Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2010-05-14 nr. 3284,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=16533

PROZA

Ulės našta

AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ

[skaityti komentarus]

D. A. S.

– Vietos pasikeičia, kaip ir žmonės. Nežinai, ką rasi vėl atvykus, – pradėjo savo pasakojimą Ulė, kai lietingą pavakarę susitikom Niujorke. Sakė, jai seniai rūpėjo išsipasakoti, nes aš iš tų kraštų, kurie pažįsta baimės metafiziką.

– Šįmet grįžusi į savo atostogų miestą, jo neatpažinau. Pietietiškas žavesys buvo dingęs. Lyg sekmadienis būtų išėjęs iš miesto. Jūra kvepėjusios gatvės apsinešė dulkėm. Skveras, kur dar neseniai tarp medžių stovėjo įvairiaspalvės cirko artistų, akrobatų ir klounų statulos, dabar panėšėjo į provincijos traukinių stoties laukiamąjį – pilną ryšulių, maišų, kuprinių, nutrintų lagaminų, ant suolų miegančių pakeleivių. Lyg ir čia būtų atsėlinusi nepriteklių žiema. O gal taip ir buvo.

Tą dieną švietė vėsi sausio saulė. Buvo vėjuota. Išėjusi į miestą, prisėdau išgerti kavos „Starbucks“ kavinėje prie skvero. Lauke prie staliuko buvau viena. Kiti gūžėsi nuo vėjo kavinės viduje. Per gatvę po medžiu ant suolo sėdėjo juodaodis vyras su dviem valstybės vėliavėlėm, užkištom už aplamdytos kepurės. Greta, pasidėjusi kojas ant kelių ryšulių, saulėje šildėsi moteris, vilkinti keliais įvairių dydžių ir spalvų megztiniais. Jos veidas buvo nesveikai gelsvas, raukšlėtas, narkomaniškas. Ji įdėmiai stebėjo mane ir garuojantį kavos puoduką mano rankoje.

„Ei, lady. Kaip sekasi? How are you doing?“ – šūktelėjo ji per gatvę.

„Was willst du von mir“, – sumurmėjau panosėje kažkodėl savo vaikystės kalba, kurios seniai nebevartoju. Stengiausi nekreipti dėmesio į benamę. Žiūrėjau į kitą skvero pusę, kur skara apsisiautęs vyras skaitė žurnalą „Fortune“.

„Tau sakau. Ar negirdi? – neatstojo moteris narkomanės veidu. – Kas tu esi?“ – ji pakilo ir niūniuodama „Spare me a dime...“ ėmė artėti per gatvę mano staliuko linkui.

Nuleidau galvą ir įsistebeilijau į nugertą balintą kavą popieriniame puodelyje. Pro šalį pravažiavo policijos mašina, ir moteris, valiūkiškai švilptelėjusi pro retus dantis, patraukė atgal.

Skvere sumesti ant suolų ir ant žemės pūpsojo plastikiniai drabužių prigrūsti maišai, kuprinės. Jų buvo gana daug, tų ryšulių, pundų, kuprinių. Nuo jūros pūstelėjęs vėjas atnešė jų kvapą. Užsigulėjusių rūbų, neskalbtų apatinių, apipelijusių daiktų, senos odos kvapą. Tas kvapas mane veikė blogai. Nelyginant alsūs, dusinantys garai, jis kėlė alergiją ir kažką priminė. Pro sąmonę užplūdusį rūką pamačiau aukštus langus su sunkiomis draperijomis, stambius vokiškus baldus ir už jų sukrautus maišų ir lagaminų kalnus. Išgirdau save klausiant:

„Opa, kam tiek daug lagaminų? Kas juose?“

„Viskas, ko reikia juodai dienai. Kai ateis karas“, – atsimušęs nuo tolimos Hamburgo sienos, grįžo Opos atsakymas.

„Koks karas? Jau trisdešimt metų po karo“, – girdėjau save sakant.

„Karas visada vyksta. Kur nors vyksta. Ir kasdien artėja prie mūsų. Reikia būti pasiruošus“, – Opa susierzinęs numoja ranka į mano nuostabą, pasiima smuiką ir išeina.

– Nežinau, kodėl tas vaizdas iškilo atminty tada, sėdint skvere, bet jis grąžino mane daug metų atgal į Hamburgą, – pasakė Ulė, nežiūrėdama į mane. – Tada atrodė, kad virš pietietiško pajūrio miesto užplaukė šiaurės uosto ūkanos. Lyg prieš mano akis kas būtų piešęs juoda anglim daiktų, žmonių ir miestų kintančius pavidalus, jų kontūrų ir prasmės metamorfozes. Užsimerkiau. Iš ten į mane padvelkė drėgme ir šalčiu.

Prisiminiau, kaip motina nusivežė mane aplankyti savo tėvus, mano senelius – Omą ir Opą. Kelių aukštų mūrinis namas, per klaidą išlikęs per karo bombardavimus, tebestovėjo apleistame uosto kvartale, kur vakarais vaikštinėdavo prostitutės. Butas buvo niūrus, šaltas, prisigėręs sendaikčių kvapo. Visuose kambariuose lovos, sofos, indaujos, komodos, pianinas, lentynos – viskas buvo atitraukta nuo sienų, ir tuose tarpekliuose augo iki lubų tvarkingai sukrautų, suspaustų ryšulių, maišų, lagaminų klodai, dvigubindami sienas. Nuo jų dideliame bute buvo ankšta, kvepėjo pelėsiais. Reikėjo nuolat atidarinėti langus į triukšmingą gatvę.

Opa visą gyvenimą dirbo laivų statykloje raštvedžiu. Eidavo į uostą, pasikišęs po pažastim smuiką. Grieždavo juo per pietų pertraukas: vasarą paėję tolėliau už uosto didžiųjų kranų, ten, kur teberūdijo seni laivai, o žiemą kontoros tualete, nekreipdamas dėmesio į besišlapinančius vyrus. Opa buvo muzikalus savamokslis. Tyliai krimtosi, kad jo muzikavimu niekas nesidomėjo. Namie griežti jam buvo draudžiama. Tad laisvadienius jis praleisdavo „blusų turguje“ – vis ką nors iš ten parsinešdavo ir krovė į lagaminus, į maišus. Kaupė atsargas, kad visiems penkiems suaugusiems vaikams ir anūkams užtektų, jei karas ateitų. 80 maišų ir 120 lagaminų – kaip vėliau suskaičiavo Oma – buvo prikimšti odinių švarkų, pirštinių, megztinių, apatinių rūbų, šiltų kepurių, šalikų, batų, net odinių piniginių.

Opa, taigi mano senelis, buvo nedidukas, liesas kaip pagaikštis, baltais ūsais žmogelis, kuris tirpte ištirpdavo stambios Omos paunksmėje. Jis dėl nieko nesiginčijo, visus Omos priekaištus priimdavo tylomis, bet darė savo. Tebevaikščiojo į turgus ir pirkdavo, ką galėjo gauti už pusę kainos. Ir grieždavo smuiku, kurį laikė paprastoj medinėj dėžutėj, kokioje laikomi staliaus įrankiai.

Opa buvo vienintelis iš visos giminės, kuris apsidžiaugė, kai, baigusi mokyklą, pasirinkau muziką ir nutariau stoti į Hamburgo muzikos akademiją studijuoti fortepijoną. „Žinojau, kad esi gimusi muzikai. Mačiau, kaip klauseisi mano griežimo uoste“, – tada pasakė man. Laukė, kada apsigyvensiu pas juos, ir jis turės kam retsykiais pagriežti. Bet manęs atvykstančios studijuoti nebesulaukė – mirė tą rudenį, mėnesį prieš mokslo metų pradžią.

Ruduo buvo saulėtas, šiltas. Kai, atskridusi į Hamburgą, įžengiau į senąjį butą, man ėmė suktis galva. Ne nuo ilgo skrydžio per vandenyną. Ne. Ant grindų gulėjo dešimtys atidarytų lagaminų, išversti iš maišų daiktai, o mano senelė, likusi našle, darbavosi iš peties: ji dideliu plaktuku ir replėm ardė pianiną, daužė, kapojo klaviatūros dangtį ir metė nuolaužas į krosnį.

„Oma!“

„Ką Oma? Ką čia Oma? Nespėjau sutvarkyti...“ – atsiliepė ji, nežiūrėdama į mane.

„Kodėl pianiną?“

„Todėl. Kad neskambintum čia. Kaimynai skųsis, išmes mane iš buto.“

„Neskambinsiu. Neardyk. Niekas tavęs neišmes.“

„Reikia. Tu kaip Opa. Pažada, o daro savo. Tvarka turi būti“, – atsigręžė Oma. Jos akys buvo pilnos baimės ir pykčio.

Numečiau kelionės krepšius ant grindų, ir jie tapo dalimi Opos ryšulių, laukiančių būsimo karo. Krosnyje lėtai degė pūkuoti pianino plaktukėliai ir balti klavišai kartu su megztiniais, pirštinėm, kepurėm. Pro atdarus langus į gatvę veržėsi degančio kaulo ir vilnų kvapas.

„Imk šitą metalo gabalą ir nešk į kiemą“, – paliepė Oma, nespėjus man atsikvėpti.

Pakėliau metalinius pianino vidurius nelyginant draskomo gyvulio griaučius. Dideles stygas, virtusias šilto, naminio, guodžiančio savo buvimu gyvulio šonkauliais. Sunkios, geltonos stygos blykstelėjo, paliestos vakaro saulės spindulio. Nešdama laiptais, perbraukiau per jas delnu, pajutau panašų kaip dabar šaltį ir skaudulį krūtinėje. Gyvulys buvo negyvas. Kažkas ir mano viduje nutrūko, subyrėjo į gabalus. Nesupratau, kas pasikeitė. Nežinojau, kad skeliamas daiktas kartais perskelia ir sąmonę.

Giminės namai, kuriuos norėjau prisijaukinti, pasidengė plikledžiu. Nelyginant tarp baldų ir sienų metų metais buvo kraunama ne manta, o kaupiama slidi kaip pašalas baimė. Karo baimė, skurdo baimė, rytdienos baimė, kaimynų baimė, atvirų jausmų baimė. Savęs baimė. Iki tol nepažįstama, ji kaip užkratas ėmė sunktis į mano gyslas, į mano genus, virsdamas pelėsių keliama alergija. Kaip aš čia gyvensiu? – pagalvojau. Bet išgyvenau metus ir kitus.

Senų pelijančių rūbų ir svylančio kaulo kvapas mane persekiojo dar ilgai, grįžus iš Hamburgo muzikos akademijos, kai jau nebebuvo nei Omos, nei senojo buto uosto kvartale. Ten gyventus metus primindavo tik kvapai ir brolio klausimas, kodėl per miegą kalbu svetima kalba ir šaukiu „Nein, Oma!“ – Ulė nutilo ir užsižiūrėjo į lietaus plaunamą langą, į tirštėjančią už jo prietemą.



Mes sėdėjome „Broadway’aus“ bare, radusios priebėgą nuo uraganiškos liūties, tebesiaučiančios patvinusiose gatvėse. Taip neperžengiamai gatvės patvinsta tik Niujorke, ir šaligatviai atrodo kaip pralaimėto mūšio laukas, nusėtas polietileno maišelių plėvėm, sutryptom kepurėm, sulaužytais, išverstais skėčiais, gulinčiais kaip negyvi paukščiai ant šlapio grindinio. Liūtis tebedaužė langus. O bare buvo jauki prietema. Šiltą persikų spalvos šviesą skleidė alebastrinės lempos. Nuo kitų staliukų sklido raminantis pokalbių murmesys. Senas ponas ant aukštos kėdės prie baro skaitė laikraštį, pasišviesdamas kišeniniu prožektorium. Niekas nekreipė į mus dėmesio.

– Pasipasakojau tau, nes žinau, kad mėgsti rinkti likimų nuolaužas, kaip kokias sudūlėjusio šilko skiautes, – atsisukusi į mane pasakė Ulė ir pažiūrėjo įdėmiai man į akis.

– Nelinksma tavo istorija, – pasakiau savo draugei ir paglosčiau jai ranką. Visada giedras, lygus jos veidas atrodė papilkėjęs, vos vos paliestas būsimos senatvės. Pastebėjau prie kairės akies mažą, tamsiai raudoną taškelį lyg apgamą, kurio anksčiau nebuvo. Akies vokas trūkčiojo. Perbraukiau ranka per savo veidą. Jis buvo raukšlėtas ir alebastro lempų šviesoje tikriausiai gelsvas kaip senos narkomanės.

– Pasiimk mano istoriją. Gal kada užrašysi, – pasiūlė Ulė su šypsena.

– Pasiimsiu. Bet jei užrašysiu, ji nebebus tavo istorija. Ji bus su pradžia ir pabaiga, su keliais epitetais, viena kita metafora. Ji bus kitokia, – pasakiau Ulei pasiteisindama.

– Visos istorijos keičiasi pasakojant. Kaip tekantis upės vanduo. Lieka tik pojūčių atmintis... Kartais, kai skambinu, netikėtai pajuntu daužomo, kapojamo pianino smūgius. Jie kerta man per rankas, ir sąnarius surakina spazmas. Tada nežinau, ar galėsiu vėl prisiliesti prie klavišų.

– Sudegink savo baimę kaip seną megztinį. Ji tau, čia užaugusiai, svetima it priklydęs šuo, – pasakiau Ulei, ir mes abi nusijuokėm. Už lango lietus nesiliovė pliaupęs, ir mes žinojom, kad nieko negalim pakeisti.

– Pianinai keisti padarai, turėčiau sakyti instrumentai. Jie turi savo autonomišką buvimą, dideliuose kūnuose užrakintą dvasią. Ir savo praeitį. Prie jų galima prisirišti, kaip prie savo namų, – pasakė Ulė.

– Kažkada aš irgi turėjau seną pianiną, su kuriuo ilgai negalėjau skirtis, – prisiminiau vieną iš savo absurdiškų prisirišimų. – Buvo išsiderinęs, nebenaudojamas. Seniai juo nebeskambinau, bet tempiausi su savim iš vieno mažo buto į kitą. Nebuvo kėdžių nei spintos, bet buvo pianinas. Jį palikau tik tada, kai išvykau gyventi svetur. Kam jis atiteko ar buvo sukapotas, kaip tavasis, nežinau. Tai buvo seniai ir toli. Ten, iš kur kita tavo giminės šaka kilusi.

– Niekad ten nebuvau, – prisipažino Ulė. – Turėčiau kada nors aplankyti tą kraštą. Gal ir ten rasčiau senus giminės namus, prikrautus pelijančių lagaminų.

– Ką nors rastum, – pritariau. – Jei ne senus namus, tai gal pageltusių giminės fotografijų albumėlį, užsilikusį ant aukšto ar perparduodamą sendaikčių turguje kartu su penkiom sidabrinėm šakutėm, keliom gramofono plokštelėm, įdainuotom Kipro Petrausko ir Vertinskio, pažaliavusia žvakide ir primusu. Rastum kur nors mažus, nebylius buvusių gyvenimų liudijimus. Kaip išblokštų į pasaulį benamių palikimą.

– Visi mes velkam paskui save giminės naštą, patys to nežinodami. Ne visada ji sunki, toji našta. Tik kartais ji virsta senais lagaminais, – pasakė su liūdna šypsena Ulė ir, žvilgtelėjusi į tamsų langą, pridūrė: – Eikim. Šita liūtis niekada nesibaigs.“

 
Rodoma versija 1 iš 1 
20:03:59 May 23, 2010   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba