ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-12 nr. 920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KAZYS SAJA. Robinzonas (53) • BARBARA BROWN TAYLOR. Mobiliojo telefono sakramentas (2) • Sekmadienio postilė (4) • ROLANDAS KAUŠAS. Su meile – Voltaire’ui (67) • KOSTAS POŠKUS. Soldafoniška tema (18) • VILIUS STAKĖNAS. Sunkios durys, sunkus ryšulėlisSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (53) • AISTĖ LAISONAITĖ. Miniatiūros (14) • POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės (7) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai (2) (11) • Priverstinė kultūraEUGENIJUS ALIŠANKA. Kaip įveikti banalybę (4) • Švietimo ir mokslo ministerija kviečia teikti kūrinius Vaikų literatūros premijai gauti (2) • Pro Perkūno namus – kur vaikams gera (11) • Meno streiko bienalė (4) • mes ginkluojamės Amūro strėlėmis ir lankais (613) • 2008 m. gruodžio 19 d. Nr. 47 (921) turinys (8) •

Pro Perkūno namus – kur vaikams gera

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Ale va“ po 2007 m. „Suklegų“ festivalio koncerto
Ansamblio archyvo nuotrauka

Su net trijų vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių vadove VITA BRAZIULIENE kalbasi Juozas Šorys

Jaukus Kauno senamiestis. Nesujauktas. Eini ir žinai, kur nueisi, ką rasi. Ką radęs – nepamesi. Po lupa (arba lūpa) arba dar giliau už epidermio pasluoksnių įmesi. Ypač neprasta sliūkinėti apie Rotušę, Vilniaus gatve arba link upių santakos. Ir visur žmonės, paukščiai, šunys (vedžiojantys žmogynus), upėse kirai, žuvėdros, paupiuose šiaip ėdros benamiai. Išbetonuotos krantinės, mėlynais stulpais (pusė pavakare užsimerkę, išgaišę) šviečiantys Aleksoto tilto „kolosai“ be paminklinių, gudriai išgnybtų pakeliamųjų mechanizmų. O esą Hanzos miestų sąjungos pirkliams įtikinti, koks civilizuotas civitas prie Nemuno bestovįs, kunigaikščio Vytauto (vėliau prikabinta – Didžiojo) pastatyta bažnyčia – taip žmonių ir vadinama, nors turi ir vadinamąjį titulinį pavadinimą. Tai ir karo vyrų aulo batų, ir lengvučių vyžų, ir čeverykų, ir kedų nutrypta vietovė, primenanti istorinį ir mūsiadienį savakojų zujančių žmogučių skruzdėlyną ar termityną. Daug motyvuotų (dar daugiau – ne) ir keistų krypčių, trajektorijų, pasiuntimų kur nereikia. Ir, regis, vasarą lyg kaitinami pirties kūliai įšylantys aikštės grindinio akmenys, kuriais norėtųsi letenti basomis. Po akmeninę pievą. Bet buvo lapakritys (XI.28), lietus, pūvantys lapai; susikūprinę, susimetę į poras (arba ne) ir velkėmis uždarę odos poras aukščiausiojo išsivystymo žinduoliai sruvo gatvėmis lyg guvūs vandenų saulėkaitos čiuožikai. Ir pro rasojančius akinius neįspitrinau, ar ten angelaičiai, ar kaukai, ar išplėštų dirvonų lauksargiai nuo stogų mėtė kibias, net be saulės žybsinčias blizges. Segė prie surdutų medalikus – kibius, džiagius, kitaip sakant, varvanosių, varnalėšų žiedus (varnų lėšas). O gal ten nuo čerpių krito samanų dulksna, anot Gintaro Beresnevičiaus, dviem mūsų kultūros seserims – baltų tikėjimo dvasiai ir krikščionybei – peltakiuotais skvernais prasisukus?

Didžiai jautriai susivokęs Kauno širdies grožio skilveliuose, nelyginant termitas darbininkas, gilinantis eilinę antžeminę (arba poodinę) galeriją (galerą), judu Kumelių gatve pro „Didžiosios sienos“ (kinų) restoraną, pro visą popietinės nakties regimybę sufokusavusius, bet atvertus metalinius vartus su, regis, kryžiaus kokarda link Katedros, kurios sienoje tarp kitų įmontuotas ir kaimo vaiko iš Nasrėnų – Motiejaus kūnas, pro senųjų namų profilius, arkeles ir bromas (ne ing viečnastį vertas) į patroškusius kiemelius, pro Rotušės aikštę su grindinyje išskobta vaško lydymo krosnele (ekspo akcentas), su rudžiemei nugaravusiais (vėl tie užtrauktukai, brolių Juškų vestuvinė rėda ir juškos!) jaunavedžiais, su iš pietų plačiu liemeniu dunksančiu Jėzuitų vienuolynu su dviem perdėm dviprasmiškai smailiais bokštais (jo mūruose kaip tik buvo kabinama bažnytinio meno paroda, ir menotyrininkė Raimonda rimtu veidu nusiskundė, kad net parodiniai angelai vis labiau kičėja, regis, ir labiau lytiškėja, ima gyvuoti vartotojiškose aplinkose), Aleksoto gatve ne į Aleksotą, Garliavą etc., net ne nuleisti kojų link tilto ir upės prie Vytauto bažnyčios pastatyto apsauginio pylimo nuo buvusių dažnų potvynių, o tik pro Perkūno namus, kiek pagal gotiško stiliaus statymą (plytas ir kt.) panašų į Vilniaus Šv. Onos bažnyčią ir turintį ne tik atstatytus paminklinius planus, tūrius, erdves, bet ir išlikusį autentišką ištrupėjusių plytų požemį, kuriame vyksta renginiai; žiū, ir patekau į Jėzuitų vienuolyno komplekso dalį – Kauno jėzuitų gimnaziją. Jauki, švari, kažkokia keistai humanizuota – taip susirodė trumpai pavaikščiojus jos labirintais, laiptais, pabuvus klasėse, rūbinėse, salėje.

Jau ketvirtą kartą šioje gimnazijoje vyksta menkai afišuojamas vaikų folkloro festivalis „Mums gera“. Puikus mokyklinis sumanymas! Be vadinamųjų projektų reklamos, pompastikos, didelio garsinimosi, „iš vidinių resursų“ ir dėl „ramumos širdies“ sulipdytas neformalus renginys. Ir jo gyvasis sidabras Vita Daunytė-Braziulienė – kūrybinga, ne tik laisvumu ir atsakingumu gebanti užkrėsti savo vadovaujamų kolektyvų jaunimą, bet ir aiškia, paprasta gyvenimo pozicija daranti juntamą poveikį gimnazijai, burianti panašius į save.

O ansamblio „Ale va“ jaunieji nariai ir sąnariai su „seniais“ jau ir užtraukė „Stovi smerčius ant kalnelio – / Jisai daugel mato“. Trys kviesliai su būgnais ir turavotojomis merginomis prie Perkūno namų atbildino (į gatvę nedrįso nosies iškišti) kvietimo šaukinius, ir salė tiek nuo gimnazistų, mokytojų (ir direktoriaus Gintaro Vitkaus SJ su matomu iš tolo baltu kunigišku kaklo sutrauktuku), tiek nuo svečių lūžo. Bet ne perpus. Ir beveik visi kažkokie orūs, „vožni“, nenudulkti lietučio, o jau merginų palaidinių baltumas, o judesių karaliūnaitiškas stamantrumas! Oje! Pasak rumšiškiečių dainos: „Oktim tidrim, / Oktica tidrica bum!“ Bum! Bet ne bumčik dralia! O kad pasipylė giliukų su pačiu giliausiu „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos ansamblio „Gilė“ giliumi Dobilu Juška (Artūras Sinkevičius dėl nepabaigiamo pobūdžio rūpesčių buvo kažkur ariergarde). Švietė jų gal pusšimtis išdidžiai ant krūtinių pasirašę „Gilės folkloro klubas“ (pasikvietę ir panašiai išsipusčiusių draugų iš „Purienų“ mokyklos ir Ariogalos), o ant nugarų – www.kevc.lt – suprask: Kauno etninės veiklos centras. Net nustėrau – negi pakeitė stilių Kauno tautinės kultūros centras ir pabandė ryškiau užvaldyti viešąją Kauno kultūros (ne tik vieną susikurtąją švietimo įstaigą) erdvę, bet lauk, šuneli, kol padvės kumelė (nors ir būtų iš Kumelių gatvės!) – nei purios kokardos, nei krinolino, nei prancūziško „ducho“ nepatėmijau. Žinoma, būreliai, planai, metodikos, gilėjančios raukšlės, šventosios darbo valandos! Ir tegu – kad tik suguldytų, ką turi parengusios po vaikelių žioplelių momenėliais! O žmogynų giminei toks daugiaprasmis ištiktukas beigi palinkėjimas iš „Ale va“ „senių“ repertuaro: „Anksti ryte kėliau, / Dureles pravėriau.“ Kur? Paslaptis! Patiko, kad iš viso vieko dainas iš salės norintieji plėšti galėjo kartu dainuoti su ant „iškyšulio“ prieš moksleivių veidus atsidūrusiais ansamblio nariais, nes ekrane ant sienos buvo rodomi dainų žodžiai. Ir jauniklė Modesta Krugždaitė su „Ale va“ puikiai sudainavo, ir indėnai navahai apeiginių eilių paskaitė, ir ko tik ten nebuvo, kol finalinis himnas po pyragų įteikimo nuskambėjo, kol vakaronės prakaitai plaukus ir dausas suvilgė. Bet baigiasi jau raštininko jaučio oda, o kitos dar neišraugintos. Tad paklausykim, ką prieš festivalį porino sidabro vijurkė Vita ir jos mokintiniai.

Kaip Kauno jėzuitų gimnazijoje atsirado vaikų folkloro festivalis „Mums gera“?

– Festivalis – vaikų idėja. Jame dominuoja vaikai, ne mokytojai – tokia jo nesuvaržyta dvasia. Norime, kad į mūsų gimnaziją, į svečius suvažiuotų mūsų draugai – ansambliai iš kitų mokyklų. Šiemet pas mus vėl bus tie, kurie festivalyje dalyvavo ir 2005 m., ir vėliau. Gal ir blogai, kad nekviečiam kitų, bet ansamblis „Ale va“ taip nori. Neinam per instancijas, savivaldybės skyrius – tiesiog išsikepam pyragus kaip prizus ir suvažiuoja pasibūti draugai. Ir jokių vertinimų, konkursų, konkurencijos, rungimosi.

Pastebėjau, kad kviečiamieji – jėzuitų gimnazijų arba katalikiškos pakraipos mokyklų vaikų folkloro kolektyvai. Toks apsibrėžimas?

– Tiesiog taip nuo pradžios nusistovėjo. Užsimezgė draugystė su Kretingos pranciškonų gimnazijos (vadovė Vitalija Valeikienė), Vilniaus jėzuitų gimnazijos (Irena Strazdienė), Kauno „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos (vadovai Dobilas Juška, Artūras Sinkevičius) folkloro ansambliais, klubais, prisidėjo mano vadovaujami ansambliai – Rumšiškių (Kaišiadorių r.) vidurinės ir VDU „Rasos“ gimnazijos „Lygaudė“; su „Gile“ draugauja Kauno „Purienų“ ir Ariogalos (Raseinių r.) vidurinių mokyklų folkloro klubai, todėl ir jie bus kartu.

Trejus metus festivalyje dominavo modernusis folkloras – improvizacijos. Šiemet vaikai sumanė nuo to šiek tiek „pailsėti“. Išsisėmė. Postfolko festivalis „Suklegos“ daug jėgų atėmė – gana įsitempę jam rengėm programą; atrodo, ji pavyko.

Kas formuoja festivalio idėjinę kryptį?

– „Seniai“, dabar jau studentai, bet nesitraukiantys iš grupės. Per „Suklegas“ tiek prisisotinom folkloro improvizacijų, kad jau per koncerto pertrauką pasigirdo kalbų – norim kažko tikro... Ir vienas iš jų tiesiog tada suformulavo šiemetinio festivalio devizą: „Jei autentika – tai iki galo!“ Paskui jie ir patys išsigando to, ką lyg netyčia susakė... Ar nebus liūdna, negyva? Juk būgnai, gitaros sukelia siautinio pojūtį, po pasišokimų salėje esantieji būna šlapi, žliaugia prakaitas. Mūsų festivalio svečiai irgi sutiko atsivežti autentiško folkloro programėles.

Jei negerbi folkloro, jo modernizacijos, ypač vaikams, yra gana pavojingos. Stengiuosi, kad vaikai pamiltų tą močiutę, kurią girdi iš įrašo. Jei tai įvyksta, gali ir patys imti kurti folkloro pagrindu; juk puiku justi savosios kūrybos galią! Ir folkloro modernizavimo procesas yra pasiutusiai pagaunantis. Gimsta idėja, visų akys dega – reikia padaryti „gabalą“, sukurti tarsi iš naujo.

Kuo grįžus prie autentiško folkloro kūrybos procesas pakinta, gali patraukti?

– Tada vaikai pajunta ramybę, jiems sielose darosi lengviau – regis, jaučia savyje harmoniją. Vis tiek tie modernumai išderina natūralų harmonijos pasiilgimą. Pavargsta nuo to, bet... greit vėl norės. Jaučiu jų nuotaikas – žinau, kad norės trankumo, gausmo, šaižių sąskambių. Tokie dabar laikai. Jei po tuo slypi meilė ir pagarba folklorui, jo šaltiniams – tada gerai, bet, pavyzdžiui, klausiau folkloru „išsidirbinėjančios“, jį darkančios merginos – labai nekaip tos dainos skambėjo.

O iš kur traukėt festivalio pavadinimą?

– Gerai neatsimenu, ar kalbantis su dukra, ar iš dangaus atėjo mintis, kad mums tiesiog gera gyventi... Tada, visai neseniai, atėjo vienas ansamblio narys ir padainavo savo sudėtą dainą „Mums gera Lietuvoj“, ji ir tapo mūsų himnu. Renginių pabaigoje jį būtinai sutraukiam.

Ar esate didelė davatka, jei kaip mokytoja atsidūrėte Kauno jėzuitų gimnazijoje?

– Visai netyčia draugė pasakė, kad gimnazijai reikia folkloro kolektyvo vadovės. O aš visai čia pat esu gyvenusi, man tos vietos labai brangios. Pėdinau aplinkui, sukau ratus, ir taip gera pasidarė... Užėjau... ir pradėjau suktis kitam rate. Gimnazijos terpė gera, o davatkų nedaug.

Prasliūkinau gimnazijos koridoriais, įkišau nosį į klases, rūbines ir likau, kaip sako adutiškėnai, „kontentnas“ jos kažkokia budriai humanizuota atmosfera.

– Žuvis nuo galvos genda. Arba ne. Puikus yra mūsų direktorius kunigas Gintaras Vitkus SJ, buvęs folklorininkas, beje, baigęs medicinos studijas. Kažkas apie jį gerai pasakė – visas rasas išbraidęs. Ir todėl jam nereikia aiškinti, kas yra folkloras, kokia jo nauda vaikams. Tą pojūtį turi pats užsiauginęs sieloj. Panašus žmogus dirba ir „Rasos“ gimnazijoje – Povilas Andrulis, Algirdo Patacko draugas. Folkloro vadovai tokiose švietimo įstaigose vargo nepatiria. Gera dirbti jaučiant supratimą ir palaikymą.

Šiaip pastebiu lyg ir tikybos (gauna stiprius jos pagrindus) ir folkloro derėjimą. Ateina apsiskaitę, lyg ir gilesni, dvasingesni vaikai – susipina, sudera ir spalvos, ir gelmės. Sunkiau man dirbti su Rumšiškių vaikais, kurie to podirvio dar neturi. Bandau juos „įrėminti“ būtent folkloru, bet reikia įveikti jų sielų chaosą, folkloru pramušti jų kompleksus, baimes, nesuvokimą ir brandinti troškimus patirti kitokią būtį.

Jei tai būtų programiškai apgalvota ir pateikiama literatūros, gimtosios kalbos, muzikos pamokose, folkloro, tradicijų, apskritai savasties gelmė, manau, įstengtų atlaikyti ir socialinių blogybių spaudimą. Absurdas, kad per mūsų prigimtinę kultūrą, kurioje yra užprogramuotas universalusis (dorinis, vertybinis) matmuo, nebandoma ugdyti protingų ir dvasingų žmonių. Kodėl ne per tautinį elementą einama prie vadinamojo pilietinio turinio? Jei nuo mažens, nepasijutęs lietuviu, jau būsi „pasaulio pilietis“, be abejo, tapsi globalizuotu zombiu be savitojo sielos rainelės derinio. Seniai laikas į mokyklų programas įtraukti lietuviškosios savasties, tradicijų pamokas – būtent dabar reikia valingų naujosios valdžios žingsnių!

– To nebus niekada, nėra ko tikėtis. Kiek esu dirbusi mokyklose – etninės kultūros apraiškos švietimo sistemoje visada ginasi, lyg laikytųsi užkeiktų nuolatinių gynybinių pozicijų. Žinoma, vaikai turi būti stiprūs, kad atlaikytų psichologinį spaudimą, nes dauguma, nepažindama folkloro gelmės, bando pašiepti jo regimuosius pasireiškimus. Mūsų gimnazijoje tuo požiūriu geresnė padėtis, nes per „Ale va“ išaugo folkloro prestižas.

Svarbu, kad folkloro grupės vadovas leistų vaikams būti savimi, neprimestų savo nuomonės, dėl visko su vaikais tartųsi, įtikinėtų žinojimu ir patirtimi. O mačiau ansamblių vadovų, kurie tiesiog dvasiškai prievartauja auklėtinius – tai matydama galvojau: kada jie trenks į šoną tautinius drabužius?

Esam draugai. Niekada nesijaučiu, kad būčiau už vaikus aukščiau. Ir aš, ir jie daug ko nežinome. Einam kartu ir kuriam. Esam fronto draugai. Kartais aš į frontą einu priekyje, kartais kas nors iš jų (arba visi).

Bet pavadovauti dažnai juk vis tiek reikia?

– Reikia. Kažkas sakė: tavęs nėra ir kažko tavo ansamblio vaikams trūksta. Atrodo, kartais tik ateini ir nieko gero nepatari, patys gerai įsivažiuoja, bet buvimas kartu jau savaime kuria kitokį bendravimą ir santykių kontekstą. Kokie jie šaunūs, kokios jų akys!

O ar kitaip dirbate ir bendraujate su „Lygaude“?

– VDU „Rasos“ gimnazijos direktorius paprašė, ir dirbu su jais. Sako, užsimuštinai nerandam folkloro ansamblio vadovo. Nesuprantu, kur jie pasidėjo, gal išsislapstė?

Folkloro kolektyvų vadovai Lietuvoje nerengiami. O „Lygaudė“ daug kuo puikus kolektyvas: ir vieša oria laikysena, ir muzikavimu, ir balsais – atrodo, lyg su žemaitiškais trūbais ramiai, pasitikinčiai skardentų, bet kartu ir paslaptingai, tarsi ne iki galo atsiskleistų, išdainuotų...

– „Ale va“ turi tikėjimą tuo, ką daro, jiems folkloras tarsi siejasi su tam tikrų jo spalvų atskleidimu per savitą santykį, kuris yra, sakyčiau, meilė. O „Lygaudė“ daugiau pačiam folklore ieško gelmės. „Ale va“ į repeticijas ateina ramūs, tarkim, po mišių, o „Lygaudė“ – su lyg dar nesuvaldyta jėga. Mano Rumšiškių folkloro ansamblis daugiausia turi naivaus nuoširdumo. Pasiruošę nesvarstydami eiti ten, kur nuvesiu, vaikiukai dar, tik kai kurie norintys tapti individualybėmis. Gal kauniečiai suėjo labiau mąstantys, paženklinti intelektu?

Ir kartu labiau „infekuoti“ miestu, civilizacija?

– Jiems, „seniams“ iš gimnazijos, buvo nesunku „peršokti“ į medicinos, filosofijos ir kitas „imlias protui“ studijas. Jie jau patys savarankiškai vedė vakaronę – sėdėjau ir žiūrėjau... Tai buvo kaip dovana – anksčiau tokiais atvejais visa šlapia nuo prakaito ir nervų plūkdavausi.

Iš kur radosi toks keistas, jei sujungtume garsinius sandus, net mistiškai skambantis, bet ir bliūkštantis ties svetimybe ir prasmės klausimu ansamblio pavadinimas?

– „Ale va“, sakyčiau, likimiškai prilipo iš dainos „Atalėkė paukštelis, / Atanešė žinelę. / Galėjo neatlėkti, / Galėjo neatnešti – / Ale va!“ Jiems labai tiko.

Vaikams daug kur reikia duoti reikštis patiems. Kartais net kiek apsimetu, kad prieštarauju, tada jie dar labiau suaktyvėja ginti savo supratimą, teisę turėti nuomonę. Taip buvo ir su „Ale va“. Tą vardą neafišuodami nešiojomės gal dvejus metus – jis ir buvo, ir nebuvo, nes ir lituanistė bandė pertarti, bet išnešiojom jį iki galo – gimė.

Bet ar jie suvokė, kad tai pavadinimas su slavizmu, „žeistas“ ir tuo – lyg iššūkis?

– Taip, jiems lyg kas būtų atsitikę su juo, užsispyrė, užsikirto ties juo ir sakė: specialistai ateina ir išeina, o „Ale va“ lieka. Ir prieš vėją nepapūsi. Ir aš, kaip vadovė, dažnai netgi leidžiu sau susikompromituoti, nes priekyje leidžiu eiti vaikų mąstymui.

Per „Suklegų“ koncertą būta ir rizikingų vietelių, bet laimėjo jaunas, skaisčiai raudonas kraujas ir saviraiškos laisvės galia.

– Ir kaip jie nori vykti į ekspedicijas, kalbinti močiutes – kaip sveikas, negendantis kamienas, aš tik stebiu, kas darosi. Kai kuriems leidžiu prieiti ir iki ribos. Esmė ta, kad jie išaugs geri žmonės – važiuojam koncertuoti į invalidų, senelių namus, į kaimo mokyklėles.

„Įkalat“, kad reikia – manau, didelio entuziazmo nesulaukiat?

– Tiesiog pasiūlau. Aišku, reikia paraginti, kad važiuojam. Pavyzdžiui, kiekvienais metais Vasario 16-osios švęsti vykstam į Baltąją Vokę pas mokytojus entuziastus, kurie įkūrė miestelio muziejų. Manau, iš esmės folkloras yra bendravimas.

Iš kur, kaip istorikė, įgijote aukščiausios prabos etninės kultūros mokytojos, ansamblių vadovės nuovokos?

– Mama įtraukė mane į ekspedicinį gyvenimą, kai buvau gal ketvirtokė. Ji buvo patyrusi kraštotyrininkė, gerai žinodavo, ką ir kur po lova slėpti nuo saugumo. Tais laikais ir ėmiau kartu su mama dainuoti, dar ir dainų iš tų laikų atsimenu. Dar atsimenu, kaip važiavom į Puvočius kalbinti močiučių. Mama tais laikais Kaune lankė folkloro klubą. Vėliau gavau vyrą folklorininką, nutekėjau į Šiaulius, kur jis aktyviai veikė „Patrimpo“ klube, vėliau tapo žaliuoju. Kai apsigyvenome Rumšiškėse, į folkloro ansamblį įsitraukiau daugiausia dėl savo vaikų – kai dukra pradėjo lankyti mokyklą, mačiau, kad nieko jų dvasioms neduodama, visai tuščia, tai paprašiau, kad per fizinio lavinimo pamokas galėčiau ateiti ir kai ko aną klasę pamokyti. Taip ir įtraukė, nes vėliau mokykloje pasiūlė ir mokytojos valandų.

Kai dar ansamblių neturėjot, kaip supratot, kas folklore gera, ką būtina pabrėžti ir ko geriau „neatsiminti“?

– Kaip sakiau – mamos mokykla, vėliau Ramuvos ekspedicijos, mūsų Šiaulių rajone organizuoti medžiagos rinkimai, pavyzdžiui, Raudėnuose. Kartą su ramuviškiais nuvažiavau pas vieną močiutę – išsėdėjau visą savaitę nuo ryto iki vakaro. Tokia gelmė – ir ne tik dainos, bet ir išmintingas, su papročiais ir tikru žinojimu supintas kalbėjimas apie gyvenimą. Pats požiūris į negandas „prismeigdavo“ – jų krūvos, o kalba ramiai, šviesdama savimi. Gal tai ir buvo didžiausias užtaisas.

O dainas ansamblių repertuarams juk ne stichiškai, bet tikslingai renkate?

– Dainas atsirinkt būna išties sunku. O vaikai dainas jaučia. Mano misija yra atnešti jiems dainą.

Atnešat, bet ne visos tinka?

– Po daug nenešu. Paieškau namuose iš leidinių, iš įrašų, kartais visą savaitę ieškau ir nerandu arba atnešu, paklauso, ir visi suprantam, kad jiems ta daina netinka. Keistas dalykas, kartais ir pati įsidainuoju, lyg ir viskas gerai, bet kai vaikai pabando – ne, ir viskas. Mano ir vaikų jutimai kartais nesiderina. O kartais neatnešu jokios dainos, bet per repeticiją iš kažkur man iškyla daina (daug manyje jų nusėdę). Padainuoju lyg sau, o jiems įknimba. Dainos pasirinkimas – keistas ir man labai kankinantis procesas, kartais rimtai atrodo, kad imsiu ir mesiu tokį darbą. Juk jis ne toks, kad uždarai duris ir pamiršai – ir naktį apie tai galvoju; nesakau, kad tai gerai, bet tai labai lavina. Juk dar yra buitis, valgio ruošimas, turiu tris sūnus ir dvi dukteris, vyrą, tėvą. Ir amžinas klausimas, kam daugiau atiduoti. Ir nuolatinis maudulys, kad galėjau geriau padaryti.

Beveik nesu matęs Jūsų folkloro seminaruose, kursuose?

– Bandau kuo mažiau turėti reikalų su institucijomis, „valdiškais“ namais, metodikų gamintojais. Supratimo ir pačiai užtenka, ir aš noriu jaustis laisva, nepriklausoma, bet atsakinga už savo darbą.

Nenorit varžtų, teorinių karkasų?

– Bijau to. Kai išgirstu kartais netyčia kokiam seminare ar apžiūroje kalnus pamokymų, net pašiurpstu. Nedalyvauju juose, už tai gaunu barti. Jei būtų dar griežtesnė teoretikų kontrolė, turbūt su folkloro ansambliais nedirbčiau. O veiklos, renginių ir idėjų mums netrūksta. Kartais po koncerto pajuntu visišką pasitenkinimą tuo, ką sukūrėme – lyg būčiau išgėrusi išlaikyto rinktinio vyno taurę. Nepamiršiu, dar prieš dešimt metų mokykloje išgirdau: mokytoja, daug kas pas jus ateitų, bet jie bijo to folkloro, o kitas vaikas pasakė, kad tai kažkokia begalybė – daug kas jame susipina. Ir geriausia, kad vaikai dar neranda atsakymo, kas tai, tik jaučia. Užtat jie vientisi, patys renkasi, kas jiems tinka, ypač kai nereikia lipti į sceną, viešai rodyti.

Bet be viešų pasirodymų nėra judėjimo į priekį – juk ne veltui ir festivalį „Mums gera“ rengiat.

– Vaikams išbandymas viešumu suteikia pasitikėjimo. Iš pradžių dreba kinkos, paskui – nebe. Padeda įveikti scenos baimę, išmoko dainuoti kitiems ir būti savimi. Ir nedarau iš vaikų folkloro fanatikų. Ir gera, kai nugirstu: artėja adventas, Kalėdos, oi, kaip norisi padainuot to laikotarpio dainų!

Kokią matot „folkloravimo“ su jaunimu prasmę?

– Galvojau apie tai ir radau tam, ką darau, tris pateisinimus. Sovietų laikais domėdamiesi folkloru kovojome su blogio imperija, komunistų ideologija. Ir įdomu buvo, ir gera. Po Atgimimo galvojom – dainuos ta Lietuva, bet... lyg ir nebereikia čia nieko. Susigalvojom tada antrąją prasmę – „pritrumpinti“ iš visur lendančius anglizmus, globalizmus. O dabar jau dirbu galvodama, kad iš gabiausiųjų ansamblio narių turiu išugdyti būsimuosius folkloro ansamblių vadovus. Jie kurs kolektyvus, aišku, pagal savo supratimą, bet neabejoju, kad juose išlaikys tikrąją lietuvišką dvasią.

Paskui užsimezgė pašnekesys su folkloro ansamblio „Ale va“ jaunaisiais senbuviais DAUGAILE BRAZIULYTE ir PAULIUMI ORDA.

– Ką Jums duoda buvimas folkloro ansamblyje „Ale va“?

Paulius Orda: Man tai duoda stiprų moralinį gyvenimo pamatą. Dabar esu pirmakursis medikas, gimnaziją jau esu palikęs, ir buvimas ansamblyje man yra dvasinė atgaiva, prisilietimas prie senovės duoda ir kitokį sąlytį su dabartimi. Gera, kad gali „paskęsti“ toje senovėje – kažkieno kito išmintyje. Taip ir pats save tarsi sudvasini, iš anksčiau gyvenusių žmonių dainų kažką svarbaus perimdamas. O ansamblio lankymas pasidaro lyg priklausomybė – kaip kitiems nuo alaus ar ko kito. Vis tiek yra gera kartu groti, buvimas kartu daug duoda. Ypač tai pajunti ilgiau nesimatęs, pavyzdžiui, šiemet rugsėjo pradžioje. Tada susitikom, kartu užgrojom ir ne vienas pasakė: Dieve, kaip gera kartu!

Kuo grojate?

P. O.: Groju armonika, bandonija, dūdmaišiu, dar dainuoju, labiau savo malonumui pagroju gitara, dar skudučiais, lumzdeliais, apskritai – kas pakliūva po ranka. Groti armonika nuėjom su vadove pas mokytoją Algirdą Kasperavičių, nes penktoje klasėje buvo toks konkursas. Aišku, kai eini pas specialistą, daug reiškia, kiek pats nori išmokti. Tada tai buvo bendras mano ir mokytojo noras įvaldyti armoniką. Galima sakyti, kad mokytojas A. Kasperavičius yra jaunesniųjų Kauno muzikantų „kalvis“, paleidžiantis juos į ansamblius.

Kaip atsitiko, kad šiemetiniame festivalyje „Mums gera“ nuo modernybių vėl atsigręžėte į autentišką folklorą?

P. O.: Šiemet tokia kryptis. Gal pasijutom šiek tiek pavargę nuo įvairių improvizacijų pagal folkloro medžiagą.

Daugailė Braziulytė: Improvizacijos toks lyg ir netikras dalykas, todėl jos truputį vargina. Improvizuodami folkloro tema jau padarom kažkokius kitokius kūrinius.

P. O.: Jaučiam, kad per asimiliaciją folkloras lyg prarastų savitumą, natūralų grožį.

D. B.: Juk per „Suklegas“ visko primaišėm – buvo ir afrikietiškų ritmų, ir kitų stilių skolinių. O dabar vėl atsirado poreikis pajusti dainos tikrumą.

P. O.: Tai priklauso nuo mūsų pačių – ką darysim, aptariam metų pradžioje arba mokslo metų pabaigoje. Jei pasakom, kad darom, tai ir darom ta linkme, kuria norim.

Kaip tariatės su vadove rinkdamiesi jums artimiausią folklorą? Ar lemiamas jūsų pasirinkimas?

D. B.: Atmetam, jei netinka.

P. O.: Vadovė ateina ir sako: va kokią gražią dainą radau. Sudainuoja, ir jaučiam, kad taip arba ne. Aišku, kai išgirstam, kaip kiti tą pačią dainą sudainuoja, dažniausiai būna labai gražu ir tada pasidaro gaila, kad jos nepasirinkom.

O kaip konkrečiai realizuojat šūkį „Jei autentika – tai iki galo!“

D. B.: Dabar per repeticijas dainuojam tik tikras dainas, o seniau vis traukdavo prie įvairiausių improvizacijų, tik retkarčiais įterpdavom iš močiučių užrašytą dainą. O tas šūkis išties protingas, nes jei nuolat „darom“ improvizacijas, tai tarp jų retkarčiais įterpta autentika tampa pilka, nuobodi. O jei „darai“ tik autentišką programą, tada labiau gali į folklorą įsigilinti, pradedi jausti jo tarsi iškart ir nesuvokiamus klodus. Gal ir smagiau improvizacijas groti ir dainuoti, bet kada nors vis tiek pajuntam, kad jos neturi gelmės.

Kaip atlaikot „bendrosios masės“, masinės kultūros gerbėjų, įvairių „tikslinių“ jaunimo grupuočių pašaipas, kad tai, kuo užsiimat, senienos, apipeliję baltiniai iš kaimo močiučių skrynių? Kuo atremiat teiginius, kad technomuzika ar hiphopas – didesnės svarbos dalykai?

D. B.: Kai buvau kokia septintokė, tai buvo lyg ir to amžiaus tarpsnio sunkumų, bet stengiausi nekreipti dėmesio, juolab kad nuolat šalia būdavo mama. Dabar kitaip – netgi daugiau lemia tai, kokie patys esam, o ne kas kur ką nors daro ar žavisi. Jei iš mūsų matyti, kad išlaikom jaunatviškumą, susiliesdami su folkloru esam entuziastingi, mums linksma ir gera, tai neigiama reakcija tarsi ištirpsta, šaipokai tada tiesiog nebedrįsta nieko bloga sakyti. Daug kas neigiamą požiūrį išreiškia į tuos ansamblius, kurie lyg sustoja ir patys nesupranta, ką daro. Ir visi jaučia, kad jiems ten būnant nėra nei linksma, nei gera.

Būdamas folkloro ansamblyje, jaunas žmogus yra tarsi testuojamas – ar turi nelengvai perlaužiamą vertybių stuburą. O kaip tokia betarpstanti asmenybė pasijunta, tarkim, tarp kitokio plauko draugų?

P. O.: Manau, daug kas priklauso nuo to, kaip pats sau susiformuluosi, kas tau ir kitiems yra ar gali būti folkloras, kaip jį pateiksi. Vakar važiuodamas troleibusu apie tai kalbėjausi su grupės draugais. Labai atsitiktinai, nes kai kurie iš jų užsimanė groti... Ir kažkas, nugirdęs muziką, pasakė: tai neofolkas. O aš tada pasakiau, kad mes ansamblyje irgi panašią muziką grojam. Sukluso visi, ir aš jiems papasakojau, kaip mes grojam, ką kada darom, kad ir padžiazuojam. Ir jie paklausę sakė: va, gražūs tekstai, svarbu juos neklystant pasirinkti... Ir tai nebuvo žmonės, kurie labai domėtųsi folkloru, ne išprotėję tos srities maniakai, bet džiaugiausi, kad jie tuo iškart susidomėjo, pajuto, kad jiems tai nėra svetima. O yra buvę ir kitaip... Dabar dažnai žiūriu į žmogų – ar jis pajėgus suprasti tai, ką norėtum jam pasakyti, ar jam to išvis reikia?

O Jūs, ansamblio smuikininke ir pirmakurse filosofe, kaip motyvuotumėte trauką prie lyg ir savito jūsiškio stiliaus modernybių. Kodėl tokios? Ar „užplaukia ant seilės“, ar gal turite viešai neskelbiamą estetinę programą, kas jums gražu muzikoje? Ar tik džiazuojat? Koks santykis su techno, repu, roku etc.?

D. B.: Konkretus muzikos stilius mums „darant“ modernius kūrinius nedominuoja. Mes muzikuojam laisvai, šauna į galvą muzikinė idėja – ir bandom ja remdamiesi groti ir dainuoti. Nuo roko iškart atsiribojam, nes ir taip jo daug yra, nors netgi kai kas mano, kad modernus folkloras labai dera su roku ir sunkiąja muzika, o mes kai ką padarėm su regio elementais. Nuolat turime tų muzikinių idėjų, kol pajuntam, kad priėjom galą, o autentiškasis folkloras atrodo neišsemiamas. Gali dainuoti – ir jis atgaivina.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


142523. mie2008-12-17 16:06
kas iveiksite sorio raizgalyne maizgalyne, susvilpkite.

142559. varna2008-12-17 17:26
Jau seniai sakiau, kad "šoriais" reiktų matuoti žmogaus bukumą. Šorys šioje skalėje būtų 100. Minedas - apie 50 šorių.

142705. Skaitytojas2008-12-18 17:49
Perskaičiau ir patiko. Bent jau žodžio skonį žmogus gali pajausti. Tai ne kokie kvaili plepėjimai apie šį tą ir nieką. Kaip kas kam patinka.

142730. z :-) 2008-12-18 21:13
varna, tai tu, pasirodo, "minedų" žinovė? Še kad nori. Abi su mie galėtumėt šiaip taip baigti jau tą dešimtmetę, paskaityti ką nors, pvz., Francois Arouet, Jean-Baptiste Poqvelin, "Paruziją"... mažiau gal tų privalomų komentarų...

142733. briedis>z2008-12-18 21:34
o tamsta, ar skaitete kunigaikscio gedimino laiskus europos didziunams ?

142807. varna2008-12-19 15:42
Jo, ar skaitėt mūsų nykštuko laiškelius Europos milžinams? A?

142814. archyvaras2008-12-19 16:16
No nesamuonė, Gediminas tada buvo tarp Europos milžinų...

142816. archyvarui nuo varnos (pasikapstyk nors kartą savo archyvuose)2008-12-19 16:35
Tai aišku, nėra tokio Europos rašytinio šaltinio, kuris neminėtų GEDIMINO.

142825. briedis2008-12-19 19:37
o rimtai- puikus sumanymai ir darbai. na- bet jau atgarsiai... tikrai nenoreciau sorio suniekinti jau vien tik del dalyko ismanymo.bet kam tie sunkiasvoriai ornamentai? pasimokytu is tu paciu vaiku, kur sako- vos tik pabandom koki mandraza, ne dainos iseina .

143056. cc - Mie2008-12-21 18:43
Nešvilsiu.

143175. varna2008-12-22 19:26
Aš svetimų laiškų neskaitau.

Rodoma versija 10 iš 28 
22:35:04 May 23, 2010   
Sep 2007 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba