ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-11 nr. 752

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (265) • KOBAYASHI ISSA. 30 haiku (15) • Mums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Atsipeikėjimas (89) • VIRGINIJA VITA. ŠvelnumasRENATA ŠERELYTĖ. Sapno kilometraiJURGITA GERLIKAITĖ. Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas (1) • LEONARD FELDER. 10 gyvenimo principųSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSTASYS STACEVIČIUS. EilėsDALIA STAPONKUTĖ. NegatyvasVITALIJA PILIPAUSKAITĖ. SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusasLAIMANTAS JONUŠYS. Antroji "Lolita" ne geresnė (21) • ARŪNAS KYNAS. Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautąMYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųMums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Upė

Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautą

ARŪNAS KYNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
1 pav. Paukštis-vėjarodis, pastatytas 1870 m. Tauragės r. Skaudvilės ap. Gilvyčių k. Iš: P. Dundulienė, Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene, V., 1982

Apie Lietuvoje apsigyvenusį anglą istoriką S. C. Rowellą plačiau pasakojo G. Beresnevičius knygos "Lietuvių mitologija" trečiojo tomo pratarmėje. S. C. Rowello straipsnis "Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva" vieniems kelia nepasitenkinimą dėl tariamai įžeistų tautinių jausmų, kitiems jo mintys yra įdomios ir nekasdieniškos. Reikia konstatuoti, kad, gyvendami užsitęsusio praeities romantizavimo laikais, tiksliau – ištikti filosofinės "komos", galime pamiršti net tai, ką neblogai žinojo praeities kronikininkai, istorikai.

Kas gi sujaudino S. C. Rowellą? G. Beresnevičius šį susirūpinimą apibendrino taip: "Sustokim prie S. C. Rowello – vienintelio istoriko, kuris sąžiningai pasklaidė XIII–XVI a. šaltinius religiniu istoriniu požiūriu ir aptarė (ar net pirmąsyk atrado) sakralinio ir valstybinio prado koreliacijas Lietuvoje... S. C. Rowellas yra vienintelis Lietuvoje istorikas, su kurio pagonybės koncepcija gali diskutuoti; kitų istorikų pagonybės koncepcijos religijotyros požiūriu yra niekinės, mokslinė diskusija su iš XIII a. kryžiuočio paskolintu stereotipu – nevaisinga". Atrodo, S. C. Rowellas, iš šalies žiūrėdamas, pastebėjo šiuolaikinių lietuvių ir lenkų istorikų tyrinėjimų nenuoseklumus, gal atsainią arba ribotą nuomonę apie senąją baltų religiją ir pasaulėjautą. Tokia nuomonė susidarė ne jam vienam.

Kultūros instituto surengtoje mokslinėje konferencijoje, kurioje buvo nagrinėjamas lietuviškų dievų panteonas (pagal M. Stryjkowskį ir J. Lasickį), teko išgirsti, kad kai kuriems dievams, būtent vyriausiajam dievui Prakorimui, senovėje baltai (lietuviai, žemaičiai, sembai, latviai ir prūsai) aukojo "...baltą romytą gaidį, kurį užmušdavo pagaliais". Jaunas prelegentas citavo lietuviškai išverstą M. Stryjkowskio kronikos ištrauką, nesivargindamas ją palyginti su lenkišku originalu. Nežinia, kaip vertime vietoj "kastruoti" atsirado šnekamosios kalbos žodelis "romyti". Jo kaip tik ir nežinojo pranešėjas. M. Stryjkowskis šį ritualinį procesą lenkiškai aprašo taip: "Najprzedniejszy bog, ktorego zwali Prokorimos, a temu na ofiary biale kapluny kijmi bili nie rzerząc..." (Čia ir toliau šaltiniai cituojami iš BRMŠ II, 2001.) Lietuviškai išversta citata skambėjo taip: "Įžymiausias dievas, vardu Prakorimas; aukodavo jam baltus romytus gaidžius ne pjaunamus, o pagaliu užmušamus..."

Paukščius dievams baltai aukojo gausiai. Pasak M. Stryjkowskio, paukščių aukos buvo skiriamos: žemės dievui Žemininkui ("vištukes užmušdavo aukoms"), Krūminei (Pradžiu varpu), kuri visus javus duoda, jai aukoms "užmušdavo vištas su žema krūmine skiautere", dievui Lietuvoniui, kuris lietų duoda, aukodavo įvairių spalvų vištas – baltas, juodas, raibas ir kitokias. Žirgų dievui Chaurirariui aukodavo "augalotus, stiprius, įvairių spalvų gaidžius", visokių galvijų dievui Sutvarui prieš ugnį buvo aukojami "visokių spalvų romyti gaidžiai". Įvairių spalvų gaidžius ir vištas mušdavo aukodami Šeimos dievui, baltutėlius romytus gaidžius aukodavo didžiajam dievui Ladui. Dievui Gulbiui, kuris sergsti kiekvieną žmogų, vyrai aukodavo "baltus romytus gaidžius, o moterys – višteles". Kaip rašo M. Stryjkowskis, "...kije w ręku trzymali...", rankoje laikydami pagalį Kelių dievui aukodavo baltas vištas.

Smulkiai aprašytas ritualo vyksmas buvo ne kas kita, kaip baltų religijos liturgija. Apeigų veiksmą nederamai atlikti ar supainioti nebuvo galima. Daug ko dabar nesuprantame ir nežinome, kodėl būdavo atliekamas vienoks ar kitoks veiksmas. Nežinome, kodėl per kai kurias baltų religijos apeigas paukščių nepjaudavo, bet užmušdavo lazdomis. Nežinant liturginių ritualų aisčius galima apkaltinti raganavimu, vivisekcija, kitomis civilizacijai nepriimtinomis ydomis. Beje, užmušimas lazdomis – išskirtinis ritualinis veiksmas, leidžiantis spręsti apie priklausymą "ugnies garbintojų" ar "žemės garbintojų" religinėms konfesijoms. Lyginant su krikščionybe, kraujo auka – dalis liturgijos. Aukojant paukščius kraują laistyti ant žemės vengta, tačiau kitoje vietoje M. Stryjkowskis ypač išskiria kraujo aukojimo liturgiją. Jis rašo: "...siekiant permaldauti visus dievus ir kiekvieną skyrium, pjauna jautį ar ožį, bet kraujo nešlaksto ant žemės... nutekina į geldą. Semdamas kaušeliu... šlaksto žmones, kurie likučiais namuose šlaksto gyvulius". Kraujo aukojimo liturgija dalyvaujant visiems giminės atstovams vykdavo kartą per metus. Galima spėti, kad vėliau transformuotoje liturgijoje kraują keitė vanduo. Atsiribodami nuo tolesnės polemikos apie baltų religijos liturgijos specifiškumą, sugrįžkime prie paukščių aukojimo.

iliustracija
2 pav. Geležinė stogastulpio viršūnė. Šilalės r. Gubrių k. Iš: Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra, I t., V., 1970, p. 168–169

Žodžiai "romyti" ar "kastruoti" reiškia "šalinti lyties liaukas" (DLKŽ). IX–XI a. intensyviai plėtodami žemdirbystę baltai, pašalinę eržilų sėklides, augino darbinius arklius, iškastravę bulius – darbinius jaučius.

Minėtoje konferencijoje prelegentas nežinojo ir nesuprato, kaip atsirasdavo "romyti – kastruoti" gaidžiai, neturėję išorinių sėklidžių. Norint juos kastruoti tektų daryti sudėtingą chirurginę operaciją. Taip aisčius būtų galima apkaltinti vivisekcija – gyvulių kankinimu. Pažodžiui suprantant M. Stryjkowskį baltų religinė liturgija galėtų priminti košmarą – pradžioje gaidžiai kankinami "romijant – kastruojant", paskui ritualinis paukštis užmušamas plumpinant kuolais.

Nėra pagrindo kaltinti kronikininką, kadangi insinuacijos atsirado verčiant, vėliau "moksliškai" retransliuojant padarytą nesusipratimą. M. Stryjkowskis kronikoje tariamą kastratą vadina "kaplun", šis žodis rytų ir vidurio slavams reiškė lietuviško "vištgaidžio" atitikmenį.

Vištgaidžiais vadintos vištos, jų pulkui netekus vienintelio gaidžio. Jos "nustodavusios dėti kiaušinius ir pradėdavo giedoti gaidžiu" (DLKŽ). Kaimo žmonėms tokia vištos mutacija kėlė baimę. Vargšą paukštį kišdavo "po bačka" arba mirkydavo vandenyje. Ilgainiui susiformavo nuomonė, kad atsiradęs vištgaidis – nelaimę liudijantis ženklas.

P. Dundulienės knygoje "Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene" randame piešinį, kuriame vaizduojamas siluetinis paukštis (1 pav.). Iškirstas geležies skardoje, jis buvo naudojamas kaip vėjarodis. Tauragės r. Skaudvilės ap. Gilvyčių k. 1870 m. gyvenęs kalvis paukščio silueto vėjarodį pritvirtino ant ilgesnio strypo, kurio viršuje randame trikampę vėliavėlę su iškirstu ženklu, išoriškai panašiu į dvišaką žuvies uodegos peleką. Vėjarodžio tvirtinimas ant ašies buvo būdingas Žemaitijos regionui, panašiai vaizduoti figūriniai sparnuotų žmonių arba angelų vėjarodžiai. Kitose Lietuvos vietovėse vėjarodžiai retai taip būdavo tvirtinimi.

Kalvis labai stropiai kūrė paukščio siluetą, nepastabi akis jo neatskirtų nuo gaidžio. Stambi, lenkta kiauraraštė uodega, atkišta į priekį paukščio koja su pirštais rodo meistro norą tiksliai perteikti gaidžiui būdingą stovėseną, todėl su nuostaba žvelgiame į mažą paukščio galvą su nedidele, trikampiais iškirsta skiautere, bet be gaidžiui būdingos "barzdos". Neabejotinai taip galėjo būti vaizduojama tik višta. Uodegos plunksnos priklausė gaidžiui, o priekinė paukščio dalis – vištai. XIX a. pabaigoje pagamintame vėjarodyje vaizduojamas dviejų paukščių hibridas.

Trečiasis Švč. Trejybės asmuo Šv. Dvasia vaizduota kaip balandžio išskėstais sparnais siluetas. Ši dogma susiformavo IV–V a. Biblijoje minimas balandžio įvaizdis liudija, kad paukščius vietoj avies ar ožkos dažniausiai aukodavę neturtėliai ("Krikščioniškos ikonografijos žodynas"). Siluetiniai gaidžio atvaizdai lietuvių tautodailėje ir memorialinių mažosios architektūros paminklų geležinėse viršūnėse negausūs. Į Lietuvą jie tikriausiai atnešti su reformacijos ikonografija. Nemažai kitokių paukščių. Jie charakterizuojami sunkiau negu gaidžiai. Reikia pažymėti, kad retai naudotas ir balandžio atvaizdas.

Kaip buvo vaizduojami gaidžiai geležinių kryžių kompozicijose, galime spręsti iš Šilalės r. Gubrių k. stovėjusio koplytstulpio (2 pav.) ir Utenos r. Tauragnų apylinkėse buvusio paminklo (3 pav.) viršūnių. Abiejų paukščių siluetai geležinių kryžių viršuje pritvirtinti ant ašelių, todėl kaip vėjarodžiai galėjo laisvai sukiotis ("Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra"). Tauragnų apylinkėse rastą viršūnę (privati kolekcija), jos viršuje pritvirtintą gaidžio siluetą-vėjarodį kalvis meistras darė labai kruopščiai. Puošni, puslankiu išlenkta kiauraraštė uodega, stambi galva lenktu snapu išreiškia išorinį gaidžio išskirtinumą. Siekiant pabrėžti paukščio spalvingumą ir puošnumą skiauterė ir "barzda" buvo pagamintos iš žalvario, naujos plunksnos turėjo spindėti aukso spalva. Išorinių paukščių charakteristikų konkretizavimas yra vienintelis metodas nustatyti sakralinių paminklų kompozicijose vaizduotų paukščių identitetą. Pasakojamojoje ir dainuojamojoje tautosakoje atsiradę nauji mitologiniai paukščių simboliai turėjo sąlytį su pomirtiniu pasauliu ar sielų reinkarnacija. Pirmiausia šiame kontekste reikėtų paminėti gegutę, jos įvaizdis lietuvių pasaulėjautoje pakeitė vandens paukščius. Nesigilindami į platesnius paukščių vaizdavimo apibendrinimus, apsistokime prie to, kas akivaizdu ir charakteringa.

iliustracija
3 pav. Figūrinis gaidžio atvaizdas geležinio kryžiaus viršuje. Vėjarodis. Rastas Utenos r. Tauragnų ap. Privati nuosavybė

Turėdami paukščių, panašių į gaidžius, pavyzdžių, galime tvirtai teigti, kad XIX a. pabaigoje lietuvių pasaulėjautoje ir tautodailėje nebuvo išnykę rudimentiniai senųjų tikėjimų pėdsakai. Greta krikščionybės pripažinto siluetinio gaidžio atvaizdo buvo kuriami ir mišrios išvaizdos ornitomorfiniai gaidžio-vištos objektai. Kronikininkas M. Stryjkowskis pagrįstai juos vadino "kaplun" – vištgaidžiais. Remdamiesi jo darytais paukščių aukojimo aprašymais, galime teigti, kad vyrai ir moterys paukščius pasirinkdavo pagal plunksnų spalvą (vištas: baltas, juodas, raibas ir kitokias, kartais su žema krūmine skiautere; gaidžius: augalotus, stiprius, įvairių spalvų; vištgaidžius: visokių spalvų, dažniausiai baltus). M. Stryjkowskio paukščių aukojimų aprašymuose ryškus šių ritualų liturgiškumas ir jų priklausymas religinei ugnies garbintojų konfesijai. Apie tai sprendžiame iš citatų: "...aukas mesdavo į kūrenamą krosnį ir netraukdavo iš ten tol, kol visiškai sudegdavo, kad šeimyna laikytųsi", "kaplunus" gaidžius ne pjaunamus, o pagaliu užmušamus, kurių dalį valgydavo patys, dalį – žyniai, o trečią dalį sudegindavo".

Ši pagoniškos ugnies garbintojų religijos liturginė dalis panaši į krikščionybės liturgiją – "Dievo kūno ir kraujo komuniją". Ritualinė "vištgaidžio" mėsos dalis, padalinta į tris dalis, buvo ragaujama apeigos dalyvių (bendrovė – komunija), sakralumą patvirtinančių žynių, likučiai aukojami žemės ugniai – religijos konfesiškumą apibendrinančiai stichijai (atitinkamai vėliau – Švč. Dvasiai). Nėra iki galo aiški "kapluno – vištgaidžio" sakralinės priklausomybės esmė. Įprasta galvoti, kad vištos virsmas gaidžiu, giedojimas, nustojimas dėti kiaušinius buvęs blogį lemiantis ženklas. Drįstu tuo abejoti, nes sakralizuotas vištgaidžio mėsos valgymas tokią nuomonę iš dalies paneigia. Šventumas yra regimai matomas paukščių mimikrijos faktas, panašus į krikščionių tikėjimą paplotėlio ir vyno virsmu Dievo kūnu ir krauju. Vištgaidis gal net buvęs šventesnis už aukų gaidžius ir vištas. Taip pat tai buvęs kitoks liturginis ritualas negu reinkarnacijos – metempsichozės filosofija ugnies garbintojų pasaulėjautoje.

Tikėta, kad mirusį sudeginant siela virsta vandens paukščiu. Lietuvoje, Žiemgaloje, lyvių žemėse laidojimo pilkapiuose rasti į vandens paukščius panašūs žalvariniai pakabučiai – amuletai, išmarginti "taško apskritime" ženklais, patvirtina ugnies garbintojų konfesijos reinkarnacinės sampratos užbaigtumą. M. Stryjkowskio kronikoje nerandame vandens paukščių aukojimo pavyzdžių. Dievui, kurio "žinioje buvo vištos, žąsys, antys ir visi kiti paukščiai, tiek naminiai, tiek laukiniai, vadintam Swieczpunscynis, aukų neaukojo, sakydavo, kad tai esąs lakiojantis dievas". Galima suprasti, kad reinkarnacija gaidžių, vištų ir vištgaidžių aukojimo ritualinėje praktikoje tęstinumo neturėjo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 15 iš 27 
22:51:48 Jun 27, 2010   
Jun 2009 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba