Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-28 nr. 3286

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
Pačiai sau
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMAS
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• ZITĄ MAŽEIKAITĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti...
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Poezija tikėtoje erdvėje
• RIČARDAS ŠILEIKA.
„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis

KNYGOS 
 NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Pragiedrulis
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Atrastas laikas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jaukūs „pakieminėjimai“ po universitetų teatrus
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Pasakos į ausį

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Romantizmo ir atsinaujinimo nuotaikos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Skulptūrų skandalai Vilniuje: statiška ir kumuliatyvi istorija

MUZIKA 
• Profesorių EUGENIJŲ IGNATONĮ kalbina LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Variacijos vieno profesoriaus tema
• RITA NOMICAITĖ.
Kęstučio Bacevičiaus konkurse

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS.

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
XXI amžiaus vizija, arba Užsuktas laikrodis

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• NUNO GUIMARÃES.
• ADRIANAS BRIEDIS-MACOVEI.

VERTIMAI 
• NUNO BRITO.
• ARVIS VIGULS.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Genialumas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Viltys

IN MEMORIAM 
• ALGIMANTAS KALINAUSKAS
1923 08 27 – 2010 05 07.
Fenomenalaus muziko netekus

DE PROFUNDIS
Septintas gramatikos linksnis – linksmininkas...
 
• Skelbiame de profundžio Poezijos pavasario laureatą!
Ir dar: dėlei poezijos reikalų...
1
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Eina popiežius
• ANTANAS GUSTAITIS

Šatėnų prieglobstis 
• Dešimtoji savaitė3

KNYGOS

Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]




POEZIJOS PAVASARIS 2010. Almanachas.
Sudarytojas Arnas Ališauskas.

–­ Vilnius: Vaga, 2010.

Recenzijas reikėtų rašyti taip, kaip Dainius Dirgėla „Poezijos pavasario“ almanache: „Neparašyta recenzija: komentarai paraštėse: Perskaičius Sigito Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundas“. Ko tik ten nėra: į vienintelį eilėraštį telpa ir rinkinyje išskaityti autoriaus S. P. biografijos faktai („augina dvi jaukias voveraites, ramiai valgančias iš jo delnų“ (p. 144), ir paties „recenzento“ autobiografija („jį sutikus paklausti: kodėl / jis nusirašė mintis ir pagundas / iš mano moleskine užrašų knygelės –­ nesvarbu / kad aš ne oskaras vaildas ne vincentas van gogas ar pablas pikasas“, p. 145). Beveik psichoanalitinės kritikos metodu išguldytas eilėraštis. Kad man taip... Deja. Į kiekvieno autoriaus tekstą įsigilinti negalėsiu: almanache – 76 lietuvių autoriai ir 7 svečiai, be to, yra dar 8 į kompaktinę plokštelę įrašyti balsai, kurių negirdžiu, nes skaitau tik maketą kompiuterio ekrane. Paspaudus ne tą klavišą, dingsta tai pavardė, tai kuris nors posmelis. Laimė, laikinai.

Taip skaitydama, net pagreitį įgaunu. Kodėl – atskleisiu vėliau. Stabteliu tik prie Rimvydo Stankevičiaus žodžių: „Skaitytojas nori tekstų, kurie blokštų į veidą kaip pūgos gūsis“ (p. 34). Susimąstau. Iki to 34 p. jokie pūgos gūsiai akių nelipdė, nors jau buvau perskaičiusi tradiciškai sukaltus Leonardo Gutausko rimus („Iš tamsos išniro sodai / Degė lapino akis, / Tyliai snigo ir atrodė / Bus laiminga ši naktis“, p. 8), medicininėmis metaforomis kraujuojančius Vytauto Stankaus tekstus („rašyt rašyt, kad akys jo iš stiklo / kad pusaklis ir trūksta binto / supančiot sau pirštus, p. 12), kultūrinius intertekstus su vaikystės kontekstais pinančius Giedrės Kazlauskaitės eilėraščius („O aš gerai atsimenu, ką man kalbėjo Wisława, turėjusi tapti / balerina, bet troškusi būti dailininke... / O aš atsimenu, ką man kalbėjo / kita Wisława, parašiusi apie Heraklito upę, / kur žuvis ketvirčiuoja žuvį“, p. 20), Dantės kapo klodus atidengti bandančios J. Sereikaitės žodžius („Kur eini, ten ir išnyksti / Tamsiame kaulų miške / Ryškiuose mozaikų mezginiuose“, p. 28) ir kitų pirmųjų baltose almanacho paklodėse sugulusių poetų eiles. Abėcėlės tvarka ar skirstymas į kartas čia negalioja. Struktūros audinys –­ lyg pavasarinis kilimas, kur kiekviena žolelė, kiekvienas žiedelis kelia galvą, kad būtų pastebėtas, bet išnyksta bendrame marguliavime. Vis dėlto su pavasariu „Poezijos pavasario“ almanacho nelyginčiau. Nemažai jo tekstų – atšiaurūs, bauginantys (dažnos žiemos, nakties metaforos), liudijantys jei ne poetinio subjekto (o juk buvo metas, kai vadindavome jį lyriniu...) opoziciją pasauliui, tai bent uždarą jo pasaulį. Rašymo kankinystę. Nepaisant to, kad vienokia ar kitokia tradicija tebesiremiama. Šį kartą galbūt – H. Radausko „Pasauliu netikiu...“

Galėtų tai būti ir almanacho leitmotyvas. Juk šiemet minimas H. Radausko gimimo metinių šimtmetis. Ta proga į Poezijos pavasario anketos klausimus atsakė trys – Rimvydas Stankevičius, Aidas Marčėnas ir Sigitas Parulskis. Gal ir gerai, kad tik jie, nes kiti imtų kartotis. Yra ir dar vienas ne poezijos, bet poetinis tekstas – Viktorijos Daujotytės esė „Apie dvi moteris con amor“, skirta Birutei Baltrušaitytei ir Nijolei Miliauskaitei, kurios šiemet būtų šventusios jubiliejinius gimtadienius. Būtų. Gyva yra tik jų poezija ir atmintis.

Atmintyje ir žodžiuose – ir Jonas Strielkūnas, išėjęs amžinybėn per patį pavasario žydėjimą. Dabar jo eilėraščius almanache („Praėjo metai. Gal jau paskutiniai“, p. 81) skaitome lyg atsisveikinimą.

Ta egzistencijos poezija gal vienintelė – lyg pūgos gūsis. Neapčiuopiamiems dalykams suteikianti apčiuopiamą, bent jau žodžio, pavidalą („Praėjome šalia / kaip piešiniai / vandens paviršiuj“ – R. Daugirdas. „Takoskyra“, p. 17). Tik paradoksaliai neužlipdanti akių, bet išryškinanti būties esmes, konkrečiu įvardijimu („tik paukščiai“) apgyvendinanti pasaulį: „Paklausus – kas egzistuoja / sulaukus atsakymo / kad // tyla tyla / ir tik paukščiai / kartais aiškiau“ (M. Nastaravičius, „Egzistencijos, ontologijos“, p. 111).

Būties tyla nejauki. Joje ilgai neišbūsi. Tad natūralu, kad atsiranda ironiškas santykis su filosofija, nors pasakyta tiek pat: ne aukštasis menas (vėlgi prisiminkime H. Radauską ir jo programinę ištarmę „velniop nueina aukštas menas“), bet gyvenimas laimi net ir po šimto metų, kaip M. Plečkaičio „Tuštybių mechanikoje“:


        trys profesoriai ginčijasi
        kuris orfėjas pasirodė profesionaliai
        o kuris tik oriai

        šitam trūksta gyvumo
        o ano intelektas per aukštas

        tačiau jokios operos scenos
        neatperka mažosios Jurgitos nusižiovavimo

        nebent iškili kanto sumuštinio tiesa

                  p. 55

Į poeziją vis dažniau veržiasi kasdienybės triukšmai. H. A. Čigriejaus „moterys ak patarškos, o vyrai lyg liežuvius prariję“ (p. 94), A. Valionio pastangos internetu „geriems žmonėms“ padovanoti kačiuką („Apie recesiją paprastai“, p. 86) ar R. Kasparavičiaus „Radiniai“ – puikus radinys ironiško žvilgsnio į kasdienybę mėgėjui: „Šviežiai pasnigus radau raudoną / obuolį prie vaisių parduotuvės. / Tai buvo netgi gražu, saulei dar nepatekėjus (...) / Kitąkart propatamsiais radau / visai geros būklės girtuoklį; natūralaus dydžio, pasliką gulintį ant grindų / bet prišoko du apsauginiai ir man iš panosės nutempė / atokiau“ (p. 45­–46). Juokiesi iš pasakotojo odisėjų ir pats – lyg geležėlę radęs.

Ramus pasaulio konstatavimas – A. Bražinskaitės eilėse. Kelios detalės („šalia aprūkusio juodo kamino / juodas katinas auksiniais ūsais“, p. 47) ar ant kelmo sėdintis Aloyzas su spanguolėmis („Mena – veršiuką turguje pirkdamas / saują spanguolių / dovanai gavo // kelias pats suvalgė / kitas kaimo vaikams išdalino“, p. 47) – o jau regi eilėraštyje telpantį gyvenimą. Kaip ir J. Jasponytės kuriamas oročėnų moters paveikslas („ramybė – lyg vilnonė paukščio / plunksna / ja oročėnų moteris / išluoja savo būstą / ir jeigu būtų kam ateit / atrodo lauktum / nesiskųstum“, p. 64), Zitos Mažeikaitės („venk aštrių paviršių / šakų ir spyglių, / cheminių medžiagų, / įžeidimų, svaidomo pykčio... // Kiti persergėjimai – lyg išbarstytos aguonos“, p. 16), Stasės Lygutaitės-Bucevičienės, Emilijos Liegutės, Inezos Juzefos Janonės kūryboje. Taikios tos moterys. Kitos – kaip jau minėtoji G. Kazlauskaitė, A. Žagrakalytė ar Tautvyda Marcinkevičiūtė – maištaujančios („Ir tu, pavasari, manęs jau neberasi. / Pelenės su geležine liemene. / Pelenės su geležine koja, kuria, kai lekuoja nuo / Vijimosi nuleipęs sargybinis šuo, / Ji nutrinksės ne / Pas Princą, o pas kojotų karalių El Kojotą“ – T. Marcinkevičiūtė. „O vieną kart, pavasari“, p. 150).

Šiek tiek apie svečius – kiekvieną, nes jų ne tiek daug. J. Liniausko versti gruzino Amirano Svimonišvilio eilėraščiai atrodo sunkiasvoriai. Žodžiai lyg akmuo po akmens gula skaitytojo sąmonėje į egzotinį vaizdą („Ištintas peilis nuo vynšakės rėžia sklidiną kekę, / Tūkstančių akys spaudykloje užsimerkia“, p. 156). Juos lengviau skaityti balsu. Gruziniškai turbūt taip pat (jei kas moka, bet originalų šiaip ar taip nepateikta).

Kur kas grakštesnė, nors strofos keturgubai ilgesnės, – latvio Arvio Vigulio poezija (vertė E. Drungytė). Subjekto būsenos atpažįstamos, artimos kiekvienam (matyt, todėl, kad latvis, kad prisimenančiųjų patirtis bendra):


        savo pirmąją dieną mokykloj jie atrodo sutrikę,
        tarsi kareiviai surikiuoti į gretą fotografo paliepimu,
        įsprausti į palaidines, švarkelius, jiems kiek mažokus,
        lyg išardyti ir vėl save paskubom sudėlioję draugėn;
        jų išraiškas iškreipusi įtampa, nes į veidus spigina saulė,
        o gal dėl pastangų išlaikyt per sunkius jiems astrus ir kardelius,
        puošnūs žiedai savo svoriu nulaiko juos fotografijoj.

              „Rugsėjo pirmoji, kolektyvinis portretas“, p. 158

Čekas Josefas Mlejnekas (vertė A. Grybauskas) dar arčiau Lietuvos: viename jo eilėraštyje atgyja Cz. Miłoszo Vilnius. Kiti – abstraktūs tiek, kad rašiusiojo tautybės niekaip neatspėtum.

Portugalas Nuno Guimarāesas Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose dėsto portugalų kalbą. Tekstai sukurti Lietuvoje (vertė I. Virukynaitė), tačiau tik tuo ir įdomūs. Posmai banalūs, išraiška skurdi: „aš stabteliu ir žvilgteliu vėl į tave, / man regis, kad pavydžiu tau, / kad nežinau, ką aš matau / savoj troškimų upėj. / šie siekiai virpantys / be jokio tikslo, be prasmės, / man regis, siela prarasta / dar tebeieško kelio“ („Tekanti upė“, p. 173). Gal „Šokoladas“ kiek savitesnis.

Rusas Sergejus Zavjalovas, Poezijos pavasaryje viešintis antrą kartą, išskirtinai rupus. Tekstai (vertė B. Januševičius) – arti prozos miniatiūrų, keliais charakteringais štrichais pristatantys ištisą galeriją spalvingų personažų („visi jie buvo ganėtinai nemalonūs, retokai prausės“): nuo storžievės Brochos, pyragėlių trupiniais apibarstytais papais, iki cirpinančio smuiką pasipūtėlio Tevlo, arba – atvirkščiai, krypstantys į tobulą Olimpo dievų pasaulį.

Lenko Tadeuszo Dąmbrowskio eilėraščiuose (vertė E. Ališanka) – meno prigimties („Visai kaip šikšnosparnis (...), Reikia lakios vaizduotės, / kad palygintum su paukščiu“, „Šiuolaikinis eilėraštis“, p. 179), žmogaus tapatybės, jo dualumo („Džiaukis, turėdamas kūną“, p. 179) ir vos apčiuopiamos, bet neabejotinai svarbios jungties tarp žmonių refleksijos:


                    Sergejui

        Kasdien išsiunčiu tau el. laišką, rašau,
        Kaip gyvenu, kaskart baigiu prašymu: jeigu

        Esi gyvas ir tau sekas gerai
        – neatsakyk.

              „Orfėjas ir Euridikė“, p. 179

Spausdinamos iš anglų kalbos M. Buroko verstos siro Farajaus Ahmado Bayrakdaro miniatiūrų poemos „Nebuvimo veidrodžiai“ ištraukos sukrečia skaidrumu, žinant aplinkybes: ji kurta kalėjime, kur poetas dėl politinės veiklos septynerius metus buvo įkalintas ir kankinamas („Vieno paukščio užtenka, / Kad nenukristų / Dangus“, p. 67). Ir Laisvė ten – ne tuščias žodis. Bet necituosiu. Vien dėl šios poemos ištraukų – sniego gūsio Poezijos pavasario svečių kūryboje – verta turėti almanachą. Juk sunku būtų tikėtis, kad ji, išversta visa, ne dalimis, mus pasieks kokiu nors kitu būdu?..

Ir pabaigai grįžtu prie to, kaip nutiko, kad skaitydama šių metų „Poezijos pavasario“ almanachą, nejučia įgijau pagreitį. Nors akivaizdaus struktūros stuburo (abėcėlė, kartos, tematika...) čia nerasime, bet tekstai sukimba vienas su kitu. Temos atsikartoja ne lapas po lapo, bet po pabangavimų, šuolių, tarsi poetai megztų dialogą vienas su kitu, vienas kitam antrintų. Poezija sudėta tokia, kokią šiemet turime, bet dėl to, kad išvengta skaitymo monotonijos – jei kas nors (bet taip dažniausiai nebūna) pasiryžtų skaityti almanachą nuo pirmo iki paskutinio puslapio, – jis tikrai vienas iš geresnių.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 10 
19:06:21 May 30, 2010   
May 2009 May 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba