SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-25 nr. 685

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Opiumas liaudžiai, arba Lazdele į akį
23

Muzika 
 Vita Mozūraitė
Paskutinis dienos grožis
8
• Živilė Ramoškaitė
Smuikininkės kelyje – vėl naujovės
• Birutė Vainiūnaitė koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje
• Gitarų šventės1
• Dienoraštis apie "Čiurlionio" ansamblį
• Artėjančių Kalėdų garsai
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Moterų mumifikavimo menas
1
• Neringa Černiauskaitė
Vidinė reakcija
3
• Virginija Vitkienė
Siuvinys: Lietuva – Suomija
1
• Ieva Pleikienė
Apie ekslibrisų meno šiuolaikiškumą
• PARODOS

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Smėlis neturi poilsio
4
• Aktorės Irenos Tamošiūnaitės 70-mečiui1
• Aktoriaus fotografijų paroda2
• Alytaus miesto teatre – "Altorių šešėly" tęsinys2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Sąskaitos su biografija
• Priešinantis laikui
• Nebaisi kelionė
• Išleistas filmo "Baltos dėmės mėlyname" DVD
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Iš šio ar iš ano pasaulio?
• Paulina Pukytė
Airija, katė, angelai
5

Anonsai 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Paskutinis dienos grožis

Naujas Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi spektaklis

Vita Mozūraitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"The Last Beauty of the Day"
M. Raškovskio nuotr.

Šį rudenį Lietuvoje gan netikėtai padaugėjo šiuolaikinio šokio renginių. Kaune beveik vienas po kito nugrumėjo Tarptautinis modernaus šokio festivalis ir Neverbalinio teatro festivalis, kuriame šokio spektakliai užėmė gan svarią vietą. Vilniuje Menų spaustuvėje po programos "Ateinantys" stogu buvo parodyti jaunos choreografės Editos Stundytės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų Petro Lisausko ir Tautvilo Gurevičiaus projektai "Plaukia Ofelija, skęsta" ir "Sankryža", Vyčio Jankausko trupė pakvietė žiūrovus į Valstybinį jaunimo teatrą pasižiūrėti "Pėdsakų" premjeros, o Vilniuje ir Kaune žiūrovai gan linksmai priėmė naujai įsikūrusio Gyčio Ivanausko teatro spektaklį "Praba".

Ir štai – dar vienas renginys. Lapkričio 22 d. vakarą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje pamatėme "paskutinį dienos grožį". Tai – ne ironija. "The Last Beauty of the Day" – taip vadinasi naujausias choreografų Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi spektaklis. Jis įtrauktas į kasmet Lietuvos šokio informacijos centro vykdomą ir prodiusuojamą "Lietuvos naujojo šokio projektą", kuriame šiemet atsidūrė ir "Praba", ir tarptautiniame festivalyje "Naujasis Baltijos šokis" rodytas Birutės Banevičiūtės "Mažasis princas", ir gruodžio mėnesį pasirodysianti Brigitos Urbietytės "Panacėja", analizuojanti daugeliui lietuvaičių aktualią moterų antsvorio problemą.

Kūrybiškas jaunų choreografų A. Katino ir M. Saivosalmi tandemas – ne toks jau retas svečias Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje, įspaudęs joje ne vieną rimtą pėdsaką. Matėme įsimenantį jų duetą "Orfėjas ir Euridikė", Anželikos Cholinos teatrui jiedu sukūrė jaunatviška romantika dvelkiančią "Mėnesieną", Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriaus moksleiviams – gaivių miniatiūrų. Gan dažnai jie kuria ir šoka Suomijoje, kur šiuo metu abu gyvena ir dirba.

"The Last Beauty of the Day" taip pat buvo sukurtas Helsinkyje, ten įvyko ir pirmoji premjera (antroji – lapkričio 20 d. Šiaulių dailės galerijoje). Choreografų (jie ir atlikėjai) teigimu, spektaklį jie kūrė taip, kad visus judesius galėtų atlikti ir vyras, ir moteris. Jiems buvo smalsu, kaip atrodytų, jei jiedu šoktų solo kartu, o šokyje pritaikius "kanono" principą, buvo siekiama sudaryti monologų dialogo vaizdą. Tai tarsi savotiškas solo dviem, nes abu šokėjai taip per visą laiką ir neprisiliečia vienas prie kito.

Scenoje egzistavo du atskiri – vyro ir moters pasauliai, kuriuose abiem veikėjams buvo svarbūs tie patys dalykai. Tuos pasaulius jungė vienodi videovaizdai ir vienodi tekstai, tačiau dėl labai skirtingos A. Katino ir M. Saivosalmi plastikos jų solo "dialogas" tapo gerokai spalvingesniu ir "žodingesniu", nei galima buvo laukti. Scenoje išvystame du daug metų kartu pragyvenusius žmones, kurie kalba tais pačiais žodžiais, suteikdami jiems skirtingas prasmes. Šokyje buvo daug ilgesio, savistabos, emocijų kaitos, to, kas yra mūsų viduje, kai lūpos kalba apie banalybes – veidrodžius, laiptus, medines duris, batelių padėtį ir pan.

Pats šokėjų judėjimas neatrodė itin įdomus, jokių originalesnių formų ar junginių nebuvo, nors abu – ir M. Saivosalmi, ir A. Katinas – turi itin savotišką šokio braižą. Bet būtent tai ir leido atidžiau stebėti visumą, o ne vertinti atlikėjų fizinį pasirengimą. Tiesa, toji visuma kartais kėlė ir šiokio tokio nesusikalbėjimo įspūdį – tarsi kiekvienas kūrėjas kalbėtų ta pačia tema, tačiau visiškai skirtingais aspektais.

Ankstesniuose A. Katino ir M. Saivosalmi spektakliuose praslysdavo šypsenos palydimi lengvi jaunatviški "papokštavimai". Ir dabar be jų neapsieita. Ant popierinių ekranų prieškario kiną primenančiu šriftu užrašyti spektaklio dalių numeriai ir tekstai, videokameros nustatytos spektaklio metu taip, kad tarp žiūrovų atsisėdęs atlikėjas būtinai matytųsi ekrane (na, kaip gi savimi nepasigėrėsi?), pačių atlikėjų kalbos apie šokio kūrimą ir prietaringumą ("turiu pabelsti į kiekvienas namuose esančias duris, ir būtinai du kartus"), mirksėjimas žiūrovams, garsios replikos techniniams scenos darbuotojams ir panašios smulkmenos tarsi ragino pernelyg rimtai nereaguoti į vyksmą.

A. Katino ir M. Saivosalmi spektaklyje dažnai atrodė, kad šokis įsiveržė į buitinės realybės pasaulį. Scenoje besimėtantys drabužiai, cigarečių pakeliai, prie išėjimo iš scenos sukrauta kažkokių daiktų ar šiukšlių krūva, prie kurios sėdinti M. Saivosalmi "gyvu" dainavimu akompanavo šokančiam A. Katinui, šokio treniruočių elementai, pauzių užpildymas "filosofišku" parūkymu (tarsi lietuviškame kino filme), išsipašę, "Humanos" asortimentą primenantys kostiumai (jų autoriai – Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus) – visa tai, drauge su rimtumo atmetimu, spektakliui suteikė atsitiktinumo įspūdį, tarsi choreografai tik priešokiais būtų kūrę ir jungę atskiras scenas, rimtai negalvodami apie visumą. Tokiame buitinio chaosėlio fone į sceną per daiktų krūvas spektaklio metu įžengęs ir elektros lemputę palubėje užžiebęs apšvietėjas atrodė tarsi būtinas spektaklio atributas, savotiška gyva butaforija.

Spektaklio pavadinimui choreografai pasirinko reklaminę frazę, bandydami atkreipti dėmesį į meno tapatinimą su preke. Ši tema spektaklyje nebuvo plėtojame, nors trumputis A. Katino ir M. Saivosalmi žingsniavimas scena tarsi podiumu iškilmingomis minomis, pasidabinus baltomis per petį perrištomis juostomis ir ant riešo užmautais numeriais priminė gražuolių konkursus, kuriuose menas išties sutapatinamas su gražuolės reklama.

Būtent dėl daugybės tokių iki galo neišnaudotų momentų, smulkių tarpusavyje nesijungiančių mizanscenų ir atsitiktinių detalių spektaklis paliko neišbaigtumo, koncepcijos neturėjimo įspūdį. Scenoje iš garsiakalbio nuskambanti frazė "Ar pažvelgei į save iš šono?" galėtų būti pritaikyta ir visam spektaklio vyksmui. Jame tiek daug choreografų dėmesio nesulaukusių įdomių užuominų, pastabų, atradimų, kad net gaila, jog šis "grožis" išties gali tapti "paskutiniu" vien dėl pakeliui išbarstytų idėjų.

 

Skaitytojų vertinimai


5858. ak2005-11-29 09:16
dešimtmabėle sistemoje - darbas 4. gal koks "eskizas" čia vadinas? Su tokiu darbu ir į rimtesnės mokyklos režisūros kursą neįstosi...

5860. ech2005-11-29 13:12
kokie 4, manau nei 2 nevertas...o dar ir soka baisiai, nieko nesuprasi. Mokintis,mokintis ir dar kart mokintis.

5871. uch2005-11-30 20:03
Gerbiamieji, cia juk nieks ir nesirengia stoti i rezisuros kursa... Juolab - lietuviskos, ar kitaip tariant - tarybines rezisuros... Sitiedu sokejai baige mokslus Helsinkio teatro akademijoje, ir, tarp kitkko, Helsinkyje ju premjera buvo ivertinta labai palankiai. Lietuviu ziurovu problema, kad jie kaip gera sokima supranta tik tango arba valsiukus, kaip gera spektakli - tiktai toki, kuriame yra story arba grazios sukuosenos ir spalvingos sukneles. Bet sitas spektaklis ir nebuvo skirtas tokiai tarybinei publikai. Tarybinei publikai siulau vaiksciot i Mazojo teatro ir ACH spektaklius.

5872. bb2005-11-30 20:09
O Helsinkis genetiškai apsaugotas nuo nuosmukio? Toks savaiminis kokybės ženklas? Kada nustosime lygiuotis į pavadinimus ir pradėsime vertinti pagal kokybę, o ne etiketę?

5873. jj2005-11-30 21:58
kazin ar ka suprantat apie siolaikini soki.Sis darbas vertinamas maziusiai 10 balu.Gal pradesim kada nors vertinti ne lekstus pasirodymus.

5877. MM2005-12-01 10:39
Na, Katino ir Saivosalmi spektakliukas vargu ar vertas 10 balų, bet 8 parašyti būtų galima. O Helsinkyje tiek daug fantastiškai dirbančių choreografų, kad ten sulaukti palankaus vertinimo tikrai sunku. Jei Katinas ir Saivosalmi sulaukė tokio, tai puiku. Ko gero, šitas "dienos grožis" - Katino produktas. Labai jau lietuviškai jie ten filosofuoja.

5878. ak2005-12-01 10:45
tarkim, spektaklis vertas ir 8, ir 10... bet... jame daug estetinių intrigėlių, bet ar jos išplėtotos? ar jos "iššauna"? o netęsėta intrigėlė virsta PRETENZIJA. nors kaip "aktorinė medžiaga" abu dalyviai tikrai verti režisierių dėmesio!

5882. to ak2005-12-01 13:45
Tai, jei teisingai supratau, spektaklis buvo estetiskai pretenzingas?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 40 iš 81 
21:39:58 May 30, 2010   
Sep 2007 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba