SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-17 nr. 641

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Visa tiesa apie moteris?

Savaitė 
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai
• Muzika sugrįžta
• Pagerbs laureatus ir jų pedagogus
• Naujas kalėdinis spektaklis vaikams
• Pagerbiant dainininkės Birutės Almonaitytės atminimą
• Lietuva – pilnateisė "Theorem" narė

Muzika 
• Džiazo sekmadienis su Jiggsu Whighamu
• Jūratė Vyliūtė
Pizzicato!
2
• Balio Dvariono "Dalia" vėl scenoje
• Nuo Chopino iki lenkų poetų
• KONCERTAI

Dailė 
• Mane domina klausimus keliantis menas
• Nijolė Nevčesauskienė
Įvairovė ir kūrybiškumas
1
 XXVI San Paulo bienalė
• Kristina Stančienė
Pavilnys istorijoje ir drobėse
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Didysis latras Bukowskis
2
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pagiriamasis žodis trileriui
• Kelionė į utopijos ištakas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

XXVI San Paulo bienalė

Pokalbis su Kęstučiu Kuizinu

[skaityti komentarus]

iliustracija

San Paulo bienalė, rengiama nuo 1954 m., yra vienas seniausių ir stambiausių šiuolaikinio meno renginių. Po ilgo laiko jame dalyvavo ir Lietuvos menininkai – šiemet šaliai atstovavo Mindaugas ir Gintautas Lukošaičiai, pristatę instaliaciją "Rezistencija", susidedančią iš kinematografine maniera jungiamų piešinių ir skulptūrų. Apie šią parodą pasakoja Lietuvos pristatymo 26-oje San Paulo bienalėje kuratorius Kęstutis Kuizinas.

Ūla Tornau: San Paulo šiuolaikinio meno bienalė yra viena iš nedaugelio didžiųjų tarptautinių parodų, turinčių dviejų dalių – kuratorinės parodos ir nacionalinių atstovavimų – struktūrą. Lietuvos menininkai joje pristatomi antrą kartą. Ar galėtumėte prisiminti 1994 m. vykusį lietuvių pasirodymą ir palyginti jį su šiais metais ŠMC organizuota šalies reprezentacija?

Kęstutis Kuizinas: Lietuvių menininkų dalyvavimas šių metų San Paulo bienalėje yra pirmasis, vykstantis vien šalies iniciatyva, nes 1994 m. jį organizavo Soroso šiuolaikinio meno centrų tinklas Rytų Europoje. 1992 m. Lietuvoje buvo atidarytas Soroso šiuolaikinio meno centras, o 1994 m. George’as Sorosas finansavo minėto regiono menininkų pristatymą San Paule.

Menininkų atranka buvo vykdoma centralizuotai – Baltijos šalių menininkus atrinkti buvo paskirtas kroatas Želimiras Koščevičius, tuometinis Zagrebo modernaus meno muziejaus kuratorius. Bendradarbiaudamas su vietiniais Soroso šiuolaikinio meno centrais ir Lietuvos centro vadove Raminta Jurėnaite jis pasirinko menininkus Šarūną Sauką ir Gediminą Urboną. Tai buvo labai skirtingi menininkai, atspindintys ir tuometinę meno situaciją. Atvažiavęs kuratorius tuomet rado per pastarąjį dešimtmetį susiklosčiusią tradicinio meno sistemą su savo lyderiais ir naująjį meną, atsiradusį po 1990-ųjų, besinaudojantį kitokiomis meninėmis strategijomis, nauja meno kalba. Bienalėje buvo pristatyti Saukos tapybos darbais ir Urbono daiktiškoji skulptūra, instaliacija iš kelių akmens objektų. Tai buvo vienkartinis mostas, kuriuo buvo siekta Rytų Europos meną įtraukti į tarptautinį kontekstą. Toks siekis ir buvo viena iš Soroso centrų pagrindinių funkcijų. Visgi po jo Lietuvos dalyvavimas vienoje svarbiausių pasaulinių meno parodų nebesitęsė.

Šiemet Lietuva kiek pavėluotai dalyvavo San Paule – Kultūros ministerija nekart buvo gavusi kvietimą iš renginio organizatorių, tačiau dėl įvairių organizacinių priežasčių negalėjo į jį reaguoti. Jau 2002 m. latviai bei estai San Paule dalyvavo kviestinių šalių teisėmis, o šiemet Lietuvai buvo atstovaujama įprasne tvarka – iš ministerijos gavę adresą, bienalės organizatoriai išsiuntė pakvietimą tiesiogiai ŠMC.

Tarptautinė San Paulo šiuolaikinio meno bienalė, kaip ir Venecijos bienalė, susideda iš nacionalinių prisistatymų ir kviestinės parodos. Ją šiemet kuravo Brazilijoje gyvenantis vokietis Alfonsas Hugas.

San Paulo bienalė yra viena iš didžiųjų pasaulinių parodų, joje šalys gali prisistatyti, nes kitos bienalės vyksta tik kvietimo principu, jose visuomet labiau pabrėžiamas ne šalies aspektas, o meninė problematika, bendros meno, globalizacijos tendencijos, akcentuojamas tam tikras žemynas ar regionas, bet nėra tokios tautų olimpiados, kuri būna dviejose nuo seno plėtojamose didžiausiose meno bienalėse Europoje ir Amerikoje. Neišvengiamai tenka jas lyginti, nes tai yra ir du pirmieji pasauliniai meno renginiai, kuriuose lietuviai pradėjo dalyvauti.

Skirtumas nuo Venecijos bienalės yra reikšmingas organizacine ir lankomumo prasme. Venecijoje paroda erdviškai pasiskirsto tarp istoriškai susiklosčiusių vietų – Arsenalo pastatų ir Giardini paviljonų, o neseniai bienalėje pradėjusios dalyvauti šalys kiekvienąkart ieško laikinų ekspozicinių erdvių mieste. San Paulo bienalė yra patogesnė lankytojui, kadangi viskas vyksta po vienu stogu – 1952 m. Oscaro Niemayerio suprojektuotame 25 000 m2 pastate, kur per tris aukštus išsidėsčiusios abi parodos dalys. Todėl, investavęs palyginti mažas lėšas, bienalėje esi aiškiai matomas. San Paule per dieną parodą aplanko 10 000 lankytojų – turint penkiskart mažiau išlaidų, yra pritraukiama 50 ar 100 kartų daugiau žmonių nei Venecijoje (Lietuvos paviljoną ten aplankydavo apie 100 žmonių per dieną). Venecijoje nuomojamų laikinų erdvių nepaliečia didysis specialistų, svarbių meno pasaulio žmonių bei turistų srautas, o San Paulo bienalės paviljone vyksta jų koncentracija ir apykaita. Nors gali atrodyti, kad San Paulas yra labai tolimas, tačiau dalyvavimas ten yra itin svarbus tiek meninių, tiek institucinių kontaktų plėtros prasme.

Ū. T.: Viena iš San Paulo bienalės organizatorių strategijų yra sukurti ne tik elitinį renginį, bet ir festivalį plačiajai publikai. Dauguma sutiktų miesto gyventojų – taksi vairuotojai, pardavėjai – buvo girdėję apie bienalę ir žadėjo joje apsilankyti. Rinkimų į miesto savivaldą kampanija, vykusi prieš pat šių metų bienalės atidarymą, tikriausiai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį: miesto valdžia paskelbė, kad įėjimas į parodą – nemokamas, ir pirmąjį savaitgalį lankytojai tiesiog plūdo grupėmis ir šeimomis.

K. K.: Rengti tokio masto parodą Pietų Amerikoje, tokioje šalyje kaip Brazilija, ir nepritraukti masinio lankytojo būtų klaidinga. Venecija savaime yra kultūrinio turizmo traukos taškas, čia bienalė tampa viena iš miesto infrastruktūros dalių. Brazilija, nesanti turtinga šalis, tokiais renginiais pritraukia dideles investicijas į turizmo, reklamos sritis. Bienalės atidarymo metas yra meninio šalies gyvenimo pikas, kadangi iš toli atvykstančių profesionalų srautas pritraukia ir kitas institucijas, tuo pat metu organizuojančias renginius ne tik visame San Paule, kituose miestuose, bet ir aplinkinėse šalyse, pvz., Argentinoje. Kultūrinių institucijų infrastruktūra ten nėra labai išvystyta, todėl bienalės metu juntamas itin stiprus poreikis keistis informacija.

Yra parodų ar teorinių renginių, labiau nukreiptų į, pavadinkime, kokybinį žiūrovą. Juose tikslingai pateikiama informacija, jie turi svarbius dalyvius, jie nemažiau veiksmingi, bet tik uždaro meno pasaulio kontekste. Didieji renginiai turi savo retoriką, savo vidinio vystymosi logiką, o San Paule skaičiuojamas "public success" yra neišvengiama tokių renginių dalis. Be to, 18 mln. mieste yra kitos galimybės tarpti menui, kiti ir kasdieniai srautai. Nors šiuolaikinio meno renginiai dažniausiai nėra populiariai pateikiami ir suprantami, bet čia jie paverčiami švente, tam tikromis olimpinėmis žaidynėmis, įgauna tam tikrą kultūrinę inerciją, pritraukiančią ir plačiąją publiką. Be abejo, lankytojų skaičius glumina. Kolega iš Naujosios Zelandijos – kuratorius Tobiasas Bergeris pasakė, kad Naujosios Zelandijos paviljonas San Paulo bienalėje yra per visą istoriją lankomiausia šios šalies paroda – ši frazė tinka ir mums. Galbūt vokiečių ar olandų atveju yra kiek kitaip, tačiau Lietuva palyginti dar visai neseniai atsirado meno žemėlapyje. Todėl tikiuosi, kad po ilgos dalyvavimo pertraukos San Paule mes "įvažiuosime" į įprastinę dalyvavimo trasą, nes šių metų pasirodymas atrodo sėkmingas įvairiais požiūriais.

Ū. T.: Bienalės kuratorius savo parodos koncepcija pabrėžia kultūrinės geografijos pasiskirstymą ne Rytų–Vakarų, o Šiaurės–Pietų ašimis, taip atsiribodamas nuo europocentristine vadinamos meno sampratos ir kolonijinio požiūrio į "trečiųjų šalių" meną. Pagrindinę renginio temą "Vaizdų kontrabanda laisvoje teritorijoje" Alfonsas Hugas suformulavo supriešindamas technologijų ir rinkos ekonomikos valdomą kasdienybę ir menininko generuojamą subjektyvių vizijų realybę, kartu atskirdamas Šiaurės ir Pietų pusrutuliams būdingas kultūrinio protesto formas. Pasak jo, Europos ir JAV kultūrinės terpės užauginti menininkai į visuotinio vartojimo dominavimą linkę reaguoti politine kritika, t.y. paklusti galios sistemų sukurtoms žaidimo taisyklėms. Kitų šalių kūrėjai protestuoja pasitraukdami į savo sapnų ar svajų pasaulį ir taip kurdami alternatyvą masinės kultūros vaizdiniams. Kiek toks geografinis apibrėžimas atsispindėjo pačioje parodoje, palyginti su Europos didžiosiomis parodomis, tarkime, paskutine "Documenta", kur daug dėmesio buvo skiriama autoriams iš "egzotiškų" šalių?

K. K.: Išvažiavus į aną pasaulio pusę, pranyksta geografinis Rytų–Vakarų susiskirstymas, galiojantis Europos šalyse, kuriose esi rūšiuojamas pagal tam tikrus ekonominius, politinius kriterijus. Tolimose šalyse turi galimybę savo identitetą pradėti kurti nuo nulio ir daugiausia lemia pasirodymo kokybė, o ji sėkmės atveju iškart reiškia platų pripažinimą.

Visgi nesakyčiau, kad San Paulo bienalė išsiskiria ypatinga egzotika, jos nebuvo justi pačioje parodoje. Visos didžiosios parodos, taip pat ir ši, neišvengiamai pasižymi itin apibendrintomis temomis, susivienijančiomis į tam tikrą aspektą. Šis žanras iš principo lygintinas su olimpinių žaidynių formatu; tai ypač juntama, kai visas turinys atsiranda vienoje didžiulėje erdvėje.

Ū. T.: Šių metų bienalės architekto sprendimas buvo netikėtas tuo, kad buvo sumaišytos abi parodos dalys – kviestinių ir atskirų šalių pristatomų menininkų kūriniai nebuvo vizualiai atskirti, jie buvo grupuojami daugiau žanriniu principu. Kokia vieta teko Lietuvai?

K. K.: Jeigu abi dalys būtų atskirtos aukštais, būtų aiškesnė kuratoriaus koncepcija, menotyriniu požiūriu parodą būtų lengviau suvokti ir įvertinti. Tačiau tokios parodos nėra skirtos vien atvykusiai profesionaliai publikai, stengiamasi sukurti didžiulį šou. Šia prasme renginys išties gana vykęs – architektas, siūlydamas bendrą sistemą, palengvina parodos apžiūrėjimą. Lietuvai teko palanki vieta antrajame aukšte, kur praeina informacijos dar neišvargintų žmonių srautas. Be to, instaliacija įdomiai atrodė žiūrint pro priešais esančią stiklinę sieną, pro kurią matėsi aplinkui esančio parko tropinės augalijos faktūros.

iliustracija
Mindaugas Lukošaitis. "Rezistencija". Fragmentai

Lietuvių dalyvavimas, sakyčiau, puikiai atitiko bienalės organizatorių intencijas. Viena jų buvo noras išvengti inercijos, lemiančios gausų videomeno pristatymą tokio masto parodose, o norint instaliuoti tokį formatą reikia konstruoti tamsias dėžes, bjaurojančias esamą architektūrą. Kita vertus, Lukošaičių kūryba atitiko paskelbtą renginio temą. Kadangi Pietų Amerika mums yra menkai pažįstama, pirmąkart dalyvaujant norėjosi, kad mūsų šalis būtų pastebėta temos požiūriu ir kad meninė koncepcija turėtų tam tikrą nacionalinį aspektą, kuris išliktų atminty. Žinome, kad tame žemyne kovos, pasipriešinimo, revoliucijos problematika yra lengvai identifikuojama ir aktuali. Todėl brolių, kuriančių Lietuvos partizanų tema, dalyvavimas šiame kontekste pasirodė aktualus ir publikai iš tiesų suprantamas.

Kita vertus, turint galvoje anksčiau San Paule apsilankiusių kolegų pasakojimus apie tam regionui būdingus organizacinius nesklandumus, nesinorėjo vežti technologiškai sudėtingo projekto. Todėl buvo pasirinktas minimalaus instaliavimo reikalaujantis kūrinys – piešiniai, skulptūros ir plakatas, skirtas išsinešti. Trečia tokio pasirinkimo priežastis buvo tai, kad nesinorėjo eiti įprastu, nuspėjamu keliu. Didžiosiose parodose paprastai dalyvauja tarptautinę patirtį jau įgiję menininkai, su kuriais galbūt patogiau dirbti. Lietuvos atveju tai galėjo būti ŠMC "Emisijos" cikle dalyvaujantys menininkai. Tačiau norėjosi surasti netikėtą sprendimą, o kartu praplėsti 10-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje susiformavusį menininkų ratą, tapusį gana hermetišku ir dažniausiai atstovaujantį Lietuvai tarptautinėse parodose. Be abejonės, rinktis Lukošaičius buvo kiek rizikinga, nes jie ne tik jauni, bet ir ne kažin kokios patirties turintys menininkai, menkai išmanantys organizacinę tokių renginių pusę. Tačiau tokie renginiai kaip San Paulo bienalė yra ne tik gera mokykla bei reikšmingas impulsas menininko kūrybai, bet ir naujų kontaktų, galimybių kūrimas.

Itin efektyvus buvo plakato platinimas. Pavyzdžiui, Venecijos bienalėje cirkuliuoja daug spaudos, daugelis šalių paruošia nemokamai dalinamą informacinį paketą, o San Paule lietuviai buvo bene vieninteliai, turintys ką pasiūlyti žiūrovui. Ši informacija sulaukė tikrai didelio publikos dėmesio, ypač pirmosiomis dienomis. Toks palyginti mažų investicijų pareikalavęs žingsnis patraukė didžiulį žmonių srautą, sulaukėme kuratorių ir spaudos dėmesio.

Ū. T.: Kaip po pasirodymo bienalėje vertinate Lukošaičių perspektyvas tarptautiniame kontekste?

K. K.: Jos daug priklauso nuo jų pačių – kaip pajus kontekstą, savo stipriąsias puses, kūrybos pateikimo galimybes. Menininkui svarbu pačiam suformuluoti, ką jis daro, kodėl tampa patrauklus ir kaip sugeba pasinaudoti esamu kontekstu. Šiuo atveju jų sėkmės priežastis buvo temos aktualumas bei jos pateikimo paprastumas, kuris sudarė kontrastą didelius finansus turėjusiems technologiškai sudėtingiems projektams. Pradėjus neva "derinti" savo kūrybą prie esamų laikmečio tendencijų, požiūrių į meną, galima sulaukti ir atvirkštinio rezultato. Tačiau jų kalendorius nėra tuščias, jau dabar esame gavę nemažai užklausimų apie jų kūrybą.

Ū. T.: Kaip kitos šalys, pristatančios savo menininkus bienalėje, reagavo į organizatorių intencijas?

K. K.: Daugelis šalių turi nusistovėjusią dalyvavimo tokiuose renginiuose politiką. Kultūros ministerijos ar tarptautinius kultūrinius mainus skatinantys fondai iš anksto numato biudžetą kelioms svarbiausioms tarptautinėms parodoms, į kurių sąrašą, be Venecijos, "Documentos", "Manifestos", Stambulo, neabejotinai patenka ir San Paulo bienalė. Pasirenkami ir naujai atsiradę stambūs regioniniai renginiai. Šia prasme strategiškai svarbi tampa ir Baltijos šiuolaikinio meno trienalė, palaipsniui išsikovojanti savo pozicijas. Jos tampa reikšmingos politiškai – kaip miesto dinamiką inicijuojanti bendros infrastruktūros dalis.

Ū. T.: Kas paskatino jos atsiradimą?

K. K.: Kurti Tarptautinę Baltijos trienalę kaip tik ir paskatino siekis praplėsti didžiųjų tarptautinių parodų geografiją ir pritraukti į šį regioną vadinamąjį bienalių turizmą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad net organizuodami svarbius renginius (pvz., Aernouto Miko projektą ŠMC) nesulaukdavome "gyvo" dėmesio, kuris skatina informacijos apykaitą, didesnį žmonių srautą, realesnius kontaktus ir kt. Bienalių ritmas egzistuoja atskirai nuo bendro meno gyvenimo ritmo, joms skiriamas ypatingas dėmesys, meno spauda siunčia savo žurnalistus, institucijos – savo kuratorius ir pan.

ŠMC, turėdamas ambicingą programą ir tarptautinę reputaciją, turėjo galimybę užimti regione neišnaudotą nišą ir įsteigti stambų tarptautinį projektą. Vienu metu kilo mintis pretenduoti į "Manifestą", keliaujančią Europos bienalę, tačiau tai būtų vienkartinis Vilniaus atsiradimas bienalių žemėlapyje, be to, visi kreditai atitektų pačiai "Manifestai". Todėl atrodė, kad svarbiau sukurti reguliarų renginį. Net tokie renginiai kaip Venecija, pritraukiantys milijonus lankytojų, kažkada buvo kuklaus mastelio. Manau, kad Vilniaus geografinė padėtis strategiškai palanki, be to, trienalė prasidėjo palankiu laiku. Rytai gali būti toks pat traukos centras. Buvo keletas bandymų steigti bienales Tiranoje ar Prahoje, tačiau jos tapo "kolonijiniais" renginiais, organizuotais iš išorės ir dirbtinai perkeltais į Europos rytus. Vėliau pasirodė, kad šie bandymai taip ir liko vienkartiniai. Regione neatsiradus rimtos konkurencijos, ŠMC, turėdamas pakankamą bazę, ėmėsi šios iniciatyvos. Praėjusios trienalės pavadinimas "Traukos centras" turėjo kelias simbolines prasmes. Viena – kad iš čia atsiranda idėjos, o antra – kad čia vyksta naujo kultūrinio traukos centro steigtis.

Iškart buvo apeliuojama į tam tikrus trienalių standartus. Visų pirma buvo kviečiami kuratoriai iš užsienio ir taip pritraukiami nauji kontaktai – menininkai, finansai, svečiai. Antra, buvo išnaudojama turima struktūra – žmonės, įdirbis, technikos resursai. Į trienalės atidarymą atvyko 300 žmonių, pasirodė nemažai straipsnių tarptautinėje spaudoje, Vilnius buvo pakylėtas į visai kitą lygmenį. Nors Vilnius nėra kultūrinio tranzito zonoje, bet ją galima pakoreguoti kas keletą metų suorganizuojant tokio lygio renginį, kuris pritrauktų visai kitus publikos srautus. Tapimą centru lemia įvairūs veiksniai – ekonominiai, socialiniai, kultūriniai. Kur nors galbūt galima keliauti tiesiog šiaip sau, bet Vilniui reikalingas specialaus renginys, kur galima sutikti konkrečius žmones, gauti tikslingą informaciją ir pan. Kol kas konkurencijos nematyti, tad turime šansų tapti nauju centru toje mažai lankomoje, menkai pastebimoje meninėje periferijoje, kurioje iki šiol buvo Baltijos šalys.

Ū. T.: Pirmoji Baltijos šiuolaikinio meno trienalė išties susilaukė didelio dėmesio. Apie ją žinoma, tačiau daugiau Europoje – Vokietijoje, Olandijoje, Skandinavijos šalyse. Kokia jos įtaka buvo ar galėtų būti regioniniam, vietiniam meniniam gyvenimui?

K. K.: Sudėtinga įtikinėti vietines institucijas renginio svarba, siekti, kad jis būtų įtrauktas į prioritetinių renginių sąrašą jam dar neįvykus. Čia veikiau atvirkštinis procesas: vietinė infrastruktūra įvertina, kas padaryta, ar įvyko kažkas reikšminga, ar tai – įvykis miesto mastu. Praėjusi trienalė buvo surengta ne už priimančios šalies, o už tarptautinius pinigus. Taip neturėtų būti, nes tokie renginiai yra svarbūs pirmiausia mums – atsiranda daugiau galimybių vietiniams menininkams, galerijoms. Vieni užmezga naujų kontaktų, kiti randa galimybių pristatyti svarbesnius renginius, praplėsti savo veiklą. Be to, trienalė atkreipia dėmesį į lietuvių menininkus, – jiems tokios parodos tampa tolesnės veiklos platforma.

Kita trienalė, regis, neturės to įprastinio trienalių – bienalių sąrašo. Daugelis menininkų keliauja iš vienos didžiosios parodos į kitą. Tarptautinė Baltijos trienalė yra išaugusi iš Jaunųjų menininkų trienalės. Jos tapatybė išlaikyta keletu požiūrių – ji vyksta toje pačioje erdvėje – ŠMC, be to, atveria naujų perspektyvų ne tik jauniems menininkams, tačiau ir jauniems, bet pakankamai ambicingiems eksperimentuojantiems kuratoriams. Manau, taip turėtų būti ir toliau. Trienalė, nesiorientuodama į nusistovėjusį bienalių formatą (kai tie patys menininkai keliauja iš vienos bienalės į kitą), įgytų savo specifiką. Be to, ir ateinančios trienalės tema "Juodoji rinka" turi daug konotacijų, būdingų tik mūsų regionui, o didžiosios parodos paprastai renkasi talpias, neutralias temas. Specifinė yra ir būsimos trienalės kuratorių geografija, arealas, iš kurio jie renkasi menininkus – Prancūzija, Lietuva ir Meksika. Galima tikėtis, kad kita bienalė bus ne tokia europocentriška. Tad renginys tikrai žada netikėtumų, tikėkimės, kad jis sudomins svečius, kitais metais keliausiančius į Venecijos bienalę, Bazelio meno mugę ir pan. Taigi "Juodoji rinka" turi neblogai paruoštą galimybių studiją.

Parengė Ūla Tornau

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 41 iš 78 
21:25:58 Jun 27, 2010   
Oct 2007 Feb 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba