Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-18 nr. 3289

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JULIUS KELERAS.
šventė prie TV
1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POLEMIKA 
• ALGIRDAS PATACKAS.
Atsargiai – GENDER!
arba trumpa Europos vėžio istorija
9

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
Seno poeto užrašai,
arba Prarasto laiko beieškant
1
• ALIUS AVČININKAS.
Apsakymai pagal Jį
• Puoselėjama kalba ir jos menas9
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• JURGIS DIELIAUTAS.
Tūkstantmečio veido paieška

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (1)
• Kandžių kampelis

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Jėgos parametrai
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
(Ne)tekstilinės jungtys

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Vilniaus festivalio aukso praba – Grigorijus Sokolovas
• VIRGINIJUS BAUBLINSKAS.
Mintys apie džiazą ir futbolą
1

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
Aš – poetas
1

KULTŪRA 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Performansiškumas. „Būti čia“

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS.
Reminiscencijos
1

PROZA 
 KAROLIS KLIMAS.
Mi mujer desnuda

VERTIMAI 
• HANNA JOHANSEN.
Naktis „Pelikane“

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tyla

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dūz dūz dūz

DE PROFUNDIS
buvau patekęs į haliucinacinę nuošalę
 
• GYTIS NORVILAS.
futbolo čempionatas
1
• šiupininkas.at.
Gal pagal, gal prošal, gal atgal

PROZA

Mi mujer desnuda

KAROLIS KLIMAS

[skaityti komentarus]

Salvador Dalí.
„Mi mujer desnuda contemplando su propio cuerpo convirtiéndose en escalera,
tres vértebras de una columna, cielo y arquitectura“
(„Mano nuoga žmona apmąsto savo kūną, virstantį kopėčiomis,
trimis kolonos slanksteliais, dangumi ir architektūra“). 1945


                      „O vis dėlto kas jau yra pasakęs, kad visa, kas moteriška, – tai vyras, o visa, kas vyriška, – moteris?“
                              R. Gary

Dabar nežinau, kaip ir nuo ko pradėti tai pasakoti. Ką tik grįžau į butą, visas uždusęs, bėgau per šešėliuotas ir blausiai žibintų apšviestas senamiesčio gatves, nes išgirdau pačios, galbūt, Esmės balsą. Tai daiktai kreipėsi į mane, ir pats likimas, nė nebandydamas slapstytis, nuvedė mane prie jų šnabždančių beformių burnų. Jaučiau jas kažką kalbant, bet tai nebuvo paprasta kalba, tai buvo balsas, atskriejęs iš žemės gelmių, iš pačios Pradžių Pradžios. Nesu tikras, kaip geriau įvardyti patį kalbėtoją, žmonės dar nesugalvojo jam vardo; gal Jis ir buvo Pradžių Pradžia, tačiau tikrai ne žmonių pramanytas Dievas. Tas balsas buvo kur kas galingesnis, kur kas senesnis – tai Jis sukūrė visą visatą, begalybę galaktikų, planetų ir gyvybės formų, galiausiai sukūrė ir pačius dievus, kurie šliaužiojo prie Jo kojų kaip kūdikiai.

Bet prasidėjo viskas nuo... tiesą sakant, nežinau, nuo ko. Atsimenu tik, kad buvo penktadienis, o aš jaučiausi pavargęs, nusikalęs, tingus. Sėdėjau sau vienas bute ir klausiausi džiazo, gerdamas, deja, alų. Žinau, tai neskamba pakankamai solidžiai, be to, ne taip skanu, netgi visai neskanu; galiausiai tai buvo toks alus, na, stipresnis už įprastą, bet tai nėra, nebuvo visai blogai, nes man reikėjo šiek tiek apsinešti, o aš paprasčiausiai neturėjau iš ko rinktis. Anokia čia gėda, kita vertus, greičiau jau šiaip nesmagumas, tiesiog gulėjau ant lovos, naiviai apsvaigęs, ir žiūrėjau tai į po langu kabantį radiatorių, tai į knygom apkrautą palangę, tai dar kur. Buvo, manau, apie pusė aštuonių, vienuoliktą pažadėjau susitikt su Tekle karaokėj; laiko tarpas, kurį iki tol privalėjau užpildyti, stiprino mano nuobodulį, todėl aš stūmiau valandas, svaigindamasis alkoholiu, muzika ir Radausko eilėraščiais. Ir kaip tik tuomet, kai buvau bepradedąs jausti už savęs didėjantį vienatvės šešėlį, paskambino Gabija ir įsiprašė į svečius išgerti. Atėjo su drauge, nebeatsimenu jos vardo, bet buvo graži, ir ne šiaip sau, o kažkaip santūriai graži, jei galima taip pasakyti – visi jos judesiai buvo plastiški ir gracingi, judėjo ji kaip teatro aktorė, suteikdama ypatingą reikšmę kiekvienam rankos mostui, kiekvienam iki absoliuto išreikštam gestui; juodi ir tiesūs plaukai vingiavo jos apnuoginta nugara, gulė ant taisyklingų pečių, jos žvilgsnis, iš pradžių lyg ir žemiškas, iš tiesų slėpė valiūkišką, kitaip jos ir nepavadinsi, kibirkštį pačioje vyzdžių gilumoje. O kaip ji vaikščiojo!.. Kaip scenoje! Niekada nemačiau, kad kuri nors moteris vaikščiotų taip lengvai, taip žaismingai ir kartu taip brandžiai, koketiškai ir oriai vienu metu, garbės žodis, negalėjau atitraukti akių nuo tų kojų, nuo visų tų teatrališkų manierų.

Aš taip greit įsijaučiau, kad atsipeikėdavau, tik kai jos rūkydavo balkone, man, vargais negalais, grynai nenorom tuštinant savo alų iš butelio. Tada jos grįždavo, o aš klausydavau, kaip protingai ji kalba, vogčia stebėdavau, kaip dangaus mana blizga jos nežemiškos akys. Buvo tiesiog nesuvokiama, kad ji ne tik protinga, bet ir graži (protinga ir graži, po velnių!). Ir lyg tai patvirtindama, ji netikėtai prakalbo apie meną, tiksliau –­ dailę, tapybą ir Salvadorą Dali, ir tai mane galutinai nukryžiavo, tarsi įkalė į kūną paskutinę praregėjimo vinį, turėjusią atplėšti mano įtarias akis. Tai buvo „Mi mujer“, o gal „Mi mujer desnuda“, tiksliai nė nepasakyčiau, kuriame Dali iš nugaros nutapė pusnuogę savo paties žmoną. Niekada anksčiau nebuvau matęs to darbo ir tą akimirką man jis nepasirodė kažin kuo ypatingas, bet ji vis tiek norėjo kalbėti, interpretuoti, ir aš sutikau.

Žiūrėjau tylėdamas į tą, sakyčiau, ganėtinai plačią ir nuogą nugarą, kažkaip aristokratiškai, tačiau nežymiai pakreiptą galvą ir kruopščiai susegtus plaukus, spėliodamas, koks galėtų būti Galos veidas, kur link žvelgia jos paslėptos, nenutapytos akys. Išblukusio dangaus fone sėdėjo dar vienas, toks pat, tik mažesnis, ir tarsi piramidė smėlin įbestas Elenos kūnas, paverstas skylėta, kiaura, kolonom susipynusia architektūrine moters šventove. Tarp dviejų Galos kūnų, kažkur gelsvos dykumos kampe stovėjo betoninė siena su įmūryta vyro galva, beviltiškai užmerktom akim, žvelgiančiom į nužydėjusios pienės pūką. Tačiau būtent tos moterys, dailininko pasodintos lyg ir ant kokios nematomos, dešinėn tolstančios tiesės, ta absoliuti simetrija patraukė mano akį ir užgožė likusias smulkmenas. Po to mes dar kurį laiką kažką šnekėjom, visai neįpareigojančiai, seniai užmiršę ir dailę, ir Dali, kol atėjo laikas atsisveikinti. Buvo jau po vienuoliktos, kai išsiskyrėm po juodu sningančiu dangum; jos nuėjo šokti, kaip ir pridera, nė nežvilgtelėjusios atgal – girtos senamiesčio deivės, blizgančiom lūpom ir paraudusiom akim.

Negaliu pasakyti, kiek laiko praleidau karaokėje, gal penkiolika, o gal dvidešimt minučių, kai supratau, kad visai nenoriu ten būti. Tikėjausi tyliai išeiti nepastebėtas, jokių „viso gero“, „iki kito karto“ ir panašiai, tiesiog išnyksti ir niekas tavęs nepasigenda, tačiau prie išėjimo sutikau Teklę – ji stovėjo ten su drauge, rūkė, labiau iš įpročio nei iš malonumo, ir kažką kalbėjo. Pamačiusi mane ji nežinia kaip dėbtelėjo, ir man beliko pameluoti, kad einu su kažkuo susitikt. Pats nežinau, kodėl nepasakiau tiesos, bet kam galiausiai tai rūpi – ji visada savais reikalais, aš irgi. Ir vis dėlto iš grynai apgavikiško mandagumo namo pasukau kitu nei įprastai keliu, ilgesniu, tarsi tikrai eičiau su kuo nors pasimatyti vidury nakties. Dabar, kai pagalvoju, tai, matyt, ir buvo pirmasis bandymas, tik negaliu įvardyti kieno, nukreipti mane, taip sakant, kita vaga, prie išėjimo, tarsi savotišką nuorodą ar dar ką, paliekant Teklę; ir aš, nė nemirktelėjęs, įkliuvau.

Kai išėjau, man labai palengvėjo, tikrąja šio žodžio prasme, pasijutau lengvesnis, gal dėl lėtai besileidžiančio sniego, gal dėl nakties; buvau užsigobęs kapišoną, pro šalį praėjo keli vyrai, nieko – prospektas tuščias, prisnigtas, nevalytas, pravažiuoja mašina ir vėl mirtina tyla, tikrai, rodos, girdžiu, kaip iš juodo dangaus leidžiasi didelės baltos snaigės, pilkšvai dega žibintai. Einu ir noriu, kad prospektas nesibaigtų, palengva žvalgausi, bet vis tiek judu į priekį, pro uždarytas parduotuvių vitrinas, greito maisto restoraną su viduje degančiom šviesom, kol atsiduriu ties sankryža. Joje lyg ir turėčiau pasukti į kairę, namų link, bet jaučiuosi taip, tarsi pasąmonė man prieštarautų, taigi pastoviniuoju, lyg ir kažko laukdamas, bet nieko neatsitinka. Ką gi, leidžiuosi gatve žemyn, belieka pereiti bromą, ir tuoj aš bute, tačiau niekaip negaliu paspartinti žingsnio, nors tu ką –­ kaip užhipnotizuotas žiūriu į gatvę, ji tokia pat kaip prospektas, taip pat leidžiasi snaigės, iš lėto sukasi lempų šviesoje, o tada nepastebimai išnyksta ant žemės. Matau, kaip tiesiai į mane eina būrys šūkaujančių žmonių, visi susimaišę su tom snaigėm, negaliu įžiūrėti veidų, tiesiog nenoriu kristi į akis, todėl pats nudelbiu galvą ir tarsi šešėlis prisiploju prie sienos.

Nesu tikras, kas mane išdavė, bet pajutau, kaip viena žmogysta netikėtai pačiupo mane už rankos, o aš atsisukau ir atpažinau kaimynę iš pirmo aukšto. Nespėjau nė sumurmėti, kai būrys nustūmė mane atgal prospekto link: visi skubėjo į barą, gerokai įdrožę, ir nors akimirką dvejojau prie jų prisidėti, priėjęs tą pačią sankryžą persigalvojau, jie netrukus paliko mane ramybėje ir išnyko pūgoje kaip vaiduokliai. Nežinau, kas man pakišo tą mintį, matyt, aš pats, kas gi daugiau, bet man pasirodė, kad kažkas nesuvokiamo, kažkokia galia tyčia trukdo grįžti namo... Tad kas belieka, pasisuku ir einu nežinia ko laukdamas, žvalgausi aplink, bet nepastebiu nieko neįprasto, tik jaučiu, visa savo esybe jaučiu, kad turiu eiti. Tas žinojimas mane slegia, aš nei kiek neabejoju, kad šiuo metu ne aš kontroliuoju savo paties veiksmus, ne aš statau dešinę koją ant žemės, ne aš pakeliu kairę ir, nulipęs nuo šaligatvio, atsiduriu gatvėje, ne aš pereinu į kitą pusę; tada pasuku galvą ir matau kelis žmones, einančius visai kita kryptimi, bet tas pasukimas, akių žvilgtelėjimas kaip ne mano, atrodo lyg kažkas visa tai daro už mane, tampo mano rankas ir kojas už nematomų siūlų, kažkas iš to juodo mistiško dangaus, iš paties kosmoso siunčia nurodymus, kuriems negaliu nepaklusti. Tai didi jėga, senesnė už žmonių civilizaciją ir už visą mūsų pasaulį, daug senesnė, todėl jaučiuosi kaip išrinktasis ir einu, einu, einu, fanatiškai ja pasitikėdamas.

Štai iškaba, štai vitrina, nagi, kur tas ženklas, kur ta užuomina, bet kas? Galvoju, kas tai galėtų būti, nes juk privalo, žūtbūt privalo kažkas būti; jau artėja gatvė, kur vėl reiks sukti į kairę, o aš nieko nepastebiu, mane apima paranoja, užplūsta nusivylimas, gal praleidau, gal vis dėlto praleidau, praėjau! Ir kaip tyčia tas paslaptingas balsas nutyla, nebegirdžiu jo aido savo pasąmonėje, galvoje lieka tik ryškėjantis siaubas, kad galbūt nieko išvis nebebus... Reikia eiti į kairę. Einu į kairę. Turbūt viską prasimaniau, gal dėl nuovargio, dėl velniai žino ko. Dar šiek tiek tiesiai ir čia pat paskutinis posūkis (trečią kartą į kairę!), bet tuomet pamatau kitoje gatvės pusėje nedidelę sniego krūvelę, niekuo neypatingą sniego kupstą. Neįsivaizduoju, kuo jis patraukė mano akį, tokių per dieną praeini šimtą ar daugiau, o jis nei kažkaip keistai apšviestas, nei kokios ypatingos formos – grynai paprasta sustumto sniego krūvelė, ir tiek. Tačiau manyje pabunda intuicija – lyg ir sukuosi į kairę, bet jaučiu einąs tiesiai link to grumsto, tarsi kokio orientyro, kritinio taško. Sakau sau, kad čia paskutinė riba, jei nieko, tai nieko, toliau nebeisiu... Ir, tiesą sakant, nebeinu – stoviu ir žiūriu, o mano akys bėgioja kaip pamišėlio, naršo kiekvieną smulkmeną, bet veltui – tai paprasčiausia sniego krūva! Pro šalį praeina kažkoks nepažįstamasis, spokso, kaip aš bėgioju aplink ją it pasiutęs šuo. Noriu griebti tam bjaurybei už skverno, bet jis greit dingsta, aš irgi pasisuku tilto link, gal ten kas nors bus, tačiau tai viso labo niekuo neypatingas tiltas, toks kaip visada tiltas... tiltas, tiltas, tiltas!

Tik tuomet, pasidavęs begaliniam nusivylimui, atsitiktinai kilstelėjau akis į dangų, vieną vienintelę sekundę, kurios užteko, kad visas kosmosas užgriūtų mane iš pasalų ir prarytų ta savo mistine juodybe. Kitoje gatvės pusėje visą amžių stovėję du, rodos, paprasti bokštai, pasislėpę vienas už kito, kažkaip neapsakomai sušvito; dideli ir galingi, tarsi atgiję jie stiebėsi į patį dangaus tamsumą, juose slypėjo kažkokia nežmoniška jėga, paslaptingas visa ko Pradas. Bokštai išaugo ligi begalybės, o aš pasijutau absurdiškai mažas ir nereikšmingas prieš juos ir tą visatos balsą, kuris nežinia kodėl mane susirado, atskriejęs milijardus kilometrų, aplenkdamas dar neatrastas sistemas, planetas su penkiom saulėm ir žalsvais ledynais, ir prakalbo būtent man ir būtent dabar.

Kai vėl susivokiau realybėje, supratau, kodėl tie du milžiniški statiniai, dvi varpinės, mane šitaip pribloškė. Tai buvo savotiška „Mi mujer desnuda“ kopija, tarsi antra paveikslo dalis, tik iš žiūrovui nematomos pusės. Tačiau šįkart aš nebuvau žiūrovas. Pats galėjau juos slapčia stebėti, todėl jaučiausi it per klaidą patekęs į sudėtingo mechanizmo šerdį –­ mačiau kiekvieną besisukantį krumpliaratį, kiekvieną detalę, mačiau išverstą realybę, mačiau nesveikiausias dailininko smegenis ir tai, kas slypi už viso pasaulio drobės. Ši pusė buvo tamsi, čia visada viešpatavo naktis, bet mano akių negalėjo apgauti jokia iliuzija: du bokštai, stovintys man iš priekio, ir dvi moterys, nutapytos iš nugaros, vyriška giminė ir moteriška giminė, alfa ir omega, ing ir jang. Mano vaizduotės nubrėžtos Moters ir Vyro tiesės nusitęsė tolyn ir kažkur neišvengiamai kirtosi – viena nusidriekė iš dešinės, kita praskriejo iš kairės; tuo tarpu bokštai įgavo visai naują pavidalą – transformavosi į gigantiškus falus, stirksančius vidury miesto, žvelgiančius į juodo dangaus skylę. Jos gličioje tamsoje tilpo viskas, ji galėtų iš lėto susiurbti ištisas galaktikas, kas žino, kiek jų jau pražudė ir kiek pagimdė, ir kažkur ten, pačioje jos gylybėje, slėpėsi balsas, atvedęs mane iki šios vietos: „Cunt is the centre of the world.“

Žiūriu it apkerėtas į tuštumą, atsivėrusią šalia varpinių, ir mintimis statau dvi šventoves moterims, perkeldamas jas tiesiai iš paveikslo: vienas kūnas šalia artimesnio bokšto, nes abu jie labai paprasti ir apčiuopiami, kitas – šalia tolimesnio, abudu išdarkyti, išvarpyti teptuko kirčių stovi ten kaip kažkokios fiziško laiko nuotrupos, griūvantis paminklas kūniškumui. Dar kiek, ir piešinys baigtas, dvi pasiklydusios dalys susilieja į vieną nedalomą visumą kaip ing ir jang, nes tik tokioje padėtyje jos gali suskambėti harmoningais varpų dūžiais. Taip visada buvo, taip visada bus, tai ir yra tas balsas, arba bent jau tai, ką šiuo metu jis nori man pasakyti.

Paskutinį kartą pasižiūriu, o tada, grynai tam, kad būtų labiau dramatiška, pasileidžiu bėgti. Bėgu tarsi vandeniu, iš pradžių sunkiai, milžiniškom valios pastangom, paskui vis lengviau ir lengviau, vanduo slūgsta lyg artėjant prie kranto, balsas nebepasiekia šešėliais apaugusių senamiesčio skersgatvių, blausioje žibintų šviesoje atgyja garsai ir pūvančios katės, ir visa tai grynai žemiška, vėl žemiška!

Grįžęs į butą, virtuvėje sutinku Giedrę, ji jau kelintą dieną nemiegojus, pajuodusiais paakiais, tačiau gerai nusiteikus; dargi siūlo makaronų, kurių iš pradžių atsisakau, bet netrukus persigalvoju, kodėl gi ne – imu šakutę ir valgau iš jos lėkštės, greitai, skubėdamas. Ryt, sako, eisiu į darbą, reiks anksti keltis, o aš galvoju, kažin kodėl man tai turėtų rūpėti –­ anksti, tai anksti; bandau jai užsiminti apie savo nutikimą, nerišliai veblendamas, tačiau kodėl, iš tiesų, tai turėtų rūpėti jai? Pavargusi Giedrė atrodo itin liesa, turėtų daugiau valgyt, kad atrodytų patraukli, bet ji netiki, o ką aš galiu padaryt? Paprasčiausiai padedu šakutę ant stalo, šiaip jau nesijaučiu alkanas, padėkoju ir einu į kambarį. Galvoju, šiandien mes, kaip sau nori, gerai sutariam. Užsidegu stalinę lempą, girdžiu, kaip Giedrė plauna indus, bet mano šakutę, kad ir vienintelę, kaip visada paliks kriauklėj; po to vaikštinėja po butą, kol persirengusi atsigula į lovą. Nė nepastebiu, kaip už lango išlenda benamiai šunys, jų staugimas, atrodo, užmigdo pačią naktį, ir net filosofai, įsikūrę virš manęs, nutyla, turbūt jau tikrai vėlu – pusė šešių, tiesą sakant, tik vieniems ryto, o man – nakties. Staiga pasijuntu pavargęs, man šalta, ir aš drebu. Atsigulu į lovą, užgesinu stalinę lempą –­ kambary taip tamsu, kad, rodos, pats vidurnaktis, bet štai skamba mano telefonas, taip garsiai, kad privalau atsiliepti. Gabijos draugė, taip ir nesugebu prisiminti jos vardo, sako norinti su manim susitikti; aš, savo ruožtu, nė kiek nenustembu, atrodo, kitaip dabar ir negalėtų būti. Man tik įdomu – ją pastūmėjo kosmosas ar alkoholis...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 12 
23:41:04 Jun 20, 2010   
Jun 2009 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba