ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-12 nr. 980

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Daiktų skambėjimas (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Knygos Vilniuje ir Amerikoje (9) • CHARLES MOORE. Nelygybė nėra socialinė liga, kurią reikia „gydyti“ (7) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Aristokrato žingsniu (5) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motina (15) • Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė. Akimirkų tąsa ir begalybė (1) • DŽALALIS AD DIN RUMIS. Pelė ir varlė (2) • TADEUSZ DĄBROWSKI. Eilėraščiai iš rinkinio „Juodas kvadratas“ (9) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Saga apie moters letargiją (4) • REGINA RAGAUSKAITĖ. Sušalęs paukštis (2) • INGA MANELYTĖ. Ovalioji rožių poezija (1) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (4) • JUOZAS ŠORYS. Pranciškutė iš Pilypų (3) • ETNOGRAFĖ. Juostos iš Marcinkonių apylinkės (4) • PRANĖ STUKĖNAITĖ-DECINIENĖ. Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte (13) • JONAS KIRILIAUSKAS. Asmenybės politinė krizė (6) • VAIVA GRAINYTĖ. Eilės (9) • Gerbiamieji skaitytojai! (4) •

Knygos Vilniuje ir Amerikoje

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Vilniaus savivaldybė, niekada neprisidėjusi prie Vilniaus knygų mugės, buvo užsimojusi skelbti Vilnių 2012 metų pasaulio knygų sostine. Kai televizijos laidos vedėjas paklausė, ar savivaldybė, turinti pusę milijardo skolų, gali dabar įsipareigoti tokiam renginiui, idėjos autorius Gintautas Babravičius patikslino, kad skolų ne pusė milijardo, o aštuoni šimtai milijonų. Bet jos yra „optimizuojamos“ (valio!).

Bet man šiuo atveju įspūdį padarė kitkas. Kiek Lietuva pažengė – rodos, dar taip neseniai mes apgailestavome, kad neturime profesionalių politikų, kad jie nemoka kalbėti ir t. t. Ir štai – yra (valio!). Vilniaus savivaldybės vardu Babravičius, švelniai sakant, visai ne laiku pasiūlė šią idėją (kai krizė ir nauji mokesčiai žiauriai stekena knygų leidybą, o ypač bibliotekas), ir kai Leidėjų asociacijos bei Literatūros vertėjų sąjungos buvo įtaigiai paaiškinta, kaip tai neįmanoma šiuo sunkmečiu, gal reikėjo tyliai pasitraukti. Bet politiko amplua to neleidžia iš principo ir iš esmės. Politikas pagal pašaukimą niekada negali prisipažinti klydęs. Negana to, jis su didele energija ir su stulbinančiais demagogijos srautais visa gerkle gins savo poziciją bei save ir šiomis temomis sugebės kalbėti be galo ir be krašto, kol tik jo nesustabdys. Vasario 4 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje Babravičius, savivaldybei jau atsisakius šios idėjos, lošdamas pripažintai praloštą partiją, sugebėjo paskleisti tokius visas užtvankas laužiančius demagogijos krioklius, tokį nemirksintį įsitikinimą savo amžinu teisumu, kad buvo galima tik išsižioti.

Ir štai nauja to paties politiko kultūrinė iniciatyva, taip pat grandiozinio masto – siūlyti įtraukti Kaziuko mugę į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nors panašių mugių Europoje (ir ne tik) gyvas galas.

Vis dėlto, kas jau rimčiau, visai nusigręžiant nuo politikos, man visada buvo šiek tiek įtartina tokio tipo asmenybė, kuri visais klausimais turi kategorišką neginčytiną nuomonę, absoliutų įsitikinimą, reiškiamą neklystančio teisuolio, nepripažįstančio jokių dvejonių, tonu. O tokių žmonių kartais matau anaiptol ne tik tarp politikų.


Beje, dar apie knygų leidybą. Šių metų Vilniaus knygų mugė buvo kaip reta sėkminga, renginių ir dalyvių skaičius siekė rekordus, prekyba virė kaip iš pypkės. Bet į tai galima pažiūrėti ir per kitą prizmę. Kai žmonės nebeįperka knygų knygynuose, griebia gerokai pigesnes mugėje ir apsiperka visiems metams. Juolab kad knygynai ir šiaip pas mus yra prasti. O bibliotekoms skirta bado dieta.

Knygų mugę gerai nušvietė ir Lietuvos radijas, ir televizija. Reportažuose apie knygų mugę ir visose kitose laidose abiejuose nacionalinės televizijos kanaluose dvi savaites ekrano kampe kybojo spalvota kaliausė, išskėtusi rankas, o po ja – penkių žiedų kombinacija. Tuo norėta nuolat priminti, kad Tautai šiuo metu svarbiausias įvykis – žiemos olimpinės žaidynės. Ir tai suprantama – juk lietuviai iš tos olimpiados ketino parsivežti krūvas medalių, tai ir padarė.


T. A. Rudokas savo arogantiškame pliūpsnyje apie J. D. Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“ („Š. A.“, II.19) mestelėjo vieną taiklią pastabą: „Amerikos nėra. Yra tik fantazija apie ateivius iš Europos, atnešusius civilizaciją į dykumą.“ Iš tikrųjų Amerikos nėra – yra tik europiečių kultūros išplėstinis variantas. Atnešę civilizaciją į dykumą (ne visai taip, betgi neteigsim, kad dabartinę amerikiečių kultūrą nulėmė indėnai), europiečiai ją neišvengiamai suprimityvino. Bet kai tą suprimityvintą variantą (tarkim, didelę dalį Holivudo) mestelėjo atgal į savo šaknis – į Europą, tai europiečiai puolė jį ryti kaip išbadėję. Negana to, europiečiai daug ką patys ėmė kurti pagal tos amerikietiškos kultūros pavyzdžius, tik nesugebėjo taip sėkmingai to padaryti, nes neturėjo (ir neturi) pakankamo pinigų srauto.

Bet svarbiausia ne tai – daug požymių rodo, kad šiame visuotinio raštingumo ir visuotinių pramogų amžiuje europiečiai būtų tą patį darę ir be Amerikos. Tai yra neišvengiama kultūros „demokratizacijos“ pasekmė. Juk masinės kultūros genezę, šaknis ir prielaidas dar XX a. trečiame dešimtmetyje išgvildeno José Ortega y Gassetas, remdamasis anaiptol ne Amerikos, o Europos pavyzdžiais.

Tad apie amerikiečių kultūrinį imperializmą galima kalbėti tik metaforiškai. Nes „Amerikos nėra“, ir nėra amerikiečių, yra tik per „balą“ (Atlantą) persikėlę europiečiai, kurie ten sėkmingiau kuria tai, ko išsižiojusi nori čia pasilikusių europiečių dauguma. Ir nemaža dalis tų „amerikiečių“ net ir šiomis dienomis yra visai neseniai anapus persikėlę „tikrieji“ europiečiai, kuo sėkmingiausiai įsitraukę į holivudinę ir kitokią viso pasaulio (ypač ir europiečių) smaginimo kultūrą.


Kas kita, kad tose pačiose JAV yra sukurta daugybė geriausio lygio pasaulinės aukštosios kultūros, kurios vienas ryškiausių atstovų yra neseniai miręs J. D. Salingeris. Kaip ir lygiai metais anksčiau (tą pačią sausio 27-ąją) miręs Johnas Updike’as. Ta proga Britanijos laikraštis „Guardian“ paskelbė didelį straipsnį, kuriame gvildenama mintis, kad su šiais rašytojais nueina paskutiniai didžiosios JAV literatūros XX a. antros pusės mohikanai. Gyvas tebėra Philipas Rothas, E. L. Doctorow, o minėtųjų dviejų ir Saulo Bellow, Normano Mailerio, Kurto Vonneguto (beje, ir ten nepaminėto Bernardo Malamudo) bei kitų nebėra. Straipsnio autorius, žurnalistas Markas Lawsonas (asmeniškai bendravęs su kai kuriais jo aptariamais didžiaisiais autoriais – ir kokio gi išmanymo bei apsiskaitymo žurnalistų ten esama!), taip pat pamini, kad kai kurios feministės apskritai nepatenkintos tokių autoritetų iškėlimu, nes esą jie visi buvę vyrai, kartais neva reiškę ir seksistines nuotaikas.

Kitokiu kampu į šią padėtį pažvelgė kontroversiška amerikiečių kultūrologė Katie Roiphe, sausio mėnesio „New York Times“ straipsnyje apgailestavusi, kad dabartiniai amerikiečių rašytojai sekso tematika tapo apdairūs puristai, o minėtoji „literatūros liūtų“ karta drąsiai ir įžvalgiai skleidusi erotinę tematiką sparčiai kintančioje XX a. antros pusės visuomenėje. „Tiems rašytojams rūpėjo parodyti ne tik seksualinių užkariavimų triumfą, bet ir juos lydinčią vienatvę, tikro santykio stygių.“

Lawsonas taip pat apgailestauja dėl smukusio rimtosios literatūros poveikio. Updike’as du kartus buvo atsidūręs žurnalo „Time“ viršelyje (1968 m., išėjus „Poroms“, ir 1982 m. su ketvirtuoju Triušio ciklo romanu „Rabbit Is Rich“), o dabar tokia garbė tenka tik Danui Brownui. Straipsnio autorius pamini ir dar kai kuriuos iškilius romanus, kurie tada buvo užvaldę ne tik literatų, bet ir plačios skaitančiosios visuomenės dėmesį: Bellow „Hercogą“, Mailerio „Nuoguosius ir mirusiuosius“, Rotho „Portnojaus skundą“ (pastarieji du dar laukia vertimo į lietuvių kalbą).

Įdomus yra rašytojų karjerą lėmęs socialinis aspektas. Iki Antrojo pasaulinio karo dideli JAV universitetų mokesčiai už mokslą lėmė, kad į juos paprastai patekdavo tik pasiturinčių tėvų vaikai. 1944 m. šalyje buvo priimtas įstatymas, suteikiantis stipendijų galimybę karo veteranams. Šia galimybe pasinaudojo Maileris, Vonnegutas, Bellow, Josephas Helleris (kurio įspūdingą romaną apie karą „22-oji išlyga“ turime ir lietuviškai). Vonnegutas paskui rašė: „Mudu su Helleriu būtumėm tapę tik skalbyklių pardavėjais, jeigu ne šis įstatymas.“


Jungtinėse Valstijose verstinė literatūra retai sulaukia daugiau dėmesio, bet bent jau akademiniuose sluoksniuose esama energingų palaikymo akcijų. Pastaruoju metu į intelektualios sklaidos akiratį ten pateko iš karto keli lietuvių rašytojai. Apie sėkmingą Giedros Radvilavičiūtės pasirodymą nedidelės (Amerikos mastais), bet itin prestižinės leidyklos „Dalkey Archive“ geriausios metų Europos literatūros antologijoje mūsų spaudoje jau rašyta, o sausio pradžioje solidūs britų dienraščiai „Guardian“ ir „Independent“ (įdomu, kad didžiausi JAV laikraščiai, atrodo, nutylėjo) pranešė apie JAV išrinktą geriausios metų verstinės prozos 25 knygų sąrašą, kur pateko ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (beje, kartu su Nobelio laureatais Pamuku ir Le Clézio bei kai kuriais kitais įžymiais pasaulio rašytojais), regis, visai sėkmingai išverstas Elizabeth Novickas.

Negana to, į to paties Ročesterio universiteto (JAV mastais ne didžiausio, bet tarp jo absolventų ir dėstytojų yra aštuoni Nobelio premijos laureatai) geriausios verstinės poezijos dešimtuką pateko Marcelijaus Martinaičio „K. B. įtariamas“ („K .B. The Suspect“), išverstas Laimos Vincės (pas mus žinomos ir kaip Laima Sruoginis). Čia, be kita ko, Martinaitis atsidūrė draugijoje su legendiniu prancūzų poetu René Charu.


Į mūsų kultūrą skverbiasi cenzūra. Ne ta, kuri buvo sovietmečiu, bet naujoji, vakarietiška, nors, būdama vakarietiškai kairuoliška, ji, be abejo, primena sovietmetį, kaip ir pati cenzūros idėja. Dar praeitą rudenį kai kurie naujieji teisuoliai apskundė Arvydo Šliogerio pareikštą neatsargų pokštą, ir tada jis buvo svarstomas aukštoje institucijoje (už idėjiškai neteisingą mintį – visai kaip sovietmečiu). Beje, nors Šliogerio lemtingai paminėta moterų mezgimo tradicija pastaraisiais dešimtmečiais, be abejo, silpsta, pasirodo, ši praktika anaiptol nekliudo intelektui. Pastaruoju metu netyčia sužinojau apie vieną kitą intelektualę mezgėją, pvz., „Š. A.“ (II.26) tai mini Giedrė Kazlauskaitė. Aktyviausios feministės tokias moterų pavergimo formas turėtų pulti smailais virbalais.

O jau šiemet verstinėje knygoje „Pasiruošę greičio ruožui“ aprašytas galbūt teigiamas vyno poveikis širdžiai „Tyto albai“, regis, kainuos 10 tūkstančių litų baudą (byla dar nebaigta, nes sprendimas apskųstas). Kaip tyčia, netrukus po šio sprendimo pasaulio žiniasklaidos priemonės pranešė, kad Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimai parodė, jog (saikingas) alaus vartojimas gali prisidėti prie kaulų stiprinimo ir sulėtinti kai kurias kaulų ligas (osteoporozę). Nemačiau, kad kokia nors Lietuvos žiniasklaidos priemonė būtų apie tai informavusi – tikriausiai bijojo cenzūros kirvio.

Tad pabaigoje (nereali) televizijos reklama (be abejo, po 23 val.). Kai kostiumuotas verslininkas jau ruošiasi išeiti iš savo kabineto, įkėblina barzdotas džinsuotas tipas, bohemos atstovas. „Tai ką, Petrai, vėl tau pinigų paskolinti?“ – sako verslininkas. „Reiktų, bet kad jau gėda. Žmona sako, kad aš šeimos biudžetą siurbiu siurbdamas raudoną sausvynį.“ Verslininkas: „Baik tu su tuo sausvyniu. Tu gi rašai tokius eilėraščius ir save žudai. Aš, nors ir uždirbu pakankamai, veltui pinigų nešvaistau – pozicionuoju save rašalo paradigmoje.“ Kitas kadras: stalas sode prie tvenkinio, šauniai spindinčių keleto vyrų ir moterų kompanija, tas pats verslininkas panardina į tvenkinį nedidelį tinklą, ištraukia butelį, atidaro ir užsiverčia tiesiai į gerklę, o ant etiketės aiškiai matosi: „Žvejų sodas“. Jis nusišypso, butelį perduoda džinsuotam poetui, tas taip pat užsiverčia iš kaklelio ir atsigręžęs į kamerą sako: „Žvejų sodas“ – aštuoniolika laipsnių ir tik septyni litai už butelį. Dabar aš geriu daugiau, o moku mažiau.“ Šalia sėdinti poeto žmona perima butelį, pati gurkšteli, nusišypso kerimai baltai: „Dabar mūsų šeima finansinių problemų nebeturi.“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


186296. o koks tau skirtumas dėl 2010-03-16 21:52
"mūsų" knygų mugės? Kažin, ar Nėriai buvo lengviau mirti nunuodytai kaip ir kitiems tarybinės tėvynės poetams?

186306. am2010-03-17 09:38
visai patiko. net ir tas padrikumas

186647. nojus2010-03-19 13:50
viskas tvarkoj. ėmiau ir perskaičiau. pasijutau apšviestas. babaravičius, kurio didžioji silpnybė plepėti mobiliaku neskaičiuojant valdiškų pinigų, dar meras vilniaus - nežinau pavardės, lig tol visus žinojau, tai manau čia jo, ne mano, problema, bet žinau, kad jis kartais mėgsta fotografams atsukti savo tikrąjį veidą, kurį šiaip slepia kelnėse. o vakar dar rodė ir lietuvos įvaizdžio kūrimo vadovėlį. kodėl šios bibliografinės vertybės nerodė knygų mugėje? nu ir apie cenzūrą buvo įdomu. sakyčiau tą vyno reikalą reikia apgint. surengt kokią parašų rinkimo akciją. Prieš absurdą. Taip pat pareikalaut, kad iš Seimo restorano pašalintų alkoholinius gėrimus. Tautai darbo metu gerti negalima, o jiems net papilstyta.

186649. nojus2010-03-19 13:59
Dar. Teisingai, Kaziuko turgų į UNESCO Pasaulio paveldą, taip pat ir Rietavo turgų, ir būtinaiusiai bobučių eilę vasarą įvažiuojant į Palangą, kur siūlo kabarius.

186704. am2010-03-19 20:01
dar gariūnus ir sveiko proto lietuvį, likusį Lietuvoj

186721. cia2010-03-19 21:51
is patirties palaimintos jonusys apie ``zveju soda``.........juk niekaip nesugalvosi neragaves............o gal dabar finansiniu problemu atsirado.....juk apie knygas pradejo.....

186901. kgb :-) 2010-03-21 02:59
Gerb. Tovarisciai, i Sibira jus visus, pas baltasias meskas..

186922. kgb II2010-03-21 15:34
o paskui į Londoną, pas R. Abramovičių į jachtą

Rodoma versija 12 iš 26 
22:44:32 Jun 27, 2010   
Jun 2009 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba