Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-06-04 nr. 3287,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=16628

POEZIJOS PAVASARIS

Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aidas Marčėnas, Eglė Kačkutė,
Daiva Čepauskaitė ir Alvydas Šlepikas
Ženevoje

Kornelijaus Platelio nuotrauka

Šių metų gegužės 19 dieną Ženevoje vyko dvikalbis (prancūzų ir lietuvių) šiuolaikinės lietuviškos poezijos ir muzikos vakaras „Poetinis atkurtos nepriklausomybės balsas“. Poetai Daiva Čepauskaitė, Aidas Marčėnas, Kornelijus Platelis ir Alvydas Šlepikas skaitė savo eiles, jų vertimus į prancūzų kalbą interpretavo aktoriai Maulde Coutau ir Jeanas Claude’as Humbert’as. Tekstus specialiai šiam renginiui vertė Jeanas Claude’as Lefebvre ir Liudmila Edel-Matuolis. Šiuolaikinių lietuvių kompozitorių Eglės Sausanavičiūtės, Vytauto Barkausko ir Ugnės Giedraitytės kūrinius atliko Joana ir Vita Marija Daunytės. Pristatytos dvie­jų muzikos kūrinių arfai ir fleitai pasaulinės premjeros – E. Sausanavičiūtės „Les Rhytmes Intérieures“, „Vidiniai ritmai“ ir U. Giedraitytės „À la lune. Mėnesienai“. Renginyje dalyvavo ir kalbas sakė jo ekscelencija ambasadorius, LR nuolatinis atstovas prie JT biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje, Jonas Rudalevičius, LR garbės konsulas Šveicarijoje, kompozitorius ir pedagogas Michelis Sogny, Šveicarijos lietuvių bend­ruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen ir Ženevos rašytojų sąjungos prezidentas istorikas Bernard’as Lescaze. Kitą dieną poetai skaitė eiles Ciuricho lietuvių bend­ruomenei. Visą jų viešnagę organizavo Eglė Kačkutė.

Pateikiame Šveicarijos lietuvių bend­ruomenės narės Silvijos Šlekytės ir vieno skaitovų Jeano Claude’o Humbert’o vakaro įspūdžius.


Silvija Šlekytė
IŠSIILGTOJI POEZIJOS ŠVENTĖ

Ženeva ne tik bankais turtingas miestas; jame nemažai muziejų, galerijų, teatrų, kultūrinių įvykių, o štai poezijos pavasarių, rudenų ar žiemų nebūna.  Tikriausiai yra šiame mieste ir poezijos, ir poetų, bet platesnė publika jų savo dėmesiu nepaikina. Per daug „rimtų“ rūpesčių. Per daugelį gyvenimo Ženevoje metų pirmą kartą gavau pakvietimą į poezijos vakarą, ir ne bet kokios, o lietuvių poezijos.  Įdomu ir neramu. Ar publika ateis, ar įvertins organizatorių drąsą pasiūlyti publikai poezijos? Ar bus poetai suprasti? Ar, ar… ar?  Publika atėjo, įvertino, suprato. 

Tame vakare man viskas labai patiko. Rūsti poetų dikcija, be deklamavimo, tvirtais žodžiais piešė  vaizdus, mintis, jausmus,  banalius ir sudėtingus, sielvartingus ir įprastus. Vertimai į prancūzų kalbą buvo gana tikslūs. Aktoriai skaitovai savaip išryškino  kiekvieną tų eilių žodį, kiekvieną  mintį. Jų skaityme išgirdau ir humoro, ir švelnumo, ir klausimų, ir žaismo… Aktoriai skaitovai atliko savo sielos darbą.

Poezija tarpininkavo dviejų kultūrų, dviejų kalbų pasimatymui. Muzikinė dalis tęsė ir paryškino šio pasimatymo esmę. Sesės atlikėjos jau ne kartą mus džiugino muzika.  Šį kartą buvo skirta tiek pat laiko ir Vakarų, ir lietuvių kompozitoriams. Nuostabu. Tarp atliktų kūrinių – dvi pasaulinės lietuvių kompozitorių premjeros. Vėlgi, tik komplimentai ir muzikai, ir atlikėjoms.

Gyvename tokiu laiku, kai įvykis įvykį veja. Šis vakaras buvo nuostabus tuo, kad  palietė   jame dalyvavusių lietuvių ir ne lietuvių sielas. Ačiū visiems, kurie šį vakarą organizavo. Lenkiuosi poetams, poezijai ir muzikai.


Jeanas Claude’as Humbert’as
BALTIŠKO JAUSMO VAKARAS

Bet koks poezijos vertimas, netgi puikiausias, yra šiokia tokia poezijos išdavystė. Mudu su Maulde Coutau nuo pat pradžių nerimavome dėl mums patikėtos misijos prancūziškai perteikti lietuviškus eilėraščius. Poetų nepažinojome ir negalėjome su jais parepetuoti kūrinių interpretavimo. Kalbos taip pat nebuvome girdėję. Taigi, užduotis regėjosi sudėtinga.

Kita vertus, galimybė leistis į pažintį su artima, tačiau sykiu tokia tolima šalimi per poeziją mane viliojo. Ką gi žinome apie Lietuvą? Vien padriki universitetiniai prisiminimai: Jogailaičiai, Didžioji Kunigaikštystė, teutonų riteriai, puolantys pagonių valstybę, –­ Katalikų Bažnyčia gali būti rami, nuo to laiko Lietuvai gerokai kliuvo, –­ aneksijos, okupacijos ir, galiausiai, visiškas išnykimas sovietiniame rūke. Ir štai vieną dieną, tai, žinoma, graži diena, mums praneša apie totalitariniame bloke paskendusios tautos prisikėlimą. Esu gimęs Vilhelmo Telio krašte, todėl laisvės netekusios šalies nepriklausomybės atkūrimas negalėjo nesujaudinti.

Grįžkime prie 2010 metų gegužės 19 dienos vakaro, kurio metu šventėme Poe­tinę atkurtos nepriklausomybės šventę. Mūsų, skaitovų, nerimas išsisklaidė publikai nutilus ir daugumai pasiruošus klausytis iki šiol negirdėtos kalbos. Akimirksniu jos pakerėti klausytojai man priminė Comédie Française sutiktus japonų turistus, kurie atrodė užburti Moliere’o kalbos, Racine’o eilių grožio.

Viskas vyko natūraliai: poetai ir skaitovai kilo, kuomet reikėjo, žodis be jokių pastangų keliavo nuo vienų lūpų į kitas, seserys Joana ir Vita Marija Daunytės žavėjo arfa ir fleita, visa atrodė sykiu spontaniška ir sustyguota, kaip… iš natų. O po instrumentinės, klausytojus užliedavo lietuviškos poezijos muzika, kurios kerai nesisklaidė mums skaitant eilėraščių vertimus. Prisipažinsiu, leidausi vedamas poe­tų skaitymo, kurį suvokiau nesuprasdamas nė vieno žodžio, žinoma, po akimis turėjau eilėraščių vertimus, bet labiau veikiamas to, kaip Kornelijus Platelis, Aidas Marčėnas, Daiva Čepauskaitė ir Alvydas Šlepikas išgyveno savo tekstus. Jų emocinis krūvis, nuskambėjus eilėraščių vertimams, buvo gražus atpildas skaitovams.


Parengė EGLĖ KAČKUTĖ

 
Rodoma versija 2 iš 2 
21:54:36 Jun 13, 2010   
May 29 Jun 28
Sąrašas   Archyvas   Pagalba