ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-25 nr. 958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PANOS KARNEZIS. Gimtadienio šventė (15) • KASPARAS POCIUS. Mokymasis kaip emancipacija (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (10) • Su profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Mindaugas Peleckis. 400 žodžių paslaptis (3) • VIDAS POŠKUS. Ekspresionizmo beieškant (13) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (29) • DONALDAS STRIKULIS. Mstislavo Dobužinskio mokykla (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Eilės (23) • ODETA VILKIŠIŪTĖ. Paveikslas (7) • MARIJUS BERNATAVIČIUS. Lengvas būdas patekti ant knygos viršelio (5) • DAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS. Pasmerktoji auklėjimo tradicija (3) • VIDAS POŠKUS. Odė kontraforsui (7) • ANDRIUS PATIOMKINAS (1) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: R. Šileikos pašto istorijos (14) •

Paveikslas

ODETA VILKIŠIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Susipilu tris pilnus stikliukus į burną, niekuo neužsigeriu ir pakylu nuo stalo. Burnoje kartu, širdyje dar karčiau. Matau duris, koridorių, savo kambarį. Tarsi šimtamyliais batais apraizgiusi kojų pėdas nuskrieju prie rankinės, išrausiu visą iki giliausios bedugnės ir pagriebusi tik namų raktus bei senuką mobilųjį telefoną pusbasė pasileidžiu į laiptinę. Bėgu žemyn, trenkiuosi į lifto duris ir meldžiu, kad greičiau atvažiavęs atsidarytų – nebenoriu likti namuose, kur vien melas ir išdavystės. Jaučiu skausmą ties alkūne, bet nesuvokiu, kad visą kelią nesėkmingai broviausi išėjimo link. Noriu greičiau pabėgti.

Atsidaręs liftas apšviečia mano vis dar sutrikusį veidą ir paprašo užeiti. Viena ranka spaudžiu mygtuką, kita uždengiu veidrodį. Nenoriu matyti savo akių. Neištverčiau žvilgsnių susitikimo su savimi. Užuodžiu lifto tvaiką, atsiklaupiu ir nuleidusi galvą skaičiuoju iki devynių. Paskutinis šią būdelę paliko po darbo girtas sugrįžęs kaimynas. Jis rėmėsi į sienas taip, kaip aš remčiausi dabar, jeigu vis dar stovėčiau, kvėpavo tuo pačiu pašvinkusiu oru, bet kilo aukštyn. Namo, pas susitaršiusią žmoną. Suvokiu, kad kelią atgal norėčiau pamiršti. Jaučiu ir neseniai neštų šiukšlių dvoką. Gal Danutė, o gal Siga, prieš užgesindama gartraukio lempą virtuvėje, užsimetusi gėlėtą chalatą ir įsispyrusi į minkštas rožines šlepetes, išnešė į lauką vakarienės liekanas, pašėrė valkataujančias kates ir išmetė juodą maišelį į konteinerį. Automatiškai. Be gailesčio. Sugrįžusi pakabino chalatą ant kėdės atlošo, nuspyrė šlepetes po lova ir tyliai įsmuko po antklode prie vyro pašonės. O kažkas prieš išeidamas užsirūkė... Tuoj nebeištversiu. Liftas mane paleidžia į laisvę, pasilikęs tik aitrų neapykantos ir noro išnykti kvapą.

Susiduriu su gelsva vasaros tamsa ir gaivinančiu nakties svirplių ūžesiu. Pakeliu akis į dangų, pabučiuoju man besišypsančią kvadratinę žvaigždę ir pasileidžiu bėgti. Paskutinį kartą laikrodis rodo nepadorias šlaistytis gatvėmis valandas ir aš išjungiu telefoną. Man nebereikia nieko. Noriu tik skrieti tolyn nuo spygliuotos dykumos, apaugusios tuščiais pažadų krūmais ir iliuzijų kaktusais. Man prieš akis Vilniaus toliai. Visi flirtuojantys šviesoforai ir tyliai tarp medžių niūniuojantys žalsvi žibintai – tiktai man šią naktį. Nenoriu girdėti nieko, išskyrus savo širdies dūžius, raudą ir gilų šauksmą bėgant taku į niekur, nebeieškant paguodos. Pavargti, kristi, netekti sąmonės, pamiršti, išnykti – skamba mano žingsniai tamsoj. O Vilnius klapsi savo tuščiomis akimis nebegalėdamas sulaikyti mano ašarų upės, užtvindžiusios jo asfaltuotas prigesusias gatves.

„Iki 2-ojo parko“, – lyg senas gašlus paleistuvis kužda pravažiuojantis paskutinis troleibusas. Trumpam sustoju, atsikvepiu ir piktu žvilgsniu nulydžiu ūsuotąjį. Jei tik turėčiau dvasios stiprybės, iškelčiau jam vidurinį pirštą, paguosčiau nusivylusią širdį, bet vietoj piktų gestų nuleidžiu akis ir tyliai keikiu gyvenimą. Kaip jo nekenčiu. Bėgu pro Spaudos rūmus ir jau juntu artėjančio Žvėryno tvinksėjimą. Man reikia į senamiestį. Tik tiek suvokiu, tik tiek galiu sugalvoti ir vėl užklupta asmeninės širdies tragedijos. Pasigėriu tamsiais griaučiais, kurie man primena pažinties pradžią. Pažinties, kuri privertė išprotėti, šokti naktinėse Vilniaus gatvėse vienišos plaštakės šokį ir staugti tarsi vilkui priešais vietoj bokštų antenomis pasipuošusių rūmų langus. Kartais gyvenimas būna tiesiog nepriekaištingai sumautas, o aš pasiunčiu oro bučinį Spaudos rūmams ir bėgu toliau.

Pilies gatvė pasitinka saldžia melodija. Muzikantai galvelėmis linksi į taktą, miego kupinais veidais plačiai šypsosi ir vieną sekundę klausiamai nužiūri mano vaikišką siluetą, tarsi išduodantį, kad vėl pabėgau iš namų lyg naivi nepilnametė, supykusi ant tėvų ir viso pasaulio, kovojančio prieš juos – gėlių vaikus dreduotomis galvomis. Pasuku tolyn nuo įkyrių žvilgsnių, kad tik niekas neužkalbintų. Neištverčiau. Nenoriu nieko sutikti, su niekuo kalbėti – noriu nekęsti gyvenimo ir niekinti viską aplinkui. Daugiau niekam neturiu jėgų. Piktai žengiu į Bokšto gatvę – išdavikę, niekšę, numylėtąją, pamiršdama matytus vaizdus, girdėtą muziką. Ištirpstu jos glėbyje ir įsilieju į tamsą.

Žvelgiau tada kupinomis džiaugsmo akimis į ramiai iš žiemos miego bundantį Vilnių. Stovėjau toje pačioje vietoje kaip dabar ir jaučiau iš laimės nerimstančius savo pačios atodūsius. Vilnius tą dieną man rodės tarsi didelė kekė žaliųjų vynuogių – skanių, sultingų ir niekuomet neatsibosiančių. Pirmieji niekieno nekontroliuojami žingsniai nuvilnijo šia Bokšto gatvele, kurią tariausi amžinai mylėsianti, o tos dienos niekada nepamiršianti. Aš niekada ir nepamiršau. Buvo kovo penkioliktoji, saulėtas pavasaris maišėsi su paskutiniais žiemos atodūsiais, o skaudi netektis – su manuoju gyvenimo atradimu. Stebėjau praeinančius žmones, regėjau tolyje Šv. Onos bažnyčios bokštus, Tris Kryžius ant medžiais apaugusio kalno ir mintyse kartojau paprastutę melodiją: „The way we live, the way we die.“ Mano laimė susipynė su pavasario saule, grožiu ir šiluma.

Atsistoju aukštai virš Vilniaus Bokšto gatvėje ir pagiežingai nusikvatojusi spjaunu į jo šventą veidą. „Suviliojai ir paniekinai!“ – norisi rėkti visu balsu, kol nutrūks balso stygos, kol prarasiu paskutinį nuovokos krislą ir pulsiu nuo skardžio į nepažintą erdvę. Vilnius iššiepia savo molinius dantis ir pramerkia vieną apsnūdusią akį. Paliečia mano plaukus nakties žvarba ir užgniaužia riksmą apkabinęs kaklą. Žodžiai lyg plaukų gumulas kriauklės vamzdyje užstringa gerklėje ir nebepajėgia išsprūsti. Namų stogai, bažnyčių bokštai susilieja į vieną tamsią masę, sukasi ratu ir slysta mano akių vyzdžiais. Suklumpu ant žemės, prisiglaudžiu visu kūnu prie grindinio ir neįstengiu ištarti nė žodžio. Guliu savo gražiausioje Vilniaus vietoje ir drebu iš pykčio.

Pramerkiu akis, o virš manęs kabo aukštos lubos. Apninka nesusivokimo, kur esu, kas buvo, ką čia veikiu, jausmas. Smagi nežinomybė ir saldi užmarštis. Gera nubusti ir visą minutę svarstyti, kur ir vėl atsidūriau. Jaučiu tik karštą, sausą liežuvį burnoje. Akimis kabinuosi už tamsių sienų, keliauju žemyn iš lėto dairydamasi. Juodi odiniai krėslai ir platūs, dar neaukštai ties horizontu pakibusiai saulei atviri langai, nedidelis stalelis, nukrautas smulkmenomis: cigaretės, tušti bokalai, popierinės servetėlės ir trys knygos lapai išsižergę guli ir nė neketina kuklintis. Dar yra pora lentynų, prikrautų knygų. Jos, paliegusios nuo metų naštos lyg senos moterėlės, sustojusios šalikelėj, kad atsikvėptų ir galėtų iš lėto eiti toliau tyliai po nosimi kažką murmėdamos, remiasi į sienas. Aplink dvelkia ryto vėju. Pajuntu perštinčią gerklę (ji visada tokia – silpna ir lengvai pribaigiama) ir šalčio tipenimą mano sustirusia rankų, kojų oda. Suprantu, kur esu, ir bandau kuo nors apsigaubti.

Kitame kambario gale suniurna žmogus. Patalas neramiai sujuda ir jis keliasi iš tamsaus guolio. Akys primerktos, dar miegančios, žvilgsnis toks pats sutrikęs kaip ir manasis, bet man nusišypso. Žmogus garsiai nusižiovauja, pažiūri pro langą ir vėl griūva į lovą. Aš taip pat nuleidžiu galvą ant pagalvės ir stebiu mažą raudoną trikampį rudose lubose. Kai prisimerkiu – jis susiaurėja, o kai akis atmerkiu plačiai – raudonumas, regis, ima artėti ir suktis ratu. Užsimerkiu ir klausausi savo užkimusio balso:

– Žinai? Aš beprotiškai noriu nutapyti paveikslą. Bėgančio žmogaus juodą siluetą mėlynoje dykumoje tarp dangoraižių dydžio kaktusų. Pamišusį žmogų.

– O tu moki tapyti? – atsiliepia balsas iš kito kambario kampo.

– Taip. Nors ne. Nežinau... Gal... Ar tai svarbu? Aš tik nežinau, kur Vilniuje rasti drobės.

– Nueik į tą menininkų parduotuvę, apie kurią kažkada pasakojau.

– Kur ji yra? – mano smalsumas pasiekia kritinį tašką.

– Visai prie pat ŠMC, ten dar yra tokia dieduko skulptūra. Tai va, ta gatvele eini ir už kokių 100 metrų yra ta parduotuvė. Ten tikrai turėtų būti.

– Ačiū, – nusišypsau ir atmerkiu akis. – Bandysiu surasti.

– O kodėl tapysi žmogų? – staiga paklausia mano draugas.

– Nes jis visko neteko, – išlipu iš lovos ir ruošiuosi be ženklo išeiti.

Dvi žalios akys stebi, kaip apsivelku suknelę, pašiaušiu plaukus prieš nedidelį veidrodį ir suraukiu kaktą, nes vis dar negaliu į save žiūrėti. Susirenku nedidelį savo turtą ir niekur neskubėdama išeinu iš namų, kuriuose gyvena gėris. Daugiau mažiau – žmogus, kuriam jaučiu simpatiją. Ir kokį lygį gali pasiekti gyvenimo ironija, kai tarp to žmogaus sūnaus ir manęs yra mažesnis metų skirtumas nei tarp manęs ir jo paties? Net mano tėtį nuo mano draugo skiria mažiau slidžių pavasarių nei mane. Bet aš nebeskaičiuoju metų. Jaučiu dėkingumą, kuris užgožia viską. Lipu laiptais žemyn ir mintyse kartoju tik laiptų skaičių. Visos matematinės lygtys ir trigonometrinės funkcijos susilieja į vieną masę ir atvėrus lauko duris mano akis užtvindo ryški saulės šviesa. Aš šiandien tapysiu bėgantį žmogų – visas pasaulis prieš jį išnyksta. Tad kam gali rūpėti gyvenimo ironija, kai tokiu būdu galima pasišaipyti iš paties gyvenimo?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


171410. katė2009-09-30 14:22
Hm...

171888. Balys2009-10-06 08:18
Taigi, hmm, girtuoklės tipažas - Susipilu tris pilnus stikliukus į burną, niekuo neužsigeriu ir pakylu... - pašlemėkiškas valkatos kelias.

171898. Katė2009-10-06 11:15
Visada pavydėjau valkatoms.

172218. afii2009-10-09 18:39
Baly, prajuokino Tavo komentaras ;)

172758. Vygis :-( 2009-10-19 01:38
kuo toliau,tuo prasciau...

173586. afii2009-10-27 20:17
Visiems juk krizė

178298. Mindaugas :-( 2010-01-02 19:25
nesuprantu kur tau ta alkune paskaudo ar namie begant ar laiptineje? nes laiptineje kzkp ner pro ka brautis..ir siaip liftai kartais ne kiekviename aukste buna? o kodel skaiciuoji iki 9? dazniausiai, kad nusiraminti zmones iki 10 skaiciuoja..Ka reiskia pusbase? su vienu batu tipo? ar gal tik ant vienos kojos sokinedama? siek tiek keista, kad israusi visa tase tam, kad pasiimti raktus ir telefona, o paskui ji isjungi is karto:S ir dar keista, kad nuvaziuoji i senamiesti, nueini i pilies gatve, ten kur didziausia galimybe ka nors sutikti, bet rasai, kad nenori nieko sutikti;D kuom tau bokstas nusikalto? krc..siek tiek nelogiskas pasakojimas.

Rodoma versija 13 iš 27 
22:40:51 Jun 27, 2010   
Jun 2009 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba