškelių" tome pateikęs klasikinį tėviškės, dvasinės tėvynės modelį – darnų kaip būties ir žmogiškosios egzistencijos saugią vietą, antrajame tome ėmėsi moderniosios sąmonės analizės, analizės to, kas jau neapibrėžiama, nedarnu ir dažniausiai baigiasi neįveikiama rašymo kančia (tai liudija ir rašytojo dienoraščiai, ir kitų žmonių atsiminimai – nuolat bijota kūrybinio išsekimo!), negalėjo beiškęsti tos sąmonės ištuštėjimo, sunykimo. Galynėtis su dvasine mirtimi, su dvasios potraukiu ton mirtin yra žmogui nepakeliama metafizinė sunkenybė... neįmanomybė. Kūrėjas pasielgė logiškai, nuosekliai ir tauriai, nors taip norėdamas įveikti neįveikiama, užbaigti neužbaigiama. Sąmonė kaip srautas yra nepakeliama. Liko turbūt dar niekieno deramai nesuvoktas sąmonės pabaigos kūrinys. Tačiau kokia kaina! Nesumeluota kūryba apie melagingą ir cinišką pasaulį šiandien turi tragiškas pasekmes. Dvasinis pažinimas dažnai sužadina neapykantą ir panieką pačiai dvasiai, jos gelmė nėra jau tokia skaisti, kaip mums norėtųsi. Iliuzija apie visa gelbstintį dvasingumą turėtų būti atmesta, jei norime ne vien mirties ir pabaigos. Čia turbūt kažkas su mūsų sąžine, nepriklausančia nuo paskiro individo... Kūryba – kaip visuotinumo raiška – yra žudanti, nors paviršius gali būti ir labai patrauklus, taurus bei iškilnus. Tik paviršiaus literatūra dar gali gyvuoti be didesnių dvasinių sukrėtimų. Ir visada, matyt, gyvuos...

Tačiau, kaip sakėme, kiekviena pabaiga žada naują pradžią. Tokia pradžia gali būti kiekvienas žmogus... Laisvė yra didžiausia vertė, tačiau tai yra ir didžiausia istorijos mums suteikta sunkenybė.

Jeigu yra mirtingasis vaisius, turi būti ir vaisingoji mirtis, pabaigos pradžia. Antraip gyvasis Dievas yra miręs. Tai galiausiai suvoks ir dialektiškasis, ir ciniškasis protas. Metafizika – kaip dvasiniai dalykai – turi grįžti iš anapus.

Su kūryba nejuokaujama: ji išsipildo visada, tapdama autoriaus keliu ir lemtimi. Tai kyla iš pačių jos pagrindų. Tik nenutilkime, nenutraukime dialogo nei su pasauliu, nei su savimi, nei su anapus. Kitaip išgyventi nei individas, nei literatūra, nei kultūra apskritai negali. Tik nesibaigiantis pokalbis – ir kuo mažiau nebūties "tarpų", neviltingos tuštumos. Ir vėl pasiklausykime H. G. Gadamerio: "Žmonės ir tik žmonės laidoja savo mirusius mąstydami apie juos ir jiems dėkodami. Jie kalbasi vienas su kitu ir todėl viskuo apdovanoja savo mirusiuosius, ir šios aukojamos dovanos yra lyg pokalbio tąsa. Galiausiai tai tinka visiems mūsų simboliniams veiksmams, mąstymui ir visiems žodžiams, išsipildantiems juos tariant. Kiekvienas maldos išklausymas taip pat slypi joje pačioje. "Bet ne kaip aš noriu, o kaip tu". Atsakymo nebuvimas, kurį reiškia mirtis, įgauna įvairius kulto, mito, meno kūrinių pavidalus. Taip mūsų mąstymas neišvengiamai juda toliau ir turi mąstyti už tos ribos, kur mąstomybė baigiasi". Ir itin mūsų atveju įsidėmėtina: "Atrodo, su pabaiga yra panašiai kaip su pradžia. Nėra pirmojo žodžio, kaip nėra ir paskutiniojo. Kadangi mąstymas ir kalbėjimas lydi kits kitą, mes visada esame pasinėrę į pokalbį. Net tarp motinos ir vaiko pokalbis vyko daug anksčiau už pirmąjį pasikeitimą žvilgsniais ir gestais. Po to buvo pirmojo kalbos mokymosi metai. Jie mums stulbinančiai aiškiai rodo, ko suaugę išmoko patirdami socializacijos procesą ir ką pamiršo nuo to laiko, kai sako tik tai, kas "sakoma" ir kaip sakoma bei rašoma. Žvelgdami į šią pradžios ir pabaigos patirtį matome, kaip kalba aprėpia ir apglėbia jas abi. Tuomet suprantame, kas iš tikrųjų yra kalba. [...] Čia atpažįstame gyvenimo geismą, palaikantį bet kokią gyvybę, taigi ir žmogų su jo kalbiškumu".

Taip mąstant, teks nuvilti R. Gavelio Rimą Vizbarą, teigiantį, jog "tai turėjo būti atsiskaitymo su savimi knyga. Atsiskaitymo su pasauliu knyga. Atsiskaitymo su visomis knygomis knyga.

Tai turėjo būti literatūros šermenys, o kartu autodafė".

Ši "pabaigos" knyga geriausiu atveju gali būti nebent naujo pradžia, pokalbis su savimi, gyvais ar mirusiais savo dievais, su pasauliu, su mumis, su literatūros tradicija. Viena iš didžiausių ciniškojo proto nelaimių ir yra tai, kad jis neranda, nenori rasti ar nepripažįsta sau lygaus dialogo partnerio. Kadangi ir pasaulis, ir kultūra, net istorija yra dialogiška ir kalbiška, radikalus neigimas neigia tik pats save. Žmogus, kol jis žmogus, yra pasmerktas būti žmogiškai, t. y. sąmoningai. Ir ne "kilnieji" idealai ar cinizmai gelbsti jį, bet dialogas su "čia", su kitais ir su tuo nesamu "anapus". Taip galima ką nors ir suprasti... Būtyje nėra nei tuštumų, nei įtrūkimų, antraip ji neturėtų šio nesunaikinamo niekad vardo... Kas be ko – ir dialogas su savo ir su kito kūnu.

Romano pabaigoje ir pats Rimas Vizbara tai tarsi pripažįsta, nors situacija nėra nei kilni, nei graži, tačiau ciniškoji sąmonė čia patiria jei ne pralaimėjimą, tai bent stiprų smūgį:

"Greta buvo jo ateitis – šitaip jis nusprendė jau kaži kadai. Dabar jo ateitis stovėjo priešais jį graži kaip niekad ir jam kažką žadėjo. Nejaugi Rimas Vizbara dar turėjo ateitį? Ūmai suprato, jog tikrai ją turi" – nes Greta – tai pati juduliuojanti gyvybė su visais jai būdingais atributais – ji nenuspėjama, ji protėjiška, ji nuolat besikeičianti ir išdavikiška, vadinasi, ji ir laisva, – kaip ir pats gyvenimas. Ji nėra sustingusi. Vienintelis gyvybės apibrėžimas, bent kiek esmingiau atspindintis šį fenomeną: gyva yra tai, kas gali keistis, būti kažkas kita, t. y. turėti vis naują pradžią. Metafizinis protas, ypač jo dogmatiškoji atmaina, tuo turėtų būti itin nepatenkintas, tačiau ne ciniškasis: "Rimo Vizbaros gyvasties buvo sklidinas visas Vilniaus oras", o pats gyviausias R. Gavelio romanuose ir yra Vilnius, – kaip visuminis šiandienos žmogus, – nors nuolat naikinamas, kenčiantis, mirštantis ir besikeičiantis, tačiau su kiekviena sąmonės pastanga ir prisikeliantis, atgimstantis.

Taip šį romaną pradedi suvokti ne tik kaip pabaigos, bet ir kaip naujos pradžios, atgimimo reiškinį. Kalbos apie literatūros šermenis, matyt, yra kiek ankstyvos, nors moderniojoje literatūroje šermeninės nuotaikos vis stipresnės. Kai pabaiga ir pradžia verti vienas kito, įmanomas ir gilus, ir turiningas dialogas: ties riba renkamasi stipriausi, nemeluoti argumentai. Ciniški pašmaikštavimai ir kilnioji metafizika čia dvasiai gali baigtis itin liūdnai – totaliu savęs praradimu. Dialogas, tad ir pats rašymas, turi būti sąžiningas, o pagarba partneriui – tikra. Teiginys apie totalų vienišumą neatlaiko kritikos jau vien todėl, kad ir jam būtinas pokalbis, būtinas kitas, be kurio jis nesuvoktų savęs...

Kad ir kaip būtų keista, kad ir koks ciniškas bei destruktyvus būtų šio kūrinio žodynas, vaizdiniai ar simboliai – vis dėlto aišku viena: gilumoje jaučiamas nenumaldomas, skausmingas švaresnio dvasingumo, tikresnių, žmogiškesnių santykių būtinybė. Ir noras tvirčiau, nesumeluotai pagrįsti savojo pasaulio vertybes. Tokiame pasaulyje, kurį atskleidžia romanas, tai neišvengiamai sukelia kančią. Ciniko kaukė – turbūt tik savigyna, antraip pats Rimas Vizbara pasirodytų kaip naivuolis. Tariamas kultūrinis nihilizmas čia bekyląs iš hipertrofuoto teisingumo jausmo. Nueitas dvasios kelias yra kūrinys, nors tas kelias iš principo nepabaigiamas: sustosi – ir tavęs nebebus.

Manau, tikrovė "atpažins" save kūrinyje. Bet ar susimąstys? O gal tik nusišieps ciniška šypsenėle? Ar "perkurti" jau reiškia "pakeisti"?

Jaunasis Juozapas T. Manno romane "Juozapas ir jo broliai" kritikuoja egiptiečių mirusiųjų ir mirties kultą tokiais žodžiais: "jūsų dievai yra mirusieji, o dievai mirę", turėdamas omeny savo gyvąjį Dievą. Galbūt mirties sudievinimas buvo šios civilizacijos nuopuolio priežastis. Iš tikrųjų – dievais paversti mirusieji vagia mūsų dabartį, versdami ją buvusiu laiku, kad galėtų patys būti negyvais dievais dabartyje. Taip orientuota sąmonė negali keisti dabarties, nes nusižengtų mirusiems savo dievams. Gyvenimas imamas suvokti tik kaip "atkūrimas" to, kas buvo. Gyvoji sąmonė, gyvoji mintis balzamuojama.

Nei laisvės, nei nepriklausomybės neįmanoma atkurti – ji tik sukuriama. Tačiau ir dabar mirusieji yra mūsų dievai, o dievai mirę.

Tad kada gi pasibaigs praeitis ir prasidės dabartis?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 15 iš 26 
22:53:58 Jun 27, 2010   
Oct 2007 Feb 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba