Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-05-28 nr. 3286,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=16612

IN MEMORIAM

Fenomenalaus muziko netekus

ALGIMANTAS KALINAUSKAS
1923 08 27 – 2010 05 07

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kai Amžinybėn išeina šviesulys –­­­ žemėje būna tamsiau. Taip pagalvojau išgirdęs liūdną žinią apie Algimanto Kalinausko išėjimą. Jis buvo ne tik talentingas dirigentas, Lietuvos operos ir baleto teatre dirigavęs operas (G. Verdi, Ch. Gounod, G. Puccini’o, E. d’Alberto, J. Karnavičiaus) ir baletus (J. Pakalnio), Vilniaus operoje darbavęsis dirigento asistentu, simfoninės muzikos koncertuose klausytojams priminęs B. Gorbulskio, A. Račiūno, V. Klovos, J. Gaižausko ir kitų lietuvių kompozitorių opusus, bet ir muzikos kritikas bei publicistas, vertėjas, iš italų, vokiečių, prancūzų, anglų, rusų kalbų į lietuvių kalbą išvertęs kelias dešimtis operų libretų. Kur dar nesuskaičiuojama daugybė romansų, dainų vertimų! Tai buvo plačios erudicijos muzikas, Lietuvos muzikinės kultūros riteris. Taigi, jam išėjus, Lietuvos muzikiniame pasaulyje bus pritemę.

Ilgoką laiką jo nematėme muzikiniuose renginiuose – liga buvo uždariusi namuose, todėl ir jaunoji muzikų karta, deja, jo beveik nepažinojo, nors maestro ketvirtį šimtmečio dirbo pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo visur, kur sukosi aktyvus muzikinis gyvenimas, penketą metų (1961–1966) darbavosi savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, „Meno saviveikloje“, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Ir kokį reikšmingą darbą nuveikė, kai daugiau kaip du dešimtmečius buvo leidžiamas „Literatūros ir meno metraštis“, kuriuose jis paskelbė daugybę straipsnių apie lietuvių muzikus. Su jais daug bendravęs, patrauklia literatūrine forma parašė atsiminimų ne tik apie kompozitorius ir dirigentus Jeronimą Kačinską, Vytautą Marijošių, bet ir apie kompozitorių bei pianistą Vladą Jakubėną. Pastarojo muziko prisiminimai svariai praturtino monografiją, kuri pasirodė Vilniuje prieš dešimtmetį. A. Kalinauskas buvo muzikai talentingas žmogus ir itin darbštus. Kurio tik darbo ėmėsi – atliko jį tvarkingai ir profesionaliai.

A. Kalinauskas tai pat aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos muzikų draugijos atkurtais „Muzikos barais“. Tas bendradarbiavimas prasidėjo 1991 metais, leidžiant 14-ąjį numerį. Tai buvo rašinys „Maestro“ apie dirigentą ir kompozitorių Jeronimą Kačinską, spausdintas keliuose numeriuose. Vienu metu net buvo užbaigęs tą nemažą atsiminimų pluoštą, bet greitai pasirodė tęsinys, kuris leido skaitytojams geriau pažinti muziką, visus pokario metus praleidusį Vakaruose –­ Vokietijoje ir JAV. Šie atsiminimai paryškina tuos J. Kačinsko gyvenimo momentus, kurių niekas kitas negalėjo matyti ir išgyventi – juk A. Kalinauskas buvo ne tik J. Kačinsko mokinys, bet ir bičiulis, kolega. Skaitant tuos A. Kalinausko atsiminimus, atsiveria ir autoriaus gyvenimo peripetijos, jo domėjimasis dirigavimo menu. Beje, kai J. Kačinskui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija ir jis 1991 m. viešėjo Lietuvoje, A. Kalinauskas, tuokart buvęs šalia svečio iš JAV, supažindino mane su buvusiu viekšniškiu, nors neakivaizdžiai buvome pažįstami. Tai vėliau atvėrė galimybes įvairiomis progomis pabendrauti su garbiu muziku.

Minėtas A. Kalinausko rašinys nebuvo vienintelis, smulkiu šriftu nusidriekęs per penkis „Muzikos barų“ numerius. Rašė jis ir apie Vytautą Marijošių, kitus ano meto lietuvių muzikus.

Vėliau „Muzikos baruose“ A. Kalinauskas atsiskleidė kaip puikus lietuviškos muzikinės terminologijos normintojas. Stebėtina, bet jis puikiai mokėjo lietuvių kalbą, jos rašybos taisykles, kirčiavimą. „Kalbos kertelėje“ jis rašė apie įvairius muzikos instrumentus: styginius, pučiamuosius, akordeoną, armoniką, nevengė ir sudėtingesnių teorinių dalykų („Polifonija“ ir kt.). Pristatęs į redakciją naują straipsnį, dažnai dar jį komentuodavo, kodėl vieną ar kitą muzikos instrumento detalę reikia vadinti taip, o ne kitaip. Šie, iš pažiūros sausi straipsniai, A. Kalinausko buvo įvilkti į patrauklų literatūrinį apdarą.

Su džiaugsmu galiu žavėtis A. Kalinausko rašinių stiliumi, puikiu lietuvių kalbos mokėjimu. O erudiciją padėjo formuoti ir užsienio kalbų žinojimas, domėjimasis viskuo, kas jį supo. Jis buvo ne tik muzikantas, smuikininkas, bet svarbiausia – dirigentas, kuris privalo būti visa galva aukščiau už paprastą muzikantą. Pastarąjį reikalavimą jis išlaikė. Gaila, kad jo kaip dirigento karjera buvo trumpa. Nepaisant to, maestro puikiai įsiliedavo į bet kurį Lietuvos muzikinės kultūros barą ir visur buvo jai naudingas. Jam visur padėjo puiki, nepriekaištinga, fantastiška muzikinė nuojauta.

Atsisveikinus su šiuo fenomenaliu muziku, belieka laukti jo spalvingų rašinių knygos.


VACLOVAS JUODPUSIS

 
Rodoma versija 1 iš 1 
19:37:00 May 30, 2010   
7 AM 7 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba