SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-17 nr. 641

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Visa tiesa apie moteris?

Savaitė 
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai
• Muzika sugrįžta
• Pagerbs laureatus ir jų pedagogus
• Naujas kalėdinis spektaklis vaikams
• Pagerbiant dainininkės Birutės Almonaitytės atminimą
• Lietuva – pilnateisė "Theorem" narė

Muzika 
• Džiazo sekmadienis su Jiggsu Whighamu
• Jūratė Vyliūtė
Pizzicato!
2
• Balio Dvariono "Dalia" vėl scenoje
• Nuo Chopino iki lenkų poetų
• KONCERTAI

Dailė 
• Mane domina klausimus keliantis menas
• Nijolė Nevčesauskienė
Įvairovė ir kūrybiškumas
1
• XXVI San Paulo bienalė
• Kristina Stančienė
Pavilnys istorijoje ir drobėse
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Didysis latras Bukowskis
2
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pagiriamasis žodis trileriui
 Kelionė į utopijos ištakas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kelionė į utopijos ištakas

nauji filmai

[skaityti komentarus]

Sakote, kad "Troja" – blogas filmas? Siūlau pasižiūrėti Oliverio Stone’o "Aleksandrą Makedonietį" ("Alexander", JAV, 2004). Per tris valandas įsitikinsite, kad gali būti ir blogiau. Kodėl? Pabandysiu paaiškinti. Filmas prasideda epigrafu iš Vergilijaus "Eneidos", tvirtinančiu, kad fortūna mėgsta drąsuolius. Toks drąsuolis ir yra tolimas Achilo palikuonis Aleksandras. Bent jau tai nuo pat filmo pradžios iki pat pabaigos teigia senasis Ptolomėjas (Anthony Hopkins) savo Aleksandrijos rūmuose diktuodamas prisiminimus apie didįjį karžygį. Oliveris Stone’as atiduoda pasakojimą šiam į rankas. Tai simboliška: temperamentingomis netolimos istorijos mistifikacijomis ("JFK", "Nixonas") pagarsėjęs režisierius, kurį dar prieš kelerius metus būtų buvę sunku įsivaizduoti "peplumo" kūrėjo kailyje, tarsi atsisako autorinės pasakojamos istorijos versijos. Tačiau tai ne vienintelis prisiminimas apie "Troją". Svarstydamas apie savo ateitį, Aleksandras dažnai prisimena Achilą ir beveik pažodžiui pakartoja aname filme išsakytas mintis, esą Achilas galėjo gyventi ilgai ir laimingai, turėti vaikų, džiaugtis gyvenimu, bet pasirinko trumpą ir ryškų didvyrio gyvenimą. Aleksandras nuolat bando susitapatinti su Achilu, bet juos išskiria tikslas – pasaulio užkariavimas vargu ar priskirtinas didvyriškumui.

Ptolomėjus savo istoriją pradeda nuo pradžių – nuo Aleksandro gimimo, sudėtingų jo tėvų santykių. Laukinis Filipas (Val Kilmer) ir Dionisą garbinanti Olimpija (Angelina Jolie) – tikrai ne patys geriausi tėvai. Netrukus pasijunti taip, tarsi žiūrėtumei Holivudo dramą apie kokio žudiko maniako vaikystę, kuriame būtinai turi būti vaikystėje patirta trauma. Mažojo Aleksandro akivaizdoje tėvas bando išprievartauti motiną. Tačiau šiuos žiaurius vaizdus keičia idilija – didysis filosofas Aristotelis, kurį vaidina siaubo filmuose išgarsėjęs Christopheris Plummeris, ugdo Aleksandrą ir jo draugus, sekdamas geriausiomis graikų tradicijomis. Jis žino viską, net tai, kas yra tikra vyriška draugystė. Jis iškart įspėja savo mokinius, kad Rytai sugeba praryti net didvyrius. Filmui įpusėjus suvoki, kad Aleksandras neišmoko Aristotelio pamokų. Tai nestebina: sudėtinga berniuko vaikystė, plėšri motina – gyvačių jaukintoja, staigaus būdo tėvas, svajonės apie pasaulio užkariavimą padarė savo. Kita vertus, Aleksandro monologuose (o jų filme be galo daug) iškyla beveik šiuolaikiška suvienyto pasaulio vizija. Jis kalba apie rasių ir religijų susimaišymą ir kitokias utopijas. Tačiau, regis, net ir pats Stone’as tuo netiki, nes monologai labai blankūs, tarsi specialiai skirti į Rytus besiveržiančiam JAV prezidentui Bushui. Pasakotojas Ptolomėjas yra tik stebėtojas, tačiau sunku patikėti, kad būtent tokie Aleksandro žodžiai galėjo išlikti jo atmintyje. Štai čia, man regis, pirmoji duobė, į kurią įkrenta filmo kūrėjai: iki pat pabaigos jie taip ir neapsisprendžia, ar filmas turi metaforiškai prabilti ir apie dabartį, ar būti tik šlovingos istorijos rekonstrukcija (o istorija, žinoma, kartojasi).

Kita duobė – noras laikytis tikslios chronologijos: kada, kur, kaip, su kuo kariavo Aleksandras, kur jis patyrė pergales, kokie buvo jo pralaimėjimai. Tačiau ir vėl atsisakoma sudėti akcentus, mūšiai atrodo vienodi, juolab kad ir nufilmuoti bei sumontuoti jie gana monotoniškai, kartais kadre net sunku įžvelgti Aleksandrą ir jo garsųjį žirgą Bucefalą. Akivaizdu kas kita: prieš kurdamas filmą, Stone’as gerai išanalizavo Sergejaus Eizenšteino "Aleksandrą Nevskį". Galima drąsiai lyginti Aleksandro mūšį su Persijos karaliumi Darijumi ir mūšį ant Čudo ežero. Panašus net garsinis abiejų scenų sprendimas, kai kautynių garsus tik retkarčiais nutraukia kovotojų frazės ar muzikos garsai. Bet Eizenšteinui muziką rašė Sergejus Prokofjevas, o Stone’ui –Vangelis, puikiai išsiverčiantis su keliais garsais ir keliomis natomis. Filmo mūšiai užsitęsia, matyt, kaip ir gyvenime, bet nuo to jie netampa realistiškesni ar išraiškingesni. Statistų masė ir lieka statistų mase.

Ne tik mūšių scenos nėra stilistiškai vientisos, tą galima pasakyti ir apie visą filmą. Kartais Stone’ui patinka žaisti kompiuteriu ir jis kuria svaiginančius Babilono vaizdus: persų metropolis primena net šiuolaikinį Niujorką. Kartais režisierius prisimena Rytų autentiką ir filme atsiranda kadrų, kuriuose autentiški kalnų gyventojai vaizduoja savo tolimus protėvius. Kartais režisieriui maga įrodyti, kad jis gali konkuruoti su Ridley Scottu ir jo "Gladiatoriumi", tačiau Makedonijoje besirutuliojančios scenos neįtikina antikos pasaulio prabanga ir civilizuotumu.

Vientisumo filmui gal būtų galėjęs suteikti pagrindinis filmo herojus, tačiau skandalingasis Colinas Farrellas kuria kaip reta neišraiškingą ir neįdomų personažą. Sunku atrasti kokių nors gilesnio susitapatinimo su personažu ženklų, jau nekalbant apie išorę (aktoriui visai netinka nei tunika, nei blondino perukas). Be abejo, tai Aleksandras, pamatytas Ptolomėjaus, kuriam daug kas liko mįslė (kad ir vedybos su Roksana), akimis. Tačiau ir pats aktorius tų mįslių nebando įminti. Aišku, ir jam teko vaduotis iš režisieriaus primesto dviprasmiškumo. Aleksandro geidžia jo vaikystės draugai, bet apie intymesnį bendravimą galima spręsti tik iš režisieriaus užuominų. O jo pirmoji meilės scena su Roksana (Rosario Dowson) labiau tiktų laidoms, kurias savaitgalio vakarais rodo komercinės televizijos. Turiu omenyje ne erotiką, o kičo estetiką. Be abejo, net pasaulio pakraštyje Aleksandrą persekioja valdingos motinos šešėlis. Angelina Jolie jau pirmuosiuose filmo kadruose taip švelniai glamonėja ir bučiuoja gyvates, kad Edipo kompleksas filme tiesiog neišvengiamas.

Žiūrėdama "Aleksandrą Makedonietį", nenorom vis prisimindavau dokumentinę Stone’o juostą apie Fidelį Castro. Stone’as žavisi paskutiniuoju diktatoriumi ir to visai neslepia. Jis nori, kad šiuo istorijos personažu žavėtųsi ir žiūrovai. "Comandante" vertė suabejoti, ar abu – ir filmo autorius, ir jo personažas - suvokia, kad didžioji jų utopija žlugo. Gal "Aleksandras Makedonietis" pirmiausia ir yra režisieriaus noras sugrįžti į tuos laikus, kai utopija dar tik radosi? Kad ir kaip būtų, šis filmas neįtikina jos reikalingumu ar aktualumu.

Živilė Pipinytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 40 iš 77 
21:25:52 Jun 27, 2010   
Oct 2007 Feb 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba