SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-27 nr. 766

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aistė Virbickaitė
Maži miesto papuošalai
61

Muzika 
• XI Thomo Manno festivalis Nidoje2
• Skirmantė Valiulytė
„Nepaklusnieji“ – ties dingstančia riba
4
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kristupo klavyrai
• Živilė Ramoškaitė
Liublianos ir Ravenos festivaliuose
• Žvaigždžių koncentracija: trys vieną dekadą
• KONCERTAI

Dailė 
• Kęstutis Šapoka
Tarp šiuolaikinės dailės ir meno
3
• Ugnė Gudelytė
Akys mato tik ribas
1
• Austėja Čepauskaitė
Instaliacijos Nidoje
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Intymioji teatro rezistencija
 Živilė Ambrasaitė
Prahos kvadrienalė 2007
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip beždžionė beždžionei
• Koja-kulkosvaidis3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Bestselerio kodas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Prahos kvadrienalė 2007

Didžiausia pasaulyje scenografijos ir teatro architektūros paroda

Živilė Ambrasaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Boriso Kudličkos scenografija P. Čaikovskio operai „Pikų dama“

Švenčianti savo gyvavimo keturiasdešimtmetį Prahos kvadrienalė – didžiausia pasaulyje scenografijos ir teatro architektūros paroda – šiais metais vyko birželio 14–24 dienomis. Tai vienintelis pasaulyje tokio tipo renginys, skirtas tik teatro dailei ir jos kūrėjams. Parodoje, kuri nuolat vyksta Čekijos sostinėje įsikūrusių Pramonės rūmų erdvėse, suskirstytose į sekcijas – nacionalinę, architektūros ir technologijų, studentų, – galima susipažinti su skirtingomis šiuolaikinio teatro tendencijomis, individualiais meniniais požiūriais, naujomis technologinėmis galimybėmis.

Prahos kvadrienalės tikslas – ne tik supažindinti žiūrovą su naujausiomis scenografijos tendencijomis ir skirtingų pasaulio šalių teatro tradicijomis. Teatras unikalus savo gyvybe, tarp aktoriaus ir žiūrovo užsimezgančiais ryšiais, todėl viena iš sudėtinių Prahos kvadrienalės dalių – skirtingų pasaulio šalių menininkų sukurti performansai, rodomi ne tik ekspozicijai skirtose patalpose ar jų prieigose, bet ir miesto erdvėse. Nuolat vyksta diskusijos, paskaitos, seminarai, aptarimai, madų demonstravimai. Tai puiki vieta dalytis patirtimi ir idėjomis, aptarti jau įgyvendintus projektus. Taip pat pasisemti eksponavimo idėjų, o čia sprendimų būta įvairių: islandai ekspoziciją įrengė šiltnamyje – kūrybos šiltadaržyje – pusiau aprasojusiais, vietomis „išdužusiais“ stiklais, o jo viduje pakabintuose scenovaizdžių maketuose arba šalia jų įmontuotuose ekranuose rodyti spektaklių fragmentai, scenų nuotraukos; įspūdingame masyviame juodame kube – Slovakijos scenografo Boriso Kudličkos maketų inkliuzai; buvo ir japoniškas suši baras, prie kurio atsisėdę žiūrovai galėjo neskubėdami „virškinti“ priešais „patiektus“ scenografijos maketus; ir grandiozinis JAV paviljonas – viską aplinkui nustelbianti metalinė konstrukcija su joje įkomponuotu beveik neaprėpiamu vaizdinės informacijos kiekiu ir t.t.

Šių metų lietuvių ekspoziciją organizavo ir kuravo Vilniaus dailės akademija. Į Prahą išsiųsti ne tik esamų studentų darbai, bet taip pat buvusių auklėtinių ir (esamų) dėstytojų kūriniai. Iki šiol didžiausioje Vienuoliktoje Prahos kvadrienalėje, kurioje dalyvavo beveik šešiasdešimt valstybių, Lietuvai nacionalinėje sekcijoje atstovavo jungtinės scenografų pajėgos: Adomas Jacovskis, Virginija Idzelytė, Galius Kličius, Jūratė Račinskaitė, Giedrė Riškutė, Aleksandra Jacovskytė, Sergejus Tyryštkinas, Marijus Jacovskis, Ramunė Skrebūnaitė, Birutė Ukrinaitė, Artūras Šimonis, Giedrė Brazytė, Renata Valčik, Vilma Galeckaitė-Dabkienė, Julija Skuratova, Marta Vosyliūtė, Kotryna Daujotaitė, Laura Luišaitytė. Pristatyta savotiška šiuolaikinių Lietuvos scenografijos tendencijų retrospektyva. Sceną primenančiame paviljone eksponuoti maketai, TV ekrane rodytos spektaklių scenų fotografijos, scenovaizdžių eskizai etc. Parodoje eksponuojami įvairių Lietuvos scenografų kartų darbai žiūrovus supažindino su kintančia teatro scenos erdvės samprata. Ir nors pačiai ekspozicijai priekaištų sugalvoti greičiausiai nepavyktų, – ji neperkrauta ir profesionaliai išeksponuota, – vis dėlto margoje, įvairove pasižyminčioje kvadrienalės erdvėje lietuvių paviljonui pritrūko originalesnio sprendimo.

Pirmą kartą lietuviai darbus eksponavo teatro architektūrai ir dizainui skirtoje erdvėje – joje rodyti Nijolės Ščiogolevienės ir Algimanto Kanco Vilniaus valstybinio mažojo teatro ir Kauno Valstybės dramos teatro rekonstrukcijos projektai ir fotografijos. Studentų sekcijoje vien Lietuvai atstovavo trisdešimt būsimų scenografų.

Pagrindinis apdovanojamas – „Auksinė triga“ („Zlata Triga“) – skiriamas už geriausią ekspoziciją ir geriausiai atskleistą pasirinktą temą. Nugalėtoją išrenka tarptautinė komisija, ją sudaro vienuolika narių: scenografai, architektai, pedagogai, kritikai, atvykę iš skirtingų pasaulio šalių. Šį kartą apdovanojimas iškeliavo į Rusiją už ekspoziciją nacionalinėje sekcijoje tema „Mūsų Čechovas: po dvidešimties metų“ (temos autorius Viktoras Beriozkinas, ekspozicijos dizaineris ir architektas Dmitrijus Krymovas). Vertintojus sužavėjo temos ir jos vizualaus įgyvendinimo sintezė. Scenografijos maketai skirtingiems Antono Čechovo kūrinių pastatymams eksponuoti XIX amžių menančioje erdvėje, kurios grindys buvo užlietos vandeniu. Norint iš arčiau pažiūrėti ant įvairių namų apyvokos rakandų – kėdžių, į aukštą krūvą sudėtų lėkščių, knygų „bokšto“ ir apverstos triūbos, – eksponuotus maketus, teko įsispirti į tam reikalui padėtus kaliošus. Ekspozicijos dailininkas D. Krymovas taip pakomentavo pasirinktą temos įgyvendinimo būdą: „Rusijoje visuomet šalta, lyja arba sninga. Arba prakiurusios lubos, tad kas nors nuolat nuo jų varva. Arba krenta ant tavęs. Pavyzdžiui, koks nors pūkas. O dažniausiai – tinko gabalai. Tiesiog norisi apsiauti kuo nors nepraleidžiančiu vandens, tarkime, kaliošais, ir išskleisti lietsargį. [...] Tamsūs debesys, tinko gabalai ir drėgmė. Nuo to pašiurpsti, bet kartais su kažkokiu ypatingu liūdesiu ir kartu su švelnumu. Kitaip tariant, tai Čechovas.“ Prieš dvidešimt metų, 1987-ųjų Prahos kvadrienalėje, rusų nacionalinės ekspozicijos tema buvo „Mūsų Čechovas“, tuomet ji apdovanota aukso medaliu. Tad šiais metais vėl grįždami prie ankstesnės temos ekspozicijos autoriai tikrai nesuklydo. Beje, paroda „Mūsų Čechovas: po dvidešimties metų“ yra skirta šiais metais mirusiam žymiam scenografui Davidui Borovskiui (kvadrienalės metu Prahos centre buvo galima aplankyti jo darbų parodą).

iliustracija
Lietuvos ekspozicijos fragmentai

Aukso medaliai už geriausią technologijų pritaikymą atiteko dviem labai skirtingiems dalyviams: Taivanui (už įrenginius ir gilų šiuolaikinių ir senovinių technologijų galimybių išmanymą) ir Borisui Kudličkai iš Slovakijos (už gebėjimą naudojant technologijas sukurti pritrenkiančio įspūdžio reginius). Spėju, kad ganėtinai perkrauta Taivano ekspozicija žiuri žvilgsnį pirmiausiai patraukė originaliu karkasu – iš mirkyto bambuko suraizgytu dviaukščiu statiniu, kurį kiekvieną vakarą po parodos uždarymo tekdavo drėkinti, kad perdžiuvęs nesuskeldėtų. Tuo tarpu slovakui B. Kudličkai prizas atiteko už technologijų pritaikymą pačioje teatro scenoje. Nuo tada, kai tapo prieinama projekcijų įranga, hologramų gamybos technologijos ir skaitmeninis vaizdas, teatro dailininkai nuolat stengiasi juos inkorporuoti ir išnaudoti jų teikiamas galimybes. B. Kudlička savo scenovaizdžiuose šalia įprastos scenos įrangos ir kruopščiai atrinktų vaizdinių naudoja šiuolaikines vaizdo ir garso medijas. Jungdamas skirtingas priemones, jis kuria poetiškus minimalistinius reginius: „Pikų damai“ pasirinkta pilko dangaus fone plasnojančių juodų paukščių projekcija; dramatiškame „Don Žuano“ scenovaizdyje panaudotas raudonų spindulių tinklas, optiškai praplėstas scenos gilumoje įtaisytais veidrodžiais; „Bohemoje“ žiūrovą nuo scenos skiriančiu stiklu teka vanduo (lietaus įspūdis).

Šiemetinėje ekspozicijoje galima buvo pasigesti prancūzų, tačiau nors savo šalies jie nepristatė nacionalinėje sekcijoje, mieste surengė originalų performansą. Grupė „Beau Geste“ aikštėje atliko choreografinę kompoziciją šokėjui ir ekskavatoriui. Kaušui, kurio paskirtis gremžti, kasti, pernešti žemę ir laidoti daiktus, suteikta poetinė alternatyva: jis gali būti ranka, kuri iš vienos vietos į kitą perkelia daiktus, pakelia, saugo juos. Mašina tarsi apdovanojama žmogiškais jausmais, pasirodo, ir ji skambant klasikinei muzikai geba plastiškai judėti, asistuoti šokėjui, žiūrovo akyse iš agresyvaus įrenginio virsti gyvu organizmu. „Jos [mašinos] galia, elegancija ir grožis mums gali priminti pramonės pasaulį, užfiksuotą Fernand’o Leger darbuose“, – sakė choreografas Dominique’as Boivinas.

Kaip rodo pasibaigusios kvadrienalės statistika, per dešimt dienų vien performansų parodyta 170, tad nepasimesti įvykių sraute buvo sunku, kadangi toli gražu ne visi su kvadrienale susiję renginiai koncentruoti viename taške. Sudėtingiausia buvo susekti performansus – kartais stigo ne tiek laiko, kiek detalesnės informacijos apie jų vyksmo vietą (manau, kad nuorodai „performansas bus rodomas įvairiose Prahos senamiesčio erdvėse“, tikrai trūko išsamesnių paaiškinimų).

Kelių Čekijos sostinėje praleistų dienų neužteko, kad viską aprėptum ir įsidėmėtum. Ypač turint galvoje, kad šiais metais kvadrienalė dar labiau išsiplėtė, išsiliedama į miesto erdves, ir praturtėjo naujais dalyviais. Tad pabaigoje belieka išvardyti kitus apdovanotuosius, kurie dar nebuvo paminėti.

Auksinis medalis labiausiai žadančiam talentui iš Studentų sekcijos nukeliavo Reiniui Suhanovui iš Latvijos už paprastumą ir sąmojį, taip pat latviams atiteko auksinis medalis už geriausią ekspoziciją Studentų sekcijoje. Auksinis medalis už įgyvendintą spektaklį įteiktas Diuseldorfo „Schauspielhaus“ (Vokietija) už Williamo Shakespeare’o „Makbetą“ (2005), už teatro kostiumus – Meksikos kostiumų dailininkams, už geriausią scenografiją – architektui Joao Mendesui Ribeiro iš Portugalijos. Ispanijai įteiktas Garbės diplomas už geriausią teatro architektūrą. UNESCO apdovanojimai už scenos meno populiarinimą atiteko Čilei, Čekijai, Graikijai, Korėjai ir Serbijai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 45 iš 82 
21:46:32 Jun 27, 2010   
Oct 2007 Feb 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba