Iš mėlynųjų mansardų

Rugpjūčio 26, pirmadienis

Plakatas prie Neries upės:

Dėmesio! Berniukai strazdaniukai,
Kas jų neturite, tai nusipieškite!
Sekmadienį Vingio parke 19.30

T. A. R. parašė iš kaliūzės, kad prižiūrėtojai jo eiles bandė skaityti kaip tam tikrą šifrą.

Pavyzdžiui, gal užkoduotas prašymas – atneškite narkotikų...

Džiubras – nešvarus, nevalyvas kalinys.

Verchas...

Reikės paraginti, kad sudarytų žodynėlį.

Citata (iš A. M.)

Kadangi mąstymas kyla iš kančios kaip būties šauksmas, iš būties kilęs ir į būtį einąs, todėl savo esme jis yra ne loginis, bet ontologinis; ne teorinis, bet egzistencinis. Žmogus stengiasi pergalėti nebūtį savo mąstymu, tačiau tai jam niekados nesiseka, nes egzistencija padalyta iš proto, ji visad su liekana. Žmogiškoji egzistencija, priėjusi savo ribą, atsiskleidžia tik tam, kas jau yra nebe egzistencija. Anapus jos yra transcendencija arba Dievas (kuris iš prancūzų čia nurašytas?).

Rugpjūčio 27, antradienis

Vakar čiuplus, bet labai gyvas žmogutis iš Krekenavos – apie 1940-uosius:

– Buvo dvi seserys Čepurnaitės, komjaunuolės. Ateidavo parūkyti į bažnyčią... Traukdavo "Belomor kanal", spjaudėsi prie altoriaus ir garsiai kalbėdavo, kad bažnyčią greit uždarys. Bus teatras...

Rusų kareiviai Krekenavos pašte išgėrė visą valdišką rašalą "Pelikan" (į jį būdavo pilama spirito, kad neužšaltų žiemą)... Po to vaikščiojo "fioletinėm burnom".

Taip ir taria – "fioletinėm", kaip fijolka – žibuoklė...

Žmonės čia gyveno pasiturinčiai, žemės geros, ne tokios kaip kitur. Kodėl taip greit atsirado stribų?

Tas pats žmogutis vardija lietuviškas jų pavardes – Kiaunė, Jaloveckas...

Juodu su broliu, bėgdami nuo rusų, plaukė per Nevėžį. Devyni stribai sutūpė pakrantėje. Brolis perplaukė pirmas ir norėjo ištiesti ranką jam. Tada padegama kulka, pataikiusi anam į burną, išėjo pro ausį...

Jau po daugelio metų, po visų lagerių, girtas Kiaunė sakydavo:

– Aš nušoviau tavo brolį...

– Tai kam?

– Kad liepė.

Miestelio kapinėse "graždanka" akmenų luituose iškaltos šitų "liaudies gynėjų" pavardės ir laipsniai.

Rugpjūčio 30, penktadienis

Prieš Frankfurto knygų mugę (jau nuo pavasario) lietuvis, gyv. Vokietijoje, bet pavardė Schilleris... užvertė visas lietuviškas įstaigas patarimais, klaikiais kaltinimais ir nesąmonėmis. Pasirodo, iš jo visa ta iniciatyva, kad nebūtų "nė vieno žydo, ruso etc." Laikraščiai bemat pasigauna viską.

K. vakar paskambino gavęs laiškelį ir apie mane. Maždaug:

– Kas tas Geda, kuris sakys kalbą? Jam arti 60-ies, o aš nežinau, ką jis parašęs...

Sakau K.:

– Natūralu. Schillerį aš verčiau, bet jis ne tas, ne Rokas... Tikrai anas Schilleris nieko apie mane nežino.

Šitas – vardu Rokas ir dirbo DDR slaptosioms tarnyboms.

Bėda, kad tokių išeivių – pilnas pasaulis. Tokių "lietuvių" užtenka ir JAV, ir Izraelyje.

Tikrosios dalykų priežastys visad ne ten, kur mus įtikina laikraščiai ir kompiuteriai.

Apie tiesas

Yra tiesų, kurios visad atrandamos ir atrandamos. Žmogus daro išvadas iš savo patirties, kitam atrodo – prisiskaitęs.

Antai: ir Churchillis, ir Hemingwayus (nežinau, kuris pirmas) mėgo sakyti:

– Nėra problemos, kurios neišspręstų du šimtai gramų viskio!

Betgi Omaras Chajamas dainavo XI amžiuje:

Nuodinga viskas žemėj. Vynas – vaistai.
Išgėrus dingsta negandos iš karto.

Tie, kurie keikia svaigulį, apsvaigimą – tegul pamąsto: kiek laiko žmogus gali ištverti realybę?

Išprotėjimas garantuotas kiekvienam, labai "kietai" žvelgiančiam.

Svaigulys – viena išprotėjimo rūšių.

Baudelaire’as ir Rimbaud – abudu ragino svaigintis bet kuo. Blaivumo būtinybė – tam, kad išneštum kudašių? Sveiką kailį?

Ritualai (visi) – tam tikra svaigulio rūšis?

Kolektyvinė.

Ryšį su Anapuse, Amžinybe etc. lengviausia užmegzti per svaigalus.

Svaigalai kaip transcendavimo judesys.

Rūkymas, valgymas... Kartais beveik neaišku, kas yra blaivioji būsena.

Iš Maironio "Jaunosios Lietuvos":

Aukščiau – dar šviesiau! Išsiblaivęs dangus...
Antai Septyni Šienpjoviai...

Išsiblaivymas kaip nugiedrėjimas. Betgi: yra tam tikra apsvaigimo forma (būsena), kai giedrumas būna neįtikėtinas.

– Prasiblaivys ir eisime šienauti! – tai iš vaikystės kalbos.

Aptemusį dangų, aptemusį protą žmonės laikė "neblaiviu" galbūt tik todėl, kad lyjant – nepašienausi. Girtas – prastas darbininkas.

Tai iš tam tikros sferos – žemės, lauko darbų. Darbų, kur reikia judesių preciziškumo. Fabrike ar mašinoje.

Tik ne transcendavime.

Ar transcendavimo judesys negali (nepajėgus) atsiplėšti nuo sveiko proto? Ar atsiplėšęs – darosi kvailas?

Kai grįžau prie pradžios (apie pasikartojimus), užtikau O. Ch. posmą, labai artimą mums visiems, t. y. lietuvių poezijai:

Vėl pumpuruoja rožės, vėl jau kniumba kekės,
Lakštingala apie visuotinę skaistybę šneka.
Tai sėskimės arčiau. Tataigi jos iš naujo
Tuos žiedlapius sklaidys, o mūsų laukia – kapas.

Linksmieji atsivertėliai

E., kuri sėdėdavo šalimais senojoje redakcijoje. Evangelija – priešais nosį. Skambindavo vis telefonu ir kalbėdavo labai jaudringai:

– Garbė Jėzui Kristui!

Kitoje pusėje rago:

– O kur tave velnias neša?

E. (susikonfūzijusi):

– Atleiskite, kur aš pakliuvau?

– O ko tau, k..., reikia?

– Bernardinų bažnyčios.

– O čia autobusų stotis!

Užrašiau todėl, kad anglišku akcentu kalbantis žmogus vis skambina man ir klausia:

– Ar čia balionų pildymo stotis?

Iš kriminalų

Žmonės, kurie be jokių emocijų, astrofikai ir distrofikai, – pradeda galva daužyt sienas, pjaunasi venas...

Klausiami – kodėl? Atsako:

– Tik tada imu gyvent...

Iš O. Ch. eilių:
O pradedu gyvent, tiktai pradėjęs svaigti...
(CXIX rubajatas)

Ar gyvenimas yra visų didžiausias apsvaigimas?

Gyvenimu...

Jeigu priimčiau šią tiesą, turėčiau būti sąžiningas ir prisiminti rašytoją, kuris (pats negerdamas nė lašo) andai sakydavo:

– Gimdami gauname didžiulę svaigalų dozę, paskui vis blaivėjam, blaivėjam...

Ar tie, kuriems reikia "prisipildyti" svaigalų, yra – stygiaus žmonės?

Anam rašytojui nestigo savaime?

– Kvaištelėjęs, – sakydavau apie jį.

Velnioniškai nemėgo vaikų, lupdavo moteris ir priekabiaudavo prie skaisčių panelių.

Tada vienas gydytojas aiškindavo man, kad to žmogaus "organizmas" gamina kvaišalus (savaime)...

– Žmogus – alkoholio fabrikėlis? Norėčiau prie jo prisijungti! – įsiterpdavo Linas K.

Šalys į Rytų pusę

Lietuviai (ir kiti) net nenujaučia, kokie esame atsilikę. Vaikai.

Nuo kokių 1985–1988 metų Vakarai įpratino mus – jie čia važiuoja ir važiuoja, domisi, rašo. Rytų šalys nebeskiria grašio, kad pačios ką nors sužinotų.

Rašau apie tai dėl to, kad jau pusmetis iš Vokietijos, Frankfurto mugei artėjant, plūsta žurnalistai.

Kiek pinigų skiriama jiems iš laikraščių, televizijos kanalų?

Tikriausiai šimtai tūkstančių eurų?

Keistenybės – kalbos!

Maulė yra snukis, burnos, nasrų sinonimas, taip pat – kepurė, maukšlė.

Maulinti – bristi per purvynus, klampoti.

Be abejo, molis yra tos pačios kilmės.

Tie, kurie kalba apie etimologijų (etimologizavimo) banalybę, neigia ryšio ieškojimus. Jungtis.

Žodžių ryšiai ir kilmė yra tos pačios poezijos duona. Žmogiškojo turinio dalis. Vienas iš gręžinių – į tą patį gelmyną.

Rugpjūčio 31, šeštadienis

Pasveikinimai – mokšų kalba:

– Šumbraši!

Erzių kalba:

– Čumbrači.

Tai mordens – mordviai. Gentys, dovanojančios mirtį... Pirmą sykį minimos VI a. gotų istoriko Jordano.

Dar įdomiau, kad mardus sen. jotvingių kalba yra panašiai skambantis žodis.

Žmogus, mirtingasis.

Rugsėjo 1, sekmadienis

Vaikų dainelė:

Mes, mažyčiai piemenėliai,
Ant pečiaus gulėsma,
O jei bus mums labai šalta,
Sniege pasvoliosma...

Pavakarių nuotaika

Žmogus eis palei Nerį, rankoj nešis laikraštį,
O ten smulkiom raidėm užrašyta: "Numirė Geda..."
– Kad numirė, tai numirė! – sakys žmogus. –
Matyti, taip reikėjo. Ką gi!
Ir – kelinta tai buvo valanda?

Rugsėjo 3, antradienis

Galbūt jie kalbės: "Kodėl sykiu su juo neatsiųsta brangenybių, arba – kodėl sykiu neatėjo ir angelas?" Tu juk – tik patari, o Viešpats už kiekvieną daiktą atsako. 11 s. 15 (12)

Rugsėjo 5, ketvirtadienis

Atsakymai, kurie man patiktų – lemiamai valandai:

– Aš pasikliauju savo ir jūsų Viešpačiu, kuris kiekvieną gyvūną laiko už skiauterės! 11 s. 59 (56)

Nuotrupos: "...aš jau pasakiau jums tai, ką buvau čia siųstas pranešti. Net jeigu jūs nusigręžiate, – negalėsite nė per kur pakenkt mano Viešpačiui. Iš tiesų, mano Viešpats – visų daiktų sargas".

Ramybė, kuri užplūsta išklausius tokią tiesą apie pasaulį. Tokia būsena gali užplūsti klausant tikros poezijos, muzikos... Iš tiesų, didelis menas sako, privalo sakyti DIDELĘ TIESĄ APIE PASAULĮ.

Tokie žodžiai, žinoma, juokingi, kai lietuviai prieš rinkimus dainuoja:

Noriu viskio ir medalių, ir valdžios,

Lai diedukai iš pavydo žaliuos...