ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-07 nr. 951

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENALDAS REIVYTIS. Ora et labora (13) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Altorių šviesoj (53) • -gk-. Sekmadienio postilė (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Žinau, ką veikei tomis vasaromis... (10) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Eilės (10) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (3) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Tiesiog kita kultūraIGNAS BASIJOKAS. Eilės (11) • CHARLES EISENSTEIN. Visa apimanti apgaulės matrica (17) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (4) • ALDONA GEDVILIENĖ. Lembo sodybos (2) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Auksinė formulė (5) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Imperijos laikrodininkas (1) • ar noretumet, kad spielbergas nusisautu su tokiu scenarijum?.. (239) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Moterų paslaptys


Dalia Urnevičiūtė. Leona. Mažasis romanas.
V.: Versus aureus, 2009. 152 p.

Įdomus tiek leidyklos sugalvotas serijos pavadinimas („Klasika – Neklasika“), tiek Solveigos Daugirdaitės straipsnis „Dalia Urnevičiūtė ir jos „Leona“, pristatantis rašytojos kūrybą ir gyvenimą. D. Urnevičiūtė, pasirodo, buvusi populiari autorė ir savo populiarumą išlaikiusi paprastai ir oriai, be pataikavimų kitiems, be „bohemystės“ papročių. Netgi nemėgusi kolegų, kurie po literatūros vakarų, „įkaušę ir praradę savikontrolę“, „elgdavosi tiesiog kiauliškai“ (S. Daugirdaitė). Užtat netgi kiek juokinga perskaityti tokius žodžius, jog rašytoja „nuogąstavo, kad yra ne visa rašytoja, o tik jos pusė, matyt, jausdama spaudimą iš kolegų, persiėmusių tuomet dominavusiu požiūriu, jog rašymas yra ypatinga veikla, reikalaujanti visiško atsidavimo, todėl moterys, juoba turinčios šeimą, tiesiog negali būti geros, „tikros“ rašytojos“ (S. Daugirdaitė). Na, šita giesmelė ir šiandien nepaseno – tik vargu ar rašančioms moterims ji bedaro kokią nors įtaką. Manyčiau, nepaseno ir „Leona“ – ypatingos moterų kultūros persmelktas kūrinys, moterų karalystės pasaulis, ypač unikalus ir savitas šiandien, kai globalizacijos procesai neretai niveliuoja ne tik kultūras ir tautas, bet ir lytis (moterys pasiima vyriškas pavardes, o įstatymų leidžiamieji organai sukuria nutartis, pagal kurias kreiptis į moterį reikia vos ne skaičiumi, nes pavardė, ypač lietuviška, atskleidžia jos šeiminę padėtį ir panašiai, o tai jau yra moters įžeidimas).

Tiesą pasakius, turbūt teisus Liudvikas Gadeikis, kuris, 1990 m. „Pergalėje“ analizuodamas „Leoną“, rašė: „Drįstu manyti, kad vyras, koks subtilus ir įžvalgus būtų, nepajėgs praskleisti tokių moters sielos paslapčių. Beveik esu įsitikinęs, kad vyras apskritai nepajėgus suprasti moterį“ (S. Daugirdaitė). Toks prisipažinimas anaiptol nėra kokio bejėgiškumo ženklas – tai, sakyčiau, žingsnis supratimo link. Moterys irgi gali turėti neatskleidžiamų paslapčių. O „ekspertai“, kurių, suprantančių moters vidinį pasaulį, šiandien nors vežimu vežk, iš esmės mažai kuo skiriasi nuo tų D. Urnevičiūtės laikų rašytojų, maniusių, kad moterys negali būti geros rašytojos. Tarsi nebūtų nei S. Plath, nei E. Dickinson, nei V. Woolf, nei pagaliau Žemaitės. Užtat neretam recenzentui vyrui ar patriarchališkai nusiteikusiam kritikui (kritikei) atrodė, kad „Leona“ tėra „miesčioniškas [...] pasaulėlis“, herojė „nesiekia dvasinės evoliucijos“, „nėra egzistencialistinės įtampos“ etc. (S. Daugirdaitė). Tokie žodžiai man vėl primena „įkaušusius“ vyriškos padermės „genijus“, kurie šiomis sąvokomis neretai naudojasi kaip ekshibicionistai. Ir neretas jų neevoliucionuoja į jokią aukštesnę būtybę, o lieka toks pat, tik pasiblaško kaip Buridano asilas tarp kelių moteriškių. Suprantama, čia esama pakankamai „egzistencinės įtampos“, bet pakanka ir banalumo. Ir miesčioniškumo, kurio „genijai“ taip nemėgsta.

O D. Urnevičiūtė nebijojo nei smulkmeniškumo, nei miesčioniškumo, nei kūrinio kaip „kasdienės istorijos“, o ne „dvasinės evoliucijos“ pasakojimo struktūros. Sakyčiau, ji buvo savaip teisi – juk būtent kasdienybė ir banalūs įvykiai yra daugelio mūsų gyvenimo pagrindas. Tačiau ar galima apkaltinti „Leoną“ banalumu?.. Vargiai. Keturių kartų moterų karalija (prosenė, senelė, mamaitė, Leona) sukurta kaip subtilus savotiško amazonių pasaulio modelis, kuriame vyrai pasirodo epizodiškai. Bet tai nereiškia, kad jie nėra svarbūs; galima teigti, kad šiame pasaulyje sklando vyro kaip platoniškos idėjos šešėlis, neįgaudamas konkrečios formos. Ožislovas, dėdė Teodoras, Stasas, Vaidotas – visi šie vyrai gan fragmentiški, kad galėtų svariai įsikomponuoti šešėliškame, vėsiame, paslaptingame moterų pasaulyje, ypatingame dar ir dėl to, kad autorei užteko pavaizduoti jį paprastomis, netgi, sakyčiau, „pigiomis“ priemonėmis, be egzistencinės įtampos pripildytų ir dėl to niekaip nesibaigiančių sakinių, pasažų ir panašiai. Šito dalyko kai kurie vyrai – ir nebūtinai rašytojai – turbūt niekada nesupras. Kad paprasta stilistika ir neapsimestinis nuoširdumas yra kur kas paveikesnis literatūros kūrimo būdas už nervingas dvasinės evoliucijos paieškas ir savo personos sureikšminimą.

Taigi „Leona“, kad ir nebūdama „tikras“ klasikinis kūrinys (ji, pasirodo, net nepaminėta lietuvių apysakai skirtame leidinyje), vis dėlto turi išliekamąją vertę kaip savotiškas laiko dokumentas (daug smulkmenų dabartinei kartai jau bus neatpažįstamos – užsienio estrados atlikėjų laukimas po oficialaus televizinio „Žydrojo žiburėlio“, „deficitas“ ir „sukombinuoti“ daiktai) ir kaip literatūros kūrinys. Žavi pasakotojos humoro jausmas, jos tiesumas, jaunatviškas maksimalizmas, užsispyrimas, meilė savo „šaknims“ – senelei ir prosenei (gražus epizodas, kai Leona, tiekdama arbatą prosenei, prabyla į ją Pearl Buck romano herojės žodžiais). Netgi jos atžarūs santykiai su mamaite ir jos Stasu – žavūs ir įtikinami (ypač man įsiminė Leonos pastangos tinkamai išruošti Stasą į žvejybą). Reikėtų nepamiršti, kad „Leona“ – jaunos moters, beveik dar mergaitės, gyvenimo istorija, taigi tikėtis itin rimtų ir tragiškų dvasinių kolizijų vargu ar reikia; pakankamai įtikinama jos nenusisekusios meilės istorija, o dar įtikinamiau tai, kad Leona ją ima po truputėlį pamiršti. Na, tai gana banalu – daugelis skaitytojų mėgsta neužmirštamas ir širdį draskančias amžinas dramas. Bet tai perdėm literatūriška. „Leona“ skaitytojui to nesiūlo. Šitas ant „klasikos – neklasikos“ svarstyklių padėtas kūrinys praskleidžia gyvenimo užuolaidą, kad galėtume dar kartą dirstelti į meilės ir mirties veidus. Jeigu to maža, imkite šiuolaikinio genijaus knygą ir ieškokite dvasinės evoliucijos.

Nesutramdomos kalbos kerai


Cormac McCarthy. Laukinių arklių pakerėti.
Romanas. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. 341 p.

Knyga – kelerių metų senumo, taigi, atrodo, jokios prasmės nėra ją aptarinėti, nes kasdien pasirodo tuzinai naujų. Tik kiek iš to tuzino ištveria laiko egzaminą?.. Kokia prasmė prisiminti tą tuziną, kai užtenka vienos – tokios kaip Cormaco McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“?.. Šis autorius man įsiminė kitu romanu, galima sakyti, sukrėtusiu (šis žodis taip nenatūraliai skamba kalbant apie šiuolaikinę literatūrą) ir įtraukusiu į savo alegoriško pasakojimo gelmę kaip į tikros tiesos išpažinimą. C. McCarthy „Kelias“ – vienas iš stipriausių romanų, kokius teko skaityti pastaruoju metu. Taigi ir kitą romaną – „Laukinių arklių pakerėti“ – skaičiau be jokio nusivylimo šešėlio. Ir šiame romane atpažįstama ypatinga pasakojimo kalba, kurią anotacija įvardija kaip „subtiliai poetišką“ ir priskiria prie tradicinės, „folkneriškos“ JAV literatūros pavyzdžių. Tiesą pasakius, C. McCarthy stilius iš tiesų primena Williamo Faulknerio pasakojimo būdą, ir šioks toks sutapimas, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2002 ir 2003 m. išleistus pastarojo romanus „Šventovė“ bei „Triukšmas ir įniršis“ išvertė taip pat Violeta Tauragienė. Romano „Laukinių arklių pakerėti“ vertimą (taip pat ir „Kelio“) galima įvertinti kaip puikų vien jau lietuvių kalbos atžvilgiu – juk kūrinio pavadinimą „All the Pretty Horses“ galima išversti ir absurdiškai, vertimų praktika tą gali paliudyti. Ką ir kalbėti apie patį kūrinį, kurio savita kalba yra iššūkis vertėjui, kalba, kuri pati kuria savo pasaulį, o ne jį imituoja, bando pamėgdžioti. Pagaliau tas laukinio arklio įvaizdis – jis reiškia kur kas daugiau nei sunkiai sutramdomą gyvulį, jame pulsuoja aistra, atšiauraus krašto grožis, ilgesys ir nerimas, pagaliau, kaip teigia anotacija, ir mėginimas „perprasti neišvengiamo blogio paslaptį ir skaudžiai įgyjamą brandą“.

Ir šitas įvaizdis labai artimas jaunuoliui, kuris keliauja į nežinomybę, nežinia kam ir kodėl, galbūt genamas tos pačios aistros ir instinkto, kuris gena tolyn laukinius arklius. Tačiau Džonas Greidis nėra vien instinkto valdomas laukinis gyvulys – jis žmogus, neišvengiamai susiduriantis su tuo, kas vadinama blogiu, kas vadinama meile, draugyste, pareiga, skola. Ir nors daugelis dalykų jį užklumpa, sakytum, instinktyviai, nelauktai (pavyzdžiui, meilė asjendos šeimininko dukteriai Alechandrai), žmogiškumas toje laukinėje, atšiaurioje aplinkoje, kurią autorius meistriškai vaizduoja tiksliais, liūdnos poezijos prisodrintais potėpiais, iškyla kaip keistas, nepatogus, kankinantis dalykas. Krašte, kur šūviai pokši lyg niekur nieko, kur skurdas glaudžiasi šalia kančios ir abejingumo, kur mirti – taip pat natūralu kaip gyventi. Atšiaurus pasienio kraštas iškyla kaip universali alegorija, kaip vieta, kurioje patikrinamas žmogiškumas. Džonas Greidis bręsta tiesiog akyse – jo branda skaudi ne tik fiziškai (meksikiečių kalėjime jį sužaloja samdomas žudikas, vėliau pats su lauže įkaitintu revolveriu prisidegina peršautą koją), bet ir dvasiškai (netenka draugo, turi išsiskirti su Alechandra). O kadangi romane veikia magnetizuojančios ir rūsčios tikros literatūros, o ne serialo tiesos, išsiskyrimas su mylimąja visiškai natūralus – tačiau ne mažiau skaudus. Ir čia be poetinės kalbos neapsieisi, nes kaipgi paaiškinsi tai, kas nepaaiškinama, kas geliančiai skaudu ir neišvengiama?.. („Jis be galo aiškiai išvydo, kaip visas jo gyvenimas vedė į būtent šitą akimirką, o paskui – visiškai niekur. Pajuto, kaip kažkas šalta ir besielio įsigavo į jį tarsi kokia kita būtybė, įsivaizdavo, kaip piktdžiugiškai ji šypsosi, ir neturėjo jokio pagrindo tikėti, kad ji kada nors jį paliks.“)

Vienas iš puikiausių dalykų šiame romane – ne siužetas, nors jis labai logiškai ir įdomiai nubrėžtas, netgi su savotišku „dramaturginiu lanku“ („susisiekiančios“ romano pradžioje ir pabaigoje tėvo ir auklės laidotuvės), bet toji ypatinga kalba, suteikianti kiekvienam siužeto fragmentui nenusakomo žavesio („Pamanė, kad pasaulio grožyje slypi kažkokia paslaptis. Pamanė, kad už pasaulio širdies plakimą reikia mokėti kraupią kainą, ir kad pasaulio skausmas ir jo grožis yra savaip teisingi, ir kad už tai, jog regi vienui vieną gėlę, šiame lekiančiame ir tobulumo stokojančiame pasaulyje gali būti pareikalauta upės kraujo“). Netgi daugelyje romano vietų, kurias galima pavadinti „aplinkos aprašymais“, slypi paslaptinga informacija, kuri galbūt nebus labai naudinga faktų ir aprašymų rinkėjui, bet jautresniam skaitytojui gali atskleisti savitas paslaptis. Tokią literatūrą gera skaityti, nes ji nekemša į galvą nereikalingų žinių, kurios daugeliu atvejų tampa tiesiog šiukšlėmis, nekankina skaitytojo išmintingais teoriniais samprotavimais – ji tiesiog atskleidžia tai, kas tūno mūsų sielose primiršta, kartais – tiesiog sužadindama pojūčius. (Skaitydama kai kurias vietas, tiesiog fiziškai pajutau nenusakomą liūdesį, tarsi tai jau būtų šimtus sykių išgyventa ir kaskart – nauja, kaskart – labai svarbu.)

Taigi Džonas Greidis, kuris bene viską žino apie arklius, išjodinėja laukinius mustangus, šnekasi su jais jų kalba, sapnuoja jų sapnus, lekia su jais per tamsų gyvenimo naktų tirštį ir akinamą dienų šviesą ir kuriam, atrodo, skirtas atšiaurus laukinis kraštas ir toks pat gyvenimas – be kalbų, be mąstymo, bene tik pojūčių valdomas, – grįžta į Teksasą su arkliu, kurį sąžiningai nori grąžinti šeimininkui. Ištverti tokią ilgą, šmėklišką kelionę – vien dėl tokio nieko!.. Betgi atrodo, kad šitas „niekas“ ir liudija jį esant žmogumi. O kadangi to arklio šeimininkas taip ir neatsiranda, Džonas vėl iškeliauja į dykumas, į dykras, į raudonų smėlio dulkių ir tyrų tuštumą. Ar tai liudytų, kad žmogiškumas – nereikalingas, beprasmis?.. Romanas, kaip ir visi geri kūriniai, neduoda tiesmuko atsakymo. Jį galima nujausti nebent potekstėje ir, žinoma, pačioje kūrinio kalboje, kuri, sakyčiau, geriausiai liudija, kas yra žmogiškumas ir jo prasmė.

Tai, kas laukia mūsų


Edward St Aubyn. Motinos pienas.
Romanas. Iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė.
V.: Mintis, 2008. 304 p.

Dar vienas romanas iš „Šiuolaikinio Europos romano“ serijos, neabejotinai šiuolaikinis ir tuo kiek gąsdinantis. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau šiuolaikiniai romanai dėl akcentuojamo savo šiuolaikiškumo ima trikdyti. Ar ne geriau į rankas pasiimti kokią senieną, pavyzdžiui, kad ir Dostojevskį?.. Jo veikėjai visai nesigraužia dėl savo senoviškumo, užtat ir skaitytojui kažkaip ramu su jais būti. Nors ir žinai, kad koks Kirilovas iš „Demonų“ pasiruošęs nusišauti, kai tik ras tam svarią priežastį, o Raskolnikovas jau nugalabijo senutę. Šiuolaikiškieji veikėjai visas bjaurystes dažnai jau būna padarę mintyse, ir įgyvendinti jas praktiškai dažnai nebelieka nei prasmės, nei jėgų. Tiesą pasakius, ir šiuolaikinis skaitytojas, patiriantis tikrovės skilimą, galbūt nebesuprastų dalykų, vykstančių gyvenimiškoje realybėje, tačiau pateisintų tai, kas plėtojasi virtualioje erdvėje. Koks nors maniakas dvidešimt metų rūsy laiko savo dukterį ir ją prievartauja, o kaimynai nieko nepastebi. Tai tik liudija, kad tikrovė tikrai yra skilusi, ir visa tai, ką vadiname realybe, pamažu užklojama matinės „negyvosios“ tikrovės patinos.

Žinoma, tokio tiesmuko kriminalinio aspekto aptariamam anglų rašytojo Edwardo St Aubyno romanui taikyti neverta, nes šio romano centre – ne nusikaltimas, o sudėtingi tėvų ir vaikų, vyrų ir žmonų santykiai. Anotacija papildo – dar ir „vaikų auginimo, santuokos, neištikimybės ir eutanazijos papročių analizė“. Na, temos, sakytum, tinkančios ir Dickenso laikų romanams, išskyrus nebent eutanaziją. Tačiau, netekusi giliosios potekstės, susijusios su žmogaus kilme ir jo būties prasme, ir eutanazija atrodo besanti tik viena iš šiuolaikinių problemų, kamuojančių ir nepatogių, tačiau gana blaiviai išsprendžiamų. Juolab kai tai susiję su žmogaus teise pasirinkti. Argi senoji Eleonora neturi tam teisės?.. Ypač jeigu ji – blaivaus proto ir suvokia, ką daro?.. Tiesą pasakius, skaitant romaną ne kartą kyla klausimas, kas gi yra tas blaivus protas. O kadangi tai ir lieka mįslė, romanas sukelia šiokį tokį nusivylimą. Tačiau vargu ar verta dėl to kaltinti autorių – tėvų ir vaikų, vyrų ir žmonų santykius jis analizuoja ganėtinai įtaigiai, su saikinga britiško humoro doze, gal netgi – su „didžiausiu vidiniu skausmu“ (tokį E. St Aubyno prozos apibūdinimą radau anotacijoje). Skaitytojas, kuris to didelio vidinio skausmo nepastebėjo, matyt, yra paranojiškų sovietmečio ir pereinamojo laikotarpio baisybių išsekintas ir vos teapšilęs kojas Vakarų Europoje rytų europietis, dar nesugebantis pajusti civilizuotos vartotojų visuomenės skausmų. Na, bet liūdėti dėl to neverta – mums dar viskas prieš akis.

Šiaip jau Melrouzų šeimynėlė (apie savo gimimą pasakojantis Robertas, seksualiai žmonos apleistas Patrikas, motinystei atsidavusi Marija) autoriaus pavaizduota įtikinamai; įtikino ir Londono ilgesys, ir lengva europiečio panieka Amerikai („didžiuliais automobiliais važinėjantys žmonės, be paliovos svarstantys, ką čia dar sušlamštus“), ir iškalbingi New Age apaštalo Simuso monologai, kuriais šis užvaldo pagyvenusias moteriškes ir jų turtą (ne išimtis – Patriko motina Eleonora ir Marijos motina Ketl), ir „nuostabus nesugebėjimas klausytis kitų“... Žodžiu, „Motinos pienas“ būtų veikiau liūdnas nei linksmas, veikiau simptomiškas nei analitiškas romanas – jis paliudija žodžių erą, kurioje, pasak Valdemaro Kukulo, kilniadvasiai žodžiai nebeturi vietos, o visos protingos frazės ir išvedžiojimai tėra tuščia vieta. Pats romano pavadinimas byloja apie žmogaus gimimo ir brendimo paslaptį ir paslaptingą ryšį su pradžia, su visata. Tačiau tai ir negailestinga riba, uždaranti tą paslaptį už fizinio pažinimo ribų. Motinos pienas – lyg ta kalba, kurios mes nebesuprantame, kai užaugame, kai imame mąstyti ir vertinti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


167725. mie2009-08-11 18:07
skaiciau "leona" dar pergalej, buvau suzaveta. bet serelyte man kazko tapo nesimpatiska, taigi neskaitysiu.

167748. Lorca2009-08-11 20:43
Simpl & boring.Niekas gražiau už K.Navaką nemoka papasakoti apie knygas...

167753. knygos 2009-08-11 21:26
dar parulskis mokėdavo čia papasakot, gaila, seniai to nebedaro.

167754. Lorca2009-08-11 21:33
aha.Gal L.Jonušys gale vasaros parašys apie visus savo skaitinius...irgi moka.Gal ne tiek gražiai, bet visada pasitikrinu ką skaičiau, o ką reikia įtraukti į rekomenduojamų knygų sąrašą.

Rodoma versija 16 iš 30 
22:51:15 Jun 13, 2010   
Jun 2009 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba