SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-23 nr. 676

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pulsuojantis atminties labirintas4

Savaitė 
 Prie nežinomo žydų vaiko kapo
• "Ne apie didvyrius daina"5
• "Lietuvos" kino teatro atsisveikinimo renginiai

Muzika 
• Jeronimas Kačinskas (1907–2005)
• Lietuvių klasikos serijoje – Vytauto Bacevičiaus simfoninė muzika
• "Banchetto musicale"
• Muzikos vakarai Vilniaus rotušėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Stasiui Ušinskui – 100
1
• Dovilė Tumpytė
Menininkų kolonijų fenomenas
• Rimtas Tarabilda
Pusiausvyra tarp ramybės ir judesio
1
• Paroda "Gyvenimas Terezine vaikų akimis"
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ožka, arba Kas ta Silvija?1
• Martynas Petrikas
Rytų ornamentas
• "Sirenų" provokacijos
• Vilniaus teatro Festivalis "Sirenos"
• Rusų drama pradeda sezoną
• Nauji Mažojo teatro namai
• OKT gastrolės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Menas žudo dokumentiką
• Laima Kreivytė
Išgyvenus Dievų mišką
• Živilė Pipinytė
Susitaikius su pasauliu
1
• Autsaideris Zatoičis
• Lietuvių filmai keliauja po festivalius
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Savaitė

Prie nežinomo žydų vaiko kapo

Lietuvos žydų genocido dienai

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žydų vaikai iš Daugų

Po žaliais lenkiškais, lietuviškais medžiais daugiau nebežaidžia nei Moišelech, nei Šloimelech (Moišė ir Šloimė vardų daugiskaitinė mažybinė forma – vert.). Šios sielvarto ir skausmo kupinos poeto Josifo Papiernikovo eilės, tapusios dainos žodžiais, giliai įsirėžia į mūsų širdis ir sielas. Nedaugeliui iš mūsų kartos nusišypsojo laimė Šoa kataklizmo metu neprarasti artimiausių ir brangiausių žmonių, o tarp jų – ir žydų vaikų, tėvų ir motinų akių, daug iškentėjusios mūsų tautos ateities pagrindo.

Sausa statistika sako, kad apie pusantro milijono Moišelech, Rivelech, Šloimelech, Chanelech gyvenimų buvo nutraukti pačiame žydėjime. Panerių mirties slėnyje guli mano brolio Motkės sūneliai Vulinkė ir Meilachl. Jis pats pražuvo sovietiniame kalėjime. Kaip gyvi nuolat stovi man prieš akis mano brolio sūneliai, prisimenu jų šypseną, juoką, išdaigas, jų vaikišką gražumą.

Tarp Panerių aukų kartu su tėvu, motina ir sesute Rochle buvo mažasis Moišelė Jofė – jauniausioji šeimos atžala. Tėvas Mordechajus Jofė, žinomas Vilniaus pedagogas, buvo Frugo mokyklos direktorius. Šeima gyveno mediniame name šalia gražaus JIVO – Jidiš mokslo instituto – pastato... Institutą ir namą supo didelis sodas, kuriame mažasis Moišelė vasarą prie nedidelio staliuko ruošdavo pamokas ir dėliodavo nuo mažumės renkamus visų pasaulio šalių pašto ženklus. Jis žinojo visų tų šalių sostinių pavadinimus. Mokytojai girdavo tėvams jų sūnelio gabumus ir stropumą, pranašavo jam gražią ateitį. Likusi gyva Jofės duktė Feigė po karo išvyko iš Tarybų Sąjungos ir apsigyveno Amerikoje. Ji išsaugojo savo broliuko Moišelės rašto darbą, rašytą, kai jam buvo 11 metų. Po metų, 1941-ųjų rugsėjį, jis kartu su šeima buvo nužudytas Paneriuose... Šiandien Moišelės Jofės rašinys skamba taip simboliškai! Tebūnie tai maža gėlytė ant Šoa metu žuvusių žydų vaikų didžiulio nežinomo kapo.

Musia Landau

Medžio lapo autobiografija

Gimiau sode tarp vaismedžių. Mano ir visų mano brolių bei seserų tėvas buvo klevas. Jis vienintelis sode buvo ne vaismedis. Kai aš atsiradau iš jauno pumpuro, kuriame susisukęs išgulėjau visą žiemą, buvo pavasaris. Gera man buvo tarp brolelių ir seselių – mažyčių jaunų lapelių. Protarpiais tarp šakų padvelkdavo vėjelis, ir mes linksmai supomės, šnarėjome, šlamėjome.

Laikas bėgo labai greitai, atėjo vasara. Į sodą ateidavo vis daugiau vaikų – berniukų ir mergaičių su tėvais. Vienas berniukas, kokių aštuonerių ar devynerių metų, dažnai prisėsdavo po medžiu, klausydavosi, apie ką mes šlamame, ir svajodavo, svajodavo kalbėdamas su savimi, bet labai tyliai, beveik pašnibždomis. Kiti vaikai tuo tarpu žaisdavo, lakstydavo. Taip prabėgo keli mėnesiai. Į sodą atėjo sodininkai su krepšiais, jie purtė vaisius nuo vaismedžių. Vaikai rinkdavosi vis rečiau, kai kurie visai nebesirodė. O tas berniukas vis dar ateidavo. Kasdien jis aplankydavo sodą, dažniausiai klevą.

Štai jau ir ruduo, vėjas vis stipresnis, vis šalčiau, vis dažniau lyja. Kai kurie mano broliai ir kaimynai jau pagelto, ir aš pats su baime pastebėjau, kad pradedu geltonuoti. Vieną lietingą ūkanotą dieną atūžė smarkus vėjas. Daug mano brolių jau gulėjo ant žemės – geltoni, sudžiūvę. Pajutau, kad ir mano kojytė jau silpnai laikosi ant šakos. Netrukus vėjo gūsis nubloškė mane ant žemės. Tada į sodą buvo atėjęs berniukas. Jis norėjo su juo atsisveikinti. Priėjus prie klevo, jo akyse susikaupė ašaros, – medis atrodė toks liūdnas. Nuogas, su keliais pageltusiais lapais šakose. Berniukas pakėlė nuo žemės kelis savo mylimo klevo lapelius atminimui. Tarp laimingųjų buvau ir aš. Taip aš patekau į miestą. Dabar kartu su seserimi nuo to paties klevo guliu albume tarp kitų išdžiūvusių lapų. Ir kai berniukas į mus pasižiūri, mes turbūt primename jam mūsų tėvą, nes jis atsidūsta – vargšas klevas!..

Moišelė Jofė

Vilnius, 1940 m.

Iš Izraelyje leidžiamo jidiš žurnalo "Lebnsfragn" (1996) vertė istorijos mokslų daktaras Solomonas Atamukas

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 48 iš 85 
20:50:11 Jun 27, 2010   
Oct 2007 Feb 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba