Ilgą laiką mažiausiai šešis dešimtmečius fotografai klojo pamatus, kaip vertinti ir įsiminti reikšmingus konfliktus. Nūnai atminties muziejų sudaro kone vien vaizdai. Įsimenant įvykius fotografijos daro neišdildomą poveikį, todėl atrodo, kad praėjusiais metais amerikiečių Irake pradėtas nemalonus prevencinis karas žmonėms ryškiai asocijuosis su kankinamų Irako kalinių nuotraukomis iš paties blogiausio Sadamo Huseino Abu Graibo kalėjimo.
Busho administracija ir jos gynėjai savo kalbomis ir šūkiais stengėsi užkirsti kelią baisiausiai nelaimei, kuri gali ištikti visuomenės ryšius fotografijų platinimui; tačiau jie nenorėjo dorotis su sudėtinga problema, klaidomis, padarytomis vadovaujant ir numatant elgesio kursą, ir valdžios įvykdytais nusikaltimais, kuriuos šios nuotraukos atskleidė. Iš pradžių realybės svoris buvo perkeltas į pačias fotografijas: administracija pareiškė, kad prezidentą nuotraukos šokiravo, kad jis jomis pasibaisėjo tarsi kaltę ar siaubą keltų atvaizdai, o ne tai, ką jie vaizduoja. Taip pat ji vengė žodžio "kankinimas". Su kaliniais prižiūrėtojai "blogai elgėsi", vėliau "žemino" tai daugiausia, ką buvo galima sau leisti sakyti. Per spaudos konferenciją gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas pareiškė: "Man susidarė įspūdis, kad tai, kuo iki šiol buvome kaltinami, tėra blogas elgesys, o jis, mano nuomone, specialiosios terminologijos požiūriu yra kas kita nei kankinimas, todėl pastarojo žodžio nevartosiu". Žodžiai visa keičia, prideda ir atima. Atkakliai vengėme žodžio "genocidas", kai prieš dešimt metų Ruandoje buvo naikinami tutsiai, o juk tai reiškė Amerikos valdžios nusiteikimą nieko nedaryti. Jei visa, kas vyko Abu Graibo kalėjime ir, beveik neabejoju, kitose Irako bei Afganistano įkalinimo įstaigose, taip pat Gvantaname, įvardytume kaip pridera, žodžiu "kankinimai", tatai sukeltų atitinkamus padarinius: viešuosius tyrimus, teismus, karo teismus, negarbingą paleidimą iš kariuomenės, aukštų kariškių ir atsakingų kabineto pareigūnų atsistatydinimą bei dideles išmokas nukentėjusiesiems. Tvirtas atsakas į blogą Irako valdymą prieštarautų administracijos teiginiams, kuriais ji kreipiasi į amerikiečių visuomenę ir mėgina ją įtikinti dorybingais Amerikos ketinimais ir teise į vienašališkus veiksmus ginant savo interesus ir saugumą pasaulio scenoje.
Kai Amerikos reputacijai padaryta žala visame pasaulyje ėmė plėstis ir gilėti, o prezidentas pagaliau buvo priverstas pavartoti žodį "atsiprašom", net tada jis labiausiai gailėjo Amerikos pretendavimo į moralinę viršenybę ir svarbiausio tikslo tamsiems Artimiesiems Rytams įdiegti "laisvę ir demokratiją". Gegužės 6-ąją, stovėdamas šalia Jordanijos karaliaus Abdulos II, ponas Bushas pasakė, kad "atsiprašo dėl pažeminimo, kurį iškentė tiek Irako kaliniai, tiek jų šeimos". Tačiau vėliau jis pareiškė, kad jam "taip pat gaila, jog nuotraukas matę žmonės nesuprato tikrosios Amerikos prigimties ir esmės".
Žmonėms, pateisinantiems karą, per kurį buvo nuverstas vienas mūsų laikų pabaisiškųjų tironų, šiomis nuotraukomis paremtas Amerikos pastangų apibendrinimas gali atrodyti "neteisingas". Karas ir okupacija neišvengiamai yra nelyginant milžiniškas gobelenas, išaustas iš veiksmų. Vis dėlto kas vienus veiksmus daro pavyzdinius, o kitus ne? Neklausiu, ar juos atliko kai kurie asmenys (tai yra ne "visi"). Visus veiksmus atlieka individai. Klausiu, ar kankinimu užsiėmė keletas pavienių asmenų, ar tai buvo sisteminga veikla. Autorizuota. Dovanojama. Dangstoma. Taip, visa tai buvo. Tačiau ginčo esmė ne ta, daug ar mažai amerikiečių atlieka tokius veiksmus; veikiau mums rūpi, ar administracijos politika ir karo hierarchijos išskleidimas ją vykdyti tokius veiksmus leidžia.
Štai taip matomos fotografijos tai mes. Kitaip sakant, jos vaizduoja charakteringą veiksmų planą ir esminį kolonijinio valdymo sugedimą. Belgai Konge ir prancūzai Alžyre su nekenčiamais ir užsispyrusiais čiabuviais taip pat žiauriai elgėsi, juos kankino ir žemino lytiniu būdu. Dar pridurkime Iraką valdančių amerikiečių korupciją ir klaidinantį, bemaž visišką nepasiruošimą spręsti sudėtingas Irako tikrovės problemas jį "išlaisvinus", tai yra užkariavus. Taip pat pridėkime kuo sukčiausias Busho administracijai būdingas teorijas, būtent kad Jungtinės Valstijos pradėjo nepabaigiamą karą (su nepastoviu priešu, vadinamuoju "terorizmu"), kad sulaikytieji per šį karą yra "neteisėtai kovojanti pusė", tokią elgesio taktiką 2002 metų sausio pradžioje suformulavo Rumsfeldas, todėl jie "neturi jokių teisių", kurias garantuoja Ženevos konvencija, o jūs laisvai gaunate leidimą vykdyti žiaurybes ir nusikaltimus tūkstančiams įkalintųjų, kuriems nepateikti kaltinimai ir atimta teisė samdyti advokatą ir kurie kali amerikiečių prižiūrimuose kalėjimuose, pastatytuose kaip atsakomųjų veiksmų dalis po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių. Karas be pabaigos perša mintį apie nesibaigsiantį suimtųjų sulaikymą, nepavaldų jokiems teisminiams patikrinimams.
Tad ar pagrindiniai klausimai kyla ne dėl pačių nuotraukų, o dėl jų turinio, atskleidžiančio Amerikos areštinėse laikomų "įtariamųjų" potyrius? Anaiptol. Įamžintos baisybės negali būti atsietos nuo siaubingo paties fotografavimo akto: čia nusikaltėliai savo bejėgių belaisvių akivaizdoje pozuoja ir piktai džiūgauja. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių kareiviai įamžino savo nežmonišką elgesį Lenkijoje ir Rusijoje, tačiau labai reta momentinių nuotraukų, kuriose budelius matome šalia aukų. (Pavartykite ką tik išėjusią Janinos Struk knygą "Fotografuojant Holokaustą", Photographing the Holocaust.) Tai, ką šios nuotraukos vaizduoja, palyginti galime nebent su 18801930 metais darytomis ir knygon "Be šventovės" (Without Sanctuary) sudėtomis nulinčiuotų juodaodžių aukų fotografijomis, kuriose regime mažų Amerikos miestelių gyventojus, be abejonės, daugelį iš jų uolius bažnyčios lankytojus ir gerbiamus piliečius, ir jie šiepiasi mums, stovėdami po nuogais, išniekintais juodųjų vyrų ir moterų kūnais, kabančiais virš jų galvų. Linčo nuotraukos buvo suvenyrai kolektyvinių veiksmų, kurių dalyviai jautėsi visiškai teisūs. Fotografijos iš Abu Graibo taip pat.
Vienintelis skirtumas yra tas, kad išaugo fotografavimo mastai ir visuotinumas. Linčiavimą įamžinusios nuotraukos savaime buvo trofėjai daromos fotografo, jos buvo renkamos, saugomos albumuose, rodomos. Amerikiečių kareivių Abu Graibe darytos nuotraukos atspindi jų vartojimo pokyčius, mat jos yra skirtos tam, kad mažiau objektų išliktų, nei kad greitai išnykstantys pranešimai būtų išplatinti ir imtų cirkuliuoti. Skaitmeninę kamerą turi beveik kiekvienas kareivis. Kadaise paveiksluoti karą buvo fotografų žurnalistų sritis, o šiais laikais patys kareiviai tapo fotografais; jie visi fotografuoja savo mūšius, linksmybes, tai, ką mano esant vaizduotina, savo žiaurybes ir keičiasi tais atvaizdais, ir sėja juos elektroniniu paštu po pasaulį.
Žmonės kuo toliau, tuo noriau patys įamžina tai, ką veikia. Andy Warholo svajonė filmuoti ir rodyti tikrus įvykius vienu metu, gyvenimo juk niekas nemontuoja, tad kodėl reikia montuoti įrašus? milijonams elektroninio tinklo vartotojų virto norma. Jame jie įrašo savo dieną, kiekvienas ir kiekviena dalyvauja savo realybės šou. Štai aš: pabundu, žiovauju ir rąžausi, valausi dantis, ruošiu pusryčius, vežu vaikus į mokyklą. Žmonės įrašo visas gyvenimo smulkmenas, saugo jas kompiuterių bylose ir tąsias bylas visur siuntinėja. Šeimos gyvenimas eina koja kojon su jo įrašymu net, o gal kaip tik tada, kai šeima pakliūva į krizę arba nemalonę. Taip pat vis daugiau žmonių filmuoja erotinį gyvenimą.
Gyventi tai būti fotografuojamam, turėti savo gyvenimo įrašą, todėl ir gyventi toliau, užmiršus nenuilstamą kameros paslaugumą arba teigiant, kad užsimirštame. Tačiau tai ir pozuoti. Veikti tai dalytis su bendruomene veiksmais, fiksuojamais vaizdų pavidalu. Pasitenkinimo išraiška per kankinimus, kai kankintojai šiuos veiksmus primeta bejėgėms, surištoms ir nuogoms aukoms, dar ne viskas. Pirmiau patiriamas pasitenkinimas būti fotografuojamam, ir tada labiau linkstama reaguoti ne sustingusiu, tiesiu žvilgsniu, kaip ankstesniais laikais, o džiūgaujant. Iš dalies įvykiai čia suplanuoti tam, kad būtų nufotografuoti. Šypsomasi kameros akiai. Kažko juk trūktų, jei, sukrovus nuogus žmones į kupetą, negalėtum jų nupaveiksluoti.
Klausiate savęs, kaip galima šaipytis iš kito žmogaus kančių ir pažeminimo: vilkti nuogą irakietį grindimis už pasaito, patupdyti sarginius šunis prie susirietusių nuogų kalinių genitalijų ir kojų, juos prievartauti ir atlikti sodomijos veiksmus, surakintus, pridengtus kalinius versti masturbuotis arba lytiškai santykiauti tarpusavyje, mirtinai juos sumušti? Ir pasijuntate užduodantis naivius klausimus, nes atsakymas yra akivaizdus: vieni žmonės tatai daro kitiems žmonėms. Ne vien tik nacių koncentracijos stovyklose ir Sadamo Huseino valdomame Abu Graibe. Gavę leidimą amerikiečiai elgiasi taip pat. Kai jiems pasakoma ar įteigiama, kad patekusieji visiškon jų valdžion nusipelnė blogo elgesio, pažeminimo ir kankinimų. Jie tai daro, kada yra įtikinti, jog kankinami žmonės priklauso žemesnei, niekingai rasei arba religijai. Juk šios nuotraukos reikšmingos ne vien dėl poelgių, bet todėl, kad jų kaltininkai nesuprato, kas gi bloga tuose fotografijomis įamžintuose vaizduose. Dar baisiau: buvo siekiama nuotraukas plačiai paskleisti, kad jas pamatytų kuo daugiau žmonių, taigi šiaip sau, norint pasilinksminti. Deja, ši linksminimosi idėja ir tai prieštarauja tam, ką ponas Bushas skelbia pasauliui vis labiau tampa "tikrosios Amerikos prigimties ir esmės" dalele. [...]
Tam tikrus dalykus kitados laikėme pornografija ir kraštutinių sadomazochistinių polinkių tenkinimu, todėl atskirdavome nuo visuomenės, kaip antai paskutinį beveik neįmanomą žiūrėti Pasolini filmą "Salo" (1975), kuriame jis vaizduoja kankinimų orgijas Šiaurės Italijos fašistų redute Mussolini eros pabaigoje. Nūdien tai yra virtę įkvėptais pasilinksminimais arba garo nuleidimu, pavyzdžiu, kurį rodo naujosios, karingosios imperinės Amerikos apaštalai. Į Rusho Limbaugh radijo laidą paskambinęs klausytojas milijonams jos besiklausančių amerikiečių pareiškė, kad "suversti į krūvą nuogi vyrai" yra nelyginant koledžo bičiulių pokštas. Nustembi: ar skambinusysis matė nuotraukas? Tačiau tai nesvarbu. Jo nuomonė, o gal veikiau fantazija, nebuvo praleista pro ausis ir tapo vertinimo matu. Tačiau dar labiau kai kuriuos amerikiečius galėjo apstulbinti Limbaugh atsakymas. "Būtent! sušuko jis. Būtent ir aš taip manau. Visa tai nesiskiria nuo "Kaukolių ir kaulų" įšventinimų ritualo, o mes ruošiamės žmonėms sugriauti gyvenimą, pakirsti karines pastangas, o paskui juos iš tikrųjų pribaigti dėl to, kad jiems buvo linksma". "Jie" tai Amerikos kariai ir kankintojai. "Suprantate, į šiuos žmones kasdien šaudo, tęsė Limbaugh. Kalbu apie maloniai laiką leidžiančius žmones, šituos žmones. Ar niekada negirdėjote apie emocinį atsipalaidavimą?"
Rodos, gana daug amerikiečių mano, kad veikiau tinka kankinti ir žeminti kitus žmones, žmones, kurie, kaip mūsų tariami ar įtariami priešai, yra praradę visas teises, negu pripažinti, kad Amerikos užmačios Irake yra kvailos ir netikusios, tikra apgavystė. O dėl kankinimo ir žeminimo savo malonumui, šiai tendencijai plisti nėra daug kliūčių, kadangi Amerika ir toliau virsta įgulos valstybe, kurioje patriotais vadinami nesąlygiškai gerbiantys ginklo galybę ir didžiausios krašto priežiūros būtinybę. Pasipiktinimo verti ir baisūs yra mūsų kariškių pasiūlymai irakiečiams, kurie pasipriešino amerikiečiams išlaisvintojams. Sukrečia ir gąsdina tai, ką visam pasauliui paskelbė šios fotografijos ir siūlo Amerika: kriminalinio elgesio nesiskaitant su niekuo pavyzdį ir tarptautinių humanitarinių susitarimų negerbimą. Tačiau šiuo metu nematyti jokių požymių, rodančių, kad Amerika liaujasi teisintis ir žiūrėti pro pirštus į augančią nekontroliuojamą smurto kultūrą. Kareiviai tebepozuoja iškėlę nykščius šalia ką tik įvykdytų žiaurybių aukų, o nuotraukas siuntinėja savo draugužiams ir šeimoms. Tad fotografijos atskleidžia tiek kultivuojamą begėdiškumą, tiek karaliaujantį nepateisinamo žiaurumo garbinimą. Anksčiau mūsų visuomenė asmeninio gyvenimo paslaptis stengėsi bet kuria kaina nuslėpti, o dabar rėksmingai reikalauja išvilkti į dienos šviesą ir rodyti per televizijos laidas.
Manyti, kad prezidento ir gynybos sekretoriaus "atsiprašymų" ir prisipažinimų "pasibjaurėjus" ar "pasibaisėjus" užtenka, kad tai yra pakankamas atsakas į Abu Graibo kalėjime aptiktą sistemingą kalinių kankinimą ir žudymą tolygu įžeisti istorinius ir moralinius žmonių jausmus. Kalinių kankinimas nėra nukrypimas. Tai tiesioginė pasaulinės kovos doktrinos, kuria Busho administracija siekia iš esmės pakeisti Jungtinių Valstijų vidaus ir užsienio politiką, pasekmė. Busho administracija šaliai primetė naują pseudoreliginę doktriną apie karą, nepabaigiamą karą, nes "karas su terorizmu" yra būtent toks. JAV kariškių vadovaujamoje naujoje tarptautinėje karcerių imperijoje besirutuliojantys įvykiai pranoksta net liūdnai pagarsėjusias Prancūzijos Velnio saloje ir Sovietų Rusijos gulagų sistemoje puoselėtas procedūras, jas atlikdami bausmių saloje prancūzai rėmėsi teismais ir nuosprendžiais, o rusai savo kalėjimų imperijoje kažkokiais kaltinimais ir apibrėžtam kalėjimo laikotarpiui numatytais nuosprendžiais. Nesibaigiantis karas sudaro prielaidas pasirinkimo teisei į nesibaigiantį įkalinimą, nepateikiant kaltinimų, neskelbiant kalinių pavardžių, be galimybės susitikti su šeimos nariais ir advokatais, be teismų ir nuosprendžių. Nelegalioje Amerikos bausmių imperijoje laikomieji vadinami "sulaikytaisiais". "Kaliniai", ką tik iš mados išėjusi ir spėjusi pasenti sąvoka, gali pakišti mintį, kad jie pagal tarptautinius ir visų civilizuotų šalių įstatymus turi teises. Nepabaigiamas "karas su terorizmu" neišvengiamai veda į demonizavimą ir nužmoginimą visų žmonių, kuriuos Busho administracija skelbia esant galimais teroristais: šis apibrėžimas yra nediskutuotinas. O amžinas karas neišvengiamai įteigia atitinkamą amžiną įkalinimą.
Daugeliui Irako ir Afganistano kalėjimuose laikomų kalinių jokie kaltinimai nepateikti: apytikriais Raudonojo Kryžiaus skaičiavimais, nuo 70 iki 90 nuošimčių sulaikytųjų tikrai nepadarė jokių nusikaltimų, tik netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje ir buvo sučiupti semiant "įtariamuosius", o svarbiausia priežastis juos laikyti yra "apklausa". Ko juos klausinėja? Ko tik nori. Klausia visko, ką suimtieji gali žinoti. Kai apklausa yra pakankama priežastis laikyti kalinius neribotą laiką, fizinė prievarta, žeminimas ir kankinimai pasidaro neišvengiami.
Nepamirškime, kad kalbame ne apie rečiausias situacijas ir "tiksinčios bombos" scenarijų, kada kraštutiniu atveju kartais panaudojamas kankinimo metodas esti pateisinamas. Kalbame apie Amerikos karo ir civilių administratorių patvirtintą informacijos rinkimą, mat jie nori sužinoti daugiau apie šešėlinę blogųjų karalystę; apie ją amerikiečiai iš esmės nieko nežino, ir tai daroma šalyse, apie kurias jie visiškai nieko nenutuokia, todėl bet kokia "informacija" gali būti naudinga. Žinių nesuteikusi apklausa, kad ir koks būtų jų turinys, gali būti laikoma nepavykusia. Dar mažiau pateisinamas kalinių ruošimas pokalbiams. Juos suminkštinti, paspausti tai įprasti eufemizmai, vartojami apibūdinti žvėriškoms pratyboms, paplitusioms Amerikos kalėjimuose, kuriuose laikomi "įtariami teroristai". Nelaimei, atrodo, daugiau nei saujelė jų buvo "spustelėti per daug" ir pasimirė.
Nuotraukos niekur nedings. Tai mūsų gyvenamo skaitmeninio pasaulio tikrovė. Iš tikrųjų net atrodo, kad jos buvo būtinos tam, kad mūsų vadovai sužinotų turį problemų. Galiausiai Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto pateikta ataskaita ir kiti trumpesni žurnalistų pranešimai kartu su humanitarinių organizacijų protestais dėl "sulaikytiesiems" ir "įtariamiesiems terorizmu" Amerikos kariškių vadovaujamuose kalėjimuose taikomų žiaurių bausmių cirkuliuoja daugiau nei metus. Abejoju, ar ponas Bushas, ponas Cheney, ponia Rice ar ponas Rumsfeldas tas ataskaitas skaitė. Tėra akivaizdu, kad fotografijos patraukė jų dėmesį tada, kai paaiškėjo, jog jas nuslėpti bus neįmanoma. Būtent dėl nuotraukų ponui Bushui ir jo partneriams visa tai tapo "tikra", o iki tol viskas buvo tik žodžiai, kuriuos mūsų nepaliaujamo skaitmeninio dauginimosi ir savisklaidos laikais užmaskuoti yra daug lengviau.
Taigi nuotraukos ir toliau mums "kels grėsmę" rodos, taip linkę jaustis daugelis amerikiečių. Ar žmonės prie jų pripras? Kai kurie jau išreiškė nuomonę, kad jų matė "pakankamai". Tik ne likęs pasaulis. Karas be pabaigos tai nesibaigiantis fotografijų srautas. Ar Amerikos laikraščių, žurnalų ir televizijos laidų redaktoriai dabar svarstys: gal rodyti jų daugiau ir neiškarpytas (pastarosios sykiu su jau pagarsėjusiomis nuotraukomis pateikia kitokį ir kai kuriais atvejais dar baisesnį Abu Graibe įvykdytų piktadarysčių vaizdą), o gal tatai bus "neskoninga" ir perdėm politiška? "Politiškumą" reikia suprasti kaip Busho administracijos kritiką. Juk niekam nekyla abejonių, kad, kaip tvirtina ponas Rumsfeldas, fotografijos teršia "garbingų ginkluotųjų pajėgų vyrų ir moterų, drąsiai, atsakingai ir profesionaliai sergstinčių mūsų laisves visame Žemės rutulyje", gerą vardą. Dėl šios mūsų orumui, įvaizdžiui ir sėkmingai vešinčios imperijos galiai daromos žalos Busho administracija pirmiausia ir reiškia apgailestavimą. Kokiu būdu sergėjant "mūsų laisves" čia jis kalba vien apie laisves amerikiečių, kurie sudaro 6 nuošimčius planetos gyventojų prisireikė turėti karių kiekvienoje šalyje, kurioje tik pasirenkame būti ("visame Žemės rutulyje"), taip pat nevalia svarstyti. Ameriką puola priešas. Ji regi save kaip galimą būsimo teroro auką. Amerika tik ginasi, kovodama su nepermaldaujamais ir slaptais priešininkais.
Atsakomieji smūgiai jau suduoti. Amerikiečiai perspėjami neįsitraukti į saviplakos orgijas, o tolesnį nuotraukų skelbimą daugelis jų suvokia kaip nuomonės, kad mes neturime teisės gintis, skatinimą. Galų gale tai jie (teroristai ir fanatikai) viską pradėjo. Jie (Osama bin Ladenas? Sadamas Huseinas? Koks skirtumas?) mus užpuolė pirmieji. Ginkluotųjų pajėgų komiteto narys senatorius respublikonas Jamesas Inhofeas iš Oklahomos, kuris dalyvavo sekretoriui Rumsfeldui duodant parodymus, prisipažino esąs tikras, kad jis ne vienintelis iš komiteto narių "labiau pasibaisėjo baisėjimusi" dėl nuotraukų turinio nei jomis pačiomis. Senatorius Inhofeas pasakė: "Suprantate, šie kaliniai čia atsidūrė ne dėl eismo taisyklių pažeidimų. Jei jie uždaryti į 1-A ir 1-B blokų vienutes, vadinasi, yra žudikai, teroristai ir maištininkai. Daugelis jų veikiausiai yra susitepę amerikiečių krauju, o mes čia taip susirūpinę dėl elgesio su šiais asmenimis". Dėl to kalta "žiniasklaida", paprastai vadinama "laisva žiniasklaida", ji sužadino ir toliau žadins į amerikiečius nukreiptą smurtą visame pasaulyje. Žus dar daugiau amerikiečių. Ir vis dėl tų fotografijų.
Atsakyti į šiuos kaltinimus, žinoma, neįmanoma. Ir ne dėl pačių fotografijų, o dėl to, ką jos rodo dedantis nusikalstamai bendrininkaujant bei vadovams paliepus, ir ši įsakymų grandinė nusidriekia iki aukščiausių Busho administracijos pakopų. Tačiau fotografijų ir realybės, elgesio taktikos ir sekamų pasakėlių skirtumai iš daugelio žmonių galvų išgaruoja labai greitai. Kaip tik to administracija labiausiai ir trokšta.
Duodamas parodymus ponas Rumsfeldas patikino, kad "egzistuoja gerokai daugiau fotografijų ir vaizdajuosčių. Jei jos bus paskelbtos viešai, reikalai, aišku, pablogės". Matyt, bus blogiau JAV ir jų programai, tačiau ne tiems, kurie tapo tikromis kankinimų aukomis. Žiniasklaida gali save cenzūruoti, tai įprasta. Tačiau, pono Rumsfeldo žodžiais, keblu cenzūruoti užjūriuose esančius kareivius, kurie neberašo laiškų į namus, kaip senais laikais, kad juose armijos cenzorius galėtų išbraukti nepriimtinas eilutes. Priešingai, jie elgiasi tarsi turistai, "lakstydami aplinkui su skaitmeniniais aparatais ir darydami šias neįtikimas nuotraukas; tada jie, pažeisdami įstatymą, mūsų nuostabai, jas išsiunčia žiniasklaidai". Administracija ir toliau stengsis fotografijas nuslėpti, tačiau šių veiksmų argumentacija įgyja teisinį atspalvį, nes dabar nuotraukos tampa būsimų kriminalinių bylų "įrodymais", ir bylų baigtis, jei fotografijos pasiektų viešąją nuomonę, dėl išankstinio nusistatymo gali būti nepalanki. Vis dėlto tikroji priežastis yra pastangos apsaugoti Busho administraciją ir jos elgesio liniją sutapatinti fotografijų "bjaurastį" su kampanija siekiant pakenkti Amerikos karinės galybės autoritetui ir tikslams, kuriems šiuo metu ji tarnauja. Panašiai kaip daugelis į televizijos rodomas per įsiveržimą į Iraką ir jo okupaciją žuvusių Amerikos karių fotografijas žvelgė nelyginant į aklą karo kritiką, taip kuo toliau, tuo atkakliau bus manoma, jog nepatriotiška platinti kvailas nuotraukas, teršti ir juodinti gerą Amerikos vardą, kitaip sakant, jos įvaizdį.
Šiaip ar taip, mes kariaujame. O karas tai pragaras. Vienintelis geras indėnas miręs indėnas. Ei, mes tik linksminomės. Mūsų skaitmeninėje veidrodžių salėje nuotraukos neprapuls. Taip, rodos, viena jų verta tūkstančio žodžių. Ir tų momentinių nuotraukų bei vaizdajuosčių bus dar tūkstančių tūkstančiai. Jos plūs nepaliaujamai. Ar ilgai truks, kol sulauksime vaizdo žaidimo "Naujokų krikštas Abu Graibe" arba "Teroristų apklausa"?
"The Guardian", 2004.V.24
Vertė Daiva Tamošaitytė
ATĖNAI
Lietuva internete
