ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-12 nr. 908

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (11) • -rv-. Sekmadienio postilė (121) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (3) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris Selvinas (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (64) • RIČARDAS ŠILEIKA. Druskos metamorfozės, arba morendo crescendo (3) • ZITA MAŽEIKAITĖ. Eilės (5) • INDRĖ BUTKUTĖ. Eilės (10) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (6) • GINTARAS BLEIZGYS. Gauruotasis pralaimi (30) • Su tarptautinio instrumentinės muzikos festivalio „Griežynė“ meno vadovu, folkloro grupės „Vydraga“ įkūrėju ir vadovu, kompozitoriumi ALGIRDU KLOVA kalbasi Juozas Šorys. Griežiant vydėti ir regėti (3) • PETRAS KAZICKAS. Vilniaus pakraštys, Olandų gatvė... (3) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Algimantas Jankūnas. Rudens gėlės (1) • buvau europoje mačiau vieną varną (449) • 2008 m. rugsėjo 19 d. Nr. 35 (909) turinys (20) •

Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
1991 metų sausis
Juozas Kazlauskas

Kai 1908 m. sausio 27 d. atokiame Rusijos imperijos užkampyje netoli sienos su Vokietija gimė Antanas Maceina, perspektyvus dvidešimt penkerių metų istorikas Levas Karsavinas, neseniai baigęs Peterburgo universitetą, turbūt net sapne neregėjo, kad lygiai po dvidešimties metų, kai tas pats kaimietis Antanas įstos į Kauno universitetą, jį, tuomet jau tituluotą profesorių ir tikrą peterburgietį, likimas nublokš į... taip, į tą patį nušiurusį, dviaukštį pasienio Kovno, apsuptą fortų ir įdomų nebent kariškiams, bet jokiu būdu ne mokslo ir meno žmonėms. Aišku, aną 1908 m. sausio dieną jaunas rusų mokslininkas nė įtarti negalėjo apie būsimo lietuvių filosofijos klasiko, rašysiančio kalba, kuria rašyti dar visai neseniai buvo draudžiama, gimimą, bet visagalė Apvaizda, nepaisydama geometrijos, kartais sukryžiuoja gyvenimo kelius, kurie, atrodo, niekada neturėtų susitikti, o šimtą milijonų vartotojų turinčios kalbos atstovą priverčia išmokti mažos, vos iš trijų milijonų individų susidedančios tautos kalbą, kuria dėl senumo ir, kaip teigiama, panašumo į sanskritą domisi nebent kalbininkai arba šiaip keistuoliai ir fanatikai, iš protu nesuvokiamos tėvynės meilės pasiryžę nerti į pačias pragaro gelmes, jei tik toks poelgis padėtų keliais šimtais kilometrų priartėti prie gimtosios šalies sienų, kurias peržengti jiems užginta. Taip, ne likimas, bet Apvaizda. Ne gyvo veido bruožų netekusi lemtis, ne beformis, pilkas Fatumas – pasakytų tiek lietuvių, tiek rusų mąstytojas, – bet visada gyva, pulsuojanti Apvaizda, tiesa, žmogiškai žiūrint, kartais žiauri ir kruvina, suvedė juos Kauno kryžkelėje ir išskyrė kiekvieną savo tremtyje: rusą – jo paties šalyje, Abezėje, lietuvį – svetimoje žemėje, Vokietijos Brebersdorfe.

Toji, žmogiškai žiūrint, kartais žiauri ir kruvina Apvaizda, kuri iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip visą pasaulį ir visą būtį apglėbianti dieviškoji Meilė (Maceina šiam teiginiui gal ir nepritartų taip entuziastingai kaip Karsavinas, bet ir jo neigti nedrįstų), XIX ir XX a. sandūroje neatrodė būsianti tokia žiauri ir kruvina. Jei būtų kitaip, Stefanas Zweigas, apraudodamas praeitį, nebūtų parašęs savojo „Vakarykščio pasaulio“. Kaip žinoma, parašyti antrąjį „Vakarykštį pasaulį“ jam nebeužteko jėgų. Hitlerio beprotybė galutinai sugriovė rašytojo tikėjimą XIX a. humanizmo idealais, tikėjimą sveiku protu. Bet ką gali sveikas protas XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje Europą užtvindžiusio kraujo akivaizdoje? Ne, nesugebėjo Zweigo humanistinis ir sekuliarus tikėjimas sveiku protu amžiaus žiaurumuose ir kraujyje įžvelgti Apvaizdos veikimo. Karo beprotybėje humanisto protas tematė kraupią ir nežmonišką Fatumo grimasą. O, kaip trūko Zweigui bent kruopelytės to nepataisomo ir protu nesuvokiamo optimizmo, kuris trykšte trykšta iš Karsavino istorijos filosofijos! Nepataisomas ir protu nesuvokiamas optimizmas. Karsavinas jo turėjo per daug vienam žmogui. Bet grįžkime į praėjusio amžiaus pradžią.

Lietuvių tautai ši pradžia teikė daug vilčių. Panaikintas kelis dešimtmečius trukęs lietuviškosios spaudos draudimas. Tarp rusų, lenkų ir vokiečių girnų malama tauta laimėjo svarbią pergalę ir ši leido jai tikėtis išsikovoti kad ir kuklią vietelę po saule auštančiame „tautų pavasaryje“. Didysis Vilniaus seimas žengė dar vieną žingsnį tautinės sąmonės budinimo kelyje. Valstiečių tauta kėlėsi ir gal dėl to, kad kol kas neturėjo savo filosofų, nelabai jautė tas nuotaikas, iš kurių netrukus gims Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydis“.

XX a. pradžioje rusų tauta taip pat buvo valstiečių tauta, o pati Rusijos valstybė – milžiniška valstietiška ir stačiatikiška imperija, tačiau dviejose jos erelio galvose, milijoniniuose Maskvos ir Peterburgo metropoliuose, su naujuoju amžiumi siejamos viltys buvo atmieštos nerimu ir kažko veikiau baisaus negu geidžiamo laukimo nuotaikomis. Ką jau kalbėti apie kitas socialinės būties sferas, apie politiką ir visuomeninį gyvenimą, jei pačiame Rusijos pasididžiavime, jos rafinuotoje „aukštojoje“ kultūroje, šimtmečio pradžioje išgyvenusioje savo „Sidabro amžių“, buvo galima užuosti mirties kvapą. „Visa paskutinės monarchijos literatūra persmelkta mirties ir irimo dvelksmo“, – pradeda savo pagarsėjusį straipsnį „Mirties dvelksmas priešrevoliucinėje literatūroje“ Dmitrijus Sviatopolkas-Mirskis, vienas žymiausių rusų literatūrologų, kurio interpretacijai, beje, visiškai pritarė Karsavinas. 1927 m. publikuotame straipsnyje, supykdžiusiame autorių su absoliučia dauguma rusų išeivijos, Sviatopolkas-Mirskis, kurį dar prisiminsime šiame tekste, rašė: „Mirties nuojauta 1894–1917 m. rusų literatūroje buvo panaši į fiziologinę fizinės mirties nuojautą. Ji brendo ne grynoje atskirų sielų substancijoje, bet kultūrinio rusų visuomenės kūno audiniuose. Šis mirties jausmas buvo priešmirtinio Peterburgo Rusijos irimo simptomas.“

Taigi literatūra. Bet ar galėjo ką gero žadėti Nikolajaus II valdymo pradžia, paženklinta Kruvinojo sekmadienio košmaru ir jį lydėjusia Pirmąja Rusijos revoliucija? Paskui laukė žeminantis pralaimėjimas Japonijai, Pirmojo pasaulinio arba, kaip jį tuomet vadino, Didžiojo karo skerdynės. O dar vėliau Rusiją ištiko Revoliucija. 1917 m. Rusijoje nebuvo nei dviejų revoliucijų, kaip tvirtino oficialioji sovietinė istoriografija, nei Vasario revoliucijos ir ją lydėjusio Spalio perversmo, kaip mėgo teigti antikomunistai ir dabar mėgsta teigti tie, kurie kažin kodėl romantizuoja revoliucijos prigimtį ir niekina Vladimiro Lenino atliktą darbą. Vadinamasis Spalio perversmas tebuvo vasarį prasidėjusios revoliucijos pabaigos pradžia, o 1920 m. lapkritį, paskutiniams Piotro Vrangelio daliniams palikus Sevastopolio uostą, Rusijos revoliucija pasibaigė. Nereikia romantizuoti revoliucijos. „Dainuojanti“, „oranžinė“, „rožių“ – visi šie romantiški (ir saldūs) pavadinimai tik išduoda, kad tai, kam jie taikomi, nėra tikroji revoliucija. Tikra revoliucija niekada nebūna „aksominė“. Tikrą revoliuciją visada lydi pilietinis karas, išdavystės, kančia, kraujas, purvas ir egzekucijos. Bet kokios tikros revoliucijos prigimtyje yra kažkas šėtoniška. Tai puikiai suprato didysis revoliucijos filosofas Josephas de Maistre’as. Savo „Apmąstymuose apie Prancūzijos revoliuciją“ šis markizas aistringai įrodinėjo, kad revoliucija visada esanti bausmė už nuodėmes. Revoliucijoje Dievas leidžia siautėti šėtonui.

Matyt, didelių būta Rusijos nuodėmių, jei bausmė už jas buvo režimas, pasišovęs ištrinti iš žmonių širdžių Dievo vardą ir nušluoti Jo Bažnyčią nuo žemės, dar ką tik vadintos šventa. Bolševizmas – štai vardas tos esmės, nuo kurios 1940 m. vasarą ir 1944 m. rudenį iš Lietuvos bėgo Maceina ir niekada nė nemanė bėgti Karsavinas. Tiesa, Lenino Rusiją jam teko palikti. Bet jis nebėgo. Jį išvarė. 1922 m. lapkričio 16 d. iš Peterburgo į Ščeciną išplaukė garlaivis „Preussen“, kuriame kartu su Karsavinu iš komunistinės šalies buvo išsiunčiama dar kelios dešimtys rusų intelektualų su šeimomis: mokslininkai, filosofai, menininkai, visuomenės veikėjai, Felikso Dzeržinskio vadovaujamos įstaigos pripažinti „beviltiškais“ atsiversti į komunistų tikėjimą – ak, kad toks ostrakizmas būtų praktikuojamas vėliau! Ketverius metus Karsavinas gyvena Berlyne, o 1926 m. kraustosi į Paryžių, ne tik menininkų, bet ir rusų emigrantų sostinę. Jau mūsų minėto kunigaikščio ir literatūros kritiko, Londono universiteto docento Sviatopolko-Mirskio pastangomis Karsavinui atsiveria kelias į Oksfordo universitetą – tokio lygio viduramžių istorijos specialistas čia visada laukiamas. Bet netikėtai Oksfordui atsiranda konkurentas! Kas jis? Kas gali išdrįsti mesti iššūkį vienam seniausių Europos, o tai reiškia ir pasaulio, universitetų? Ogi Augustinas Voldemaras, buvęs Karsavino mokslo draugas Peterburgo universitete, dabar nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, kviečia rusų istoriką ir filosofą į šios daugelio anuometinių politikų paniekinamai limitrofine vadinamos valstybės, tiesa, laikinąją sostinę ir siūlo dėstytojo vietą prieš vos penkerius metus įkurtame Kauno universitete. Ir ką gi? Karsavino širdyje Kaunas įveikė Oksfordą. Vietoj pasaulinės Britų imperijos intelektualinės sostinės mokslininkas renkasi buvusios Rusijos imperijos pasienio miestą-tvirtovę. Palikęs Paryžiuje šeimą, susitaikiusią (o kas jai beliko?) su tokiu, švelniai tariant, keistu savo galvos pasirinkimu, bet taip ir nesiryžusią pasekti jos pėdomis, Karsavinas 1928 m. sausį atvyksta į Kauną ir pradeda eiti Visuotinės istorijos katedros ordinarinio profesoriaus pareigas. Tais pačiais metais, kai būsimasis lietuvių filosofijos klasikas pradeda savo studijas, vienas iš rusų filosofijos klasikų intensyviai mokosi lietuvių kalbos ir per ne visus metus išmoksta tiek, kad jau gali ja skaityti paskaitas ir rašyti tekstus, tarp jų, beje, bus ir 1931 m. pradėta fundamentali daugiatomė „Europos kultūros istorija“. Aišku, rašo jis ir gimtąja kalba. (Karsavinas buvo vienas pagrindinių 1928–1929 m. Paryžiuje ėjusio ir kone visą rusų emigraciją šiurpinusio laikraščio „Eurazija“ autorių.)

Su vadinamaisiais euraziečiais Karsavinas suartėjo 1924 m. 1920–1921 m. susikūrusio filosofinio ir politinio sąjūdžio doktrinos šerdį sudarė mokymas apie Euraziją – atskirą ir savitą žemyną, plytintį tarp Europos ir Azijos. Likimas lėmė, kad būtent Rusija, nusidriekusi nuo Baltijos ir Karpatų vakaruose iki Ramiojo vandenyno rytuose, suvienijo beveik visas Eurazijos žemyno teritorijas. Rusijos imperijos ir jos paveldėtojos SSRS ribos esančios „natūralios“, ir tai, kad Sovietų valstybė įsitvirtino beveik visose buvusios Rusijos imperijos žemėse, tik įrodo, jog būtent Rusija esanti tikroji Eurazijos šeimininkė, nes pati Rusija ir yra Eurazija. Pasak euraziečių, Rusija-Eurazija turinti apreikšti pasauliui ypatingą eurazietišką kultūrą, savitas valstybingumo, socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo formas, netapačias vakarietiškoms. Daugelis euraziečių teiginių tipiško ruso emigranto ausiai skambėjo keistai ir net jį piktino. Euraziečiai mokė, kad vadinamasis mongolų-totorių jungas išėjęs Rusijai tik į naudą, nes išmokė rusus kurti tokias valstybingumo formas, kurios pasirodė esančios tinkamos Eurazijos platybėms suvienyti (ne užkariauti; pasak euraziečių, Eurazija buvusi rusų suvienyta, ne užkariauta). O štai Petro I vaidmenį Rusijos istorijoje euraziečiai vertino itin neigiamai. Petras pradėjo Rusijos „europeizaciją“, kuri esanti kone visų dabartinių Rusijos nelaimių priežastis ir pradžia. Rusijos europeizacija, t. y. Europos pamėgdžiojimas, galų gale baigėsi paskutine revoliucija ir bolševikų, apsiginklavusių Karlo Marxo istoriniu materializmu, šiuo paskutiniu Europos civilizacijos žodžiu, kruvina diktatūra. Būtent Rusijos revoliucijos interpretacija buvo kontroversiškiausia euraziečių istoriosofijos dalis, kėlusi pasipiktinimą plačiuosiuose rusų emigracijos sluoksniuose. Mat euraziečiai buvo įsitikinę, kad Rusijos revoliucija nebuvo vien tik blogis.

Jokia kita politinė ir ideologinė srovė rusų emigracijoje neteikė revoliucijai tokios ontologinės, metafizinės reikšmės kaip euraziečiai. Pasak jų, revoliucija nesanti vien košmariškas sapnas, vien baisus atsitiktinumas, ištikęs Rusiją. Revoliucijos faktas, revoliucijos tikrovė yra neatšaukiami. Niekada nebesugrįš ta Rusija, kuri buvo iki revoliucijos. Tie, kurie mano kitaip, nesvarbu – kairieji ar dešinieji, monarchistai ar respublikonai, konservatoriai ar socialistai, yra tiesiog akli. Tie, kurie svajoja apie kontrrevoliuciją ir sugrįžimą į 1914-uosius, yra „gyvieji numirėliai“. Euraziečiai tvirtino, kad revoliucijoje nebeatšaukiamai žuvo senoji Rusija, „Peterburgo Rusija“, ta Rusija, kurios kūrėjas buvo Petras I.

Taigi revoliucija kaip faktas, kaip tikrovė yra neatšaukiama. Bet ar revoliucija yra vertybė? Ar vertybė yra revoliucijos kuriama tikrovė? O tikrovė, kurią kuria revoliucija, yra komunistinė, bolševikinė tikrovė. Komunizmas ir bolševizmas yra antikrikščioniškos, netgi antikristiškos, taigi šėtoniškos, blogio ideologijos. Fakto ir vertybės, idealo ir tikrovės dialektika euraziečių pasaulėžiūroje įgavo ypač tragišką išraišką. Ką tik gimusiame euraziečių sąjūdyje fakto ir vertybės perskyra buvo ryžtingai ir atkakliai pabrėžiama. Taip, revoliucija yra neatšaukiamas faktas, nugramzdinęs į nebūtį senąją Rusiją, bet pati savaime revoliucija nėra jokia vertybė. Priešingai, revoliucija, kaip ir ją įkvėpusi bolševikų ideologija, yra iš esmės šėtoniška, antikristiška tikrovė. Revoliucija nėra vertybė, tačiau neatšaukiamas revoliucijos faktas, užbaigęs senąją Rusiją, atveria kelią naujoms vertybėms, naujajai Rusijai, kuri gims, kai žlugs bolševizmas. Euraziečiai tikėjo greitu bolševizmo žlugimu, o save suvokė kaip naujos, Rusijos-Eurazijos teritoriją suvienyti tinkančios, nei „dešinės“, nei „kairės“ ideologijos, pakeisiančios bolševizmą, kūrėjus.

Bet bėgo metai, o bolševizmas Rusijoje nerodė jokių silpnėjimo požymių. Ir euraziečių mąstyme pradėjo rodytis nuovargio ženklų. Įtampa tarp idealo ir tikrovės, tarp fakto ir vertybės daug kam pasirodė nepakeliama. Daug kas pradėjo klausti: „O gal tikrovė ir idealas nėra taip toli vienas nuo kito, kaip mums atrodė? Galų gale, net jei tikrovė ir idealas nėra tas pats, ką turėtume rinktis – gražų mūsų, emigrantų, idealą ar realios rusų tautos tikrovę?“ 1929 m. euraziečių judėjimas skilo į „ortodoksinį“ ir „kairįjį“ sparnus. Tai, kas pradžioje vienijo visus euraziečius – revoliucijos kaip neatšaukiamo fakto pajauta – dabar juos išskyrė. „Kairieji“ euraziečiai buvo linkę vis labiau susitaikyti su komunistinės Rusijos tikrove. „Norime mes to ar ne, bet Rusijos istorija kuriama Rusijoje, o ne Paryžiaus kavinėse“, – teigė jie. Reikia rinktis tarp emigrantų svajonių ir istoriją kuriančios rusų tautos dabarties. Taip, Rusijoje dabar viešpatauja bolševikai, prieš kuriuos mes, emigrantai, kovojome su ginklu rankose. Bet niekada Rusija nebuvo tokia galinga kaip XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Ar tik nebus bolševizmas ta kaina, kurią Rusija moka už savo didybę ir teritorinį vientisumą? Bet jei taip, tai ar neturime mes, emigrantai, paaukoti savo kad ir labai brangius idealus ant rūsčios istorinės tikrovės altoriaus? Taip, Rusija dabar komunistinė. Bet, nepaisant to, ji – vis tiek Rusija. Kitos nėra, o galbūt ir kitokios daugiau nebus. Tad ką pasirinkti? Jei pasiliksime su savo idealais, rizikuojame amžiams numirti savo tautai kaip istorinei tikrovei. Ir „kairieji“ euraziečiai pasirinko tikrovę, komunistinę, stalinistinę Rusijos tikrovę. Keli svarbiausieji jų vadai priėmė sovietinę pilietybę ir grįžo į Stalino Rusiją. Visi jie baigė gyvenimą lageriuose arba buvo sušaudyti. Toks likimas ištiko ir du „kairiųjų“ euraziečių vadus: Sviatopolką-Mirskį ir Sergejų Efroną, poetės Marinos Cvetajevos vyrą, susitepusį bendradarbiavimu su KGB ir dalyvavimu organizuojant politinę žmogžudystę (į Vakarus pabėgusio saugumiečio veikimo metodai, kaip matome, nedaug tepasikeitė).

Galbūt ir Karsavinas savo gyvenimą būtų baigęs daug anksčiau, jeigu jam būtų buvę leista grįžti į sovietų Rusiją. Bet jam vis neleido. Daugiausia, ką jis galėjo padaryti – rašyti straipsnius ir vedamuosius į pagrindinį „kairiųjų“ euraziečių leidinį, savaitraštį „Eurazija“, ir tie straipsniai kėlė pasipiktinimo bangas „ortodoksinių“, „dešiniųjų“ euraziečių stovykloje, ką jau kalbėti apie likusią emigracijos dalį. „Sovietų socializme apreikštas galingas kūrybinis proveržis. Tai siekis sukurti naują gyvenimą, naują visuomenę, naują valstybę, be to, sukurti nedelsiant, nelaukiant besivelkančios senutės istorijos, bet iki galo įtempiant visas gyvas ir kūrybines jėgas.“ „Organizaciją mes suprantame kaip religinę pareigą, kaip kovą su žmogiškuoju chaosu – kaip gamtos organizaciją. Todėl Rusijos revoliuciją mes suprantame kaip internacionalinę revoliuciją, reikalingą ir nešančią gėrį visai žmonijai.“ „Rusijos revoliucija teigia Bendro pirmenybę prieš Privatų, teigia etiką, pagrįstą pareiga organizacijai, žmogų-veikėją, o ne žmogų-vartotoją. Teigdama lygybę, ji neatšaukia laisvės. Atvirkščiai, ji teigia kolektyvinę laisvę ir laisvę kolektyve. Ji teigia vienintelę realią laisvę – laisvę tvarkyti materialines gėrybes, laisvę-lygybę.“ Komunistinėje Rusijoje persekiojama minties laisvė? Ir gerai! „Persekiojimai prievartiniu būdu šalina tironišką vakarietiškos filosofijos tradiciją, atverdami kelią originaliai filosofinei kūrybai ir netgi pašaukdami ją į gyvenimą.“ Ir dar gražiau: „Komunistai yra nesąmoningi gudrios Istorijos Dvasios įrankiai ir jos aktyvūs nešėjai; tai, ką jie daro, yra reikšminga ir reikalinga.“

Visa tai Paryžiuje ėjusiam laikraščiui Karsavinas rašė jau savo „lietuviškuoju“ laikotarpiu, gyvendamas šalyje, kurioje vos prieš porą metų buvo įvykdyta mirties bausmė keturiems komunistams. Raudonasis pragaras jo nepriėmė, todėl jis nutarė apsigyventi kuo arčiau jo. Ir nors Karsavinas jautė simpatiją lietuvių tautai ir jos kuriamai jaunai valstybei, kuri pati tam tikra prasme buvo Rusijos revoliucijos padarinys, nors Karsaviną žavėjo mažos valstiečių tautos, amputavusios savo senąjį „valdantįjį sluoksnį“, polonizuotą aristokratiją (pasak euraziečių, viena pagrindinių Rusijos revoliucijos priežasčių buvo „europeizuoto“ elito ir plačiųjų liaudies masių susvetimėjimas), ryžtas kurti nacionalinę kultūrą, aišku, svarbiausia priežastis, dėl kurios rusų mokslininkas ne tik Senos krantus iškeitė į provincialų miestą Nemuno ir Neries santakoje, bet ir išmoko kalbą, kuria rašydamas buvo pasmerktas likti nežinomas ne tik platiesiems Europos intelektualiniams sluoksniams, bet ir pačiai rusų publikai, buvo ne meilė lietuvių tautai, bet meilė Rusijai, tai, kad tas miestas buvo vos už poros šimtų kilometrų nuo Sovietų valstybės sienų. Kaip tokio fanatiško užsispyrimo būti kuo arčiau tėvynės akivaizdoje atrodo visi mūsų ekonominiai migrantai, mandagiai vadinami „trečiosios bangos“ emigrantais, mūsų dvigubos pilietybės prašytojai? Išties retorinis klausimas.

Paradoksalu, tačiau nors Karsavinas labai prisidėjo prie euraziečių judėjimo „kairėjimo“ ir organizacijos skilimo, nors jo kai kurie iš tikrųjų beveik prosovietiniai tekstai ideologiškai maitino bolševizmo žlugimo laukti pavargusią, su komunistų valdžia susitaikyti ir netgi bendradarbiauti linkusią rusų emigracijos dalį, patį Karsaviną pavadinti pavargusiu būtų visiškas nesusipratimas. Jo probolševizmas buvo ne užsitęsusio laukimo pagimdyto nuovargio padarinys, bet atvirkščiai – jo nepataisomai optimistinės istorijos filosofijos rezultatas. Istorija, kaip ir visa būtis, pasak Karsavino, yra Dievo apsireiškimas. Bet Gyvasis Dievas nebūtų Gyvasis Dievas, jeigu Jis nebūtų visame kame, jeigu savimi nepašventintų visų būties sferų, tarp jų – ir pačios mirties. Šventasis Pranciškus mirtį vadino seserimi, o Karsavino plunksnai priklauso „Poema apie mirtį“. Be Kristaus mirties tamsos nebūtų jo prisikėlimo didybės. Bet tai nereiškia, kad savo mirtyje Dievas būna mažiau negu savo prisikėlime ir gyvenime. Jeigu Kristus prisikėlė visas, tai ir mirė jis visas ir visiškai. Ar Dievo mirtis reiškia Jo nebuvimą? Ne, ji kupina dieviškumo. Mirtis yra prisikėlimo prieangis, o Golgotos drama yra tobuliausia visos istorijos ir būties dramos išraiška. Gal iš dalies ir pagrįstai Karsavinas buvo kaltinamas polinkiu į panteizmą. Visoje būties struktūroje mąstytojas regėjo netobulą Švenčiausiosios Trejybės atšvaitą. Gyvenimas–Mirtis–Prisikėlimas yra visos būties ir istorijos dėsnis. Ne tik žmonės yra asmenys, bet ir tautos, valstybės bei ištisos kultūros ir civilizacijos yra asmenybės, tiesa, aukštesnio lygmens asmenybės. Karsavinas jas vadino simfoninėmis asmenybėmis. Šios asmenybės taip pat gyvena, miršta ir kokia nors forma atgimsta, nes niekas niekada nenugrimzta tiesiog į nebūtį. Kas tuomet yra Rusijos revoliucija? Tai Rusijos agonija, mirtis, bet kartu ir prisikėlimo preliudija. Revoliucijoje senoji Peterburgo Rusija turinti visiškai mirti. Rusija yra visa savo mirtyje, tačiau tik tam, kad ir prisikeltų visiškai. Nukryžiuotojo mirtis nėra graži. Mirtį visada lydi agonija ir kančia, todėl ir revoliucija yra purvas, kraujas ir šimtai tūkstančių nužudytųjų. Persekiojama Bažnyčia? Žudomi dvasininkai ir vienuoliai, sprogdinamos cerkvės? Bet pati istorinė Rusijos Bažnyčia turinti numirti kartu su Peterburgo Rusija tam, kad prisikeltų pagirdyta kankinių krauju. Bolševikai – šėtono tarnai? Tebūnie taip, bet jie veikia tik tiek, kiek Dievas leidžia demonams šėlti revoliucijos stichijoje! Sovietų Rusija – raudonasis pragaras? Puiku, bet tai nėra pragaras be Dievo! Nes Dievas yra visur. Kažkoks niūrus optimizmas, jei tik optimizmas gali būti niūrus, spinduliuoja iš šių mąstytojo žodžių, pasakytų, beje, apie „tikrą“, metafizinį, teologinį pragarą: „Nesvarbu, kur aš būsiu: danguje arba pragare. Dievas visur bus su manimi.“

Ar galėjo toks žmogus bėgti nuo Lietuvą užplūstančios raudonosios bangos? Ar tai nebūtų buvęs bėgimas nuo tėvynės, prie kurios šis nepataisomas optimistas tiek metų atkakliai artinosi? Bėgimas nuo bolševizmo Karsavinui reiškė bėgimą nuo Rusijos, ir nesvarbu, kad tas bėgimas būtų padėjęs išvengti kalėjimo, tremties ir pirmalaikės mirties. Ar turi bėgti nuo mirties „Poemos apie mirtį“ autorius? Jei pasakysime, kad Karsavinas tapo savo filosofijos ir pasirinkimo auka, nebūsime labai neteisūs. Sokratas irgi buvo savo filosofijos ir pasirinkimo auka.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


131477. Skirmantė2008-09-17 11:12
Bet Sokrato filosofija nelygi komunistų lėkštoms sapalionėms... Tokie atsitiktiniai palyginimai man nesuprantami.

131478. Skirmantė2008-09-17 12:01
Tas pat, kas ir lyginimas AMB- o su kunigaikščiu Gediminu. Panašumų galima rasti, tik žažin, ar jie logiški ir apskritai - ar prasmingi.

131508. e2008-09-17 14:39
O ką Gediminas, - jis irgi dirbo Lietuvai.

131566. Ema :-) 2008-09-17 19:10
seksas jega

131578. Skirmantė2008-09-17 21:45
Ne prostim vas, russkije.

131585. e2008-09-18 07:12
Prostim prostim : kai tik atsikratys nomado totoriško užkariautojiško mentaliteto, tai nieko nedelsdami ir prostim.

131587. katė2008-09-18 08:18
Neprostim, nes totoriškas mentalitetas genetiškai įsišaknijęs, reikėtų daug dulk..ti.

131591. uuu2008-09-18 08:28
apie Aršaviną parašykit irgi

131643. nuomonė :-( 2008-09-18 17:09
Pas aukščiau komentavusius matyt labai stipriai įsišaknijęs koks nors labai geros kokybės, kokios nors kilmingos, grynakraujės beždžionės genas. Toks mąstymas, tokia logika, tokios žinios!!!... Sunkoka kitaip ir paaiškinti tokį fenomeną. Zodžiu- akivaizdi degeneracija. O straipsnis man primena aklo blūdinėjimą apgraibomis po tamsų mišką ir bandymus jį aprašyti. Šiap tai autorius labai panašus į Karsaviną, pasaulį matuojantis pagal savo susikurtas schemas, o ne per žmogų. Tas "aklumas", tas "mažosios tautos" sindromas, aprašytas O.Košeno ir daro panašius pafilosofavimus visiškai bergždžiais, tuščiais.

131706. Emai2008-09-19 12:08
zoofilija rulez

132071. pl :-) 2008-09-22 11:21
Puikus straipsnis. Visai kitaip mums buvo pateikiamas Karsavinas, aišku kodėl

Rodoma versija 20 iš 36 
22:31:05 Jun 27, 2010   
Oct 2007 Feb 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba