Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-05-14 nr. 3284,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=16534

VERTIMAI

Aš ir sapnai

VIAČESLAVAS PIECUCHAS

[skaityti komentarus]

      Viačeslavas Piecuchas (g. 1946) – rusų prozininkas, alternatyviosios literatūros atstovas, kritikai jį vadina ironiškuoju avangardistu. Savo kūriniuose apmąsto Rusijos likimą. Išleido „Aš ir kiti“, „Abėcėlė“, „Linksmi laikai“, „Naujoji maskvietiška filosofija“, „Diena“, „Švari jėga“, „Įžymių žmonių gyvenimas“ – iš viso keturiolika knygų. 1993–1995 m. buvo žurnalo „Družba narodov“ vyriausiasis redaktorius.


Matyt, esu šiek tiek nenormalus žmogus, truputį kuoktelėjęs dėl savo mąstysenos formos ir būties prieštaravimų; būtina pridurti, jog aš laisvomis valandėlėmis hegzametru rašau „Odisėjos“ tęsinį, jau nukeliavau iki graikų ir persų karų; gyvenu prišniaukštoje komunalinėje jovalynėje, kur pavasarį ir rudenį laša nuo lubų, kur tarakonai sulig balandžiais nebebijo žmonių, o rytais reikia skubėti užsiimti eilę prie tualeto. Man dingojasi, kad čia kalčiausias yra valdovas Petras Didysis – kam jis prakirto „langą į Europą“, būčiau gyvenęs kaip eskimas ir mąstęs kaip eskimas, dabar mąstau tarsi Paskalis, gyvenu kaip apeivis Štukinas. O vis dėlto myliu šį prišniaukštą butą, maskvietišką gyvenimą ir Maskvos žmogų, nors, turiu prisipažinti, kad tai panėšėja į kažkokią intriguojančią ašaringą meilę  – taip pas mus mylimi vyrai palaidūnai ir liguisti palikuonys, kitąkart priešingai – degu ryžtingu, siautulingu jausmu, panašiu į tą, kokį isterikės jaučia kinematografo aktoriams: tai ketina nusiskandinti, tai subjauroti savo brangiausią daiktelį. Netgi turėdamas omeny daugybę tamsių maskvietiško gyvenimo ir Maskvos žmogaus pusių, čia randu daug pagarbaus proto, prielankumo, subtilumo ir sielos, jog kartais pats savęs klausiu, kaip tėvyniniuose priemoliuose galėjo išaugti tokios egzotiškos gėlės ir ką tai reikštų pasauline prasme, kur apskritai krypsta šis reikalas. Tarkime, pavyzdžiui, apie kaimynus, na, kad ir apie Kolupajevą iš ketvirto aukšto: tai sunkus žmogus, aš daug ko jame nesuprantu, o jo parazitinis gyvenimo būdas mane net šiek tiek baugina, bet visgi jis man kaip tikras brolis, jis toks maskvietiškas, skaudžiai brangus; arba Marina, kuri gyvena koridoriaus dešinėje: tarp mūsų nieko nėra ir niekada nieko nebuvo, man nepriimtinos jos gyvenimiškosios nuostatos ir politinė pozicija, tačiau jeigu ji paprašytų manęs kur nors išsikelti, aš tai padaryčiau netaręs nė žodžio.

Beje, kodėl aš taip manau, jog esu šiek tiek nenormalus žmogus: mat aš dažnai sapnuoju keistus sapnus. Prieš ketverius metus naktimis mane persekiodavo banalūs košmarai: tai krisdavau į prarają, tai vos vilkdamas kojas pabėgdavau nuo persekiotojų, tai nuogas pasirodydavau viešose vietose ir įvykdydavau kriminalinius nusikaltimus; tačiau paskui pradėjau sapnuoti beveik vieną ir tą patį – tarsi aš šnekučiuojuosi su seniai į aną pasaulį išėjusiomis įžymiomis istorinėmis asmenybėmis; tie pokalbiai – tokie ryškūs ir įsimenantys, prabudęs dar nepamiršdavau sugalvotų klausimų, atminty tebebūdavo gyvi šūktelėjimai, arba, kaip nutikdavo su Volteru, jausdavau aštrų jo kvepalų dvelksmą.

Akivaizdumo dėlei papasakosiu porą tokių sapnų, ryškiausių diagnostikos požiūriu. Apie trečią dienos šnekučiavausi su Jo didenybe Petru Didžiuoju; tai nutiko Leningrade, netoliese turgaus „Kuznečnyj“, Piotras Aleksejevičius stovėjo atsirėmęs alkūne į kalto metalo tvorą, rūkė porcelianinę pypkę ir apžiūrinėjo nagus; mūsų susitikimo vietoje visada burdavosi žmonės, tačiau dėl nepaaiškinamų sapno dėsnių aplink mus nebuvo nė gyvos dvasios, diena tyli, apniūkusi, tačiau buvo matyti tenai, kur dabar Dostojevskio muziejus, nežinia kodėl kylantys aukšti balti dulkių kamuoliai.

Gaila, nepasisekė įdomiai pasikalbėti su caru. Tarkime, būčiau jo paklausęs:

– Piotrai Aleksejevičiau, pasakykite sąžiningai: kodėl jūs prakirtote langą į Europą?

O jis, tarkime, man būtų atsakęs:

– Kad jūs, kalės vaikai, matytute, kaip ten padorūs žmonės gyvena, matytute ir pasikartute.

O aš jam:

– Ech, Jūsų imperatoriškoji didenybe! Jeigu Jūs žinotumėte, kokių nepatogumų mums per tą langą pripūtė! Vokiečių carų, atsiprašau, pripūtė visokių adamų smitų, partiškumų, egalité, pagaliau viską nugalintį mokymą apie proletariato diktatūrą. Jeigu Jūs nebūtumėte prakirtęs lango į Europą, tai mes dabar gyventume tyliai, ramiai, apgaubti senoviško apaštališko pamaldumo, tarsi kažkokia Gajanos Kooperatinė Respublika, gyventume ir ūsus raitytume.

O jis man:

– Tam jis ir esąs, kad jums, azijatams, reiktų tūnoti savo priešistoriniame paprastume! Supranti, tai švedas, tai turkas ant nosies, tik žiūrėk, kad kuris neatkąstų pusės valstybės, o jie, begėdžiai zyzliai, sumanė rietis dėl kažkokio senovinio pamaldumo, dėl kablelio psalmyne akis vienas kitam išlupinėti pasiruošę! Jums, maskvietiškiems totorpalaikiams, mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, o jie vis spyriojasi, kaip jaunoji vainikėlį prarasdama!

O aš jam:

– Dėl švedų tai dar klaustukas. Pirma, mums ne pakeliui su jais, antra, tarkime, Jūsų imperatoriškoji didenybe, su kuo rusų žmogui ramiau ir laisviau: su kultūringu švedu ar su tėvyninio sukirpimo Tamerlanu? Aš pasakysiu sąžiningai: negaliu įminti šios blėstančios paslapties. Nors devintojo amžiaus (po Kristaus gimimo) švedai buvo prilyginti barbarams, bet vis dėlto jie pas mus organizavo padorų valstybingumą; nors mongolai buvo tikri laukiniai, bet jie pirmąkart surašė Rusios gyventojus.

O jis man:

– Už tokį piktžodžiavimą tave, tarp mūsų šnekant, reikėtų pakarti turgaus dieną!

O aš jam:

– Pagaliau! Jums, Kremliaus bogdychanams, tik viena galvoje: tuščia aikštė ir kartuvės. Juk jūs, Piotrai Aleksejevičiau, klasikinės filosofijos amžiuje, Leibnico ir Kanto amžiuje, sodindavote žmones ant kuolų – juk taip?

– Kas buvo, pražuvo! O kaip su jumis, stabais, kitaip? Juk jūs tokia nacija, jums Kantas su Leibnicu joks įstatymas, jūs tarsi našta tėvynei, tik ir galvojate, kaip didesnį kąsnį apžioti, o ten tegul nors tuščia vieta lieka, žodžiu, šunsnukių tauta, kaip jos nekarti! Jei būčiau užgimęs caru Olandijoje, kitas metodas būtų. Bet su rusais atsimetėliais nesėsk be lazdos prie pusryčių stalo.

Tada aš, tarkime, užbaigčiau pokalbį:

– Na, Jūsų imperatoriškoji didenybe, Jūs apskritai!.. Ar Jūs asmeniškai atsakote, kokią tautą valdote, ar ne?

Nelaimei, visai ne taip pasikalbėjau su Petru Didžiuoju. Prieš prigulant pokaičio į mano kambarėlį užėjo Marina, su ja šnektelėjome apie Leopoldą Zacherį-Mazochą, po to valandėlę klausėmės scenos, kuri vyko pas kaimynus už pertvaros. Kelio apeivis Štukinas, paskutinis girtuoklėlis, pagiriodamasis skundėsi žmonai:

– Metas užraukt šitą alkoholinę epopėją. O tai imsiu kurią nors valandą ir nudvėsiu per šią bjaurybę. Klava, aš labiausiai bijau mirti girtas.

– Kodėl taip šneki? – nuolankiai paklausė žmona.

– To betrūko! Klava, kaip aš girtas pasirodysiu prieš Dievą, neblaivus, bus baisiai gėda...

Tai išklausiusi Marina pridūrė:

– O, durnumėlių durnumėli! Gyvena tarsi pragare, o bijo pasirodyti prieš Dievą paleistuviu, baiminasi – bus blogiau...

Išgirdęs šiuos žodžius, aš užsnūdau vidury baltos dienos.

Ir štai jau Leningradas, Kuznečnij skersgatvio ir Vladimiro prospekto sankryža. Piotras Aleksejevičius, atsirėmęs alkūne į kalto metalo tvorą, papsi pypkę, ir aš, alpdamas iš nuostabos, prieinu prie Visos Rusios valdovo, atsistoju išsitempęs ir švelniai sakau:

– Jūsų imperatoriškoji didenybe, leiskite pasidomėti, koks tabakas jūsų pypkėje?

– Puikus tabakėlis! – maloniai tarė caras. – Aš, brolau, jį maišau su „Burley machorka“.

– Subtilus jūsų skonis, Piotrai Aleksejevičiau, – meilikauju aš. – Taigi aš norėjau pasakyti – keistokas jūsų skonis. Štai kodėl jūs domitės anatomija, didikams raunate dantis... Kuriam galui jūs nupjovėte gražuolei Hamilton galvą ir ją pamerkėte į spiritą stiklainyje?

– Kad nepamirštumėte: kiekvienam svirpleliui savas kampelis! Jos galvą pamerkiau į spiritą iš didelio jausmo. Aš, jeigu jau taip nori žinoti, kartkartėmis ištraukiu tą galvą iš stiklainio ir bučiuoju. Oho, kaip aš ją, gyvatę, dievinu!

– Aha... – sutrikęs įsistebeiliju į Kuznečnij skersgatvio perspektyvą.

– To betrūko! – lyg nekreipdamas dėmesio tęsė caras Petras. – Štai aštuonioliktaisiais, kada nuvariau mužikus keturlinkus kasti Ladogos kanalo, aš, brolau, savo rankomis išromijau vieną stačiatikį, nes jo varpa buvo siaubingai didelė. Peiliu nupjoviau tą dalykėlį ir pamerkiau į spiritą, kad šią keistenybę galėčiau parodyti Peterburgo damoms.

– Žinote, Jūsų didenybe, tokie jūsų poelgiai apsunkina mano mintis...

Nutiko taip, jog aš paskutiniuosius žodžius ištariau jau kitoje dimensijoje – tikrovėje; buvo vakaras, apie septynias, gatvės šviesa, prasiskverbusi pro raštuotas užuolaidas, nublanko, tapo švelniai intensyvi, iš koridoriaus trenkė kopūstais, matyt, kažkuris kaimynas virė raugintų kopūstų sriubą; žadintuvas tiksėjo ne vakarėjančiai, bet paniškai, pavojingai, it susirgusio žmogaus pulsas; praleidęs progą dalykiškai pasikalbėti su valdovu Petru Didžiuoju, jaučiausi šlykščiai, tarsi per išgertuves būčiau pametęs vertingą daiktą.

– Tai, žinoma, tavo asmeninis reikalas, – tarė Marina, – bet, mano nuomone, tau reikėtų apsilankyti pas psichiatrą.

– O ne, – vangiai atsakiau aš, – paprasčiausiai negalima miegoti per saulėlydį.

Susitikimo su Vladimiru Iljičiumi išvakarėse užėjo Kolupajevas, kaimynas iš ketvirto aukšto. Jis atsisėdo į mano vienintelę kėdę, užmetė koją ant kojos ir pasidomėjo:

– Na, kaip juda „Odisėja“?

– Tu man geriau pasakyk, kada grąžinsi tą šimtą rublių, kuriuos pasiskolinai pernai per Kalėdas?

Kolupajevas atsiduso ir naiviai pranešė:

– Matyt, niekada...

– Na, kad tu padvėstum! – surikau ne iš pykčio, o tik nutaisiau tokią miną. – Na ir parazitas, nuvalkiotas sovdepinis parazitas! Kaip gali gyventi su skolomis, tuo labiau, jeigu žinai, kad neatiduosi? Esi sveikas žmogus, o egzistuoji kaip paskutinis kaulys!

– Tu tuoj pasakysi – kaip inkstas taukuose, – Kolupajevas rūsčiai suraukė kaktą. – Kur bedursi pirštu, ant mano kūno nė vienos sveikos vietelės – vieni skauduliai. Tai jūsų prakeikto gyvenimo žaizdos! Bet svarbiausia, žinoma, yra tai, jog mano siela sužeista, taip sakant...

– Jo siela sužeista, balvonas, – piktai pajuokavau aš. – Tu tikras vagis, štai kas tu, jeigu, žinoma, ne durnius.

– Na, kam taip keiktis, – tęsė Kolupajevas, – tu geriau pamąstyk apie tokį istorinį fenomeną: sveiki žmonės – pasauliui vieni nemalonumai, štai, pavyzdžiui, Napoleonas, kuris tarsi iš pieno trauktas, o iš ligotų žmonių – Paskalio, Dostojevskio ir daugelio kitų – kilo išskirtinai didelės humanistinės idėjos.

– Dar ir brunetai labai pakenkė žmonijai, o blondinai vadovavo mokslinei techninei revoliucijai.

– Ne, prašau nejuokauti, tu geriau dar paklausyk: praktiškai sveikiems žmonėms įstatymu reikėtų uždrausti net pirštą pajudinti, gąsdinti juos kalėjimu – štai kur problemų sprendimas.

– Gerai, tu juk ligotas žmogus, net piršto nepajudinsi?

– Na, pagaliau suprask: aš, žmogus, kurį apnuodijo rūstus Rusijos gyvenimas, ir man rankos nebekyla, esu kažkokioje prostracijoje, tarsi kažkas būtų nugirdęs! Na, nė viena gyva dvasia šioje šalyje nesupranta manęs, gyvenu kaip Robinzonas negyvenamoje saloje, tik be Penktadienio, kačių ir papūgos...

Sulig tais žodžiais aš vėl netyčia priguliau, tarsi sąmonę būčiau praradęs, ir sapne susitikau su Vladimiru Iljičiumi. Aš jau seniai nujaučiau šį susitikimą, bet tikėjausi, kad tai įvyks mauzoliejuje, toje purpurinėje prieblandoje, akivaizdoje kareivių, tų aklų akmeninių statulų, stovinčių prie sarkofago kampų, Leninas staiga atsisės savo pomirtiniame patale, atsimerks ir paklaus „Na-s?“; antra, aš maniau, kad su Vladimiru Iljičiumi pakalbėsiu apie reikalus – ketinau paklausti:

– Įdomu, Vladimirai Iljičiau, ko jūs tikėjotės, įvykdęs Spalio perversmą?

O jis :

– Plačiųjų darbo masių revoliucinio sąmoningumo, masių, kurios išsivadavo iš ilgaamžės dvarininkų ir kapitalistų priespaudos, gebėjimo organizuotis į laisvų ir lygių darbo žmonių, dirbančių valstybei, tarsi sau, visuomenę.

O aš:

– Vladimirai Iljičiau, jūs juk materialistas, jūs juk ginate tai, jog būtis apsprendžia sąmonę; o kokia Rusijos būtis buvo septynioliktaisiais: 90 procentų valstiečių, beraščių, su savininkiškais prietarais, jaunas, todėl ir kvailas proletariatas, ištvirkintas lygiavos nuotaikų, prievartos kultas, suirutė, skurdas. Na, kokia sąmonė, anot jūsų, gali apspręsti tokią būtį?

O jis:

– Jūs, jaunuoli, neįvertinote milžiniškos proletariato ideologijos poveikio jėgos, plataus auklėjamojo darbo, kurį išvystys bolševikų partija ir sugebės pakelti mases, užsikrėtusias smulkiaburžuazine stichija, kad šios suvoktų gyvybiškai svarbius socialistinės statybos uždavinius. Pagaliau, kas gi tas Spalio perversmas – jei ne būties pertvarka į visiškai naują darną!

– O jūs, Vladimirai Iljičiau, pamiršote tai, kad per valandą nei būties, nei žmogaus nepakeisi, ir pati gražiausia ideologija, jeigu ji niekuo neparemta, išskyrus šūkius ir deklaracijas, protingam žmogui – tuščias garsas. Apskritai susidaro įspūdis, kad jūs visiškai nepažįstate liaudies, kurią ruošiatės valdyti. Ar jūs įsivaizduojate, kuo pagaliau baigsis ši revoliucinė pasiutpolkė? Neįsivaizduojate... Na, tai aš dabar išsamiai papasakosiu...

Jei būčiau papasakojęs Vladimirui Iljičiui socialistinės statybos eigą ir rezultatą, jis, ko gero, būtų pasakęs:

– Visa tai inteligentėlio, kurį išgąsdino revoliucinis masių darbas, smulkiaburžuaziniai kliedesiai. Už tokią priešišką prognozę jus, jaunuoli, reikėtų sušaudyti mūsiškai, bolševikiškai, be teismo, be tardymo, vietoje.

Tačiau viskas nutiko ne taip, pernelyg naiviai įsivaizdavau. Keista, bet su Vladimiru Iljičiumi susitikome aludėje, Puškino gatvės ir Stolešnikovo skersgatvio kampe. Tenai dvokė lyg ir arkliu, lyg ir chemija, aplink laukiniai šūksniai, vienas paskui kitą kylantys skandalai; šnekučiavomės apie pašalinius dalykus; prie mūsų prisėdo mužikas išmestiniais drabužiais ir tokiu veidu, tarsi galvą jam iš pradžių būtų pripūtę kaip vaikišką balionėlį, o paskui išleidę orą; mužikas kelis kartus įsiterpė į pokalbį kartodamas „Varavva blia... banditas!“, ir mes prarasdavome mintį.

– Vladimirai Iljičiau, ar tiesa, kad jūs mėgstate šokti? – nežinia kodėl paklausiau.

– Ir šokti mėgstu, ir moterys patinka, ir bavariškam alui nesu abejingas.

– Beje, apie alų: kaip jums patinka šis švarus socialistinio gamybos būdo gėrimas, Basajevo pilstymo?

– Kas čia per alus...

– Ir dar koks! Iš ko jį daro, nesakysiu, bet kad jis yra Spalio revoliucijos pasekmės dalis, tai neapsirinku. Tarp kitko, kas tas Basajevas?

– Mūsiškis, partinis. Ketvirtoje dūmoje atstovavo bolševikų frakcijai.

– Sprendžiant iš alaus, jis, matyt, prastai atstovavo, ar tokia linija buvo?

Mužikas išmestiniais drabužiais įdėmiai nužvelgė mane, o paskui Vladimirą Iljičių ir raiškiai išrėžė:

– O Varavva blia.... banditas!. – ir linksmai mirktelėjo.

– Tai apie ką mes čia? – maždaug po geros pauzės tęsiau aš. – Ogi apie pomėgius.... Vladimirai Iljičiau, jūs man atleiskite, bet jūsų skonis – nesubtilus: Tiutčevas, nesudėtingos Bethoveno sonatos, o štai Majakovskis jums kažkodėl ne prie širdies. Tad kodėl jūs nemylite Majakovskio?

– Paprasčiausiai aš nekenčiu dekadentizmo, visokių formalistinių įmantrybių ir grimasų. Mene viskas turi būti paprasta kaip politikoje – bazė, anstatas, klasių kova, o visa, kas sudėtinga, tai prieš mus.

– Vadinasi, jūs, bolševikai, principingai nusistatę prieš meną, menas jums – aštrus peilis, nes jis savo aukščiausiose apraiškose neįprastai sudėtingas. Tai tiesiog naivus prietaras, tarsi viskas, kas didinga, „paprasta kaip stenėjimas“, priešingai – viskas, kas didinga, labai sudėtinga.

– Taip, aš manau, po kurio laiko mes atšauksime meną. Jo panaikinimas dabartiniu metu dar per ankstyvas, nes mūsų epileptikė inteligentija paleistų isteriją ant viso pasaulio, o ir mes, senieji partiečiai, klaidingai auklėti Tiutčevu ir Bethovenu, bet jaunasis bolševikinis atžalynas ryžtingai išnaikins šią eksploatacinę sąmonės atgyveną. Čia kaip ant delno – eksploatacija ir visuomenės nelygybė, vienas antžmogis, ar suprantate, parašys, o paprasti žmogeliai – skaitykite!.. Aš manau, kad socializme liks tas menas, kuris betarpiškai ir atvirai propaguoja bolševikinę ideologiją, klasinį požiūrį į daiktus, menas, kaip viską vienijantis partinis reikalas, turi būti prieinamas plačiausioms masėms.

– Na, Vladimirai Iljičiau, to betrūko, bet tokie jūsų žodžiai man kelia sunkius apmąstymus....

Kai aš prabudau, Kolupajevas jau buvo išėjęs, o jo vietoje sėdėjo Marina, neva skaitanti Tacito „Analus“, bet iš tikrųjų išgąstingai stebinti mane, kaip aš miegu: ko gero, mano veide atsispindėjo pokalbio su Vladimiru Iljičiumi peripetijos.

Pratrynęs akis paklausiau:

– Na, kam tu vėl atėjai?

– Specialiai, – pasigirdo atsakymas. – Prašau paaiškinki, kodėl senovės Romoje taip neapkentė krikščionių?

– Todėl, kad romėnai buvo racionalistai. O racionalistai nieko taip nebijo ir nieko taip neapkenčia kaip racionalistų, kokie būtent buvo pirmieji krikščionys. Juk jie ne tik principingai neatsakydavo antausiu į antausį, tai romėnams atrodydavo tarsi tylus pamišimas, bet dar ir įvairius kriminalinius nusikaltimus įvykdydavo, kad kentėtų ir per kančią pritaptų prie Dievo. Apskritai kažkokia rusiška stilistika, ne veltui Vakarai neapkenčia mūsų.

Marina tebežiūrėjo įtartinai įdėmiai, ir aš staiga susimąsčiau: kokie simpatiški tie maskviečiai, kokie jie mieli, mąstantys žmogeliai, jie greitai nebeturės ko valgyti, o skaitinėja Tacitą ir rimtai susirūpinę pirmųjų Kristaus pasekėjų likimu.

Per tą laiką mane baisiai užkankino sapnai; teko pasikalbėti su nuobodžiai pliurpiančiu niekus Suslovo šešėliu; aš paklausiau Marinos ir nuėjau į mūsų psichiatrijos dispanserį. Budintis gydytojas tiesiog nepatikėjo, kad aš savo valia atėjau pasitikrinti, netgi pasakė: „Jums tikrai ne visi namuose, jeigu pats atėjote pasiduoti“; paskui gerą valandą naivių naiviausiai klausinėjo, pavyzdžiui, ar aš labai gailėčiausi, jeigu netyčia sudegtų mano „Odisėjos“ tęsinys, į tai atsakiau: „Labai“ – ir psichiatras nepritariamai suraukė antakius. Po to tarė:

– Jums, keleivi, hebefreninė šizofrenija.

Tai taręs nežinia kodėl nukando pieštuko galą.


Iš rusų kalbos vertė ARVYDAS VALIONIS

 
Rodoma versija 1 iš 1 
20:04:01 May 23, 2010   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba