ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-03 nr. 831

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (21) • VIKTOR E. FRANKL. Ką sako psichiatras apie moderniąją literatūrą?* (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Garsiausias pramanytas lietuvis-js-. Sekmadienio postilėDAINIUS RAZAUSKAS. Pasakėčia apie lapę ir spąstus (1) • JĀNIS KALVE. Šamas SeimeAtominis variantas (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II (1) • AIDA DIRSĖ. Psichoanalitiniai arimai: Valentinas AntanavičiusMANTAS ČIŽAS . Eilės (1) • Trumpoji vokiečių prozaRENATA ŠERELYTĖ. Pasaulis po mėnuliu (1) • REDA GRIŠKAITĖ. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Valio! Pirmaujame! (39) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pamokymai visiems ir visomsLAIŠKAI (467) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]

V eilinis sekmadienis (Lk 5,1–11)

    Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.


Kaip jis gaudo žmogelius

Niekas nėra dorai paaiškinęs, kam Jėzui buvo reikalingi mokiniai. Sakysi, kaip kitaip jį vadintum mokytoju? Bet tada padvelkia žemiško žaidimo dėsniais. Kaip Dievo Sūnui, jam neturėjo būti aktualu šio pasaulio vadų ir mokytojų pavyzdžiu sutelkti šalininkų gretas ir remtis jų palaikymu. Ypač tokių, kokie vaizduojami evangelijose – nuolat klystančių, bailių, tuščiagarbių savimylų, kurie mažai ką teišgirdo ir suprato vaikščiodami paskui jį. Jeigu siekta pasidaryti liudininkų, tai jų turėjo pakakti tarp tų minių, kurioms buvo dalijami stebuklai. Ten būta ir daugiau entuziazmo bei suvokimo, kas yra kas. Savo mokslą jis irgi puikiausiai galėjo paskleisti be tarpininkų. Neturime jokių įrodymų, kad mokiniai būtų rašę kokį bendravimo su Jėzumi dienoraštį ar paskui būtų dalijęsi plačiais prisiminimais. Golgotoje, per pagrindinį šios istorijos veiksmą, juk vis tiek jis atliks solo partiją. Apaštalų nebus netgi tarp žiūrovų. Vienintelis šv. Jonas, nepakeldamas tos tuštumos, po kryžiumi pastatys mylimąjį mokinį. Suakmenėjusį nuo skausmo, pasak eilėraščio. Dėl to net jam tikroji mokinystė dar prieš akis.

Bet kokiu atveju visa, kas siejasi su Bažnyčia, su tikinčiųjų bendruomene ir autentišku Kristaus sekimu, prasidės vėliau. Paulius, nematęs ir negirdėjęs gyvo mokytojo, nepavadintas jo apaštalu, jausis priklausąs jam ne mažiau už anuos dvylika ir sakys savo pasiuntinybę gavęs „iš Viešpaties“.

Pagalvojus tikrai keistas jo siekis žūtbūt susisieti su visai atsitiktiniais ir anaiptol ne pačiais puikiausiais žmonėmis. Bičiulystės poreikis? Pasidavimas ano meto keliaujančių mokytojų tradicijoms? Bet ir čia jis, ne taip kaip kiti, pats pasirenka mokinius, o ne jiems leidžia save ištirti ir pasirinkti. Ankstesni ryšiai, pažintys, rekomendacijos neegzistuoja. Arba visa tai taip giliai, dar nuo įsčių, paslaptingame Dievo plane, kad neapsimoka net užsiminti. Jeigu jis ieškojo žmogiškos atramos, tai apaštalai nebuvo geri, ištikimi draugai. Nėra paminėta, kad jie būtų rūpinęsi savo mokytoju, aukojęsi dėl jo, rodę jam švelnumą ir dėkingumą. Gal tik moterys, na ir keletas muitininkų.

Simoną Petrą, būsimąjį Bažnyčios kunigaikštį, jis paima apgalvotai, meistriškai ir be šansų tam išsisukti. Pirmiausia, kad Petras nieko bloga neįtartų, įkeliama koja į jo valtį, esą tik tiek ir tereikia – pasiskolinti valtį. Paskui pasiūlymas pripildyti tuščius tinklus. Įtaiga tokia didelė, kad Petras, patyręs žvejys, paklūsta absurdiškam patarimui, mat tokio dalyko kaip rytinė ar dieninė žūklė nebūdavo, kad ką nors sugautų, žvejodavo tik naktimis. Bet į Evangelijos planą jau įtrauktos ir visos Galilėjos ežero žuvys, todėl tinklai tądien bus pilni. Petras, siaubo apimtas, iškels rankas, galutinai pasiduodamas žaliaakiam vandenų valdovui. Jis – ne Kastytis, kad be baimės atstatytų vyrišką krūtinę. Šioje istorijoje dieviškos galybės klupdo ir triuškina kaulus. Tinklai ir valtys lieka ant kranto kaip įspėjimas, kad jis čia praėjo.

Nieko nereiškia net karštai išpažintas Petro nuodėmingumas. Atsakymas – nebijok. Jeigu siuntimas žvejoti žmonių nusako būsimą Bažnyčios misiją, tai apaštalai įstumiami į juodą ir žiaurų amatą. Čia ne kaimenė ir gerasis ganytojas saulėtoje pievelėje. Avis, prieš kerpant vilną ar paskerdžiant, dar prižiūri, maitina, paglosto. Žvejo tinklas iškart semia mirtinai, be pasigailėjimo. Biblijoje tai dangaus bausmės ir keršto metafora.

Šioje vietoje galėtum sakyti, kad mokinių ieškojimas darosi suprantamas. Ne savo komandą Jėzus buria, ne agitatorių brigadą, kuri po mokymų skleistų jo idėjas kitiems. Jis užprogramuotas gaudyti rugiuose prie bedugnės. Dangaus karalystė negali laikytis be aukų. Tokia jos prigimtis. Kažkas aukštybėse nuolat meta burtą, kieno kito atėjo eilė atsidurti spąstuose. Paskui profesionalo ataka. Prisidengus virš ežero kylančia saule, nekaltu pokalbiu ar sužydusia migdolo šaka kaip Jeremijui. Jaukas irgi gali būti bet koks. Kažkam pasiūlomas žuvų laimikis. Kitas susigundo pažadu pamatyti „ne tokių dalykų“. Dar kažkam maga nusimesti nuodėmių naštą. Tinka ir nešvarūs pinigai, kaip jis vėliau sakys. Ar karjera, šiltos vietos. Pagaliau ima jis ir plikomis rankomis, todėl įmanoma ir be nieko, tiesiog įsimylėjus jį, aklai ir beprotiškai, iš pirmo žvilgsnio. Net jeigu kitas ir nerastų jame gražumo.

Žmonių žvejybos priemonių bei taktikos arsenalas ten neišsemiamas. Ir apsisaugoti nuo jų – bergždžias darbas, kai esi tik Petras. Sąrašo nepaduota, į ką kitą nukreiptas jo ryjantis žvilgsnis. Lygiai nežinai, kada ir kur būsi sučiuptas. Tai jo paslaptis, kodėl vienas paimamas, o kitas paliekamas. Dėl akių, kad būtų patraukliau, šnekama apie laisvą valią ir teisę pasirinkti. Bet renkasi jis. Dvylika ir visus kitus po jų. Žinia apie prisiartinusią Dievo karalystę reiškia mums pavojaus signalą. Čia ne mažiau už apokalipsę. Bėk nebėgęs, jeigu jam tavęs prireikė. Per bet kokias pusnis vysis ir pasivys. Mirtinas smūgis. Turbūt dėl to kitados būnant mišiose norėdavosi traukti apie zuikį, kuris, leliumai, jau neišbris ir neiššokinės. Per trumpos kojos. Leliumai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 10 iš 25 
23:01:43 May 23, 2010   
May 2009 May 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba